2022-04-06 Nr. AB-8400-3-61-3-04407-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1850-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04407-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų L. A. E. ir jos nepilnamečių vaikų L. K. S., A. K. S. ir L. K. S., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. A. E., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. A. E. ir jos nepilnamečių vaikų L. K. S., A. K. S. ir L. K. S., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. A. E., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai L. A. E. (toliau – ir pareiškėja) ir jos nepilnamečiai vaikai L. K. S., A. K. S. ir L. K. S., atstovaujami įstatyminės atstovės L. A. E. (toliau – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21M34790 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1534 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, (duomenys neskelbtini), o dėl šio tikėjimo jiems kilmės valstybėje nesaugu, nes (duomenys neskelbtini) persekiojami, verčiami pakeisti tikėjimą, diskriminuojami, negali susirasti darbo.

3. Pareiškėjai nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog nėra pagrindo prieglobsčio prašytojams suteikti pabėgėlių statusą. Pareiškėjai teigė, kad nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių prieglobsčio prašytojams gresia pavojus. Prieglobsčio prašytojai priklauso asmenų grupei, kurie patyrė persekiojimą bei smurtą. Šiuo atveju prieglobsčio prašytojai priskirtini padidintos rizikos grupei, kaip tautinės mažumos atstovai ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja – vieniša moteris su trimis mažamečiais vaikais, taigi ir dėl šios aplinkybės prieglobsčio prašytojai priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei, todėl atsakovas į tai privalėjo atsižvelgti, vertindamas individualią riziką.

4. Pareiškėjai taip pat nesutinka su Migracijos departamento ir Komisijos sprendimo dalimis, kuriomis nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į savo kilmės valstybę. Anot prieglobsčio prašytojų, jiems nepagrįstai nesudaryta galimybė patiems savanoriškai išvykti. Pareiškėjai teigė, kad jie pageidauja savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, o pagrindo ir konkrečių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad jie gali pasislėpti, nenustatyta. Pažymėjo, kad buvo suklaidinti kaimyninės šalies asmenų ir tikėjo, jog turėdami (duomenys neskelbtini) išduotas vizas turi teisę kirsti ir Lietuvos Respublikos sieną. Kirtę sieną prieglobsčio prašytojai pakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams ir laikėsi nustatytos tvarkos, nesipriešino, padėjo Migracijos departamentui vykdyti tyrimą, nuoširdžiai bendradarbiavo ir teikė paaiškinimus. Teigė, kad atsakovas taip pat nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Mano, kad šis terminas nėra proporcingas, nes pareiškėjai nuoširdžiai stangėsi padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko, norėdami apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad prašė atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, jog būtų užtikrinamas teisės būti išklausytiems principo taikymas, tačiau atsakovas nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė jiems nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlių statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją ir surinktus duomenis apie kilmės valstybę, nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pasakodama, kodėl išvyko iš kilmės valstybės, pareiškėja nurodė bendrą informaciją, pati pripažino, kad asmeninės grėsmės ji nepatyrė, be to, pareiškėjos teigimu, (duomenys neskelbtini) nebuvo suteiktas prieglobstis jos vyrui, kuris dabar šalyje gyvena nelegaliai. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjos pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėja neįrodinėjo, aplinkybių, kad yra persekiojama ar diskriminuojama dėl to, jog yra (duomenys neskelbtini), moteris, ar yra diskriminuojami jos vaikai. Tyrimo metu taip pat nenustatyta, o ir pareiškėja nenurodė, kokiu būdu jie asmeniškai diskriminuojami dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini) ir, ar susidūrė su veiksmais, kurie būtų prilyginti persekiojimui. Be to, pareiškėja yra susituokusi, t. y. ji nepriklauso vienišų moterų kategorijai, kurių padėtis (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra ypač sudėtinga dėl visuomenės smerkimo ar ekonominių sunkumų, todėl nenustatyta individualių aplinkybių, didinančių persekiojimo dėl lyties rizikos tikimybę. Atsakovas akcentavo, kad vien tai, jog pareiškėja turi mažamečių vaikų, savaime nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei (pvz. nelydimi nepilnamečiai asmenys). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų deklaruojama baimė vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, atsakovas sprendė, jog „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlių statusas.

9. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjams kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, atsižvelgdamas į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nesant individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, atsakovas sprendė, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Atsakydamas į pareiškėjų skundo teiginius, kuriais jie nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria buvo nuspręsta juos išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, atsakovas nurodė, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką jie atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdami grąžinimo, pareiškėjai gali pasislėpti. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

11. Atsakovas kritiškai vertino pareiškėjų skundo argumentus, kad Migracijos departamentas nepagrįstai ir neproporcingai jiems taikė maksimalų draudimo atvykti laikotarpį. Pasak atsakovo, draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjams nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, todėl vertintinas kaip pagrįstas.

12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad Komisija nepagrįstai atsisakė jų skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Pareiškėjai nenurodė ir Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, jog rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21M34790, kuriuo pareiškėjams atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, 3 punktą, uždraudžiant (duomenys neskelbtini) pilietei L. A. E. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1534 dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pareiškėjų teigimu, pagrindinė priežastis, dėl ko jie išvyko iš (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) persekiojimas.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus, Migracijos departamento surinktą informaciją apie kilmės šalį, sprendė, kad Migracijos departamentas ir Komisija, priimdami sprendimus, įvertino pareiškėjų paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, kad jų nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nelaikytini patvirtinančiais Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjų pateikti pasakojimai apie galimą jų persekiojimą neatitinka sąlygų, siekiant gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė konkrečių detalių, dėl kokių priežasčių ar kitų asmenų veiksmų jiems kyla grėsmė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai tik bendro pobūdžio teiginiais pasakojo, kad visiems (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gresia pavojus, musulmonai nori, kad jie keistų tikėjimą, religiją, tačiau pareiškėjai to daryti neketina. Vis dėlto, kaip matyti iš apklausoje duotų paaiškinimų, pareiškėja (motina) pati įvardijo, kad ieško savo vaikams geresnio gyvenimo, o jos vyras, negavęs prieglobsčio, šiuo metu nelegaliai gyvena (duomenys neskelbtini), nes nenori grįžti į (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja pasakojo apie baimę būti persekiojamai, tačiau iš jos pasakojimo neaišku, kuo konkrečiai pasireiškia (duomenys neskelbtini) persekiojimas. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos pasakojimas daugiau grįstas prielaidomis nei realiais faktais, todėl pripažino, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos pasakojimas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu jos ir vaikų prieglobsčio prašymą.

16. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams Lietuvos Respublikoje suteikimo teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, jog jiems reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo. Atsakovas įvertino pareiškėjams galimai gresiančias individualias grėsmes, rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) 2021 m. ataskaita, kurioje nurodoma, jog šiuo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas sprendė, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

17. Vertindamas pareiškėjų argumentus, kad Migracijos departamentas jų skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas pažymėjo, kad pagal Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, Migracijos departamentas turi diskrecijos teisę nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai nenurodė jokių išskirtinių argumentų, sudarančių prielaidą vertinti, kad šiuo atveju turėjo būti daroma išimtis ir jų skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teismo vertinimu, sprendžiant pareiškėjų klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelgdamas į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, atsakovo surinktą medžiagą, teismas nenustatė, kad Migracijos departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjų prašymą žodinio proceso tvarka, buvo pažeista jų teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Be to, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

18. Teismas sprendė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjams laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai buvo pateikę prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

19. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kuriais ji nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė (pareiškėjams (nepilnamečiams vaikams) L. K. S., A. K. S., L. K. S. šis draudimas netaikomas). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti taikomas maksimalus 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminas, todėl toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas sprendė, kad būtų proporcinga nustatyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpį nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

20. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime pagrįstai nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 21. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

22. Pareiškėjai nurodo, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko skubos tvarka, turėdamas išankstinę nuomonę dėl prieglobsčio prašymo priežasčių, ir paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių prieglobsčio prašytojų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Pasak pareiškėjų teismas šių reikšmingų procedūrinių ir procesinių trūkumų neištaisė.

23. Pareiškėjai pažymi, kad aplinkybės, kurias jie nurodė prieglobsčio prašyme, yra tiesiogiai susijusios su tuo, kiek patys pareiškėjai suvokia situaciją ir objektyviai gali savarankiškai tokias aplinkybes identifikuoti. Pareiškėja, pasiprašiusi prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas, o pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui. Be to, pareigą informuoti pareiškėją apie procedūras ir teises turi būtent atsakovas, o formalus paaiškinimas, kad pareiškėja turi Įstatyme nurodytas teises, nėra pakankamas, jog būtų konstatuotas tinkamas pareigos suteikti informaciją įvykdymas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja yra beraštė, neskaitanti ir nerašanti, niekada negyvenusi savarankiškai moteris ir dėl to neturinti jokių socialinių įgūdžių.

24. Pareiškėjų teigimu, atsakovas tinkamai neįvykdė savo pareigos surinkti naujausią, aktualią kilmės šalies informaciją. Siekdamas tiksliai įvertinti pareiškėjų baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą bei praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjai susidurs kilmės valstybėje. Pareiškėjai pastebi, kad nors atsakovas formaliai skundžiamame Sprendime nurodė, jog remiasi naujausia turima informacija apie pareiškėjų kilmės šalį, tačiau Sprendime klaidinančiai nurodoma, kad remiamasi EPPB 2021 m. ataskaita, nes jokios nuorodos į šį dokumentą nepateikta. Pažymi, kad pareiškėjų kilmės šalies saugumo lygis turi būti vertinamas remiantis teisės aktų reikalavimais, o klausimas, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, vertinant prieglobsčio suteikimo klausimą Tvarkos aprašo normų kontekste, turi būti analizuojamas ne tik pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio.

25. Pareiškėjai nurodo, kad jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo. Be to, atsakovas uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais, aukščiau aptartais sprendimais, ir atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinama ir ši Sprendimo dalis.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas nurodo, kad: pareiškėjų istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Pasakodama, kodėl išvyko iš kilmės valstybės, pareiškėja nurodė bendrą informaciją, kaip ir pati pripažino asmeninės grėsmės ji nepatyrė. Be to, pareiškėjos teigimu, (duomenys neskelbtini) nebuvo suteiktas prieglobstis jos vyrui, kuris dabar šalyje gyvena nelegaliai. Atliekant tyrimą iš pareiškėjos buvo pagrįstai tikimasi detalaus ir aiškaus pasakojimo apie realią riziką būti persekiojamiems dėl jų asmeninių savybių: rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjų pasakojimas apie priežastis, privertusias juos išvykti iš (duomenys neskelbtini) nesąlygoja tarptautinio apsaugos būtinumo. Migracijos departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai sprendė, jog pareiškėjų deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl jų išpažįstamos religijos yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Įvertinus pareiškėjų pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Jų pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nerasta.

28. Migracijos departamentas ne vieną kartą Sprendime davė nuorodą į naujausią EPPB oficialiame puslapyje paskelbtą 2021 m. ataskaitą apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės EPPB skelbiamos informacijos pareiškėja skunde nepateikė. 2021 m. ESPA gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini).

29. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas, remdamasis naujausia informacija apie (duomenys neskelbtini), Sprendime konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas karinis konfliktas, t. y. neginčijo, kad pareiškėjos kilmės valstybėje yra beatodairiškas smurtas, tačiau konstatavo, kad vadovaujantis EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skunde pateikta nuoroda į vienetinį išpuolį pareiškėjos kilmės valstybėje nesuponuoja išvados, kad pareiškėja vien dėl buvimo (duomenys neskelbtini) susidurs su persekiojimo grėsme arba netinkamu elgesiu grįžimo į kilmės valstybę atveju.

30. Vien tai, jog tam tikra valstybė nėra ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos arba Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą, savaime neleidžia daryti išvados, kad tokioje valstybėje nėra gerbiamos jokios žmogaus teisės, o visi be išimties tokios valstybės gyventojai patirs kankinimus ar kitokį žiaurų ir nežmonišką elgesį. Priešingas, pareiškėjų skunde nurodytas aiškinimas, iš esmės reikštų, kad prieglobstis asmeniui turėtų būti suteikiamas be išimties visiems tam tikros valstybės gyventojams, nepriklausomai nuo realios situacijos šioje valstybėje, vadovaujantis vien ta aplinkybe, kad valstybė nėra ratifikavusi tam tikrų konvencijų. Migracijos departamento vertinimu, tokios laisvos pabėgėlių teisės interpretacijos neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo, nei, tuo labiau, neatitinka pabėgėlių teisės principų. Pareiškėjos skundo teiginiai, neva Migracijos departamentas neįvertino jos individualios situacijos, vertintini išimtinai kaip jos pasirinkta, faktinių bylos aplinkybių neatitinkanti gynybinė pozicija, kuri nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.

31. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėja skunde nepateikė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėja turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

32. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėja iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. balandžio 4 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjų skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

35. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

36. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jie turėtų būti tiesiogiai išklausyti ir jiems turėtų būti sudaryta galimybė teikti paaiškinimus.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21M34790 ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 6K-1534 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjai L.A. E. atvykti, todėl minėtą terminą sutrumpino iki 3 metų.

41. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas neįvertino, jog atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

42. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija). Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822 334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

46. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

47. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

48. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

V. 49. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad ji yra (duomenys neskelbtini) ir kilmės valstybėje turi problemų dėl religijos, nes arabai reikalauja (duomenys neskelbtini) išsižadėti savo religijos, persekioja (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 2014 metais (duomenys neskelbtini) vykdė (duomenys neskelbtini) persekiojimo kampaniją, bet buvo sustabdyti (duomenys neskelbtini) pajėgų.

50. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjos išsakytos baimės būti persekiojamai dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo (religijos) pagrįstumą, ir, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, Sprendime išanalizavo EPPB, JAV valstybės departamento bei kitų tarptautinių institucijų paskutines ataskaitas apie bendrą (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) vietovėse, kuriose toliau vyksta (duomenys neskelbtini) ir juos palaikančių asmenų išpuoliai. Atsakovas įvertino ir pareiškėjos individualią padėtį, jos paaiškinimus: nuo 1991 metų gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kuris nuo (duomenys neskelbtini) išpuolių nebuvo nukentėjęs, pačiai pareiškėjai tiesioginės grėsmės (duomenys neskelbtini) nebuvo, ten gyvena vyro tėvai ir jos giminės, jai grėsmės nėra, bet ji nori sukurti geresnį gyvenimą savo vaikams, kad jie gyventų saugioje šalyje. Departamentas padarė išvadą, kad nepaisant aplinkybės, jog prieglobsčio prašytojai yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jiems gręsia pavojus dėl beatodairiško smurto kilmės valstybėje ir kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjai neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

51. Įvertinusi Departamento Sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės, nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

VI. 52. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju ji nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jos orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų neleistinai pažeistos.

53. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga (f).

54. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje; c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

55. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

56. Vidaus ginkluoto konflikto buvimas galės lemti sprendimą suteikti papildomą apsaugą, tik jeigu tam tikros valstybės reguliariųjų pajėgų ir vienos ar kelių ginkluotų grupių arba dviejų ar daugiau ginkluotų grupių susidūrimai būtų išimtinai laikomi keliančiais rimtą ir asmeninę grėsmę papildomos apsaugos prašytojo gyvybei arba fiziniam neliečiamumui, kaip nurodyta direktyvos 15 straipsnio c punkte, nes jiems būdingas nesirenkamojo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę (sprendimų Elgafaji, C-465/07, 43 punktas ir Diakité, C-285/12, 30 punktas).

57. Ginkluoto konflikto buvimo konstatavimas negali priklausyti nuo tam tikro konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygio arba konkrečios konflikto trukmės, nes tam pakanka, kad šių ginkluotų pajėgų susidūrimai sukeltų šio sprendimo 30 punkte nurodytą smurto laipsnį, dėl kurio prašytojui, kuriam kyla realus pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę savo gyvybei ir fiziniam neliečiamumui, tikrai būtina tarptautinė apsauga (sprendimo Diakité, C-285/12, 34 p.). Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad šis konfliktas galėtų būti kvalifikuotas kaip netarptautinio pobūdžio ginkluotas konfliktas, kaip tai suprantama pagal tarptautinę humanitarinę teisę, o ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 p.).

58. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

59. Dėl papildomos apsaugos suteikimo Departamentas sprendė, kad (duomenys neskelbtini) bei pareiškėjų gyvenamajame regione beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Taip pat nustatė, kad prieglobsčio prašytoja yra darbingo amžiaus, visą gyvenimą praleido kilmės šalyje, yra pažįstama su vietiniais papročiais ir kultūra. Todėl konstatuota, jog pareiškėja ir jos nepilnamečiai vaikai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

60. Departamentas išvadą dėl užsieniečių neatitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijams padarė atsižvelgdamas į informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio. Minėta, kad remiantis ESTT praktika, Direktyvos 15 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant taikyti šią nuostatą, ginkluoto konflikto buvimas turi būti pripažintas, kai tam tikros valstybės reguliariosios pajėgos susiremia su viena ar keliomis ginkluotomis grupėmis arba kai susiremia dvi ar daugiau ginkluotų grupių, nereikalaujant, kad ginkluotų susidūrimų intensyvumas, konfliktuojančių ginkluotųjų pajėgų organizacijos lygis arba konflikto trukmė būtų vertinami atskirai nuo tam tikroje teritorijoje vyraujančio smurto laipsnio (sprendimo Diakité, C-285/12, 35 p.).

61. Migracijos departamentas dėl šių aplinkybių savo sprendime nepasisakė, kaip ir nevertino, ar konkrečiu atveju nėra realaus pavojaus patirti Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą dėl rimtos ir asmeninės grėsmės civilio gyvybei ar asmeniui, kylančios dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, atsižvelgiant į pareiškėjos nepilnamečių vaikų amžių (9, 8 ir 7 metų). Taigi, atsakovas tinkamai neišnagrinėjo klausimo, ar pareiškėja ir jos nepilnamečiai vaikai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų aplinkybių.

VII. 62. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti užsieniečius iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

63. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

64. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“

65. Remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. Sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).

66. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.

Skundžiamos Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į pareiškėjos vaikų interesus, ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1621-602/2022 ir kt.).

67. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, t, y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai sprendė dėl Migracijos departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų L. A. E. ir jos nepilnamečių vaikų L. K. S., A. K. S. ir L. K. S., atstovaujamų įstatyminės atstovės L. A. E., apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21M34790, Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1534 bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ernestas Spruogis

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė