2016-07-12 Nr. AB-14293-3-62-3-01104-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-413-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01104-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. M. skundą atsakovui Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. A. M. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2014 m. gegužės 28 d. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Druskininkų agentūros privalomąjį nurodymą Nr. DA-0806 bei Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus RAAD) 2014 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. V5-18.

Paaiškino, kad 2014 m. liepos 14 d. Alytaus RAAD direktorius priėmė sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl 2014 m. gegužės 28 d. privalomo nurodymo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2014 m. liepos 15 d. pašalinti iš Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostos vielos tinklo tvorą, esančią žemės sklype (duomenys neskelbtini). (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi esanti tvora pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktą.

Pažymėjo, kad 2004 m. gegužės 19 d. sodybą paveldėjo iš tėvo K. M.. Sodyboje esantys pastatai statyti 1935 m., tuo laiku sodyba buvo aptverta. Tvora atnaujinta 1960 m. Tokią faktinę aplinkybę patvirtina J. P. 2013 m. išleista knyga „Etnografinis kaimas: istorija ir dabartis“. Tai, kad ginčo objektas buvo pastatytas dar iki įsigaliojant teisės aktams, draudžiantiems tverti tvoras pakrantės apsaugos juostoje, patvirtina ir 1980 m. liepos 8 – 18 d. vykdyta Vilniaus inžinerinio instituto Dzūkijos etnografinių kaimų ekspedicija, kuri sudarė Latežerio kaimavietės planą. Iš plano matyti, kad sodybos tvora tęsiasi iki pat upelio vandens. Pareiškėjas mano, kad nepažeidė ir objektyviai negalėjo pažeisti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto, numatančio draudimą tverti (statyti) tvorą, nes 1935 m. pastatytos ir 1960 m. atnaujintos tvoros pripažinimas neteisėta reikštų lex retro non agit principo pažeidimą. Be to, Latežerio kaimas, kurio teritorijoje yra pareiškėjui priklausanti sodyba, įrašyta į Kultūros vertybių registrą, o Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymas bei Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo nuostatos draudžia atlikti bet kokius veiksmus su objektais, įrašytais į Kultūros vertybių registrą.

Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jame išdėstyti konkretūs ir aiškūs reikalavimai. Pažymėjo, kad Ratnyčios upei nustatyta 5 metrų vandens apsaugos juosta, kurioje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Atkreipė dėmesį į Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punktą, kuriame nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas).

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad istorinės sklypų ribos ir tvorų vietos yra Latežerio gatvinio kaimo Druskininkų savivaldybėje vertingoji savybė. Šiuo metu senųjų tvorų vietose pastatytos ne autentiškos tvoros, todėl dėl tvorų medžiagiškumo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos paveldo vertinimo taryba pasisakys rengiamame Latežerio nekilnojamojo kultūros paveldo akte.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo J. A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad privalomasis nurodymas atitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, nes jame nurodyta, kokį pažeidimą, sudarantį sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, t. y. nepateikė teismui jokių prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, kad tvora buvo pastatyta siekiant užtikrinti eksploatavimo saugumą.

Teismas konstatavo, kad Druskininkų agentūra turėjo teisę priimti privalomąjį nurodymą, todėl Alytaus RAAD 2014 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. V5-18 palikti privalomąjį nurodymą nepakeistą yra teisėtas ir pagrįstas.

Pažymėjo, kad analogiškas teisės normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškino 2011 m. balandžio 26 d. administracinėje byloje Nr. A662-1386/2011, o paminėtos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra iš esmės panašios.

Teismas pripažino skunde nurodytą aplinkybę, kad Latežerio kaimas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Pilnas pavadinimas: Aštuoniolikos sodybų gatvinis kaimas. Unikalus objekto kodas 10339, kitas kodas AtV783. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos paveldo vertinimo taryba 2014 m. gruodžio 2 d. protokolu nusprendė vertingąja savybe laikyti ne tik Latežerio kaimo tvorų vietas, bet ir istorines sklypų ribas. Tačiau neginčijamai nustatyta, kad senųjų, autentiškų tvorų vietoje, kuri susijusi su pareiškėjo žemės sklypu, pastatyta vielos tinklo tvora kurios dalį, vykdydamas ginčijamus aktus, pats pareiškėjas pašalino. Dėl tvorų medžiagiškumo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos paveldo vertinimo taryba pasisakys rengiamame Latežerio nekilnojamojo kultūros paveldo akte. Tai reiškia, kad ginčijamų aktų priėmimo metu vielos tinklo tvora neturėjo kultūrinės vertės.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo skundą, vadovaujantis jo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas J. A. M. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nei Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas, nei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1punktas nenumato pareigos pašalinti anksčiau teisėtai pastatytas tvoras. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, apie tai, jog pareiškėjas neleido kitiems asmenims prieiti prie paviršinių vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, ar neleido lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų bei objektų ir bendro naudojimo rekreacinių objektų (teritorijų). Taigi pareiškėjas nepažeidė Žemės įstatymo 21 straipsnio 10 punkto nuostatų. Priešingai, negu konstatavo teismas administracinių bylų, kuriose priimtais sprendimais rėmėsi teismas, ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis skirtingose situacijose suformuota teismų praktika. Teigia, kad ginčo atveju nuosavybės teisės ribojimas yra vykdomas ne įstatymo pagrindu, o administraciniu aktu. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnis nenumato aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui teisės duoti nurodymą sunaikinti asmens nuosavybę. Mano, kad privalomasis nurodymas yra priimtas viršijus Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo pareigūnui suteiktus įgaliojimus.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra, kadangi Latežerio kaimas pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą kaip kultūros paveldo vietovė nebesaugomas. Paaiškino, kad Antroji vertinimo taryba 2015 m. kovo 16 d. akto Nr. KPD-AV-VT2/15.1 7 punkte nusprendė, kad Latežeris (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10339) neturi vertingųjų savybių ir jam apsauga netaikoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 2014 m. gegužės 28 d. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Druskininkų agentūros privalomojo nurodymo Nr. DA-0806 bei Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. V5-18, teisėtumo ir pagrįstumo.

2014 m. liepos 14 d. Alytaus RAAD direktorius priėmė sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl 2014 m. gegužės 28 d. privalomo nurodymo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2014 m. liepos 15 d. pašalinti iš Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostos vielos tinklo tvorą, esančią žemės sklype (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi esanti tvora pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktą (

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo J. A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad privalomasis nurodymas atitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, t. y. nepateikė teismui jokių prejudicinę reikšmę turinčių įrodymų, kad tvora buvo pastatyta siekiant užtikrinti eksploatavimo saugumą. Teismas konstatavo, kad Druskininkų agentūra turėjo teisę priimti privalomąjį nurodymą, todėl Alytaus RAAD 2014 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. V5-18 palikti privalomąjį nurodymą nepakeistą yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėmesys atkreiptinas į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą informavo, jog Latežerio kaimas pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą kaip kultūros paveldo vietovė nebėra saugomas, be to, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. kovo 16 d. aktą Nr. KPD-AV-VT2/15.1, kuriame nurodyta, kad Latežeris (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10339) neturi vertingųjų savybių ir jam apsauga netaikoma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2016 m. kovo 29 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir pasiūlė pareiškėjui J. A. M., atsakovui Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos pateikti papildomus paaiškinimus dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo, atsiradus naujoms aplinkybėms, taip pat dėl apeliacinio proceso perspektyvumo.

Pareiškėjas J. A. M. papildomai paaiškino, kad dar 2014 m. gruodžio 2 d. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos I-osios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba protokolu Nr. VT-71 nutarė: istorinės sklypų ribos ir tvoros vietos yra Latežerio gatvinio kaimo vertingoji savybė. Tai patvirtina, kad visa sodyba, įskaitant ir istorinius aptvėrimus buvo saugoma. Sodyba 1973 m. įrašyta į TSR kultūros paminklų sąrašą. Taigi visi sodybos statiniai, taip pat ir tvora, buvo teisėti ir pastatyti iki draudimo tverti tvoras pakarančių apsaugos juostose.

Atsakovas Alytaus RAAD papildomai paaiškino, kad 2014 m. gegužės 28 d. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Druskininkų agentūros privalomajame nurodyme Nr. DA-0806 ir Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. liepos 14 d. sprendime Nr. V5-18 nurodyti teisės aktai, kuriuose reglamentuotas draudimas pakrantės apsaugos juostose tverti tvoras. Nei Agentūros privalomajame nurodyme, nei Alytaus RAAD sprendime nebuvo vertinama ar Latežerio kaimas pagal Nekilnojamojo kultūros pavaldo apsaugos įstatymą kaip kultūros paveldo vietovė yra saugotina ar ne. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendime nurodė, jog „neginčijamai nustatyta, kad senųjų, autentiškų tvorų vietoje, kuri susijusi su pareiškėjo žemės sklypu, pastatyta vielos tinklo tvora (b. l. 10, 54), kurios dalį, vykdydamas ginčijamus aktus, pats pareiškėjas pašalino. Dėl tvorų medžiagiškumo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos paveldo vertinimo taryba pasisakys rengiamame Latežerio nekilnojamojo kultūros paveldo akte (b. l. 91). Tai reiškia, kad ginčijamų aktų priėmimo metu vielos tinklo tvora neturėjo kultūrinės vertės“. Atsakovas mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodyta aplinkybė nesukelia teisinių pasekmių, dėl kurių galėtų būti panaikintas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos papildomai paaiškino, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą Latežerio kaimui apsauga nebetaikoma, todėl klausimai, susiję su statybos darbais šiame kaime, nepatenka į Departamento administravimo sritį.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su papildomais proceso šalių paaiškinimais, konstatuoja, kad privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo duotas remiantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, jog privalomieji nurodymai duodami, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis.

Byloje nustatyta, kad Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostos ribose ir pačioje upėje, kuri ribojasi su pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu, privalomojo nurodymo davimo metu buvo pastatyta vielos tinklo tvora, nors pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą pakrantės apsaugos juostose draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Pažymėtina, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640, 126.1 punkte, taip pat nurodyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama tverti tvoras.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Agentūra 2014 m. gegužės 28 d., vadovaudamasi Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė Privalomąjį nurodymą Nr. DA-08-06 (b. l. 17-18), kuriuo pareiškėjui nurodė iki 2014 m. liepos 15 d. pašalinti iš Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostos, esančią vielos tinklo tvorą, esančią žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini)., esant Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1640 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto pažeidimams.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad Agentūra turėjo pagrindą remiantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu priimti šioje byloje pareiškėjo skundžiamą Privalomąjį nurodymą.

Pažymėtina, kad Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. V5-18 vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalie 1 punktu nutarė privalomąjį nurodymą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, privalomasis nurodymas atitinka Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus tokio dokumento turiniui, jame nurodyta, kokį pažeidimą, sudarantį sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas – Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto, kuriame nurodyta, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo, pažeidimą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Agentūra turėjo teisę priimti Privalomąjį nurodymą, todėl Alytaus RAAD 2014 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. V5-18 palikti Privalomąjį nurodymą nepakeistą yra teisėtas ir pagrįstas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.),

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė