25b49e95-c19e-4a08-9d28-d6d377ce4243 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr             Civilinė byla Nr. 2A-484/2014 (S)             Proceso Nr. 2-55-3-03239-2011-6             Procesinio sprendimo kategorijos             21.4.1.1; 36.2 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. balandžio 10 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J.

L. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4183-392/2012 pagal pradinio ieÅ¡kovo akcinės bendrovės Ūkio banko ieÅ¡kinį atsakovams J. L. ir A. Å . dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros centras“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė              IeÅ¡kovas AB Ūkio bankas, kuris apeliacinės instancijos teisme pakeistas jo teisių perėmėju AB Å iaulių banku, (toliau – Ūkio bankas) prašė priteisti iÅ¡ atsakovų 110 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.             Ūkio bankas ir UAB „Vilniaus nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros centras“ (trečiasis asmuo) 2007 m. rugpjūčio 27 d. sudarė kredito sutartį Nr. KR04-615/07, pagal kuriÄ bankas suteikė bendrovei 47 047 088 Lt kreditÄ .

Kredito grÄ Å¾inimas buvo užtikrintas hipoteka, įkeitimu ir atsakovų laidavimu (pagal 2007 m. rugpjūčio 29 d. laidavimo sutartis). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi trečiajam asmeniui iÅ¡kėlė bankroto bylÄ . IeÅ¡kinio pateikimo dienÄ trečiojo asmens skola Ūkio bankui sudarė 51 818 309,58 Lt. Kadangi yra galimybė dalį trečiojo asmens skolos pagal laidavimo sutartį susigrÄ Å¾inti bankroto proceso metu, Ūkio bankas pareiÅ¡kė reikalavimÄ laiduotojams tik dėl dalies skolos priteisimo.             Atsakovai su ieÅ¡kiniu nesutiko, nurodydami, kad laidavimo sutartys buvo pasiraÅ¡ytos tÄ pačiÄ dienÄ kaip ir kredito sutartis.

Iki kredito sutarties sudarymo atsakovai nebuvo informuoti apie tai, kad bÅ«tinas jų laidavimas. Tik nuvykus į Ūkio bankÄ paaiÅ¡kėjo aplinkybės, kad kredito sutartyje yra sÄ lyga dėl atsakovų laidavimo. Atsakovai negalėjo atsisakyti pasiraÅ¡yti laidavimo sutarčių, nes galėjo žlugti planuota trečiojo asmens veikla. IeÅ¡kovas disponavo Å¡ia informacija, todėl atsakovai, siekdami iÅ¡vengti ekonomiÅ¡kai nenaudingų pasekmių, laidavimo sutartis pasirašė. Nesant esminės sandorio galiojimo sÄ lygos – valios, negali bÅ«ti laikoma, kad sandoris sudarytas teisėtai.

IeÅ¡kovas nevertino atsakovų finansinės bÅ«klės ir galimybės prisiimti atsakomybę už tokio dydžio įsipareigojimų vykdymÄ , tuo pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktÄ . Atsakovai nebuvo supažindinti su laidavimo sutarčių tekstu, o į sutartis yra įtrauktos tik ieÅ¡kovui naudingos sÄ lygos, kurios pakeičia CK įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias laidavimo santykius. Atsižvelgiant į tai, turėtų bÅ«ti vadovaujamasi CK nuostatomis, o ne laidavimo sutarčių sÄ lygomis.

Ūkio bankas savo reikalavimÄ pirmiausia turi nukreipti į įkeistÄ turtÄ ir tik po jo realizavimo likus nepadengtam įsiskolinimui reikÅ¡ti reikalavimus laiduotojams. Atsakovų nuomone, įkeistas turtas gali bÅ«ti parduotas už didesnę sumÄ nei trečiojo asmens prievolė Ūkio bankui. Be to, Ūkio bankas, sudarydamas laidavimo sutartį su atsakovu J. L. ir žinodamas, kad Å¡is laiduotojas turi vienintelį nekilnojamÄ jį turtÄ â€“ gyvenamÄ jÄ patalpÄ , kuri laikytina Å¡eimos turtu, laidavimo sutarčiai sudaryti negavo sutuoktinės sutikimo (CK 3.85 str. 2 d.), todėl tokia sutartis laikytina niekine (CK 1.80 str.).

Su atsakove A. Š. sudaryta laidavimo sutartis taip pat turi būti pripažinta niekine, nes ji įsipareigojo atsakyti nekilnojamuoju turtu, kuris buvo šeimos gyvenamoji patalpa. Šiuo atveju Ūkio bankas laidavimo sutarčiai sudaryti negavo teismo leidimo ir atsakovės sutuoktinio sutikimo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.             Atsakovų argumentus, kad jie nebuvo supažindinti su laidavimo sutarčių tekstu, teismas pripažino nepagrįstais, nes atsakovai pasirašė ant kiekvieno sutarties lapo.

Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovai laidavimo sutartis sudarė prieÅ¡ savo valiÄ . Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl Finansų įstaigų įstatymo nuostatų taikymo ir aiÅ¡kinimo, nes atsakovai nepagrįstai laiduotojÄ Å¡io įstatymo prasme tapatina su klientu. Atsakovų argumentus, kad Ūkio bankas privalėjo įsitikinti, kad laiduotojų finansinė bÅ«klė ar jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės vykdyti savo prievoles, teismas vertino kritiÅ¡kai.

Pažymėjo, kad Ūkio bankas Å¡iuos veiksmus atliko vertindamas pagrindinį skolininkÄ (trečiÄ jį asmenį). Atsakovai nepagrįstai sutapatina laiduotojo ir kliento teisinį statusÄ . Teismas nesutiko ir su atsakovų pozicija, kad skola pirmiausia turi bÅ«ti padengta iÅ¡ pagrindinio skolininko turto. Tiek pagal CK 6.81 straipsnį, tiek pagal laidavimo sutarčių 2.1 punktÄ laiduotojai atsakovo kreditoriui kaip solidariÄ jÄ prievolę turintys bendraskoliai. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iÅ¡ jų skyrium, be to, tiek jÄ visÄ , tiek jos dalį.

Teismo nuomone, CK 6.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kuriÄ laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ konkretų pagrindinio skolininko turtÄ , netaikoma, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji. Su atsakovais buvo sudarytos įprastos verslo praktikoje laidavimo sutartys, jose nėra iÅ¡skirtinių sÄ lygų, kurios bÅ«tų iÅ¡skirtinai nenaudingos atsakovams ar pakeistų CK įtvirtintas nuostatas. Teismas nurodė, kad atsakovų argumentai, susiję su CK 3.84 ir 3.85 straipsnių taikymu, nėra aktualÅ«s nagrinėjamu atveju, kadangi nedaro sandorio niekiniu, jais atsakovai gali vadovautis vykdymo procese ar nustatant skolininko turto dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas J. L. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimÄ , atmesti ieÅ¡kinį atsakovams J. L. ir A. Å ., priteisti atsakovui J. L. bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:1. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad teismas, nesant atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinio, negali pripažinti sandorio niekiniu. Teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktÄ ir taikyti padarinius net tada, kai dėl to nepareikÅ¡tas savarankiÅ¡kas reikalavimas byloje.

Teismas privalėjo ex officio iÅ¡spręsti laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis klausimÄ (CK 1.80 str.).2. Su apeliantu sudaryta laidavimo sutartis turi bÅ«ti pripažinta niekiniu sandoriu, nes laidavimo sutartimi apeliantas įsipareigojo atsakyti kreditoriui turimu vieninteliu nekilnojamuoju turtu, kuris yra Å¡eimos gyvenamojo patalpa, t. y. Å¡eimos turtu. (CK 3.84 str.). Kito vertingo turto apeliantas neturėjo. Ūkio bankas iÅ¡ anksto žinodamas, kad, pagrindiniam skolininkui nevykdant įsipareigojimų, savo reikalavimÄ galės nukreipti į Å¡eimos turtÄ negavo apelianto sutuoktinės sutikimo (CK 3.85 str. 2 d.).

Dėl Å¡ios priežasties laidavimo sutartis prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymo normos (CK 1.80 str.).3. Teismas neteisingai interpretavo valios iÅ¡reiÅ¡kimÄ sudarant laidavimo sutartis. Pažymėtina, kad Ūkio bankas buvo parengęs laidavimo sutarčių formas, kurias pateikė pasiraÅ¡yti nesupažindinant su jų sÄ lygomis, jų nepaaiÅ¡kinant ir nesudarant galimybių keisti sutarčių tekstÄ . Dėl to nelaikytina, kad paraÅ¡as po sutarties tekstu gali bÅ«ti laikomas tinkamai iÅ¡reikÅ¡tu Å¡alies pareiÅ¡kimu.4.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad Ūkio bankas kaip finansų įstaiga tinkamai įvertino laiduotojų finansinę būklę ir nepažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio. Laiduotojai šio įstatymo 2 straipsnio 40 dalies prasme yra laikomi Ūkio banko klientais. Pagal CK 6.77 straipsnio 4 dalį kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo. Nagrinėjamu atveju Ūkio bankas pasirinko laiduotojus, todėl turėjo įvertinti, ar laiduotojai turi pakankamai turto prievolei įvykdyti.

Ūkio bankas, sudarydamas laidavimo sutartis, pagal kurias laiduotojai prisiėmė prievoles laiduoti visu savo turtu 47 047 088 Lt kredito sumai, visiÅ¡kai neįsitikino, kokia yra reali laiduotojų turtinė padėtis. Apeliantui priklausantis minėtas nekilnojamasis turtas tuo metu dar buvo įkeistas ir ne kartÄ areÅ¡tuotas. Atsakovei A. Å . priklausė nekilnojamasis turtas, kurio vidutinė rinkos vertė sudarė vos 31 805,10 Lt. Å ios aplinkybės Ūkio bankui tikrai buvo arba turėjo bÅ«ti žinomos. Ūkio bankas, pažeisdamas Finansų įstaigų 31 straipsnio reikalavimus, prisiėmė rizikÄ , nes, visiÅ¡kai neįvertindamas laiduotojų turtinės padėties, pasirašė laidavimo sutartis.

Dėl to taikytinos CK 6.253 straipsnio 5 dalies, 6.259 straipsnio nuostatos ir laiduotojai turi bÅ«ti visiÅ¡kai atleisti nuo civilinės atsakomybės.5. Teismas neteisingai nurodė, kad bankas pagrįstai reikalauja skolos priteisimo, neatsižvelgdamas į tai, kad trečiojo asmens skola pirmiausia turi bÅ«ti padengta iÅ¡ pagrindinio skolininko turto. Minėta, kad laiduotojai su laidavimo sutarčių tekstu nebuvo supažindinti, jos sudarytos pagal Ūkio banko parengtas standartines sÄ lygas. Ä® laidavimo sutartis yra įtrauktos sÄ lygos, kurios yra naudingos tik Ūkio bankui ir iÅ¡ esmės pakeičia CK įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias laidavimo santykius.

Viena iÅ¡ tokių numato, kad laiduotojas atsisako nuo teisės reikalauti, kad bankas pirmiausia nukreiptų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ kredito gavėjo turtÄ ir kitas prievolių užtikrinimo pagal kredito sutartį priemones. Å i sÄ lyga pakeičia CK 6.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ , pagal kuriÄ laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ konkretų pagrindinio skolininko turtÄ , iÅ¡skyrus atvejus, kai laiduotojas Å¡ios teisės yra atsisakęs. Dėl to turi bÅ«ti vadovaujamasi CK nuostatomis, o ne laidavimo sutarčių sÄ lygomis, kurios kaip standartinės buvo pateiktos pasiraÅ¡yti atsakovams su jomis nesupažindinant.6.

Nepagrįsti yra teismo argumentai dėl CK 3.84 ir 3.85 straipsnių nuostatų netaikymo nagrinėjimu atveju. Jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra Å¡eimos turtas, sandoriui sudaryti yra bÅ«tinas teismo leidimas. Sandoris, sudarytas nesilaikant Å¡ios įstatymo nuostatos, laikytinas prieÅ¡taraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms. Atsiliepimu į atsakovo J. L. apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas AB Å iaulių bankas (kuris apeliacinės instancijos teisme perėmė ieÅ¡kovo AB Ūkio banko procesines teises) praÅ¡o skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Nurodo, kad apelianto iÅ¡dėstyti argumentai ir motyvai nepatvirtina, jog teismas pažeidė materialinės teisės normas, dėl kurių pažeidimo bÅ«tų pagrindas konstatuoti skundžiamo sprendimo neteisėtumÄ . IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Ūkio bankas ir UAB „Vilniaus nekilnojamojo turto valdymo ir plėtros centras“ (trečiasis asmuo) 2007 m. rugpjūčio 27 d. sudarė kredito sutartį Nr. KR04-615/07, pagal kuriÄ bankas suteikė bendrovei 47 047 088 Lt kreditÄ .

Kredito grÄ Å¾inimas buvo užtikrintas hipoteka, įkeitimu ir atsakovų laidavimu (pagal 2007 m. rugpjūčio 29 d. laidavimo sutartis). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi trečiajam asmeniui iÅ¡kėlė bankroto bylÄ . IeÅ¡kinio pateikimo dienÄ trečiojo asmens skola Ūkio bankui buvo 51 818 309,58 Lt.             Apeliantas klaidingai teigia kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovų argumentai dėl laidavimo sutarčių negaliojimo nėra spręstini atsakovams nepareiÅ¡kus byloje prieÅ¡ieÅ¡kinio dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais.

Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas tik pažymėjo, kad atsakovai priešieškiniu neginčija laidavimo sutarčių, ir atkreipė dėmesį į tai, jog teismas tokiu atveju negali pripažinti sandorio negaliojančiu ar niekiniu, nesant akivaizdaus niekinio sandorio fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kad teismas visai neturi teisės ex officio spręsti dėl sandorio negaliojimo, o nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju negali pripažinti laidavimo sutarčių niekinėmis ex officio, kadangi nenustatė akivaizdaus jų, kaip niekinio sandorio, fakto.

Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija visiÅ¡kai atitinka kasacinio teismo formuojamÄ teismų praktikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-95/2012). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Ūkio banko su atsakovais sudarytos laidavimo sutartys nėra akivaizdžiai negaliojantys sandoriai, todėl sutinka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė ex officio Å¡ių sandorių pripažinimo negaliojančiais klausimo.

Nepaisant to, skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo atsakovų pateiktus argumentus, susijusius su laidavimo sutarčių galimu negaliojimu.              Apelianto nuomone, jo su Ūkio banku sudaryta laidavimo sutartis laikytina niekiniu sandoriu, prieÅ¡taraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.), nes buvo sudaryta negavus sutuoktinės sutikimo, kuris buvo reikalingas pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi laidavimo sutartimi buvo suvaržytos teisės į Å¡eimos turtÄ (CK 3.84 str.).

Teisėjų kolegija laikosi prieÅ¡ingos nuomonės, nes taikant sandorio negaliojimui CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ pagrindÄ , kasacinio teismo praktikoje aiÅ¡kinama, kad Å¡iam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sÄ lygas:

1) teisės norma, kuriai, šalies teigimu prieštarauja sandoris, yra imperatyvi;

2) ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintÄ imperatyvÄ ir Å¡io pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012). Apelianto teigimu, laidavimo sutarties sudarymo metu jis turėjo tik vienÄ gyvenamÄ jÄ patalpÄ , kuri pagal CK 3.84 straipsnio nuostatas laikytina Å¡eimos turtu. Pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, priskirto Å¡eimos turtui, savininkas gali perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į jį gavęs kito sutuoktinio raÅ¡ytinį sutikimÄ .

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininkÄ nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus, todėl laidavimo sutartimi konkretus daiktas nėra suvaržomas. CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatos skirtos sandoriams, susijusiems su Å¡eimos turtu esančio nekilnojamojo daikto disponavimu, įkeitimu arba teisių į jį suvaržymu, o laidavimu nesuvaržomas konkretus turtas (Å¡eimos turtas).

Dėl Å¡ios priežasties laiduojant nereikalingas kito sutuoktinio sutikimas. Be to, ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo metu apeliantas Å¡io turto jau nebeturėjo. Antra, teisėjų kolegija sutinka su ieÅ¡kovo atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentais, kad nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, jog minėta gyvenamoji patalpa laidavimo sutarties sudarymo metu buvo jo Å¡eimos turtas. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nekilnojamojo daikto priskyrimas Å¡eimos turtui yra registruojamas.

Pagal CK 3.84 straipsnio 4 dalį sutuoktiniai gali panaudoti Å¡eimos turto teisinį statusÄ prieÅ¡ sÄ Å¾iningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas vieÅ¡ame registre kaip Å¡eimos turtas. IÅ¡ Nekilnojamo turto registro iÅ¡raÅ¡o su istorija matyti, kad apelianto nurodyta gyvenamoji patalpa niekada nebuvo įregistruota kaip Å¡eimos turtas (t 3, b. l. 11-15). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apelianto sudaryta laidavimo sutartis neprieÅ¡tarauja CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatoms, todėl nėra pagrindo jos pripažinti negaliojančia.             Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad prieÅ¡ sudarant laidavimo sutartis atsakovai neturėjo galimybės detaliai susipažinti su sutarčių turiniu.

Apeliantas, teigdamas, kad neturėjo galimybės susipažinti su laidavimo sutarčių nuostatomis, jų keisti, nepateikė Å¡ių teiginių pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.). Byloje nėra duomenų, kad atsakovai praÅ¡ytų bent trumpam laikui atidėti laidavimo sutarčių pasiraÅ¡ymÄ , siekdami geriau susipažinti su jų sÄ lygomis, teiktų pasiÅ«lymus dėl sutarčių nuostatų pakeitimo ir pan. PrieÅ¡ingai, apelianto teiginiai yra paneigti byloje esančiais įrodymais. Aplinkybę, kad laiduotojai susipažino su laidavimo sutarčių tekstu, patvirtina tai, kad jie pasirašė ant kiekvieno sutarties lapo.             Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad laiduotojai nelaikytini banko klientais Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 40 punkto prasme, todėl sudarant ginčo laidavimo sutartis nėra aktualÅ«s Å¡io įstatymo 31 straipsnio 2 dalies punkto reikalavimai, pagal kuriuos finansų įstaiga, prieÅ¡ priimdama sprendimÄ Ä¯sigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientÄ , privalo įsitikinti, jog kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus.

Pagal Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 punktÄ finansų įstaigos klientas – asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas, o pagal 40 punktÄ tarpusavyje susijusių klientų grupė:

1) du arba daugiau finansų įstaigos klientų, kurie, jeigu neįrodyta kitaip, sukelia vienÄ rizikÄ , nes vienas iÅ¡ jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja antrÄ jį arba kitus klientus, arba 2) du arba daugiau finansų įstaigos klientų, kurie nesusiję Å¡ios dalies 1 punkte nurodytais kontrolės santykiais, bet kuriuos reikia laikyti sukeliančiais vienÄ rizikÄ , kadangi jie taip tarpusavyje susiję, kad jeigu vienas iÅ¡ jų turėtų finansinių problemų, visų pirma lėšų pritraukimo arba grÄ Å¾inimo sunkumų, antrasis arba visi kiti klientai, pritraukdami arba grÄ Å¾indami lėšas, tikriausiai taip pat susidurtų su sunkumais.

Minėtų nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad laiduotojai, laiduodami už finansų įstaigos kliento (kredito gavėjo) prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl Å¡iuo atveju netaikytinas ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieÅ¡ sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovai nepagrįstai sutapatina laiduotojo ir kliento teisinį statusÄ . Klientas, norėdamas gauti kreditÄ , bankui turi pasiÅ«lyti pakankamas užtikrinimo priemones ir pateikti duomenis, kurie leistų pagrįstai tikėtis tinkamo prievolės įvykdymo. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimai, svarbu nustatyti, kaip buvo vertinamas pagrindinio skolininko (kredito gavėjo), o ne laiduotų galimybės įvykdyti kredito sutartį.

Bylos duomenys patvirtina, kad Ūkio bankas tinkamai įvertino trečiojo asmens (kredito gavėjo) galimybės vykdyti kredito sutartį. Kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas kredito rizikos mažinimo priemonėmis, tokiomis kaip didelės vertės nekilnojamojo turto hipoteka, įkeitimu, atsakovų laidavimu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad sudarant kredito ir laidavimo sutartis Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovų atsakomybei Å¡alinti ar jÄ mažinti.             Apelianto teigimu, ieÅ¡kovas pirmiausia turėjo vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ kredito gavėjo įkeisto turto, o laidavimo sutarčių nuostata, kad laiduotojai atsisako teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ konkretų skolininko turtÄ , neturi bÅ«ti taikoma, nes atsakovai nebuvo tinkamai supažindinti su laidavimo sutarčių sÄ lygomis.

Dėl apelianto argumentų, susijusių su laidavimo sutarties sÄ lygų supažindinimu, teisėjų kolegija jau pasisakė, pripažindama juos nepagrįstais. Dėl to nėra pagrindo sutikti ir su apelianto pozicija, kad nagrinėjamu atveju bÅ«tina vadovautis CK nuostatomis, suteikiančiomis teisę laiduotojui reikalauti pirmiausia nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ konkretų skolininko turtÄ , o ne laidavimo sutarties sÄ lyga, kuria laiduotojas atsisakė Å¡ios teisės. Dėl apelianto nurodomos aplinkybės, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos pagal banko iÅ¡ anksto paruoÅ¡tas standartines sÄ lygas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvacija, kad su atsakovams buvo sudarytos įprastos verslo praktikoje laidavimo sutartys, jose nėra jokių iÅ¡skirtinių sÄ lygų, kurios bÅ«tų iÅ¡skirtinai nenaudingos atsakovams ar pakeistų CK įtvirtintas nuostatas.

Å iuo atveju akcentuotina ir kita labai svarbi aplinkybė, kad, nors atsakovų laidavimo apimtis virÅ¡ija 47 mln. Lt sumÄ , ieÅ¡kovas reikalauja iÅ¡ atsakovų labai mažos dalies bendro ieÅ¡kovo turimo reikalavimo, tikėdamasis kitÄ dalį patenkinti iÅ¡ pagrindinio skolininko įkeisto turto.              Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

             Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais, n u t a r i a :              Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . TeisėjaiKazys KailiÅ«nas Danguolė Martinavičienė Dalia ViÅ¡inskienė