2022-02-09 Nr. AB-3954-3-61-3-02078-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-223-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02078-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. M.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bitė Lietuva“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 3R-388 (2.14-1) „Dėl UAB „Bitė Lietuva“ tikrinimo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos iniciatyva“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) 69 straipsnio 3 dalį ir neįvykdė 2017 m. spalio 20 d. nurodymo Nr. 2R-6605(2.13.) „Dėl asmens duomenų tvarkymo“ (toliau – ir Nurodymas) 2 punkto, ir nuspręsta už nustatytus pažeidimus Bendrovės atsakingam asmeniui surašyti administracinio nusižengimo protokolą už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 83 straipsnio ir 505 straipsnio 1 dalyje nurodytus administracinius nusižengimus, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas paaiškino, jog jis telekomunikacijų rinkoje veikia nuo 1995 metų, vardas „BITĖ“ gerai žinomas ne tik jo, bet ir kitų ryšių operatorių abonentams. Pareiškėjas vykdo savo siūlomų paslaugų ir platinamų prekių reklamą, įskaitant reklamą elektroninių ryšių priemonėmis, be kita ko, siųsdamas tiesioginės rinkodaros SMS pranešimus savo abonentams. Atsakovas patikrinimą pradėjo dėl ilgamečiam pareiškėjo klientui 2019 m. rugsėjo 27 d. išsiųsto SMS pranešimo, kuriame neva nenurodytas visas siuntėjo pavadinimas. Kadangi techniškai siuntėjo laukelyje telpa tik 11 simbolių, pareiškėjas, siekdamas išvengti tolesnių nesusipratimų dėl teisės normų interpretavimo, šiuo metu yra priėmęs sprendimą siuntėjo laukelyje nurodyti „BiteLietuva“. Nepaisant to, pareiškėjas įsitikinęs, kad ir anksčiau jo naudotas siuntėjo identifikavimas kombinuotu būdu, t. y. siuntėjo laukelyje nurodant simbolinį paslaugų teikėjo pavadinimą ir pareiškėją identifikuojantį prekių ženklą „BITĖ“, o tekste pasirašant visu pavadinimu „Bitė Lietuva“, yra tinkamas. Beveik visuose reklaminiuose pranešimuose pareiškėjas naudojo ir papildomas identifikavimo priemones, pavyzdžiui, nukreipimą į pareiškėjo teikiamos paslaugos aprašymą jo interneto svetainėje. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pranešimuose pareiškėjas gali būti nesudėtingai ir visiškai identifikuojamas.

3. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, jog ginčo SMS pranešime turėjo būti nurodytas visas pavadinimas – UAB „Bitė Lietuva“, arba bent jo trumpinys – „BiteLietuva“. Tvirtino, kad ERĮ 69 straipsnio 3 dalies nuostatos taikytinos tik elektroninio pašto pranešimams, o Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo (toliau – ir IVPĮ) 7 straipsnio 1 dalis tėra blanketinė norma. Net laikant, kad minėtos teisės normos taikytinos ir SMS pranešimams, manytina, jog nei ERĮ, nei IVPĮ neįtvirtina tiesioginio reikalavimo visais atvejais nurodyti visą siuntėjo juridinio asmens pavadinimą, juose kalbama tik apie tinkamą siuntėjo identifikavimą. Atsižvelgiant į juridinio asmens verslo veiklas, reklamos politiką, poziciją rinkoje, juridinis asmuo gali būti atpažįstamas ne tik pagal savo pavadinimą ar jo dalį, bet ir pagal kitus požymius, pavyzdžiui, prekių ženklą ar interneto svetainės adresą. Nagrinėjamu atveju SMS pranešime buvo pateiktas pareiškėjo prekių ženklas „BITĖ“, kvietimas užsukti į artimiausią „BITĖS“ saloną, taip pat nurodytas kontaktinis telefono numeris, kuriuo paskambinęs gavėjas gali pareikalauti nutraukti tolesnį pranešimų siuntimą. Taigi, pareiškėjas aiškiai atskleidė savo, kaip siuntėjo, tapatybę, klientas nebuvo klaidinamas. Žodžio „Lietuva“ nurodymas pranešime nebūtų suteikęs gavėjams jokios papildomos informacijos; minėtas vietovardis negali būti tapatinamas vien su pareiškėju.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, jis buvo nepagrįstai išskirtas iš kitų panašaus pobūdžio SMS pranešimus siunčiančių asmenų. Akcentavo, kad SMS žinutė yra specifinė pranešimo forma, kuri turi griežtus rašomų simbolių limitus (maksimaliai tekste – 500 simbolių ir mažiau, siuntėjo lauke – 11 simbolių), todėl ilgesnį pavadinimą turinčios įmonės negalėtų nurodyti viso savo pavadinimo, jau nekalbant apie patį pranešimo turinį. Atsižvelgiant į tai, rinkoje įprasta siunčiant tokio pobūdžio reklaminius pranešimus nenurodyti viso pavadinimo, identifikavimui pateikiant tik savo prekių ženklą, pavyzdžiui, „SENUKAI“ vietoj UAB „Kesko Senukai Digital“. Kai kurios įmonės nurodo tik valdomą prekės ženklą, domeno adresą ar kitą pavadinimą, kuris nesutampa su tikruoju bendrovės pavadinimu, pavyzdžiui, UAB „Prime Leasing“ reklaminius pranešimus pasirašo kaip „CityBee“. Pareiškėjui nebuvo žinomi atvejai, kai atsakovas tokį minėtų bendrovių elgesį traktavo kaip taip pat neteisėtą, pažeidžiantį ERĮ 69 straipsnio 3 dalies nuostatas. Taigi, šiuo atveju susidarė diskriminacinio pobūdžio situacija.

5. Pareiškėjas tvirtino, jog jis nepažeidė Nurodymo, jo veiksmai nepagrįstai vertinti kaip pakartotinis pažeidimas. Atsakovas tyrimą pradėjo dėl kitokio pobūdžio SMS pranešimų, nes 2017 metais siųstomis žinutėmis asmenys buvo kviečiami pasitikrinti sveikatą gydymo įstaigose pagal valstybės finansuojamas programas, t. y. pareiškėjas pristatė ne savo paslaugas, o atliko informacijos viešinimo paslaugą trečiųjų asmenų prašymu ir vardu. Jis minėtą informaciją laikė naudinga visuomenei, todėl pastarųjų žinučių nelaikė tiesioginės rinkodaros pranešimais. Pareiškėjas per nustatytą terminą (iki 2017 m. lapkričio 12 d.) įvykdė anksčiau duotą atsakovo nurodymą siųsti pranešimus su gavėjo sutikimu ir nurodant visą siuntėjo juridinio asmens pavadinimą. Nurodymas susijęs su konkrečiomis aplinkybėmis, jo metu galiojo kitokios teisės normos, todėl, šiuo metu susiklosčius kitokioms aplinkybėms, pareiškėjui negali būti reiškiamos pretenzijos dėl Nurodymo pakartotinio nevykdymo. Pareiškėjui išsiuntus kitokio pobūdžio ginčo SMS pranešimą, jo siuntimo teisėtumas turi būti vertinamas atskirai, nesiejant su Nurodymu ar tuo metu tirtomis aplinkybėmis. Vertinant ginčo pranešimo turinį, turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, kad šiuo metu pareiškėjo padėtis rinkoje yra pasikeitusi, jis sėkmingai įgyvendino prekių ženklo „BITĖ“ grafinės dalies atnaujinimą. Pastarojo meto visuomenės nuomonės apklausos rezultatai patvirtina, kad prekių ženklą „BITĖ“ bei šiuo prekių ženklu besinaudojantį mobilaus ryšio operatorių UAB „Bitė Lietuva“ žino ne mažiau nei 94 proc. respondentų, tad akivaizdu, jog šis ženklas yra vienas iš geriausiai atpažįstamų Lietuvoje, jo žinomumas tik didėja. Atitinkamai, didėja gebėjimas reklaminių pranešimų gavėjams tinkamai identifikuoti jų siuntėją. Nei surašant Nurodymą, nei šiuo metu galiojančios teisės normos neduoda pagrindo šį nurodymą laikyti begaliniu ir neribotą laikotarpį sieti jį su iš esmės bet kokia vėlesne subjekto veikla.

6. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

7. Atsakovas apžvelgė tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Teigė, kad pareiškėjas neskundė 2017 m. spalio 20 d. nurodymo Nr. 2R-6605(2.13.) ir, jį vykdydamas, suformavo atitinkamą rinkodaros žinučių siuntimo praktiką, t. y. siunčiamuose tiesioginės rinkodaros SMS pranešimuose įvardydamas save kaip „BitėLietuva“. Atsakovo nuomone, toks savęs įvardijimas yra pakankamai išsamus ir aiškus, atitinkantis ERĮ 69 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažino, jog ginčo SMS pranešime buvo nurodyta „Bitė“, o ne „BitėLietuva“, tokio turinio pranešimas suformuotas per neapdairumą ir neatsižvelgiant į paprastai tokiais atvejais taikomą žinutės formatą. Atsakovas, vadovaudamasis elektroninio pašto pranešimo apibrėžimu, tvirtino, jog ERĮ 69 straipsnio 3 dalis apima tiek elektroniniu paštu siunčiamus pranešimus, tiek ir SMS pranešimus. Atsakovas manė, kad, leidus pareiškėjui pasirašyti siunčiamus tiesioginės rinkodaros SMS pranešimus jo prekių ženklo pavadinimu „BITĖ“, būtų sukuriama ydinga praktika, sudaranti sąlygas juridiniams asmenims, valdantiems skirtingus prekės ženklus, įvardyti juos kaip siuntėjus vietoj juridinio asmens pavadinimo, tokiu būdu klaidinant vartotojus. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjo nebuvo reikalauta nurodyti visą savo pavadinimą ir jis nebuvo išskirtas iš kitų rinkos dalyvių. Priešingai, atsakovas sutiko su pareiškėjo pasiūlytu variantu SMS pranešime siuntėjo pavadinimu laikyti „BitėLietuva“. Be to, atsakovas teigė, kad pareiškėjas skunde ginčo faktines aplinkybes nurodė netiksliai, nes Bendrovės atstovei buvo inkriminuotas tik vienas ANK pažeidimas – už ERĮ 69 straipsnio 3 dalies (ne Nurodymo) pažeidimus. Priešingai nei tvirtino pareiškėjas, Nurodymo trukmė nėra ribota (t. y. iki 2017 m. lapkričio 12 d.), nes to nenumato teisės aktai, tai taip pat prieštarautų tokio pobūdžio nurodymų paskirčiai. Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Bitė Lietuva“ skundą.

9. Teismas nustatė, kad Inspekcija, išnagrinėjusi T. L. 2017 m. birželio 23 d. prašymą, 2017 m. spalio 20 d. priėmė Nurodymą, kurio 1 punktu nurodė pareiškėjui užtikrinti, kad elektroninių ryšių paslaugos tiesioginės rinkodaros tikslu būtų naudojamos tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą, kaip to reikalaujama pagal ERĮ 69 straipsnio 1 dalį; 2 punktu įpareigojo užtikrinti, kad tiesioginės rinkodaros tikslu siunčiant asmenims SMS žinutes būtų nurodomas visas siuntėjo juridinio asmens pavadinimas bei galiojantis adresas (telefono numeris), kuriuo gavėjas galėtų pareikalauti nutraukti tokios informacijos siuntimą. Inspekcija taip pat nurodė pareiškėjui raštu informuoti ją apie šio Nurodymo įvykdymą ne vėliau kaip iki 2017 m. lapkričio 20 d.

10. Bendrovė 2017 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 1400-478 ir 2019 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 1400-582 Inspekcijai patvirtino, jog atlikusi vidinius pakeitimus įgyvendino Nurodymą, dėl ko Inspekcija 2019 m. liepos 5 d. raštu Nr. 2R-3187(2.13.) Nurodymą pripažino tinkamai įgyvendintu.

11. Inspekcija gavo T. L. 2019 m. spalio 29 d. elektroninio pašto pranešimą bei 2019 m. lapkričio 18 d. skundą dėl galbūt neteisėtų Bendrovės veiksmų siunčiant tiesioginės rinkodaros reklaminius pranešimus SMS žinutėmis, jose nenurodant viso siuntėjo pavadinimo, tokiu būdu galbūt pažeidžiant įstatymus bei jais ginamas asmens duomenų subjektų teises bei teisėtus interesus.

12. Inspekcija nustatė, kad T. L. jam priklausančiu asmeniniu telefono numeriu 2019 m. rugsėjo 27 d. iš pareiškėjo gavo SMS pranešimą: „Sveiki. Atėjo laikas išmaniajam telefonui? Turime jums ypatingą pasiūlymą NOKIA 2.2 telefonui. Įsigykite jį vos už 2,7 Eur/mėn. be jokios pradinės įmokos (mokant per 36 mėn.) artimiausiame BITĖS salone. Ten PROFAI paruoš telefoną naudojimui bei perkels jūsų duomenis iš seno į naują telefoną. SMS naujienų valdymas Nr. 1501. Lauksime jūsų. BITĖ“.

13. Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos vykdomų tyrimų ir (ar) patikrinimų atlikimo taisyklių, patvirtintų Inspekcijos direktoriaus 2019 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 1T-92(1.12.E), 4.4., 16.3 ir 17 punktais bei atsižvelgdama į T. L. 2019 m. spalio 29 d. elektroniniu paštu pateiktą informaciją apie tikėtinus ERĮ bei ANK pažeidimus, 2019 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 1T-170 (1.12.) nusprendė savo iniciatyva pradėti tyrimą, susijusį su tikėtinais ERĮ 69 straipsnio 3 dalies ir ANK 505 straipsnio pažeidimais. Inspekcijos 2019 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. 2R-5572(2.13.) pareiškėjas buvo informuotas apie inicijuojamą tyrimą, jo paprašyta atsakyti į su ginču susijusius klausimus.

14. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. 1400-615 teigė, kad Nurodymas dėl Bendrovės (siuntėjo) pavadinimo nurodymo buvo įgyvendintas, apie tai informuota 2019 m. gegužės 13 d. raštu Nr. 1400-582; buvo priimtas sprendimas siuntėją identifikuoti kombinuotu būdu, t. y. siuntėjo laukelyje nurodant paslaugų teikėjo interneto svetainės adresą, o žinutės tekste nurodant Bendrovės pavadinimą – „BITĖ LIETUVA“; toks kombinuotas siuntėjo identifikavimo būdas turėtų būti priimtinas ir iš jo galima identifikuoti siuntėją. Kartu su rašytiniais paaiškinimais pareiškėjas pateikė siųstų SMS žinučių išrašą, iš kurio, jo teigimu, matyti, jog SMS žinučių tekstų pabaigoje arba viduryje yra nurodomas Bendrovės, kuri siunčia informaciją bei teikia reklamuojamas paslaugas, pavadinimas – „BITĖ LIETUVA“. Taip pat pateikiamos nuorodos į „Bitės“ ar „Labas“ interneto svetainę, savitarną, „Bitės“ salonus arba klientų aptarnavimo centrą. Pareiškėjas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog reklaminių SMS žinučių tekstus formuluoja ir derina ne vienas darbuotojas, 2019 m. rugsėjo 27 d. išsiųsta ginčo SMS žinutė per neapdairumą buvo suformuluota neatsižvelgiant į paprastai tokiais atvejais taikomą žinutės formą; siekdamas ateityje išvengti nesusipratimų kuriant pranešimų tekstus, pareiškėjas pakartotinai peržiūrėjo tiesioginės rinkodaros pranešimų procesą ir atliko tam tikrus pakeitimus, t. y. nusprendė, kad siuntėjo laukelyje Bendrovės pavadinimas „Bitės“ abonentams bus nurodomas tokiu formatu – „BiteLietuva“.

15. Inspekcija ginčijamo 2020 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 3R-388 (2.14-1.) 1 punktu nusprendė pripažinti pareiškėją pažeidusiu ERĮ 69 straipsnio 3 dalį ir nevykdžiusiu 2017 m. spalio 20 d. nurodymo Nr. 2R-6605(2.13.) 2 punkto; 2 punktu nusprendė už nustatytus pažeidimus Bendrovės atsakingam asmeniui surašyti administracinio nusižengimo protokolą. Inspekcija 2020 m. gegužės 26 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 2K-2 (2.7.) Bendrovės vyresniajai teisininkei A. M. už ANK 83 straipsnyje ir ANK 505 straipsnio 1 dalyje nustatytus pažeidimus.

16. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad atsakovas laikė, jog pareiškėjas įvykdė Nurodymo 2 punktą, atlikęs vidinius pakeitimus dėl siunčiamų tiesioginės rinkodaros SMS žinučių, t. y. savęs įvardijimo kaip „Bitė Lietuva“, o pareiškėjas pripažino, jog 2019 m. rugsėjo 27 d. išsiųstame ginčo SMS pranešime nurodyta „BITĖ“, o ne „Bitė Lietuva“ (dėl žmogiškosios klaidos (per neapdairumą) ir neatsižvelgus į paprastai tokiais atvejais taikomą žinutės formatą), todėl teismui neaišku, kodėl pareiškėjas, kuris neginčija fakto dėl tokio pranešimo išsiuntimo, nesilaikant Nurodymo bei savo suformuotos praktikos, ginčija Sprendimą.

17. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ERĮ 69 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai negali būti taikomi mobiliojo ryšio tinklais siunčiamoms trumposioms SMS žinutėms. ERĮ 3 straipsnio 11 punkte numatyta, jog į šiame įstatyme vartojamą elektroninio pašto pranešimo sąvoką įeina viešuoju ryšių tinklu nusiųstas tekstinis, balso, garso, vaizdo ar kitokios formos pranešimas, kuris gali būti saugomas tinkle arba paslaugų gavėjo galiniame įrenginyje, iki jį paslaugų gavėjas pasiima. Iš pateikto apibrėžimo akivaizdu, jog jis apima ne tik elektroniniu paštu siunčiamus pranešimus, bet ir SMS pranešimus, nes jie yra tekstiniai pranešimai, siunčiami viešaisiais ryšių tinklais ir gali būti saugomi tinkle arba galiniame gavėjo įrenginyje, t. y. mobiliajame telefone. Atsakovas patvirtino, kad jis taiko ERĮ 69 straipsnio 3 dalies reikalavimus tiek siunčiamiems rinkodaros tikslais SMS pranešimams, tiek elektroniniu paštu siunčiamiems pranešimams. Teismas pritarė atsakovo samprotavimas, kad jeigu ERĮ 69 straipsnio 3 dalis nebūtų taikoma SMS žinutėmis siunčiamiems tiesioginės rinkodaros pranešimams, ši sritis taptų nesureguliuota ir tokio pobūdžio SMS pranešimų siuntėjams neliktų pareigos nurodyti tinkamą pranešimo siuntėją.

18. Teismas nepritarė ir pareiškėjo pozicijai, kad siunčiant SMS pranešimus ne visais atvejais privaloma nurodyti visą juridinio asmens pavadinimą. IVPĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta komercinės informacijos siuntėjo pareiga įvardyti juridinį asmenį, kurio vardu komercinė informacija teikiama. Pažodžiui įvertinus minėtą teisės normą, matyti, kad ji siejama ne su juridinio asmens naudojamu prekės ženklu, bet konkrečiai su juridiniu asmeniu, jo pavadinimu. Teismas laikė pagrįstais atsakovo teiginius, kad jeigu būtų sudaryta galimybė tam pačiam juridiniam asmeniui siunčiamose tiesioginės rinkodaros SMS pranešimuose nurodyti juridinio asmens pavadinimą skirtingai, būtų klaidinamas galutinis vartotojas. Taigi nagrinėjamu atveju siekiama komercinės informacijos gavėjui identifikuoti ne juridinio asmens prekių ženklą, tačiau juridinį asmenį, kurio vardu komercinė informacija siunčiama. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei įvertinęs ginčo pranešimo turinį, ERĮ 69 straipsnio 3 dalies ir IVPĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad ginčo SMS žinutėje turėjo būti nurodytas juridinio asmens pavadinimas arba jo trumpinys, kuris buvo suderintas su Inspekcija, t. y. „BiteLietuva“. Kadangi pareiškėjas minėtame pranešime nurodė pavadinimą „Bitė“, laikytina, kad toks pranešimas neatitiko ERĮ 69 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o atsakovas pagrįstai konstatavo pažeidimą ir tai, kad pareiškėjas nevykdė Nurodymo 2 punkto.

19. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad atsakovas nepagrįstai išskyrė jį iš kitų panašaus pobūdžio SMS pranešimus siunčiančių subjektų. Teismas akcentavo, jog atsakovas, spręsdamas dėl ginčo SMS žinutės atitikties IVPĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimams, įvertino faktą, jog SMS žinutės dėl savo techninių charakteristikų yra riboto simbolių kiekio pranešimai. Dėl šios priežasties Inspekcija nereikalavo iš Bendrovės SMS žinutėse nurodyti visą juridinio asmens pavadinimą, o sutiko su Bendrovės siūlomu variantu laikyti tinkamu Bendrovės, kaip SMS pranešimo siuntėjo, įvardijimą „BiteLietuva“. Šį sutrumpintą pavadinimą pasiūlė pats pareiškėjas, kuris jį naudojo ilgą laikotarpį. Inspekcija taip pat pritarė tokiam sutrumpintam pareiškėjo pavadinimui SMS pranešimo tekste. Tokiu būdu Bendrovei buvo suteikta galimybė neribotai naudotis savo prekių ženklu, tačiau nepaneigta pareiga laikytis ERĮ 69 straipsnio 3 dalies, IVPĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, pagrindiniame SMS pranešimo tekste nurodant sutrumpintą siuntėjo juridinio asmens pavadinimą. Teismui neaišku, kokiu būdu pareiškėjas yra išskiriamas iš kitų pranešimus siunčiančių subjektų, kai nagrinėjamu atveju vertinama išimtinai individuali ginčo situacija, susiklosčiusi tarp pareiškėjo ir atsakovo.

20. Teismas, analizuodamas pareiškėjo teiginius, kad jis nepažeidė Nutarimo ir kad Sprendime aprašyti jo veiksmai negali būti laikomi pakartotiniu Nutarimo pažeidimu, pažymėjo, jog už Nurodymo nevykdymą Inspekcija Bendrovės vyresniajai teisininkei A. M. nustatė tik vieną ANK 505 straipsnio 1 dalies pažeidimą. ANK 83 straipsnio pažeidimas buvo nustatytas ne už Nurodymo nevykdymą, o už ERĮ 69 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Inspekcija nenustatė, nevertino ir nebaudė A. M. už pakartotinį Nurodymo nevykdymą (tokiu atveju būtų buvusi pritaikyta ANK 505 str. 2 d.). Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas apie Nurodymo įvykdymą Inspekciją turėjo informuoti iki 2017 m. lapkričio 12 d., t. y. pateikti įrodymus, patvirtinančius, kaip jis įgyvendino Nurodymą, o ne iki šios datos laikytis Nurodymo. Akcentuota, kad Inspekcija teikia nurodymus pažeidimus padariusiems asmenims įgyvendinti konkrečias sąlygas, reikalingas tinkamam asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių įstatymų laikymuisi. Jeigu nurodymai būtų ribotos trukmės, tai reikštų, jog pasibaigus nustatytam terminui asmuo vėl galėtų nesilaikyti nustatytos tvarkos, tokiu būdu pažeidžiant galiojančius įstatymus, kas iš esmės prieštarauja nurodymo paskirčiai. Kadangi jokiame galiojančiame teisės akte nėra nustatytas Inspekcijos nurodymų vykdymo ribotumas ar terminuotumas, nėra teisinio pagrindo riboti nurodymų trukmę bei pripažinti, kad pareiškėjas Nurodymo turėjo laikytis tik iki nurodomo termino, t. y. 2017 m. lapkričio 12 d.

21. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai nustatė ir įvertino ginčo faktines aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kurio keisti arba panaikinti pareiškėjo nurodytais argumentais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas. Atitinkamai, pareiškėjui nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

III. 22. Pareiškėjas UAB „Bitė Lietuva“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

23. Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir neteisingai aiškino bei taikė teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas pakartoja savo argumentus, kad, siųsdamas tiesioginės rinkodaros pranešimus, jis visuomet tinkamai save identifikuoja gavėjams (įskaitant atvejus, kai pranešime nurodomas prekių ženklas „BITĖ“, ypač papildomai nurodant kitas pagalbines priemones pareiškėjui identifikuoti), nagrinėjamu atveju pareiškėjo tapatybė gavėjui buvo visiškai ir tinkamai atskleista.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į SMS pranešimų specifiką ir siekdamas išvengti tolesnių nesusipratimų, šiuo metu yra priėmęs sprendimą siuntėjo laukelyje nurodyti „BiteLietuva“, tačiau tai nelaikytina pripažinimu, kad ginčo SMS žinutėje buvo padaryta klaida. Pareiškėjo sprendimas siunčiamose SMS žinutėse pakeisti savo įvardijimą iš „BITĖ“ į „BiteLietuva“ susijęs tik su tiesioginio atsakovo nurodymo vykdymu, siekiant bendradarbiauti ir išvengti tolesnių nesusipratimų dėl teisės normų interpretavimo, tačiau tokie veiksmai nepatvirtina, jog pareiškėjas sutinka su atsakovo pozicija.

Pareiškėjas pasikreipimu į teismą siekia išsiaiškinti, ar atsakovo pozicija atitinka teisės aktų reikalavimus ir, svarbiausia, teisinio reguliavimo tikslus. Pareiškėjas taip pat pakartoja savo teiginius ir juos pagrindžiančius argumentus, be kita ko, kad ERĮ 69 straipsnio 3 dalis netaikytina mobiliuoju telefonu siunčiamiems tiesioginės rinkodaroms pranešimams (SMS žinutės pagal ERĮ 3 str. 36 p. laikytinos pranešimais, o ne elektroninio pašto pranešimais), kad pagal minėtą teisės normą ginčo SMS žinutėje neprivalėjo būti nurodytas visas juridinio asmens pavadinimas arba su atsakovu suderintas jo trumpinys (juridinis asmuo gali būti identifikuotas įvairiais kitais būdais, be kita ko, naudojant visuomenei žinomą prekių ženklą; pareiškėjas reklaminio turinio pranešimus siunčia tik savo abonentams), kad pareiškėjas nepagrįstai išskirtas iš kitų panašaus pobūdžio SMS pranešimus siunčiančių subjektų (atsakovo veiksmai dėl pareiškėjo yra diskriminacinio pobūdžio ir sudaro nepagrįstas kliūtis jo veiklai), bei kad tiriamas pažeidimas nepagrįstai susietas su iš Nurodymo kylančiais reikalavimais (2017 metais buvo vertinamas kitokio pobūdžio SMS pranešimas, galiojant kitokioms teisės normoms ir esant kitokiai Bendrovės padėčiai rinkoje;

Nurodymas negali būti taikomas neribotą laikotarpį ir siejamas su iš esmės bet kokia vėlesne verslo subjekto veikla).

24. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

25. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 10 d. rašte pripažino, jog 2019 m. rugsėjo 27 d. išsiųstas ginčo SMS pranešimas buvo suformuotas per neapdairumą ir neatsižvelgiant į paprastai tokiais atvejais taikomą žinutės formatą. Be to, ERĮ 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas ir 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 58 straipsnio 2 dalies d punktas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 5 punktas (ankstesnėje redakcijoje – 41 str. 5 p.) nustato įgaliojimus Inspekcijai teikti asmenims, pažeidusiems asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius įstatymus, nurodymus, tokiu būdu užtikrinant šių įstatymų laikymąsi, formuojant įstatymus atitinkančią veiklos praktiką, sudarant galimybę išvengti finansinių nuobaudų.

26. Pareiškėjas 2021 m. liepos 15 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kartu su šį prašymą pagrindžiančiais dokumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 3R-388 (2.14-1) „Dėl UAB „Bitė Lietuva“ tikrinimo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos iniciatyva“.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir neteisingai aiškino bei taikė teisės normas.

29. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 3 dalis netaikytina mobiliuoju telefonu siunčiamiems tiesioginės rinkodaros pranešimams.

31. Apeliacinės instancijos teismo kolegija kritiškai vertina šiuos apelianto argumentus.

32. Byloje ginčo nėra dėl to, jog pareiškėjo siustas galutiniam gavėjui SMS pranešimas, dėl kurio atsakovas ir priėmė byloje ginčijamą sprendimą, buvo siunčiamas tiesioginės rinkodaros tikslu.

33. Elektroninių ryšių įstatymo (ginčui aktualios įstatymo redakcijos nuo 2018m. gruodžio 15d. iki nuo 2020m. gruodžio 31d.sausio) 69 straipsnio 3 dalis nustatė, kad draudžiama tiesioginės rinkodaros tikslu siųsti elektroninio pašto pranešimus slepiant siuntėjo, kurio vardu informacija siunčiama, tapatybę pažeidžiant Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme nustatytus reikalavimus, nenurodant galiojančio adreso, kuriuo gavėjas galėtų pareikalauti nutraukti tokios informacijos siuntimą, arba kuriais gavėjai skatinami apsilankyti interneto svetainėse, neatitinkančiose Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme nustatytų reikalavimų. Taigi įstatymas nustato atitinkamą draudimą „elektroninio pašto pranešimams“.

34. Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 11 dalis nustato, kad elektroninio pašto pranešimas tai yra viešuoju ryšių tinklu nusiųstas tekstinis, balso, garso, vaizdo ar kitokios formos pranešimas, kuris gali būti saugomas tinkle arba paslaugų gavėjo galiniame įrenginyje, iki jį paslaugų gavėjas pasiima. Nagrinėjamu atveju buvo siunčiamas tekstinis pranešimas per mobilųjį ryšį (SMS pranešimas), kuris buvo saugomas paslaugų gavėjo galiniame įrenginyje, iki jį paslaugų gavėjas pasiėmė.

35. Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 16 dalis nustatė, kad elektroninių ryšių tinklas tai yra perdavimo sistemos ir (arba) komutavimo bei maršruto parinkimo įranga, kitos priemonės, įskaitant pasyviuosius tinklo elementus, leidžiančios perduoti signalus laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis, įskaitant palydovinius tinklus, fiksuotuosius (kanalų ir paketų komutavimo, įskaitant internetą) ir judriuosius antžeminius tinklus, elektros perdavimo kabelines sistemas (kiek jos naudojamos signalams perduoti), tinklus, naudojamus radijo ir (arba) televizijos programoms transliuoti (retransliuoti), ir kabelinės televizijos bei mikrobangų daugiakanalės televizijos tinklus neatsižvelgiant į perduodamos informacijos pobūdį.

36. Įvertinus pateiktą norminį reglamentavimą konstatuotina, jog elektroninių ryšių tinklas apima ir judriuosius antžeminius tinklus, t.y. apima ir mobiliojo telefonų ryšio tinklą, todėl šiuo tinklu perduotas tekstinis pranešimas laikytinas „elektroninio pašto pranešimu“ ir tokiam pranešimui taikytinos Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės.

37. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo SMS pranešime nebuvo nurodyta siuntėjo tapatybė.

38. Jau minėta, kad Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 3 dalis draudžia siųsti elektroninio pašto pranešimus slepiant siuntėjo, kurio vardu informacija siunčiama, tapatybę pažeidžiant Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme nustatytus reikalavimus. Taigi, Elektroninių ryšių įstatymas nukreipia į Informacinės visuomenės paslaugų įstatymą, kuriame pateikiami reikalavimai, užtikrinantys pranešimo siuntėjo tapatybės nustatymą.

39. Byloje ginčijamo atsakovo sprendimo turinys tvirtina, jog pareiškėjas yra pripažintas pažeidęs Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes išsiųstame SMS pranešime nenurodė įmonės pavadinimo.

40. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad iš komercinės informacijos turi būti galima atpažinti fizinį ar juridinį asmenį, kurio vardu komercinė informacija teikiama.

41. Apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) neįtvirtina reikalavimo nurodyti juridinio asmens pavadinimą. Šį norma nustato pareigą informacijos siuntėjui savo pranešime pateikti tokią informaciją, iš kurios būtų galima atpažinti juridinį asmenį, kurio vardu informacija buvo teikiama. Taigi, teisės norma suteikia tam tikrą diskrecijos teisę informacijos siuntėjui pasirinkti atitinkamą informacijos teikimo apimtį, kuri užtikrintų galimybę identifikuoti informacijos siuntėją.

42. Akivaizdu, jog juridinio asmens pavadinimo pateikimas siunčiamoje komercinėje informacijoje yra universaliausias ir paprasčiausias būdas užtikrinti, jog būtų įgyvendintas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas dėl informacijos siuntėjo atpažinimo. Tačiau, atsižvelgiant į minėtos teisės normos suteikiamą diskreciją pasirinkti informacijos siuntėjo identifikavimo būdą, negalima paneigti galimybės, jog informacijos teikėjas gali pasirinkti ir taikyti kitokį informacijos siuntėjo identifikavimo būdą, kuris pranešimų gavėjams leistų lengvai atpažinti pranešimo gavėją.

43. Nagrinėjamu atveju apeliantas teikia argumentus, jog informacijos teisėjas (pareiškėjas) galėjo būti atpažintas pagal SMS pranešime pateiktą prekės ženklą „BITĖ“.

44. Teismo kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog juridinio asmens pavadinimo pagrindinė paskirti yra atskirti jį nuo kitų juridinių asmenų, kad juridinio asmens pavadinimas negali būti parduotas ar kitaip perduotas kito asmens nuosavybės atskirai nuo juridinio asmens (LR CK 2.39 straipsnio 1 ir 2 dalys), atsižvelgiant į tai, kad prekės ženklo pagrindinė paskirtis atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kitų asmenų prekių ar paslaugų, kad teisės į prekės ženklą gali būti perleistos (LR prekių ženklų įstatymo 5 straipsnis, V skirsnis), juridinio asmens pavadinimo nurodymas siunčiamame elektroninio pašto pranešime yra neabejotinai patikimesnis ir asmens atpažinimą garantuojantis identifikacijos būdas. Tačiau tai nepaneigia galimybės, jog atskirais atvejais prekės ženklas taip pat gali būti tinkamas asmens atpažinimo būdas, ypač tais atvejais, kai prekės ženklas yra pripažintas plačiai žinomu prekės ženklu (LR prekių ženklų įstatymo 4 straipsnis).

45. Vertinant ar nagrinėjamoje byloje pareiškėjo siųstame elektroninio pašto pranešime pateiktas prekės ženklas „BITĖ“ buvo pakankama informacija, suteikianti galimybę atpažinti siuntėją, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas savo 2020 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. 3R-388 (2.14-1) nagrinėjo tik vienam asmeniui pareiškėjo išsiųstą vieną elektroninio pašto pranešimą ir byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų siuntęs panašaus ar analogiško turinio pranešimus kitiems asmenims. Tokio pobūdžio tyrimas, kai buvo sprendžiama tik dėl vienam asmeniui išsiųsto vieno pranešimo, apsprendžia galimas tyrimo išvadas, t.y. nesudaro galimybės padaryti pagrįstų apibendrintų išvadų dėl pareiškėjo naudojamos praktikos siunčiant elektroninio pašto pranešimus, o taip pat įpareigoja tyrimą atliekančią instituciją įvertinti esamus santykius tarp pareiškėjo ir pranešimą gavusio asmens, t.y. individualizuoti tyrimą.

46. Nagrinėjamoje byloje iš viešai skelbiamos Lietuvos Respublikos prekių ženklų duomenų bazės nustatyta, kad žodinis prekės ženklas „BITĖ“ 2006m. balandžio 10 d. registruotas pareiškėjo vardu, registro Nr. 51524, registracija galioja iki 2024m. rugsėjo 16d. (https://search.vpb.lt/pdb/trademark/search;jsessionid=7FB36183807F25124B97B010D4E0D310?f540_mc=has&f540=BIT%C4%96&tyfeature=&tykind=&f210_mc=eq&f210=&f111_mc=eq&f111=&f220_from=&f220_to=) . Registro duomenyse pateikiamas pilnas pareiškėjo pavadinimas bei įmonės adresas.

47. Byloje kartu su skundu pareiškėjas yra pateikęs eilę sutarčių tarp pareiškėjo ir ginčo pranešimą gavusio asmens arba jo atstovaujamų įmonių, kurios patvirtina sutartinius pareiškėjo ir asmens santykius ne vėliau kaip nuo 2010 metų ir kuriose be kitų duomenų yra naudojamas „Bitės“ prekės ženklas, kas reiškia, jog pranešimą gavusiam asmeniui aptariamas prekės ženklas buvo žinomas.

48. Aptartos byloje nustatytos aplinkybės, taip pat tas faktas, jog iš pareiškėjo ginčo SMS pranešimą gavęs asmuo 2019m. spalio 29d. pateiktame atsakovui pranešime, atsižvelgiant į kurį atsakovas ir atliko tyrimą, vienareikšmiškai teisingai nurodė kas yra pranešimo siuntėjas, apeliacinės instancijos teismui leidžia padaryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo siųstame elektroninio pašto pranešime buvo pateikta pakankamai duomenų, kurie leido pranešimo gavėjui atpažinti kas yra pranešimo siuntėjas, t.y. nagrinėjamu konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 3 dalies ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

49. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria palikta galioti atsakovo sprendimo dalis jog pareiškėjas nevykdė 2017m. spalio 20d. nurodymo Nr.2R-6605(2.13.) 2 punkto, kuriame buvo nurodyta užtikrinti, kad tiesioginės rinkodaros tikslu siunčiant asmenims SMS žinutes būtų nurodomas pilnas siuntėjo juridinio asmens (UAB „Bitė Lietuva“) pavadinimas.

50. Apeliacinės instancijos teismas šiame procesiniame dokumente jau yra pasisakęs (41 punktas), kad Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) neįtvirtina reikalavimo nurodyti juridinio asmens pavadinimą. Šį norma nustato pareigą informacijos siuntėjui savo pranešime pateikti tokią informaciją, iš kurios būtų galima atpažinti juridinį asmenį, kurio vardu informacija buvo teikiama. Todėl atsakovo 2017m. spalio 20d. nurodymo Nr.2R-6605(2.13.) 2 punkte pateiktas reikalavimas tiesioginės rinkodaros tikslu siunčiant asmenims SMS žinutes nurodyti pilną siuntėjo juridinio asmens pavadinimą vertintinas kaip pernelyg siaurai aiškinantis Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

51. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus tai, jog nagrinėjamoje byloje yra konstatuota, kad pareiškėjas siųsdamas byloje įvertintą SMS pranešimą nepažeidė Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 3 dalies ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, taip pat atsižvelgiant į tai, kad 2020 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. 3R-388 (2.14-1) atsakovas apsiribojo tik vieno elektroninio pašto pranešimo tyrimu bei nenustatė, kad pareiškėjas kitiems asmenims būtų siuntęs pranešimus, neužtikrinant Elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 3 dalies ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto keliamų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovas 2020 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. 3R-388 (2.14-1) be pakankamo pagrindo padarė išvadą, jog pareiškėjas nevykdė 2017m. spalio 20d. nurodymo Nr.2R-6605(2.13.) 2 punkto reikalavimų.

52. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris tenkinant apeliacinį skundą yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą patenkinti (ABTĮ 147 straipsnis).

53. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, t. y. 1 090,45 Eur už suteiktas teisines paslaugas. Teisėjų kolegija, prašomas sumas (už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą (bendrai) – 43,73 + 7,28 + 29,15 + 116,62 + 87,46 + 29,15 + 58,31 + 204,08 + 29,22 + 42,35 + 42,35 = 689,70 Eur; už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą posėdyje – 338,80 Eur; už kitą procesinį dokumentą – 6,05 Eur; už nuomonės dėl bylos nagrinėjimo nuotoliniu būdu rengimą ir jos pateikimą el. laišku – 42,35 Eur ir 13,55 Eur) palyginusi su pagal Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) apskaičiuotais maksimaliais priteistinais užmokesčio dydžiais, prašomos sumos dydį įvertinusi pagal minėtų rekomendacijų 2 punkte išdėstytus kriterijus, atsižvelgdama į tai, kad bylos nagrinėjimas vyko rašytinio proceso tvarka (žodinis teismo posėdis nebuvo paskirtas, nebuvo organizuojamas ginčo šalių dalyvavimas teismo posėdyje nuotoliniu būdu), neįvardyta, kokį „kitą procesinį dokumentą“ pareiškėjo atstovas rengė ir teikė teismui, pareiškėjas yra sumokėjęs 11,25 Eur žyminį mokestį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nusprendžia pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies ir sumažinti priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą iki 700,95 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ skundą patenkinti ir panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 3R-388 (2.14-1) „Dėl UAB „Bitė Lietuva“ tikrinimo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos iniciatyva“.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 700,95 Eur (septynis šimtus eurų ir devyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė