2024-06-05 Nr. AB-9135-3-61-3-00283-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1700-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00283-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 24S11653 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. sausio 11 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino T. M. leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. rugsėjo 20 d., nes: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog pareiškėjo ryšius su Lietuva liudija tai, kad pareiškėjas kartu su tėvais atvyko gyventi į Lietuvą 1995 metais, kai pareiškėjui buvo 5 metai. Pareiškėjas mokėsi Lietuvoje ir 2011 metais baigė Ukmergės rajono (duomenys neskelbtini) vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais buvo priimtas mokytis į Ukmergės technologijų ir verslo mokyklą, automobilių mechaniko mokymo programą, kurią baigė 2013 metais ir įgijo automobilių mechaniko kvalifikaciją. Teigė, jog nuo 2013 m. balandžio 30 d. dirbo jam priklausančioje UAB „EJM“, kuri užsiima prekyba naudotais automobiliais. Vėliau tęsė mokslus Ukmergės verslo ir technologijų mokykloje, tarptautinio vežėjo vairuotojo-ekspeditoriaus specialybei įgyti. Visu šiuo laikotarpiu pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pabaigus mokslus pareiškėjas įsidarbino UAB „Alsita” vairuotoju, tačiau 2018 m. spalio mėn. pakeitė darbdavį ir pradėjo dirbti UAB „Jusema” tolimųjų reisų vairuotoju.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. į Lietuvą buvo atvykusi ir jo žmona, tačiau Migracijos departamentui atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi, ji išvyko iš Lietuvos. Nuo išvykimo iš Lietuvos, pareiškėjas žmonos nematė, nebendravo, o kilmės valstybėje yra pradėta santuokos nutraukimo byla, kuri, pareiškėjo žiniomis, iki šiol nėra baigta, tačiau santuoka faktiškai yra iširusi nuo 2019 m. Teigė, kad kritiškai turėtų būti vertinamas Migracijos departamento nurodytas argumentas, jog pareiškėjo žmonai išvykus, pareiškėjas taip pat gali ir turi išvykti, nepaisant to, kad Lietuvoje gyvena nuo 1995 metų. Atkreipė dėmesį, kad bandydamas įteisinti savo buvimą Lietuvoje, įvairiais būdais bandė tai padaryti. Kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo pateikti dokumentus neturint duomenų, kurie patvirtintų teisėtą buvimą Lietuvoje. Pareiškėjui buvo leista pateikti dokumentus išimties tvarka, atsižvelgiant į neįprastą jo situaciją. Pareiškėjas teigė, kad pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi turėdamas darbo vietą pagal trūkstamų profesijų sąrašą, tačiau dėl formalių trūkumų leidimą laikinai gyventi išduoti buvo atsisakyta. Pareiškėjas 2022 m. spalio 11 d., ketindamas dirbti UAB „HTF Group“ (toliau – ir Bendrovė 1) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi išduodamą užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas, tačiau panaikintas ginčijamu Sprendimu.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamento 2024 m. sausio 11 d. priimtame Sprendime nenurodoma, kokie pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, o Sprendime išvardytos pareiškėjo darbovietės ir vykdomos veiklos prieštarauja Migracijos departamento argumentui dėl pareiškėjo pakankamų lėšų neturėjimo pragyvenimui Lietuvoje. Taip pat teigė, kad Sprendimas yra netikslus, neaiškus, neproporcingas pareiškėjo atžvilgiu ir priimtas pažeidžiant bendradarbiavimo principą. Akcentavo, kad spręstinas skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Būtina buvo nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat ar Sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Migracijos departamentas buvo įsteigtas ir gavo įgaliojimus.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir į tai, kad jis jau daugybę metų gyvena Lietuvoje ir tai yra žinoma Migracijos departamentui. Nurodė, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi asmeniui, kuris gyvena Lietuvoje nuo 1995 m., pabrėžė, kad nors Migracijos departamentui buvo žinomi visi pareiškėjo kontaktai (gyvenamoji vieta, telefono numeris, el. pašto adresas), tačiau Migracijos departamentas nutarė nesikreipti į pareiškėją, siekiant gauti jo paaiškinimus dėl gaunamo darbo užmokesčio dydžio. Migracijos departamentas taip pat nesikreipė ir į darbdavį, nors visi jo kontaktai buvo nurodyti. Pareiškėjui nebuvo suteikta teisė būti išklausytam, paaiškinti susiklosčiusių aplinkybių, taip pat pateikti paaiškinimus apie Migracijos departamento nurodytu laikotarpiu turėtą nedarbingumą, ketinimą kreiptis ir ruošiamus dokumentus dėl darbdavio pakeitimo, pateikti lėšas pragyvenimui pagrindžiančius dokumentus ar kitus paaiškinimus.

6. Pareiškėjas teigė, jog Migracijos departamentas, panaikindamas pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kaip viešojo administravimo subjektas pasielgė neproporcingai, sukeldamas pareiškėjo atžvilgiu ypatingai neigiamas pasekmes. Buvo žinoma tai, kad pareiškėjas daugybę metų nuolatos gyvena Lietuvoje, su Lietuva jį sieja artimesni ryšiai nei su kilmės valstybe, Lietuvoje gyvena pareiškėjo šeima, vykdoma pareiškėjo veikla, yra šeimos turtas, savo ateitį pareiškėjas sieja būtent su Lietuva. Visos šios aplinkybės buvo ar turėjo būti žinomos Migracijos departamentui. Teigė, jog nors leidimas laikinai gyventi nėra prigimtinė pareiškėjo teisė, tačiau Migracijos departamento veiksmai pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti labiau proporcingi, bent jau suteikiant galimybę pateikti paaiškinimus. Manė, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) nuostatomis, Migracijos departamento Sprendimas naikintinas.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad 2022 spalio 11 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Bendrovėje 1 ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 22S158552 išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2024 m. rugsėjo 20 d., leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui įteiktas 2022 m. gruodžio 7 d. Nurodė, kad duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje 1 įdarbintas nuo 2023 m. balandžio 3 d., tačiau jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1 285,00 Eur. Pareiškėjui už 2023 m. balandžio mėn. išmokėta 764,28 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. – 715,00 Eur, už 2023 m. birželio mėn. – 1 231,23 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 847,00 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 715,00 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, už 2023 m. spalio mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, už 2023 m. lapkričio mėn. išmokėta 68,27 Eur.

9. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas, būdamas įdarbintas Bendrovėje 1, laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 15 d. dirbo UAB „Turane“ (toliau – ir Bendrovė 2), neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį, t. y. nesilaikė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Pareiškėjui Bendrovė 2 už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėjo 502,27 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 850,00 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 425,00 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 467,50 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 192,08 Eur. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 27 d. vykdė individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, buvo nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2023 m. kovo 17 d. išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.

10. Atsakovas nurodė, jog ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas. Aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitiko tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas veikė savo kompetencijos ribose.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiu, kad Migracijos departamentas nenurodė, kokie pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Pažymėjo, kad Sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog pareiškėjas 2022 m. spalio 11 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje 1 pagrindu, nurodė, kad jam bus mokamas 1 285,00 Eur atlyginimas. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas darbo užmokestis. Todėl buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl darbdavio keitimo pateikė duomenis, kurie neatitiko tikrovės. Taip pat pareiškėjas turėdamas leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo Bendrovėje 1 pagrindu, be Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 15 d. dirbo Bendrovėje 2, tokiu būdu pažeisdamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjo skundo teiginius, kad jam gaunamų lėšų pakanka pragyvenimui Lietuvoje. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės 1, sudarantis 1 285,00 Eur. Teigė, jog atsižvelgiant į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje.

12. Atsakovas pabrėžė, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Be kita ko teigė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Vertino, jog pareiškėjo skundo teiginys, kad Sprendimas yra neproporcingas ir sukelia ypatingai neigiamas pasekmes, buvo deklaratyvus, nes nepateikė jokių duomenų ar faktų, kodėl Sprendimas jo atžvilgiu yra neproporcingas ir neįvardijo, kokias tiksliai sukelia neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad tiek pareiškėjas, tiek jo tėvai turėjo leidimus gyventi Lietuvoje, kas rodė, kad pareiškėjui buvo gerai žinomi leidimų laikinai gyventi išdavimo reikalavimai. Nors pareiškėjas gyvena Lietuvoje nuo 1995 m., jis nei karto nesikreipė dėl leidimo gyventi nuolat arba pilietybės, todėl jo argumentai, kad jį su Lietuvą sieja artimi ryšiai, vertinti kritiškai.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš UTPĮ įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Manė, jog priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

II. 14. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad:

15.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini), turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2024 m. rugsėjo 20 d., kuris ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas.

15.2. Į bylą yra pateiktas pareiškėjo 2022 m. spalio 3 d. prašymas Nr. 2210-LLG-0433 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti pagal darbo sutartį UAB „HTF Group“. Prašyme nurodyta, kad numatomas mėnesinis darbo užmokestis pareiškėjui yra 1 285,00 Eur, kuris bus pareiškėjo vienintelis pragyvenimo šaltinis.

15.3. Byloje pateiktas UAB „HTF Group“ tarpininkavimo raštas Nr. 20221003-147906, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju bus įdarbintas nuo 2022 m. lapkričio 1 d. pagal neterminuotą darbo sutartį. Numatomas mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 1 285,00 Eur.

15.4. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 12 d. dirbo UAB „HTF Group“, tačiau prašyme bei tarpininkavimo rašte nurodytas 1 285,00 Eur darbo užmokestis jam nebuvo išmokėtas nė vieną mėnesį. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 15 d. dirbo UAB „Turane“. Pareiškėjui 2023 m. kovo 17 d. išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimą už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.

15.5. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 11 d. priėmė Sprendimą tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat asmuo neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

16. Teismas vadovaudamasis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punkto, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 ir 50 straipsnių nuostatomis, bei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) (ginčui aktuali Aprašo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 5 d. iki 2024 m. sausio 14 d.) 130 punkto nuostata, akcentavo aptartų teisės aktų nuostatų analizė leido konstatuoti, kad būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui (šiuo atveju – pareiškėjui) išdavimo ar panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu (UTPĮ) suteiktos diskrecijos ribose.

17. Teismas nurodė, kad, kaip nurodyta Sprendime, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas, kadangi pareiškėjui dirbant UAB „HTF Group“ nė vieną mėnesį jam nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas 1 285,00 Eur darbo užmokestis, taip pat dėl to, kad pareiškėjas, dirbdamas UAB „HTF Group“, dirbo ir UAB „Turane“, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį. Pareiškėjas šių Migracijos departamento Sprendime nurodytų faktų neginčijo. Tai paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė, kaip ir įrodymų, kad būtų kreipęsis į Migracijos departamentą dėl jam mokamo mažesnio nei numatyta atlyginimo bei dėl to, kad ketina pakeisti darbdavį. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių būtų negalėjęs kreiptis į Migracijos departamentą dėl darbdavio ir kitų su leidimu laikinai gyventi susijusių aplinkybių pasikeitimo laiku ir nustatyta tvarka.

18. Teismas pažymėjo, kad Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi grindė darbu UAB „HTF Group“, nurodė, kad jam bus mokamas 1 285,00 Eur atlyginimas. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjui už 2023 m. balandžio mėn. išmokėta 764,28 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. išmokėta 715 Eur, už 2023 m. birželio mėn. išmokėta 1 231,23 Eur, už 2023 m. liepos mėn. išmokėta 847 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 715 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, už 2023 m. spalio mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, už 2023 m. lapkričio mėn. išmokėta 68,27 Eur. Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas įdarbintas UAB „HTF Group“, laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 15 d. dirbo UAB „Turane“ neturėdamas leidimo pakeisti darbdavį. Nustatyta, kad UAB „Turane“ pareiškėjui už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėjo 502,27 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. išmokėjo 850 Eur, už 2023 m. spalio mėn. išmokėjo 425 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. išmokėjo 467,5 Eur, o už 2023 m. gruodžio mėn. išmokėjo 192,08 Eur. Papildomai nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2023 m. balandžio 15 d. iki 2023 m. gegužės 2 d. ir 2023 m. gruodžio 9-10 d. buvo įsigijęs verslo liudijimą. Pareiškėjas pagal verslo liudijimą deklaravo gautų pajamų: už 2023 m. balandžio 15 d. – 28 Eur, už 2023 m. balandžio 22 d. – 28 Eur, už 2023 m. balandžio 29 d. – 28 Eur, už 2023 m. gegužės 2 d. – 27,1 Eur.

19. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento Sprendime nustatytas aplinkybes, kurios akivaizdžiai neatitiko tarpininkavimo rašte bei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytų darbo sąlygų bei kitų aplinkybių, darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog Sprendime nenurodoma, kokie pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, yra nepagrįsti.

20. Teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 patvirtino 2023 m. taikomą minimaliąją mėnesinę algą (MMA) – 840 eurų. Įvertinęs Sprendime nurodytas pareiškėjo gautas pajamas 2023 m. (pareiškėjas duomenų, paneigiančių Sprendime nurodytus pajamų dydžius, nepateikė), teismas konstatavo, kad pareiškėjas ne visais mėnesiais (net ir įvertinus abiejų darbdavių mokėtą darbo užmokestį) gavo MMA, kas leido pagrįstai abejoti, kad pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvoje.

21. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad Migracijos departamentas nesikreipė į pareiškėją ar į darbdavį, kad jam nebuvo suteikta teisė būti išklausytam, paaiškinti susiklosčiusių aplinkybių, pateikti paaiškinimus, teismas pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento kiekvienu atveju kreiptis į užsieniečius ir aiškintis dėl kokių nors aplinkybių neatitikimo. Vien faktas, jog pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei numatyta darbo užmokestis bei tai, jog nepranešus Migracijos departamentui buvo pakeistas darbdavys, yra UTPĮ nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Be to, būtent pareiškėjui yra UTPĮ nustatyta pareiga informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes, lyginant su tomis, kurios egzistavo išduodant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu.

22. Papildomai teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas kritiškai vertino ir pareiškėjo argumentus, jog su Lietuva jį sieja artimi ryšiai vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 1995 m. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 1995 m., byloje nėra jokių duomenų, jog jis būtų kreipęsis į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo ar pilietybės suteikimo. Sprendime nustatyta, kad Lietuvoje leidimų gyventi pagrindu gyvena ir pareiškėjo tėvai. Pareiškėjas leidimo laikinai gyventi pagrindu Lietuvoje gyvena taip pat jau ilgą laiko tarpą, todėl jam yra žinoma, kokie reikalavimai yra taikomi siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat žinoma ir tvarka, kurios reikia laikytis, siekiant pakeisti darbdavį. Vien faktas, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo vaikystės, neatleido jo nuo UTPĮ ir Apraše nustatytų reikalavimų laikymosi.

23. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, teisės normos pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ 26 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

24. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl pagrįstas ir teisėtas. Taip pat, Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

26. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. sausio 11 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjo T. M. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2024 m. rugsėjo 20 d., todėl Sprendimo naikinti nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės panaikinant Migracijos departamento Sprendimą.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

28.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai, imituotai atliko įrodymų tyrimą, iš esmės perrašydamas atsakovo Migracijos departamento poziciją ir nurodydamas, kad teismas su tokia pozicija sutinka. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas sąlygojo pareiškėjo pažeistas teises į tinkamą ir teisingą teismą su išsamiu aplinkybių vertinimu ir tikrosios tiesos atskleidimą, tokiu būdu užtikrinant teisingą teismą ir administracinio vieneto (atsakovo) sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas išimtinai yra grindžiamas atsakovo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas net nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, netyrė jo nurodytų aplinkybių pagal byloje turimus įrodymus, iš esmės tik pakartojo atsakovo neva tai teisingai nustatytas faktines aplinkybes bei motyvus, išdėstytus Sprendime. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio ginčo. Vien tik atsakovo argumentų dėl nustatytų faktinių aplinkybių perrašymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų nurodymas, neatlikus savarankiško bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, išsamaus byloje esančių įrodymų vertinimo bei nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių teisinio kvalifikavimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, kuris UTPĮ straipsnis numato, kad jeigu pareiškėjui buvo mokamas mažesnis nei numatyta darbo užmokestis bei tai, jog nepranešus Migracijos departamentui buvo pakeistas darbdavys, yra UTPĮ nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Be to, klaidingai nurodoma, jog pareiškėjas nepranešus Migracijos departamentui pakeitė darbdavį. Pareiškėjas padėjo šeimos versle, atlikdamas darbus atidarytame restorane. Buvo ruošiami dokumentai dėl ketinimo leisti pakeisti darbdavį, tačiau tuo laiku bendrovė, kuri kaip šeimos verslas vykdė veiklą, buvo nubausta administracine tvarka, ir pareiškėjas negalėjo kreiptis dėl darbdavio pakeitimo. Kol buvo sprendžiamas klausimas, kaip pateikti dokumentus, pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

28.2. Dėl Sprendimo atitikimo proporcingumo principui, pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, užkerta kelią pareiškėjui gyvent ir dirbti Lietuvoje, kurioje pareiškėjas dirba ir gyvena, moka mokesčius ir prisideda prie bendro ūkio ir gerovės, teisėtai atvyko ir teisėtai pateikė prašymą, tačiau dėl atsakovo netinkamai atliktų administracinių procedūrų, nebendradarbiavimo priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas priimtas ignoruojant, nebendraujant ir nebendradarbiaujant. Atsakovo veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitų principų, teisės aktų reikalavimų, rodantys politinio neutralumo stoką. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo jo paaiškinimais, atliko tik išskirtinai atsakovo pateiktos pozicijos vertinimą, ir nesistengė įvertinti tikrosios padėties. Taigi, šiuo atveju, teismas vadovavosi išimtinai tik atsakovo teiktais paaiškinimais, nemotyvuotai atmesdamas ar net netirdamas pareiškėjo teikiamų paaiškinimų.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

30. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

30.1. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Be to, pareiškėjas nei su skundu pirmosios instancijos teismui, nei posėdžio metu nepateikė jokių įrodymų ar svarių ir objektyvių argumentų, kurie paneigtų Sprendimą, ar pateisintų pareiškėjo neveikimą (nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo). Priešingai, nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų (argumentai dėl duomenų neatitinkančių tikrovę, dėl jo išklausymo, dėl jo ryšių su Lietuvos Respubliką, dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ir t. t.). Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas nėra įpareigotas prašyti pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jo pragyvenimo lėšas.

30.2. Prieštaringai vertintini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam nėra aišku, kokios tiksliai Įstatymo nuostatos numato, kad, negaunant prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, ir pakeitus darbdavį be Migracijos departamento leidimo, yra nustatytas Įstatymo pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad Įstatymo pagrindai, kuriais vadovaujantis buvo priimtas Sprendimas, yra nurodyti pačiame Sprendime, atsiliepime į skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

30.3. Pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimas yra neproporcingas ir sukelia jo atžvilgiu ypatingai neigiamas pasekmes, vertintini kaip deklaratyvūs, nes pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ar faktų, kodėl Sprendimas jo atžvilgiu yra neproporcingas ir neįvardija, kokias tiksliai sukelia neigiamas pasekmes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 24S11653, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Aprašo 130 punkto nuostatas, Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad jis yra priimtas netinkamai įvertinus įrodymus, išimtinai grindžiamas atsakovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais. Pareiškėjas teigia, kad jam nėra aišku, kokios Įstatymo nuostato numato, kad, negaunant prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, ir pakeitus darbdavį be Migracijos departamento leidimo, yra nustatytas Įstatymo pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas tvirtina, kad Sprendimas yra neproporcingas ir sukelia jo atžvilgiu ypatingai neigiamas pasekmes.

34. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu formaliu faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šioje byloje.

36. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

37. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 punktas).

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 spalio 11 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Bendrovėje 1 ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 22S158552 išduoti leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2024 m. rugsėjo 20 d. Byloje yra pateiktas UAB „HTF Group“ tarpininkavimo raštas Nr. 20221003-147906, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju bus įdarbintas nuo 2022 m. lapkričio 1 d. pagal neterminuotą darbo sutartį. Numatomas mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 1 285,00 Eur.

39. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas patikrinęs duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatė, kad jis Bendrovėje 1 yra įdarbintas nuo 2023 m. balandžio 3 d. iki šiol ir jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 285 Eur. Asmeniui už 2023 m. balandžio mėn. išmokėta 764,28 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. išmokėta 715 Eur, už 2023 m. birželio mėn. išmokėta 1 231,23 Eur, už 2023 m. liepos mėn. išmokėta 847 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 715 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, už 2023 m. spalio mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, už 2023 m. lapkričio mėn. išmokėta 68,27 Eur.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas įdarbintas Bendrovėje 1, laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 15 d. dirbo Bendrovėje, neturėdamas Migracijos departamento leidimo pakeisti darbdavį, t. y. nesilaikė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Pareiškėjui Bendrovė 2 už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėjo 502,27 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 850,00 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 425,00 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 467,50 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 192,08 Eur.

Tyrimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2022 m. gruodžio 27 d. vykdo individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2023 m. kovo 17 d. išduota licencija vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą. Dar daugiau, pareiškėjas laikotarpiais nuo 2023 m. balandžio 15 d. iki 2023 m. gegužės 2 d. ir 2023 m. gruodžio 9–10 d. buvo įsigijęs verslo liudijimą. Pareiškėjas pagal verslo liudijimą deklaravo gautų pajamų: už 2023 m. balandžio 15 d.

– 28 Eur, už 2023 m. balandžio 22 d. – 28 Eur, už 2023 m. balandžio 29 d. – 28 Eur, už 2023 m. gegužės 2 d. – 27,1 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės 1 pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog užsieniečiui bus mokamas 1 285 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau Migracijos departamento patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui sulygtas darbo užmokestis išmokėtas nebuvo ir jis nesikreipė dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją, dirbo ir gavo darbo užmokestį Bendrovėje 2, o nuo 2022 m. gruodžio 27 d. vykdė individualią veiklą, taip pat asmuo dirbo įsigijęs verslo liudijimą, sutinka su atsakovo Sprendime ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

40. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur). Byloje nustatyta, šių aplinkybių neginčija ir pareiškėjas, kad kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės 1, sudarantis 1 285 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjo nei darbo užmokestis, nei apskritai gaunamos pajamos neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, Įstatymo nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo priimtas Sprendimas yra nurodytos tiek pačiame Sprendime, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendime.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas surinko visą medžiagą, reikalingą Sprendimui priimti, be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kiti principai, ar teisės aktų reikalavimai, rodantys politinio neutralumo stoką.

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti atsakovo Sprendimą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.

43. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl padarė teisingą išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata Martišienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis