2019-11-27 Nr. AB-22248-3-61-3-01304-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4799-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01304-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje (toliau – areštinė) netinkamomis ir žeminančiomis orumą sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 15 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam gyvenamojo ploto teko mažiau, negu privalo tekti pagal teisės aktus. Kamerose nebuvo aliarminio iškvietimo mygtuko. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kadangi jis nebuvo visiškai atitvertas nuo bendros kameros erdvės. Areštinėje nebuvo tinkamos ventiliacijos, dėl to pareiškėjas turėjo uostyti nemalonų kvapą iš tualeto ir rūkančiųjų dūmus, nes buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Taip pat nebuvo tinkamo apšvietimo. Areštinėje įrengtas dušas neatitiko higienos normų reikalavimų, jame buvo pelėsis. Duše nebuvo kabinos (pertvarų). Areštinėje buvo maži pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie nebuvo tvarkomi. Pareiškėjas taip pat buvo konvojuojamas iš areštinės į įvykio vietą ir teismą su antrankiais, neprisegus saugos diržu, dėl to nebuvo užtikrintas pareiškėjo saugumas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 15 d. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurios plotas yra 16,7 kv. m, kartu su vienu arba dviem asmenimis, todėl pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą pažeista nebuvo. Sanitariniai mazgai įrengti ir pareiškėjo privatumas jais naudojantis buvo užtikrintas tinkamai. Pareiškėjas yra rūkantis, todėl kameroje buvo kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko higienos normų reikalavimus. Jokie policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato aliarminio mygtuko įrengimo areštinių kamerose. Areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti pagal higienos normų reikalavimus (sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara), todėl pareiškėjo teiginiai dėl privatumo neužtikrinimo ir kvapų, sklindančių iš sanitarinio mazgo, yra nepagrįsti. Areštinės kamerose oro šalinimo sistema yra įrengta ir ji atitinka higienos normų reikalavimus. Areštinėje dušai ir pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti laikantis higienos normų reikalavimų.

3.2. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų būtų sukeltos konkrečios pasekmės. Pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra visiškai nepagrįstas.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nekaupia ir nesistemina informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. VST pareigūnai nekonvojavo pareiškėjo. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, kad VST atliko neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus AVPK areštinėje ir konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

7. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus AVPK pateikė duomenis, jog pareiškėjas buvo laikomas areštinėje nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 15 d., todėl nors pareiškėjas ir nurodė, kad buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 8 d., tačiau atsakovo atstovas pateiktais objektyviais duomenimis paneigė pareiškėjo teiginius, todėl laikytina, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 15 d.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 10 d. buvo laikomas kameroje Nr. 2 su vienu asmeniu, o 2017 m. vasario 9 d. ir nuo 2017 m. vasario 11 d. iki 2017 m. vasario 15 d. – su dviem kitais asmenimis. Kameros Nr. 2 plotas yra 16,7 kv. m. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui jo laikymo areštinėje laikotarpiu jam, net ir būnant su dviem kitais asmenimis, teko ne mažiau nei 5,56 kv. m kameros ploto, todėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (neteko galios nuo 2017 m. balandžio 4 d.) (toliau – Taisyklės) 80 punktas, kuriame nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m, pažeistas nebuvo.

9. Teismas pažymėjo, kad nors Vilniaus AVPK teko pareiga paneigti pareiškėjo argumentus ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrinta teisė į privatumą, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui teisė privačiai naudotis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrinta, kadangi pareiškėjas kameroje Nr. 2 visą jo kalinimo laikotarpį buvo laikomas su vienu arba dviem kitais asmenimis, dėl to pareiškėjas iš viso 6 paras buvo laikomas kameroje, nesudarant jam sąlygų privačiai naudotis sanitariniu mazgu. Vis dėlto teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu buvo laikomas kameroje itin trumpą laiką – 6 paras. Taigi nors tuo metu pareiškėjui ir nebuvo užtikrintas privatumas, tačiau tai negalėjo pareiškėjui sukelti negrįžtamų neigiamų padarinių, kurie galėtų būti atlyginami tik priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl privatumo pažeidimo yra nepagrįstas.

10. Teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – Sveikatos centras) 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-1363 (16.17.7 10.12) (toliau – 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktas) užfiksuota, kad kameroje Nr. 2, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, dirbtinė apšvieta siekė 207 lx. Kitų duomenų apie kameros sąlygas (ar jos atitinka higienos normas) byloje nėra. Visgi, teismo vertinimu, pareiškėjas tik abstrakčiai ir lakoniškai nurodė, kad jam nepakako dirbtinės apšvietos, nors šis argumentas paneigtinas minėtu Sveikatos centro 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo aktu, ir kad nebuvo tinkamo vėdinimo, nors areštinėje yra įrengti langai, per kuriuos vėdinamos patalpos. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų ar reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl, jo teigimu, netinkamos ventiliacijos ar apšvietimo, nenurodė, kokiais būdais nustatė, kad apšvietimas ar ventiliacija yra netinkami. Pareiškėjas su prašymais ar skundais nesikreipė ir į areštinės administraciją. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir tokio pobūdžio bylose nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos, kilusios dėl ventiliacijos ir apšvietimo neatitikimo higienos normų reikalavimams, pripažintini abstrakčiais ir deklaratyviais.

11. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema, dėl pripažintina, jog laisvės atėmimo vietose pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus turi būti įrengta. Visgi, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas vertino, kad vien iškvietimo mygtuko neįrengimas savaime nereiškia, kad pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu areštinėje vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į areštinės administraciją nesikreipė. Vien skundo teiginiai, kad, nesant aliarminio iškvietimo mygtukų ir iškilus būtinybei prisišaukti priežiūros pareigūną, tai padaryti būtų sudėtinga, laikytini abstraktaus, hipotetinio pobūdžio.

12. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir nurodė, jog buvo laikomas su rūkančiais, tačiau šiuo atveju Vilniaus AVPK neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kadangi pareiškėjo asmens kortelės išraše užfiksuota, jog pareiškėjas yra rūkantis, todėl pagrįstai buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

13. Teismas pabrėžė, kad Sveikatos centro 2019 m. kovo 18 d. patikrinimo akte Nr. PA. (10-12 15.4.8)PA-1370 užfiksuota, jog areštinės dušinėse esantys įrenginiai veikė, buvo techniškai tvarkingi, dušinėse buvo vizualiai švaru. Sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 16 d. patikrinimo akte Nr. PA. 10-899 (16.17.7. 10.12) nurodyta, kad dušinėje ant sienų ir lubų patikrinimo metu vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, darė išvadą, kad nebuvo nustatyta, jog dušinėse nebūtų buvusios kabinos ar pertvarų, ar kad jos neatitiko higienos normų reikalavimų, atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus dėl netinkamų dušų vertino kaip nepagrįstus.

14. Teismas nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2155 užfiksuota, jog patikrinimo metu pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo šiukšlių dėžės, vizualiai tvarkinga, nebuvo vandens ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš Vilniaus AVPK pateikto kamerų (patalpų) pagrindinio valymo dažnio išrašo matyti, kad pasivaikščiojimų kiemelių tvarkomi kiekvieną dieną ir pagal poreikį, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių vertintini kaip nepagrįsti.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėją 2017 m. vasario 10 d. į parodymų patikrinimo vietą ir teismą konvojavo Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Konvojaus kuopos pareigūnai. Konvojavimas vyko specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu. Vilniaus AVPK pateikti duomenys patvirtina, kad šiame automobilyje nėra įrengtų saugos diržų, pervežant antrankiai nėra naudojami. Administracinių teismų praktikoje analizuojant šią konvojavimo sąlygą (saugos diržų įrengimą) visada vertinama, ar dėl saugos diržų neįrengimo pareiškėjas buvo nukritęs ir susižalojęs ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, pareiškėjas nenurodė, kad realiai būtų patyręs kokius nors sužalojimus dėl saugos diržų neįrengimo. Skundų ar pretenzijų dėl konvojavimo metu netinkamo pareigūnų elgesio ar dėl antrankių naudojimo iš pareiškėjo nebuvo gauta. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su saugos diržais ir antrankių naudojimu, teismas vertino kaip nepagrįstus.

16. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas dėl teisės į privatumą pažeidimo patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, tačiau nebuvo nustatyta, kad kentėjimo laipsnis būtų pasiekęs tokį lygį, jog kompensacija turėtų būti įvertinta priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

III. 17. Pareiškėjas padavė apeliacinį teismą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, apskaičiuojant jam tekusį kameros Nr. 2 plotą, turėjo būti išskaičiuotas kameroje įrengto sanitarinio mago plotas (2,75 kv. m). Kameroje Nr. 2 yra įrengtos net aštuonios miegamosios vietos, t. y. įrengta daug daugiau miegamųjų vietų nei reikia, dėl to buvo neįmanoma judėti kameroje, kurioje buvo perteklinių baldų. Nustačius, kad pareiškėjo privatumas buvo pažeidžiamas naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir areštinėje buvo neįrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, turėjo būti konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir priteistas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas. Be to, Europos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 18.2 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose būtina įrengti aliarminio iškvietimo sistemą. Pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas turėtų taip pat būti priteistas dėl to, kad jis buvo kalinamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) neatitinkančiomis sąlygomis – nebuvo tinkamo apšvietimo, vėdinimo, buvo didėlė drėgmė ir pelėsis.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pabrėžia, kad pareiškėjo teiginiai, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad kameros sanitarinio mazgo plotas, nustatant asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, turi būti išskaičiuotas iš bendro kameros ploto, yra nepagrįstas, kadangi atsakovo pateiktas kameros Nr. 2 plotas (16,7 kv. m) ir yra nurodytas be sanitarinio mazgo užimamo ploto. Minėta kamera yra trivietė ir joje yra įrengtos trys miegamosios vietos.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus, priimdamas motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, naujų objektyvių duomenų, pagrindžiančių apeliacinio skundo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos už netinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 15 d. ir netinkamą pareiškėjo konvojavimą 2017 m. vasario 10 d. atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėjas neturtinės žalos nepatyrė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus (nurodytus argumentus (aplinkybes).

24. Nagrinėjamoje byloje pagal Vilniaus AVPK nurodytus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 15 d. buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinės kameroje Nr. 2, kurios plotas yra 16,7 kv. m, šioje kameroje yra įrengtos trys miegamosios vietos ir minėtu laikotarpiu kartu su pareiškėju kameroje Nr. 2 buvo laikomas vienas ar du asmenys. Minėtas kameros Nr. 2 plotas (16,7 kv. m) nurodytas išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Teisėjų kolegija šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu neturi pagrindo abejoti. Įvertinusi minėtus duomenis, t. y. kameros Nr. 2 plotą bei joje įrengtų miegamųjų vietų ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. nepažeidžiant Taisyklių 80 punkto, kuriame nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.

25. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, kad jis buvo kalinamas higienos normų (HN 134:2015) neatitinkančiomis sąlygomis – areštinėje nebuvo tinkamo apšvietimo, vėdinimo (buvo didėlė drėgmė ir pelėsis). Pasisakydama dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Įvertinusi bylos duomenis (Vilniaus AVPK 2019 m. gegužės 22 d. raštą Nr. I-3101-244/2019 (b. l. 29), Sveikatos centro ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 14–15, 32–43), Vilniaus AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes) ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė šios pareiškėjo skundo dalies, kurioje nurodyti argumentai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų, nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų (žr. nutarties 12 ir 15 p.) nebekartoja.

26. Atsižvelgusi į tai, kad pagal Vilniaus AVPK nurodytas aplinkybes areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas yra atitvertas tik 120–130 cm aukščio pertvara, teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tokiu būdu įrengtu sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjo teisė į privatumą kalint areštinės kameroje Nr. 2 buvo pažeista.

27. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, neįrengus pareigūnų iškvietimo sistemos areštinėje, buvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktai, kuriuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kadangi areštinė nėra pataisos įstaiga, t. y. areštinės nepatenka į pataisos įstaigų rūšių, numatytų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio 1 dalyje, sąrašą. Todėl minėtose taisyklėse nustatyti reikalavimai areštinėms netaikomi. Dėl tos pačios priežasties areštinėms netaikomi ir Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3761-520/2019). Teisėjų kolegija nenustatė, kad kokiuose nors areštinių veiklą (įrengimo reikalavimus) reglamentuojančiuose teisės aktuose ginčo laikotarpiu buvo nustatytas pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas areštinių kamerose. Todėl konstatuotina, kad Vilniaus AVPK nagrinėjamu klausimu jokių teisės aktų nepažeidė.

28. Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatytas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas jam naudojantis sanitariniu mazgu, kitų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, dėl Vilniaus AVPK padaryto minėto pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, t. y. neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies prasme.

29. Vertinant, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui kompensaciją už patirtą neturtinę žalą, pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1156-822/2019).

30. Įvertinus pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo pobūdį (sanitarinis mazgas (tualetas) buvo iš dalies atitvertas, o su pareiškėju kartu buvo kalinami vienas arba du asmenys) ir trukmę (pažeidimas truko 7 paras) ir atsižvelgus į tai, kad byloje nenustatyta, jog dėl padaryto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės, konstatuotina, kad pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas areštinėje laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 15 d. buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

31. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos dėl to nepatyrė. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir jo rezoliucinėje dalyje nurodant – tenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ir pripažinti, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas areštinėje laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 15 d. buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti iš dalies – pripažinti, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 15 d. buvo pažeista. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė