A-822-2987-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-2987/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00869-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 700 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 2-3, 12-13) nurodė, kad žalą kildina iš neteisėtų pareigūno E. S. veiksmų, kuris, pareiškėjui atvykus į Marijampolės pataisos namus, pareikalavo nusiimti kepurę. Pareiškėjas manydamas, kad toks reikalavimas nėra teisėtas, kreipėsi raštu į pataisos namų direktorių, tačiau jokio atsakymo negavo. Pareigūno E. S. veiksmus apskundė Kalėjimų departamentui, ir gavo 2011 m. spalio 25 d. atsakymą Nr. 2S-3953, kuris pateisino pareigūno veiksmus. Pareiškėjo nuomone, pareigūno E. S. veiksmai nėra teisėti, nes pas minėtą pareigūną pareiškėjas atėjo po kratos ir nebuvo pagrindo įtarinėti, kad jis slepia sumušimo žymes, o ir pats pareiškėjas dėl sumušimo nesiskundė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 32-33) paaiškino, kad V. K. į pataisos namų direktorių dėl E. S. elgesio kreipėsi 2011 m. spalio 10 d. Pareiškėjui į šį skundą buvo atsakyta 2011 m. spalio 28 d. ir paaiškinta, kad jam užėjus į kabinetą, iš jo buvo pareikalauta elgtis pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 73.2 punktą, jo orumas nebuvo žeminamas. 2011 m. rugsėjo 15 d. V. K. įteikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog nesutinka su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73 punkte nurodytomis nuteistųjų elgesio taisyklėmis ir prašė jam jų netaikyti. 2011 m. rugsėjo 22 d. raštu jam buvo atsakyta, kad Marijampolės pataisos namai yra bausmės vykdymo institucija ir privalo laikytis galiojančių teisės aktų. Atsakovo atstovas mano, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmai, reikalaujant laikytis bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, negali būti vertinami kaip neteisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracini teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-874/2011, pažymėjo, kad pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios, BVK atskirai aptartos ir nustatytos neteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas. Taisyklės yra teisės aktas, nustatantis (detaliai reglamentuojantis) nuteistųjų elgesio taisykles, todėl BVK taikymo požiūriu laikytinas leistinu poįstatyminiu teisės aktu ir pagal savo pobūdį negali būti kvestionuojamas nei Konstitucijos normų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normų taikymo prasme.

Teismas nustatė, kad nors Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nereglamentuoja, jog nuteistajam įėjus į pataisos įstaigos administracijos atstovo patalpą būtina nusiimti kepurę, vadovaujantis liudytojo pareigūno E. S. parodymais, 2011 m. rugsėjo 12 d. apie 15.10 val. V. K. įėjus į E. S. kabinetą, jis buvo užsidėjęs kepurę, kuri dengė akis, todėl buvo paprašyta ją nusiimti, kad pareigūnas galėtų įsitikinti, jog pareiškėjas neslepia galimo sužalojimo žymių ant veido. Abejonės dėl galimo sužalojimo kilo dėl to, jog nurodytą dieną pareiškėjas buvo etapuotas į Marijampolės pataisos namus, etapavimo metu kyla konfliktai ir nuteistieji susižaloja.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pataisos namai yra specifinė įstaiga, kurios veikla yra griežtai reglamentuota ir nuteistieji privalo laikytis nustatytų elgesio taisyklių. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, taip pat privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. To paties kodekso 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos II 61 straipsnyje sakoma, kad žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti. Nepaisant draudimo žeminti žmogaus orumą, įtvirtinto tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir Lietuvos Konstitucijoje, žmogaus orumo žeminimas kai kuriais atvejais (pvz., vykdant laisvės atėmimo bausmę), yra neišvengiamas. Veiksmai, kurie neatitinka nuostatos, draudžiančios žeminti žmogaus orumą, yra būtinas profilaktinių priemonių įgyvendinimo ir pataisos įstaigų režimo užtikrinimo komponentas (pvz., antrankių, tramdomųjų marškinių naudojimas, krata ir žmogaus kūno vietų apžiūra ir kt.). Teisine prasme orumas – tai paties asmens savo sugebėjimų, dvasinių ir dorovinių savybių statuso, savo asmenybės supančiame pasaulyje įvertinimas. Žmogaus orumas, skirtingai nuo žmogaus sveikatos sutrikdymo, kuris nustatomas remiantis objektyviais profesinio ar bendro darbingumo netekimo kriterijais, yra vertybinė kategorija.

Teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta, kad reikalavimas nusiimti kepurę įėjus į pataisos įstaigos administracijos atstovo patalpą būtų sisteminio pobūdžio, tokių įrodymų byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, jog pareigūno E. S. veiksmai, susiję su reikalavimu nusiimti kepurę dengiančią akis, nėra žeminantys ir negali būti traktuojami kaip valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Padaręs išvadą, jog Marijampolės pataisos namų pareigūno E. S. 2011 m. rugsėjo 12 d. reikalavimas, kad pareiškėjas prisistatytų, yra teisėtas, taip pat yra teisėtas prašymas nusiimti kepurę, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala, reglamentuota CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, neatsiranda, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 73) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareigūno E. S. reikalavimas pareiškėjui nusiimti kepurę nenumatytas ir nepagrįstas įstatymais, todėl, taip pat atsižvelgiant į pavojingas kalinimo sąlygas, pareiškėjo skundas turėjo būti tenkinamas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 78) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Remiasi atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais ir teismui pateiktais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilo klausimas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginimo. Taigi, šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar egzistuoja įstatymų numatytos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Pagal CK 6.271 str. 1 d. valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalios (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam padaryta pataisos namų administracijos pareigūno veiksmais, reikalaujant iš jo prisistačius nusiimti kepurę, taip žeminant pareiškėjo orumą. Pažymi, kad pas minėtą pareigūną pareiškėjas atėjo po kratos ir nebuvo pagrindo įtarinėti, kad jis slepia sumušimo žymes.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiga įrodyti neturtinės žalos aplinkybes, kilusias neigiamas pasekmes, neturtinės žalos dydį, tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti tokią žalą.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. apie 15.10 val. pareiškėjas V. K. įėjo į vyresniojo inspektoriaus E. S. kabinetą nesibeldęs, įėjęs neprisistatė, buvo užsidėjęs kepurę, kuri dengė jo akis. Pareigūnas pareiškėjui žodžiu išaiškino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.2 punkto reikalavimus ir paprašė nusiimti kepurę, kad įsitikintų, jog pareiškėjas neslepia galimo sužalojimo žymių.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, taip pat privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 73.2 punkte nustatyta, kad nuteistieji privalo įėjus pataisos įstaigos administracijos atstovui į patalpą atsistoti ir pasisveikinti, įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra pataisos įstaigos atstovas, tik jam leidus, kreiptis į pataisos įstaigos administracijos atstovą, pasakydami savo pavardę.

Administracinėje byloje Nr. A143-874/2011 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios, BVK atskirai aptartos ir nustatytos neteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Sprendžiant, ar konkretus elgesio laisvės apribojimas yra teisėtas, taikytinas bendrasis teisinis proporcingumo principas, pagal kurį individo teisės gali būti apribotos, jeigu to reikalauja viešasis, t. y. visos visuomenės, interesas ir ne daugiau kiek yra būtina šio intereso apsaugai. Kolegija taip pat pažymi, kad vienas iš pagrindinių pataisos įstaigų režimo reikalavimų yra reikalavimas vykdyti nuolatinę nuteistųjų priežiūrą (Bausmių vykdymo kodekso 112 str. 1 ir 2 d.). Šio reikalavimo tinkamas realizavimas tarp kitų faktorių siejamas su būtinumu nuolat ir maksimaliai operatyviai identifikuoti nuteistąjį. Todėl tam tikri reikalavimai nuteistųjų išvaizdai yra galimi ir leistini kalinimo įstaigos režimo laikymosi aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-364/2009).

Įvertinusi paminėtą teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikalavimas nusiimti akis dengiančią kepurę susijęs su bendru reikalavimu nuteistiesiems būti tvarkingiems ir pagrįstas būtinumu tiksliai ir operatyviai identifikuoti asmenį kontroliuojant nuteistųjų judėjimą ir elgesį įstaigos viduje bei visuomenės interesu, kad po laisvės atėmimo bausmės atlikimo asmuo išeitų į laisvę turėdamas tinkamus socialinius įgūdžius. Šis reikalavimas nepažeidžia proporcingumo principo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad juo neleistinai pažeidžiamos pareiškėjo asmeninės teisės ar žeminamas jo orumas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad Marijampolės pataisos namų pareigūno reikalavimas, kad pareiškėjas nusiimtų kepurę, buvo neteisėtas ir žemino pareiškėjo orumą, o nenustačius neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą (CK 6.250 str. 1 d., 6.271 str.).

Remiantis šiais argumentais konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė