Legislator Case Law & Legislation
242bd80b-ecc8-4da1-bf76-2f05c1884bd6 AI generated

242bd80b-ecc8-4da1-bf76-2f05c1884bd6 · Vilniaus apygardos teismas

Case Number 242bd80b-ecc8-4da1-bf76-2f05c1884bd6
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Gavelytė-Kalytienė                                           Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00617-2012-6                                                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2014 m. balandžio 9 d.Vilnius              Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,teisėjų Stasio Punio, Virginijos Švedienės,sekretoriaujant Aleksandrui Zujevui,dalyvaujant prokurorui Benediktui Leišiui,išteisintajai R.

Legislator headnote

AI generated

242bd80b-ecc8-4da1-bf76-2f05c1884bd6 · Vilniaus apygardos teismas: nukentėjusiajai skausmo sukelti negalėjo. Pasak apelianto, teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo iÅ¡samÅ«s ir nuoseklÅ«s, ji aiÅ¡kiai apibÅ«dino visÄ situacijÄ , kaip kilo konfliktas bei barnis tarp jos ir iÅ¡teisintosios, ir kuomet jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Be to, ji nurodė, kad dėl R. S. veiksmų jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Skundas netenkinamas.Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir tik jeigu veikos padarymo metu iÅ¡ jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Pranešėja A                                                                                                 Nuorašas                          Pranešėja R. Patackienė                                                          Baudžiamoji byla Nr. 1A-268-562/2014 Teisėja I.

Gavelytė-Kalytienė                                           Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00617-2012-6                                                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2014 m. balandžio 9 d.Vilnius              Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,teisėjų Stasio Punio, Virginijos Švedienės,sekretoriaujant Aleksandrui Zujevui,dalyvaujant prokurorui Benediktui Leišiui,išteisintajai R.

S., gynėjui advokatui Algiui Tursui,         vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros skyriaus prokuroro Benedikto LeiÅ¡io apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. iÅ¡teisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 straipsnio 1 dalį, kadangi, nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Civilinės ieÅ¡kovės I.

R. civilinį ieÅ¡kinį paliktas nenagrinėtu. Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,                                                                        n u s t a t ė: R. S. buvo kaltinama pagal BK 140 str. 1 d. tuo, kad ji 2012-03-12 adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buto virtuvėje pastÅ«musi nukentėjusiÄ jÄ I. R., suspaudusi jai kairę rankÄ , suėmusi abiem rankom už kaklo ir smaugdama, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmÄ .

Pirmosios instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , padarė iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad R. S. 2012-03-12 pastÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ I. R., suspaudė jai kairę rankÄ , suėmusi abiem rankom už kaklo jÄ smaugė, tuo sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmÄ . R. S. iÅ¡teisinta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nenustačius jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros skyriaus prokuroras Benediktas LeiÅ¡ys praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį, kuriuo R.

S. pripažinti kalta padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jÄ bausmės atlikimo laiku neatlygintinai iÅ¡dirbti 20 valandų sveikatos priežiÅ«ros, globos ar rÅ«pybos įstaigose ar organizacijose; nukentėjusiosios ir civilinės ieÅ¡kovės I. R. pareikÅ¡tÄ 3000 Lt civilinį ieÅ¡kinį tenkinti iÅ¡ dalies, atsižvelgiant į susiklosčiusiÄ teismų praktikÄ tokio pobÅ«džio baudžiamosiose bylose.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių ir teismas R. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., iÅ¡teisino nepagrįstai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Å¡ioje byloje buvo nustatyta, jog iÅ¡teisintoji R. S. buvo V. R. sugyventinė ir gyveno kartu su nukentėjusiÄ ja I. R., pastarajai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog tokio pobÅ«džio bylos yra labai jautrios.

Tokioje jautrioje byloje, kai nesutaria ilgai kartu pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, todėl reikalinga labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, įvertinant tai, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situacijÄ , turėti ne visai teisėtų motyvų (LAT nutartis Nr. 2K-711/2012). Pasak apelianto, nėra teisingas apylinkės teismo konstatavimas, kad iÅ¡teisintoji R. S. nepadarė BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.

Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡dėstytais argumentais, kad nukentėjusiosios ir iÅ¡teisintosios santykiai buvo konfliktiÅ¡ki, tačiau apeliantas mano, kad teismas visiÅ¡kai nepagrįstai neįvertino ir atmetė liudytojo V. R. parodymus, kuris, nors paties nukentėjusiosios ir iÅ¡teisintosios konflikto nematė, tačiau apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė girdėjęs, kad 2012-03-12 buto virtuvėje tarp nukentėjusiosios I. R. ir iÅ¡teisintosios R. S. vyko barnis, ir įėjęs į virtuvės patalpÄ jis pamatė, kaip iÅ¡teisintoji nuo nukentėjusiosios veido atitraukė rankas.

V. R. taip pat nurodė, jog nukentėjusioji jam iÅ¡kart buvo pasakiusi, kad tai R. S. jÄ smaugė, ir rodė smaugimo žymes ant kaklo, kurias jis nurodo matęs. Apeliantas nesutinka ir su teismo teiginiu, jog tai, kad V. R. matė, kaip iÅ¡teisintoji nuo nukentėjusiosios veido atitraukė rankas, visiÅ¡kai nepatvirtina to, kad Å¡is veiksmas yra nesusijęs su fizinio smurto panaudojimu nukentėjusiosios atžvilgiu. Apeliantas pažymi, kad Å¡is įvykis įvyko bute, kuriame nebuvo paÅ¡alinių asmenų, todėl niekas kitas be R.

S. nukentėjusiajai skausmo sukelti negalėjo. Pasak apelianto, teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo iÅ¡samÅ«s ir nuoseklÅ«s, ji aiÅ¡kiai apibÅ«dino visÄ situacijÄ , kaip kilo konfliktas bei barnis tarp jos ir iÅ¡teisintosios, ir kuomet jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Be to, ji nurodė, kad dėl R. S. veiksmų jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Skundas netenkinamas.Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir tik jeigu veikos padarymo metu iÅ¡ jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Tai reiÅ¡kia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sÄ moningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali bÅ«ti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ arba baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iÅ¡ Å¡ių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimÄ ar nežymų sveikatos sutrikdymÄ pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.Nagrinėjamojoje byloje R.

S. buvo kaltinama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai tuo, kad 2012-03-12 adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buto virtuvėje pastÅ«musi nukentėjusiÄ jÄ I. R., suspaudusi jai kairę rankÄ , suėmusi abiem rankom už kaklo ir smaugdama, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmÄ .           Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. S. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. iÅ¡teisinta, nenustačius jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, sudariusiomis R.

S. iÅ¡teisinimo dėl jai inkriminuotos veikos pagrindÄ .         BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktikÄ , taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimÄ , teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sÄ lygų yra ir tai, kad turi bÅ«ti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Ä®rodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryÅ¡io nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimÄ ar nebuvimÄ . ApraÅ¡ydamas į įrodinėjimo dalykÄ Ä¯einančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikÅ¡mes iÅ¡vadas apie Å¡ių aplinkybių buvimÄ ar nebuvimÄ . Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

In dubio pro reo principas įpareigoja, iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį.            Atsižvelgdama į BPK 20 straipsnyje iÅ¡dėstytas įrodymų vertinimo taisykles ir jų turinio aiÅ¡kinimÄ teismų praktikoje bei pagal paduotÄ apeliacinį skundÄ patikrinusi praÅ¡omÄ panaikinti teismo sprendimÄ , apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl įrodinėjimo dalykÄ Å¡ioje byloje sudarančių faktų nustatymo laikytinos pagrįstomis iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku BPK numatyta tvarka gautų įrodymų iÅ¡nagrinėjimu ir jų visumos vertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje iÅ¡tyrė bylos duomenis, kilus abejonėms dėl nukentėjusiajai I.

R. padarytų kÅ«no sužalojimų laiko, paskyrė teismo medicinos ekspertizę (b. l. 109, 110), apklausė specialisto iÅ¡vadÄ Nr. G 738/12(01) pateikusį specialistÄ V. K., nukentėjusiÄ jÄ I. R., liudytojÄ V. R., iÅ¡teisinamÄ jÄ R. S.. Taigi teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė bylos aplinkybes ir tik tuomet vertino surinktus duomenis, pateikiant motyvuotas iÅ¡vadas dėl įrodymų vertinimo bei kaltinamosios iÅ¡teisinimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamoji R.

S. 2012-03-12 pastÅ«mė nukentėjusiÄ jÄ I. R., suspaudė jai kairę rankÄ , suėmusi abiem rankom už kaklo jÄ smaugė, tuo sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmÄ . Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas. Nagrinėjamoje byloje kaltinamosios kaltė buvo grindžiama nukentėjusiosios I. R., liudytojo V. R. parodymais, dėl kurių objektyvumo ir patikimumo teismui kyla pagrįstų abejonių. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad dėl Å¡io įvykio ne iÅ¡ karto kreipėsi į policijÄ , tai padarė gal po dviejų ar net daugiau savaičių, gali bÅ«ti, kad 2012-03-26.

Taip pat nurodė, kad galbÅ«t nukentėjusioji iÅ¡ viso nebÅ«tų kreipusis į policijÄ , bet R. kreipėsi į policijÄ ir nukentėjusiosios sÅ«nų V. R. paėmė iÅ¡ namų ir iÅ¡vežė į policijos komisariatÄ . Ä® policijÄ nukentėjusioji kreipėsi po to, kai R. parašė pareiÅ¡kimÄ dėl nukentėjusiosios sÅ«naus ir jį sulaikė policija (b. l. 97). Teisiamajame posėdyje liudytojas V. R. patvirtino, kad R. S. ir nukentėjusiosios santykiai visÄ laikÄ buvo konfliktiÅ¡ki (b. l. 110).

Taigi apylinkės teismas, konstatuodamas prieÅ¡iÅ¡kus nukentėjusios ir iÅ¡teisinamosios santykius, teisingai vertino nukentėjusiosios parodymus patikimo aspektu ir pagrįstai juos atmetė. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymai nėra nuoseklÅ«s. Nukentėjusioji I. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. S. nagrinėjamo įvykio metu (2012-03-12) suėmė nukentėjusiÄ jÄ už gerklės, pastÅ«mė ir nukentėjusioji nukrito, atsisėdo ant virtuvėje stovėjusios kėdės. Nukentėjusiajai nuo kaltinamosios rankų, kai ji buvo nukentėjusiÄ jÄ suėmusi, ant veido taip ir liko du pirÅ¡tai.

Taip pat parodė, kad 2012-03-12 įvykį matė tik vaikas, nukentėjusiosios sÅ«nus buvo namuose, bet jis nebuvo tuo metu virtuvėje, tačiau, kai iÅ¡girdo triukÅ¡mÄ , atėjo (b. l. 97 ). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji I. R. parodė, kad virtuvėje priėjus prie Å¡aldytuvo ir, norėdama sumažinti temperatÅ«rÄ , paspaudus mygtukÄ , prie jos pribėgo R., paėmė ranka už jos kairės rankos ir stipriai suspaudė, pastÅ«mė jÄ , o po to paėmė jai už gerklės, kol į virtuvę įėjo sÅ«nus.

Kiek laiko ji jai taip spaudė, neprisimena. Kai užėjo sÅ«nus, jis jai pasakė, kad jÄ paleistų. Tada R. jÄ paleido ir ji išėjo į kambarį (b. l. 6). Taigi iÅ¡ pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, kuriame užfiksuoti nukentėjusiosios parodymai, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jie nėra nuoseklÅ«s. Todėl ir Å¡iuo aspektu nėra pagrindo nukentėjusiosios parodymus pripažinti objektyviais ir patikimais. Apeliantas nurodo, kad teismas visiÅ¡kai nepagrįstai neįvertino ir atmetė liudytojo V.

R. parodymus, kuris, nors paties nukentėjusiosios ir iÅ¡teisintosios konflikto nematė, tačiau apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė girdėjęs, kad 2012-03-12 buto virtuvėje tarp nukentėjusiosios I. R. ir iÅ¡teisintosios R. S. vyko barnis, ir įėjęs į virtuvės patalpÄ jis pamatė, kaip iÅ¡teisintoji nuo nukentėjusiosios veido atitraukė rankas. V. R. taip pat nurodė, jog nukentėjusioji jam iÅ¡kart buvo pasakiusi, kad tai R. S. jÄ smaugė, ir rodė smaugimo žymes ant kaklo, kurias jis nurodo matęs.Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad 2012-03-25 konflikto metu liudytojas V.

R. buvo sulaikytas dėl smurto prieÅ¡ R. S.. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad į policijÄ kreipėsi po to, kai R. parašė pareiÅ¡kimÄ dėl nukentėjusiosios sÅ«naus ir jį sulaikė (b. l. 97). R. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad liudytojas V. R., sužinojęs apie priimtÄ teismo sprendimÄ dėl vaiko P. iÅ¡laikymo, jai grasino, kad nieko negaus, vadino jÄ necenzÅ«riniais žodžiais, įžeidinėjo ir provokavo konfliktus (b. l. 24-25, 36-37). Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėto liudytojo parodymus, pagrįstai į Å¡ias aplinkybes atsižvelgė.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi bÅ«ti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Nagrinėjamos situacijos atveju teisėjų kolegija visiÅ¡kai sutinka su apylinkės teismo pozicija dėl liudytojo V. R. parodymų vertinimo bei jų reikÅ¡mės nustatant smurto panaudojimo aplinkybes. Nors apeliantas nurodo, kad teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, nes ji aiÅ¡kiai apibÅ«dino visÄ situacijÄ , kurio metu jai buvo sukeltas fizinis skausmas, pažymėtina, kad nukentėjusios nurodytus duomenis apie 2012-03-12 jai padarytus sužalojimus paneigia byloje paskirtos teismo medicinos ekspertizės iÅ¡vados.

IÅ¡ Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės akto Nr. EKG 85/17(01) nustatyta, kad teismo medicinos ekspertai, remdamiesi I. R. medicininiais dokumentais bei duomenimis, esančiais baudžiamojoje byloje Nr. 1-367-817/2013, atsakydami į teismo 2013-02-25 nutartyje iÅ¡dėstytus klausimus pateikė iÅ¡vadÄ , kad Specialisto iÅ¡vadoje Nr. G738/12(01) nurodyti sužalojimai negalėjo bÅ«ti padaryti nukentėjusiajai I. R. 2012-03-12 tiriamo įvykio metu, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, nes neatitinka įvykio aplinkybių laiko, Specialisto iÅ¡vadoje Nr. G738/12(01) nurodytų sužalojimų pėdsakai negalėjo iÅ¡likti iki nukentėjusiosios apžiÅ«ros 2012-03-28.

Šio ekspertizės akto tiriamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad sužalojimai, kurie galėtų būti padaryti bylos aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2012-03-12, I. R. kūne nekonstatuoti (b. l. 114-120). Taigi nagrinėjamu atveju, be jau nurodytų teismui kilusių ir nepaneigtų abejonių dėl išteisintosios veiksmų prieš I. R. įrodytumo ir duomenų pakankamumo, patikimumo jos kaltei pagrįsti, kilusias abejones sustiprino ir minėtos teismo medicinos ekspertizės išvados. Įvertinus šiuos duomenis nagrinėjamos bylos kontekste, apylinkės teismas negalėjo daryti vienareikšmiškų ir neabejotinų išvadų, kad R.

S. padarė kaltinime jai inkriminuotus tyčinius smurtinius veiksmus, ir prielaidų pobūdžio tokius jos veiksmus laikyti neginčijamai nustatytais faktais, taigi neturėjo pakankamai teisinių argumentų paneigti in dubio pro reo principo taikymo šioje byloje.            Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančius kaltinime nurodytus tyčinius veiksmus, R.

S. pagrįstai pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį iÅ¡teisinta (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).             Vertinant iÅ¡teisinamosios praÅ¡ymÄ priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas, pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnyje nustatytÄ reglamentavimÄ kaltinamojo turėtų savo iniciatyva kviesto ir procese dalyvaujančio advokato teisinėms paslaugoms atlyginti iÅ¡laidų priteisimas nėra galimas netgi tais atvejais, kai teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažįstamas nekaltu ir iÅ¡teisinamas.

Nagrinėjamu atveju tai nėra privataus kaltinimo byla, todėl BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatos netaikomos.             Apibendrinat iÅ¡dėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-30 nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.          Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,                                                              n u t a r i a :

           Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros skyriaus prokuroro Benedikto LeiÅ¡io apeliacinį skundÄ Â atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                                               Rosita Patackienė Teisėjai                                                                                                              Virginija Å vedienė                                                                                                                           Stasys Punys NuoraÅ¡as Teisėja                                                                                                      Rosita Patackienė