2420d8e2-589a-4c80-836f-e6f5e95aca61 · Lietuvos apeliacinis teismas

Kas yra vežėjas CMR konvencijos prasme, yra nustatoma pagal konkrečios bylos aplinkybesCivilinė byla Nr. 2A-56/2012Procesinio sprendimo kategorija:61.;44.5.2.17.(S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. sausio 11 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Algirdo GailiÅ«no, Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino, apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Vilkma“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-408-798/2010 pagal ieÅ¡kovo akcinės bendrovės „Vilkma“ ieÅ¡kinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „DSV Transport“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Hofa“, tretieji asmenys be savarankiÅ¡kų reikalavimų atsakovų pusėje uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, M.

D. ir V. D., dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė:I. Ginčo esmė Byloje kilo tarptautinio krovinio vežimo dalyvių ginčas dėl krovinio siuntėjo nuostolių, atsiradusių praradus dalį krovinio dėl vagystės, atlyginimo. 2008 m. lapkričio 7 d. ieÅ¡kovas AB „Vilkma“ elektroniniu paÅ¡tu pateikė atsakovui UAB „DSV Transport“ krovinio pervežimui transporto užsakymÄ . UAB „DSV Transport“ užsakymo vykdymui pasitelkė UAB „Hofa“, kuris turėjo nuvežti ieÅ¡kovo krovinį į IspanijÄ - „Burberry (Spain, S.A.)“.

Už krovinio vežimo organizavimo paslaugas ieÅ¡kovas įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „DSV Transport“ 3 666,87 Lt atlyginimÄ pagal PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ Nr. SA202648. 2008 m. lapkričio 11 d. ieÅ¡kovo teritorijoje buvo pakrautos prekės - 157 dėžės vyriÅ¡kų marÅ¡kinių, 3 dėžės furnitÅ«ros ir 9 rulonai audinio, viso 1 940 kg bruto svorio. 2008 m. lapkričio 18 d. ieÅ¡kovas buvo informuotas apie krovinio vagystę iÅ¡ UAB „Hofa“ vilkiko Ispanijoje, kurios metu buvo pavogtos 88 dėžės arba 987,84 kg krovinio bruto svorio.

Pavogtų prekių vertė 43 187,01 eurų (148 995,19 Lt). 2009 m. balandžio 6 d. UADB „Ergo Lietuva“, remiantis Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 23 straipsniu, nustatančiu ribotÄ vežėjo civilinę atsakomybę, ieÅ¡kovui iÅ¡mokėjo 25 379,06 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . Atsakovas UAB „Hofa“ už prarasto krovinio dalį ieÅ¡kovui sumokėjo 7 941,44 Lt. Viso ieÅ¡kovui sumokėta 33 320,50 Lt. IeÅ¡kovas praÅ¡o priteisti solidariai žalÄ iÅ¡ atsakovų UAB „DSV Transport“ ir UAB „Hofa“, motyvuodamas tuo, kad tarp ieÅ¡kovo ir UAB „DSV Transport“ dėl krovinio pervežimo buvo sudaryta vežimo sutartis ir susiklostė vežimo sutartiniai teisiniai santykiai, todėl turėtų bÅ«ti taikomas CMR konvencijos 29 straipsnis, nustatantis neribotÄ civilinę vežėjų atsakomybę.

IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su patikslintu ieÅ¡kiniu (1 t. , 78-84 b. l.), praÅ¡ydamas priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų UAB „DSV Transport“ ir UAB „Hofa“ 115 674,68 Lt dėl prarastos krovinio dalies žalÄ ; iÅ¡ atsakovo UAB „DSV Transport“ 1 870 Lt vežimo iÅ¡laidų; iÅ¡ atsakovų solidariai 5 proc. palÅ«kanas pagal CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalį, nuo tos dienos, kai vežėjui buvo pateiktas reikalavimas, t. y. nuo 2009 m. vasario 12 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo; iÅ¡ atsakovų prašė priteisti solidariai 3 350,90 Lt žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 8 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė ir iÅ¡ ieÅ¡kovo AB „Vilkma“ atsakovui UAB „DSV Transport“ priteisė 1 799,88 Lt, atsakovui UAB „Hofa“  3 500 Lt teisinės pagalbos iÅ¡laidų bei valstybei 59,70 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi iÅ¡laidų. Teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ susiraÅ¡inėjimas elektroniniu paÅ¡tu (1 t., 10-11 b. l.) ir atsakovo UAB „DSV Transport“ 2008 m. lapkričio 30 d. iÅ¡raÅ¡yta PVM sÄ skaita-faktÅ«ra Nr. SA 202648 (1 t., 12 b. l.) neįrodo, kad atsakovas UAB „DSV Transport“ įsipareigojo pervežti ieÅ¡kovo krovinį ir prisiėmė vežėjo atsakomybę ir kad tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ buvo sudaryta vežimo sutartis.

PVM sÄ skaita faktÅ«ra Nr. SA 202648 patvirtina tik atsakovo UAB „DSV Transport“ krovinio pervežimo organizavimÄ , kas aiÅ¡kiai yra nurodyta ir pačioje sÄ skaitoje. Kadangi byloje nėra CMR važtaraščio, turinčio prima facie sutarties galiÄ , teismas sprendė, kad tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo „DSV Transport“ buvo susiklostę ekspedijavimo sutartiniai teisiniai santykiai. Pareiga garantuoti saugų krovinių gabenimÄ priklauso vežėjui, o ne ekspeditoriui. Kadangi krovinio dalis buvo prarasta ne dėl UAB „DSV Transport“, o dėl vežėjo UAB „Hofa“ kaltės, todėl sprendė, kad atsakovui UAB „DSV Transport“ atsakomybė už krovinio dalies neiÅ¡saugojimÄ nekyla, o tenka atsakovui UAB „Hofa“.

Teismo vertinimu, tiek atsakovas UAB „Hofa“, tiek draudikas tretysis asmuo UADB „Ergo Lietuva“ pripažino, jog už krovinio dalies praradimÄ yra atsakingas UAB „Hofa“. Teismas sprendė, kad žala apskaičiuojama pagal CMR konvencijos 23 straipsnį, t. y. pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, tačiau kompensacija negali bÅ«ti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvienÄ trÅ«kstamÄ kilogramÄ bruto svorio bei pažymėjo, kad vežėjas negali vadovautis Å¡iomis CMR konvencijos nuostatomis, jeigu žala buvo padaryta sÄ moningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus prilyginama tyčiniams veiksmams (CMR konvencijos 29 str.).

Teismo vertinimu, ieÅ¡kovas neįrodė vežėjo UAB „Hofa“ tyčios dėl krovinio dalies neiÅ¡saugojimo, nes vilkiko vairuotojai, bÅ«dami apsvaiginti nenustatytos kilmės medžiaga, negalėjo užkirsti kelio vagystei. Teismo nuomone, UAB „Hofa“ vairuotojų apsvaiginimo aplinkybė nelaikytina atleidžianti nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, nes vairuotojų veiksmuose, kuomet jie atvyko į iÅ¡sikrovimo vietÄ , kai gavėjo įmonė anksti ryte dar nedirbo - laikytini neatsargÅ«s veiksmais, tačiau Å¡ie veiksmai pagal savo pobÅ«dį ir faktines byloje nustatytas aplinkybes nėra vertintini kaip didelis neatsargumas.

Atsižvelgęs į Å¡ias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovo UAB „Hofa“ veiksmuose nebuvo tyčios ar didelio neatsargumo, kuris galėtų bÅ«ti prilyginamas tyčiai, todėl CMR konvencijos 29 straipsnis, nustatantis vežėjo neribotÄ civilinę atsakomybę, Å¡iuo atveju netaikytinas, o UAB „Hofa“ nėra atsakingas už nuostolius, virÅ¡ijančius 33 320,50 Lt sumÄ , kuri buvo apskaičiuota ir iÅ¡mokėta ieÅ¡kovui pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog dėl krovinio dalies vagystės patyrė 43 187,01 eurų (148 995,19 Lt) nuostolių ( 19 971,10 eurų už vyriÅ¡kų marÅ¡kinių siuvimo paslaugas ir 23 215,91 eurų už „Burberry (Spain, S.A.)“ audinius).

Teismui nepateikti jokie 19 971,10 eurų nuostolius patvirtinantys įrodymai, todėl nėra aiÅ¡ku kokiu bÅ«du susidarė Å¡ie nuostoliai ir kaip jie apskaičiuoti. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovo pateiktos „Burberry (Spain, S.A.)“ iÅ¡raÅ¡ytos sÄ skaitos - faktÅ«ros negali bÅ«ti laikomos pakankamu nuostolių įrodymu, nes ieÅ¡kovas nepateikė nurodytų sÄ skaitų apmokėjimÄ patvirtinančių dokumentų. Teismas taip pat atmetė ieÅ¡kovo reikalavimÄ pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį kompensuoti 1 870,10 Lt užmokestį už vežimÄ , motyvuodamas tuo, kad atsakovo UAB „DSV Transport“ už 1 940 kg svorio krovinio pervežimÄ 3 666,87 Lt PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ Nr. SA202648 (1 t., 12 b l.) ieÅ¡kovas apmokėjo po ieÅ¡kinio ir patikslinto ieÅ¡kinio teismui pateikimo dienos, todėl ieÅ¡kinio pateikimo metu ieÅ¡kovas neturėjo reikalavimo teisės į Å¡iÄ kompensacijÄ .

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai              Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas UAB „Vilkma“ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimÄ Â panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:             1. Teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai taikė ir aiÅ¡kino CMR konvencijos nuostatas, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos Å¡ios kategorijos bylose, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė prieÅ¡taringÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ .

2. Teismas nevertino susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo dėl krovinio vežimo aplinkybių ir nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007 UAB „If draudimas“ v. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Portolitus“ dėl vežimo procese dalyvaujančių siuntėjo, susitariančio ir faktinio vežėjų teisinių santykių kvalifikavimo, todėl nepagrįstai nepripažino atsakovo UAB „DSV Transport” susitariančiu vežėju.

3. Teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino CMR konvencijos 29 straipsnio, reglamentuojančio neribotos vežėjo atsakomybės už prarastÄ krovinį ar jo dalį, nuostatas. Nesivadovavo tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje praktikoje suformuotomis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto ir 29 straipsnio aiÅ¡kinimo taisyklėmis. Neįvertino visų byloje esančių raÅ¡ytinių įrodymų ir nepagrįstai, vertindamas faktinio vežėjo veiksmus, rėmėsi tik trečiųjų asmenų - UAB „Hofa” darbuotojų paaiÅ¡kinimais, kurie apelianto nuomone yra prieÅ¡taringi.

Todėl nepagrįstai nepripažino krovinio faktinio vežėjo veiksmų, dėl kurių buvo prarasta krovinio dalis, dideliu neatsargumu, kuris prilyginamas tyčiai. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, vežėjas neatsako už krovinio praradimÄ , jo sugadinimÄ ar pavėlavimÄ pristatyti, jeigu tai įvyko dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo iÅ¡vengti, o pasekmėms dėl Å¡ių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pagrindu vežėjas gali bÅ«ti atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio praradimÄ , jeigu įrodo, kad padarė viskÄ kÄ galėtų padaryti ypač sÄ Å¾iningas ir pareigingas vežėjas tam, kad bÅ«tų galima iÅ¡vengti žalos toje vietoje ir tuo metu.

Apelianto teigimu, Å¡iuo atveju krovinio dalis buvo pavogta ne ginkluoto ar kitokio užpuolimo metu. Vagystės metu vilkikas stovėjo ne saugomoje aikÅ¡telėje, o gatvėje. Tokiais veiksmais atsakovo UAB „Hofa” darbuotojai pažeidė savo pareiginės intrukcijos nuostatas, todėl negali bÅ«ti vertinami kaip atitinkantys itin apdairaus ir pareigingo elgesio standartus. Jeigu vežėjas pažeidė savo įsipareigojimus dėl tyčios ar didelio neatsargumo, jo atsakomybė nėra ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi ir tokiais atvejais vežėjas turi atlyginti siuntėjui visÄ prarasto krovinio vertę.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad krovinio vairuotojai V. D. ir M. D. vagystės metu buvo apsvaiginti nenustatytos kilmės medžiaga ir dėl to negalėjo pasipriešinti vagystei, nes byloje nėra tokias išvadas patvirtinamų įrodymų. Apelianto teigimu, vagystės metu krovinio vairuotojai miegojo.

5. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CMR konvencijos nuostatas dėl prarastos krovinio dalies vertės nustatymo. Neįvertino rašytinių įrodymų, patvirtinančių pavogtos krovinio dalies vertę ir ieškovo faktiškai patirtų nuostolių dydžio. Pagal CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalį, krovinio praradimas nustatomas pagal kiekybinį kriterijų. Tai reiškia, kad krovinys (ar jo dalis) laikomas prarastu, jeigu jis nepristatomas gavėjui per 30 dienų nuo numatyto pristatymo termino. Aplinkybę, kad buvo pavogtos 88 dėžės krovinio patvirtina Katalonijos Vyriausiosios Policijos Direkcijos protokolas (1 t., 52-58 b. l. ) ir gavėjo CMR važtaraščio egzempliorius (1 t., 120 b. l.).6.

Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 1 punkÄ , nustatant prarasto krovinio ar jo dalies vertę, remiamasi jo verte, kokia ji buvo toje vietoje ir tuo laiku, kai krovinys buvo priimtas vežti. Å iuo atveju, krovinys buvo priimtas vežti Deltuvos g. 21, Ukmergės m., Lietuvoje. IeÅ¡kovas dėl pavogtų 88 dėžių vyriÅ¡kų marÅ¡kinių vertės ir nepriklausomos ekspertizės kreipėsi į UAB „Impeksservis”. Ekspertizės akto Nr. 176 8 punkte (2 t., 30 b. l.) nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 11 d. atsakovo UAB „Hofa” priimtas vežti krovinys buvo naujai sukurtas produktas - pasiÅ«ti vyriÅ¡ki marÅ¡kiniai ir, remiantis gamyboje atliktų darbų ir panaudotų medžiagų suminės vertės skaičiavimo metodu, prarasto krovinio dalies, t. y. 2 016 vnt. marÅ¡kinių jų priėmimo vežti metu vertė buvo 43 483,40 eurų (150 017,73 Lt).

Ekspertizė buvo atlikta vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimais. Ekspertizės išvadų atsakovai neginčijo, todėl teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir nevertino ekspertizės išvadų.

7. Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vadomis, kad ieÅ¡kovo nuostoliai yra atlyginti, nes tretysis asmuo UADB „Ergo Lietuva” ieÅ¡kovui už dalies krovinio praradimÄ iÅ¡mokėjo 33 320,50 Lt kompensacijÄ , o likusios nuostolių sumos 115 674,68 Lt ieÅ¡kovas neįrodė. Apelianto teigimu, teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių ieÅ¡kovo nuostolius. Praradus 88 dėžes marÅ¡kinių, ieÅ¡kovui pagal PVM sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ VKM0102598 gavėjas sumokėjo tik už pristatytÄ dalį krovinio.

Visa užsakymo kaina sudarė 35 315, 35 eurų (121 837,96 Lt). Pavogto užsakymo dalies kaina sudarė 19 971,08 eurų (68 900,23 Lt), kuri apskaičiuota pagal pavogtų marÅ¡kinių siuvimo paslaugos kainÄ . Pagal susiklosčiusius tarp ieÅ¡kovo ir kliento „Burberry (Spain, S.A.)” bendradarbiavimo santykius, laikoma, kad ieÅ¡kovas disponuoja audiniais, kol pasiÅ«ti gaminiai nepristatomi klientui atgal, todėl ieÅ¡kovas privalėjo atlyginti „Burberry (Spain, S.A.)” prarastos krovinio dalies 23 215,91 eurų (80 094,98 Lt) audinių kainÄ .

Å ias aplinkybes patvirtina krovinio gavėjo „Burberry (Spain, S.A.)” patvirtinimas dėl ieÅ¡kovo sÄ skaitų apmokėjimo iÅ¡ dalies (1 t., 27 b. l.). IeÅ¡kovui padaryta žala sudaro 43 187,01 eurus (19 971,08 eur + 23 215,91 eur = 43 187,01 eur arba 48 995,19 Lt). IeÅ¡kovas krovinio gavėjui atlygino jo patirtÄ Å¾alÄ , todėl laikytina, kad ieÅ¡kovas patyrė 148 995,19 Lt nuostolių.              Atsakovas UAB „DSV Transport” atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimÄ Â palikti nepakeistÄ , atsisakyti priimti naujai pateiktus raÅ¡ytinius įrodymus ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:             1. Teismas pagrįstai sprendė, kad tarp ieÅ¡kovo ir ekspeditoriaus yra susiklostę sutartiniai teisiniai ekspedicijos santykiai.2. IeÅ¡kovas, reikalaudamas taikyti vežėjo atžvilgiu CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, privalo įrodyti, kad vežėjas nesilaikė paprasčiausių atidumo, apdairumo ir rÅ«pestingumo taisyklių, nors ir numatė žalos atsiradimo tikimybę. Tuo tarpu apeliantas įrodinėja, kad vežėjas pažeidė pareigÄ elgtis itin sÄ Å¾iningai, rÅ«pestingai ir pareigingai ir vežėjui taiko aukÅ¡tesnius atidumo, apdairumo ir rÅ«pestingumo standartus.

Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai sprendė, kad vežėjas elgėsi apdairiai ir rÅ«pestingai, tačiau vairuotojų atvykimas į iÅ¡sikrovimo vietÄ , kai gavėjo įmonė anksti ryte dar nedirbo laikytini neatsargiais veiksmais, kurie pagal savo pobÅ«dį ir faktines bylos aplinkybes nėra vertintini kaip didelis neatsargumas. Atsižvelgiant į vietÄ ir aplinkybes, kurioms esant transporto priemonė buvo sustojusi, vairuotojų poilsis transporto priemonėje negali bÅ«ti laikomu paprasčiausių atidumo, apdairumo ir rÅ«pestingumo reikalavimų pažeidimu.3.

Ieškovui nepateikus įrodymų, kad Katalonijos Vyriausybės Policijos Direkcijos protokolas turi būti laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, šis dokumentas laikytinas rašytiniu įrodymu, neturinčiu didesnės įrodomosios galios. Minėtas protokolas sudarytas ispanų kalba, kurios tretieji asmenys M. D. ir V. D. nemoka ir neturėjo galimybės pateikti pastabų dėl šiame dokumente nurodytų aplinkybių atitikimo faktinėms aplinkybėms, todėl šis įrodymas ir jame nurodytos aplinkybės vertintinos kritiškai.4.

Teismas pagrįstai sprendė, kad krovinys nebuvo prarastas dėl vežėjo tyčios ar didelio neatsargumo, todėl vežėjo atsakomybė už krovinio dalies neiÅ¡saugojimÄ yra ribojama CMR konvencijos 23 straipsniu. Vežėjas ir jo civilinės atsakomybės draudikas UADB „ERGO Lietuva” pagal CMR konvencijos 23 straipsnio nuostatas sumokėjo ieÅ¡kovui 33 320,50 Lt nuostolių už prarasto krovinio dalį, todėl vežėjo prievolė atlyginti dėl krovinio praradimo patirtÄ Å¾alÄ yra visiÅ¡kai įvykdyta.5.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pavogta krovinio dalis nuosavybės teise priklausė ieÅ¡kovui. Taip pat, kad dėl krovinio dalies praradimo ieÅ¡kovas patyrė iÅ¡laidų, ar kad ieÅ¡kovas atlygino krovinio savininko ir gavėjo „Burberry (Spain, S. A.)” dėl krovinio dalies praradimo patirtÄ Å¾alÄ . SÄ skaitos faktÅ«ros ar „Burberry (Spain, S.A.)” įvairÅ«s paaiÅ¡kinimai nėra ir negali bÅ«ti laikomi pakankamu nuostolių įrodymu, todėl ieÅ¡kovas, siekdamas žalos - turėtų iÅ¡laidų - atlyginimo, privalo įrodyti, jog Å¡ios iÅ¡laidos jo yra faktiÅ¡kai patirtos, o tai reiÅ¡kia - pateikti „Burberry (Spain, S.A.)” sÄ skaitų apmokėjimÄ patvirtinančius dokumentus.6.

Atsakovo teigimu, būtinybė pateikti naujus rašytinius įrodymus kilo dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Be to, kyla pagrįstos abejonės dėl naujai pateikiamų rašytinių įrodymų patikimumo ir leistinumo. Iš pateiktų dokumentų nėra aišku, ar šiuos dokumentus pasirašę asmenys turėjo teisę pasirašyti juos - ar jie yra tinkamai įgalioti „Burberry (Spain, S.A.)” vardu sudaryti ir pasirašyti atitinkamus dokumentus.7. Ieškovas ieškinio ir patikslinto ieškinio pareiškimo metu neturėjo teisės reikalauti krovinio vežimo kainos kompensacijos, nors ieškovui priklausanti krovinio vežimo kainos kompensacija yra visiškai sumokėta.

Atsakovas UAB „Hofa” atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Atsakovas UAB „DSV Transport“ įsipareigojo ieÅ¡kovui tik organizuoti krovinio pervežimÄ (1 t., 108 b l.). Pareiga garantuoti saugų krovinių gabenimÄ priklauso vežėjui, o ne ekspeditoriui. Krovinio dalis buvo prarasta dėl vežėjo UAB „Hofa“ kaltės, todėl atsakomybė už krovinio dalies neiÅ¡saugojimÄ tenka bÅ«tent Å¡iam atsakovui.

2. Atsakovo UAB „Hofa” veiksmuose nebuvo tyčios ar didelio neatsargumo, kuris galėtų bÅ«ti prilyginamas tyčiai, todėl CMR konvencijos 29 straipsnis, nustatantis vežėjo neribotÄ civilinę atsakomybę, Å¡iuo atveju netaikytinas ir UAB „Hofa” nėra atsakingas už nuostolius, virÅ¡ijančius 33 320,50 Lt sumÄ , kuri buvo apskaičiuota ir iÅ¡mokėta ieÅ¡kovui pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalį.3. Teismas, įvertinęs vairuotojų paaiÅ¡kinimus, pagrįstai pripažino, kad vairuotojai buvo apsvaiginti nenustatytos kilmės medžiaga ir tik dėl Å¡ios priežasties negalėjo pasiprieÅ¡inti vagystei.

Vairuotojų darbo diena dažnai prasideda tamsiu paros metu, todėl negalima kaltinti vairuotojų, kad jie atvežę krovinį sustojo prie krovinio gavėjo vartų. Pažymi, kad ieškovas krovinio neapdraudė, transportavimo dokumentuose nenurodė krovinio vertės, neinformavo kokį krovinį reikės transportuoti, ar reikės imtis specialių saugos priemonių (transportuojant mobiliųjų telefonų aparatus reikia būti ženkliai atidesniems nei transportuojant daržoves). Ieškovas nenurodė vežėjui krovinio gavėjo darbo laiko.

Todėl teismo išvada, kad krovinio vežėjas elgėsi apdairiai ir rūpestingai, yra teisėtas ir pagrįstas byloje esančiais įrodymais.4. Ieškovas neįrodė prarasto krovinio vertės. UAB „Impeksservis“ prekių vertės ekspertizės aktas vertintinas kritiškai, nes tai nėra teismo paskirta ekspertizė, o ekspertizės aktas surašytas remiantis ieškovo pateiktais dokumentais. Byloje nėra jokių duomenų kokie AB „Vilkma“ santykiai yra su Getzner Textil AG. Ar Getzner Textil AG, būdama audinių savininkė, turi reikalavimo teisę dėl nuostolių atlyginimo, atsiradusių įvykus krovinio vagystei.

Byloje nėra jokių atsiskaitymų tarp AB Vilkma, „Burberry (Spain, S.A.)“ ir Getzner Textil AG patvirtinančių dokumentų ir teisinių santykių prigimties tarp Å¡ių juridinių asmenų, taip pat, kad ieÅ¡kovas turi reikalavimo teisę dėl 115 674,68 Lt turtinės žalos.5. Teismas tinkamai taikė ir aiÅ¡kino CMR konvencijos nuostatas, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos Å¡ios kategorijos bylose, nepažeidė CPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.             Trečiasis asmuo UADB „ERGO Lietuva“ (toliau – draudimo bendrovė) atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:             1. IeÅ¡kovas nepateikė raÅ¡ytinių ar kitokių įrodymų, pavirtinančių kvalifikuotos atsakovo UAB „Hofa“ kaltės formos aplinkybes. Draudimo bendrovės įsitikinimu, teismas pagrįstai vadovavosi CPK įtvirtintu rungimosi principu bei tinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Draudimo bendrovė tirdama draudžiamÄ jį įvykį nustatė, kad UAB „Hofa”, vykdydama ieÅ¡kovo užsakymÄ , veikė kaip patyrusi tarptautinių pervežimų veiklÄ vykdanti įmonė ir atitinkamai rÅ«pinosi krovinio saugumu, o administruodama žalÄ nustatė, kad UAB „Hofa” yra atsakinga už ieÅ¡kovo krovinio praradimÄ ir iÅ¡mokėjo draudimo iÅ¡mokÄ .

Draudimo bendrovė pagal CMR konvencijos 23 straipsnį apskaičiavo 33 320,50 Lt dydžio kompensacijÄ (987,84 kg x 8,33 x 4,0493 Lt) ir iÅ¡ Å¡ios sumos iÅ¡skaičiusi draudimo sutartyje numatytÄ 2 300 eurų besÄ lyginę iÅ¡skaitÄ , ieÅ¡kovui iÅ¡mokėjo 25 379,06 Lt draudimo iÅ¡mokÄ . Draudimo bendrovės teigimu, atsakovas UAB „Hofa” yra atsakingas už įvykį (paprasta kaltės forma), tačiau, Å¡ios bendrovės veiksmai negali bÅ«ti vertintini kaip didelis neatsargumas. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.Pagal ieÅ¡kovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalykÄ sudaro tarptautinio krovinių vežimo dalyvių santykių kvalifikavimo, jų atsakomybės ribų, kaltės, nuostolių dydžio, bei įrodymo vertinimo atitikties CPK nuostatoms klausimai.

Dėl ieškovo ir atsakovų teisinių santykių kvalifikavimo Sutarties laisvės principas leidžia sutartinių santykių dalyviams savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, sudaryti įstatyme nenumatytas, bet jam neprieštaraujančias sutartis, sudaryti sutartis, turinčias kelių skirtingų rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 str.). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir sutarties šalių atsakomybės, tampa aktualus sutarties kvalifikavimo klausimas.

Sutartis kvalifikuojama pagal jos tikrÄ jį turinį, nustačius, kas yra sutarties Å¡alys, ir tikrÄ jÄ jų valiÄ â€“ kokias tarpusavio teises ir pareigas Å¡alys prisiėmė tarpusavio susitarimu, Å¡iuo aspektu neturi esminės reikÅ¡mės tai, kaip Å¡alys sutartį pavadino. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas kelia tarptautinio krovinių vežimo dalyvių, kaip vežėjų CMR konvencijos prasme solidarios atsakomybės klausimÄ dėl nuostolių atlyginimo vagystės atveju, praradus dalį krovinio dėl vieno iÅ¡ atsakovų kaltės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra CMR važtaraščio (tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“), turinčio prima facie įrodymo galiÄ , todėl sprendė, kad tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ susiklostė ne vežimo, o ekspedijavimo sutartiniai teisiniai santykiai.

Kadangi pareiga garantuoti saugų krovinių gabenimÄ priklauso ne ekspeditoriui, o vežėjui, o Å¡iuo atveju krovinio dalis prarasta dėl vežėjo UAB „Hofa“ kaltės, atsakomybė už krovinio dalies neiÅ¡saugojimÄ tenka vežėjui UAB „Hofa“. Teismas, kvalifikuodamas tarp ieÅ¡kovo ir atsakovų susiklosčiusius teisinius santykius ir atsakomybės ribas, taip pat konstatavo, kad ieÅ¡kovo ir atsakovo UAB „DSV Transport“ susiraÅ¡inėjimas elektroniniu paÅ¡tu (1 t., 10-11 b. l.) ir atsakovo UAB „DSV Transport“ 2008 m. lapkričio 30 d. iÅ¡raÅ¡yta PVM sÄ skaita-faktÅ«ra Nr. SA 202648 (1 t., 12 b. l.) neįrodo atsakovo UAB „DSV Transport“, kaip vežėjo įsipareigojimo ir atsakomybės dėl ieÅ¡kovo krovinio pervežimo.

Tuo tarpu apelianto teigimu, teismas nevertino susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo dėl krovinio vežimo aplinkybių ir nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007 UAB „If draudimas“ v. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Portolitus“ dėl vežimo procese dalyvaujančių siuntėjo, susitariančio ir faktinio vežėjų teisinių santykių kvalifikavimo, todėl nepagrįstai nepripažino atsakovo UAB „DSV Transport” susitariančiu vežėju.

Teisėjų kolegija nesutinka su Å¡iais apelianto argumentais.Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotÄ krovinį nugabenti į paskirties punktÄ ir iÅ¡duoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimÄ sumokėti nustatytÄ užmokestį (CK 6.808 str. 1 d.). Siuntėju krovinio vežimo sutartyje laikomas asmuo, savo vardu sudaręs sutartį su vežėju, toks asmuo nebÅ«tinai turi bÅ«ti krovinio savininkas; vežėju laikomas asmuo, kuris savo vardu įsipareigoja vežti krovinį, prisiimdamas atsakomybę už jį.

Sutartiniai tarptautinio krovinių pervežimo santykiai yra daugialypiai ir sudėtingi jų kvalifikavimo aspektu, nes paprastai juose dalyvauja ne tik pervežimo sutarties Å¡alys – krovinio siuntėjas ir vežėjas bei gavėjas, kurio naudai sutartis sudaroma, bet ir pervežimo procesÄ organizuojantys ekspeditoriai, faktiÅ¡kai vežantys krovinį vežėjo atstovai, darbuotojai ir kiti asmenys. Be pagrindinės krovinio vežimo sutarties, atskirų jo dalyvių sudaromos kitos, santykinai vadinamos pagalbinėmis, sutartys, kurių tikslas – pervežimo proceso užtikrinimas.

Tokios sutartys, priklausomai nuo jų turinio, gali bÅ«ti kvalifikuojamos skirtingai – kaip ekspedicijos, pavedimo, krovinio vežimo tarptautiniais marÅ¡rutais, krovinio vežimo nacionaliniais marÅ¡rutais ar kt. Pagal įstatyminę apibrėžtį krovinio ekspedicijos sutarties turinys – ekspeditoriaus įsipareigojimas už atlyginimÄ užsakovo lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu (CK 6.824 str. 3 d.). Tarp tokių paslaugų gali bÅ«ti ir ekspeditoriaus pareiga savo ar kliento vardu sudaryti vežimo ar kitas sutartis.

Kai krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iÅ¡ vienos valstybės į kitÄ ), taikytinos materialinės teisės klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetÄ nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (CK 1.13 str.). Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad CMR konvencija turi bÅ«ti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio iÅ¡siuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio iÅ¡siuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v.

UAB „ Eksea“, bylos Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006).Nagrinėjamu atveju tarp Å¡alių susiklostę teisiniai santykiai atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius, todėl kilusiam ginčui taikytinos CMR konvencijos nuostatos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekspeditorius gali bÅ«ti laikomas vežėju pagal CMR konvencijÄ , nors pats krovinio ir nevežė, bet akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visÄ pervežimo organizavimÄ arba gavo atlyginimÄ ir už vežimÄ , nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį.

Kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip vežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ v. UAB „Eksperta“, bylos Nr. 3K-3-1333/2002).

Vežėjo nurodymas važtaraÅ¡tyje yra tik vienas iÅ¡ kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iÅ¡ vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvencijÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-104/2006). BÅ«tent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir garantuoja siuntėjui (gavėjui), kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji Å¡alis atsakys siuntėjui (gavėjui) už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iÅ¡ sutarties aiÅ¡kiai matyti, kad Å¡alis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiÅ¡kai krovinį vežė kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v.

UAB „Portolitus“, bylos Nr. 3K-3-536/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Artūro transportas“, bylos Nr. 3K-3-165/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų, kaip vežėjų nuostolius, remiasi ieškovo ir atsakovo UAB „DSV Transport” elektroniniu susirašinėjimu (1 t., 10-11 b. l.) ir atsakovo UAB „DSV Transport“ 2008 m. gruodžio 21 d.

PVM sÄ skaita-faktÅ«ra Nr. SA 202648 (1 t., 12 b. l.), nurodydamas, jog tarp Å¡alių susiklostė vežimo santykiai. Vertinant elektroninį Å¡alių susiraÅ¡inėjimo turinį matyti, kad tariamasi dėl transporto užsakymo kroviniui pervežti, tačiau ar atsakovas UAB „DSV Transport“ veikia kaip vežėjas ar ekspeditorius, nėra galimybės nustatyti. IÅ¡ UAB „DSV Transport“ 2008 m. gruodžio 21 d. PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros Nr. SA 202648 (1 t., 12 b. l.) matyti, kad 3 666,87 Lt (900 eurų plius PVM) sÄ skaita faktÅ«ra iÅ¡raÅ¡yta už pervežimo organizavimÄ ir prekių siuntėjas yra ieÅ¡kovas UAB „Vilkma”, o vežėjas UAB „Hofa”.

Be Å¡ių raÅ¡ytinių įrodymų byloje taip pat pateiktas raÅ¡ytinis krovinio pervežimui organizuoti ieÅ¡kovo užsakymas (1 t., 108 b. l.), kuriuo atsakovas UAB „DSV Transport“ įsipareigojo už 900 eurų be PVM organizuoti ieÅ¡kovo krovinio pervežimÄ Ä¯ IspanijÄ ir kad atsakovas veikė tik kaip ekspeditorius - tarpininkas ir teikė tik krovinio pervežimo organizavimo paslaugas, neįsipareigodamas pats Å¡io krovinio pervežti. Minėta, kad pagal teisinį reglamentavimÄ ir minėtÄ teismų praktikÄ , ekspeditorius taip pat laikomas vežėju, jeigu su siuntėju akivaizdžiai prisiėmė atsakomybę už visÄ pervežimo organizavimÄ arba gavo atlyginimÄ ir už vežimÄ , nesant nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neprisiėmė visos atsakomybės už krovinio pervežimÄ , o tik ekspedijavo jį, todėl nėra teisinio pagrindo iÅ¡vadai, jog asakovas CMR konvencijos prasme laikytinas vežėju ir solidariai su atsakovu UAB „Hofa“ turi atlyginti nuostolius dėl prarasto krovinio dalies. Vertinant apelianto argumentus, jog sutarties sudarymo dienÄ nustatytos užsakymo formos nebuvo ir Å¡alys bendravo tik elektroniniu bÅ«du, o 2008 m. lapkričio 10 d. užsakymo forma, iÅ¡ kurios matyti, kad atsakovas UAB „DSV Transport“ veikė tik kaip ekspeditoprius – tarpininkas, yra suraÅ¡yta atgaline data ir negali patvirtinti atsakovo UAB „DSV Transport” argumentų, jog tarp Å¡alių buvo sudaryta tik ekspedijavimo sutartis, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Å¡is užsakymas yra patvirtintas ieÅ¡kovo atstovo paraÅ¡u ir antspaudu.

O tai reiÅ¡kia, kad net ir laikant ieÅ¡kovo nurodomas aplinkybes dėl ekspedijavimo užsakymo pasiraÅ¡ymo atgaline data pagrįstomis Å¡alių elektroniniu 2008 m. lapkričio 18 -20 d. susiraÅ¡inėjimu (3 t., 7 b. l.), ieÅ¡kovas, jau po dalies krovinio vagystės savo paraÅ¡u patvirtindamas atsakovo UAB „DSV Transport“ pateiktÄ užsakymo formÄ , kurioje nurodyta, jog atsakovas veikia tik kaip ekspeditorius – tarpininkas ir neįsipareigoja pervežti krovinio ir atsako tik už žalÄ , kilusiÄ dėl UAB „DSV Transport“ tyčios ar didelio neatsargumo vykdant užsakymÄ , su tuo sutiko ir prisiėmė iÅ¡ to visas iÅ¡plaukiančias pasekmes.

Taigi nustačius, jog atsakovas Å¡iuo atveju prisiėmė tik ekspeditoriaus – tarpininko pareigas, o ieÅ¡kovas patvirtino Å¡ias užsakymo sÄ lygas, nėra teisinio pagrindo iÅ¡vadai, kad atsakovas Å¡iuo atveju CMR konvencijos prasme laikytinas susitariančiu vežėju. Dėl vežėjo civilinę atsakomybę už prarastÄ krovinį reglamentuojančių CMR konvencijos nuostatų aiÅ¡kinimo ir taikymo Esant vežimo teisiniams santykiams gabenamo krovinio vagystės atveju krovinio savininkas (tiek siuntėjas, tiek gavėjas, tiek kitas asmuo, kuriam priklauso pavogtas krovinys ir kuris dėl to patyrė nuostolių) turi teisę į žalos atlyginimÄ .

CMR konvencija griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtindama jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpcijÄ (CMR konvencijos 17, 18 str.), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 str. 1–3 dalys, 28 str.). Tačiau CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokio ribojimo iÅ¡imtis: vežėjas negali vadovautis CMR konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar jÄ ribotų, jeigu žala padaryta sÄ moningai arba dėl jo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatų, numatančių vežėjo neribotÄ atsakomybę, nes krovinys nebuvo prarastas dėl vežėjo didelio neatsargumo, kuris prilyginamas tyčiniams veiksmams. Apeliantas nesutinka su Å¡iomis teismo iÅ¡vadomis, nurodydamas, kad teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatas, nesivadovavo teismų praktikoje suformuotomis CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto ir 29 straipsnio aiÅ¡kinimo taisyklėmis, pagal kurias vežėjas neatsako už krovinio praradimÄ , jo sugadinimÄ ar pavėlavimÄ pristatyti, tik tuo atveju, jeigu tai įvyko dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo iÅ¡vengti, o pasekmėms dėl Å¡ių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio.

Apelianto teigimu, Å¡iuo atveju krovinio dalis buvo pavogta ne ginkluoto ar kitokio užpuolimo metu, vagystės metu vilkikas stovėjo ne saugomoje aikÅ¡telėje, todėl vežėjo elgesys negali bÅ«ti vertintinas kaip atitinkantis itin apdairaus ir pareigingo elgesio standartus, atitinkamai jo atsakomybė negali bÅ«ti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi. Taigi, apeliaciniame skunde keliamas vežėjo veiksmų kvalifikavimo dideliu neatsargumu klausimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijÄ , taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali bÅ«ti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visiÅ¡kÄ atsakomybę už krovinio praradimÄ .

Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rÅ«pestingumo taisyklių nepaisymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-172/2009). Pagal Lietuvos teismų praktikÄ ir teisės doktrinÄ , tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių Å¡is, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rÅ«pestingumo reikalavimų, nebÅ«tų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo rizikÄ arba padėti jos iÅ¡vengti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v.

UAB „Autonivera“, bylos Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, bylos Nr. 3K-3-318/2009).Nagrinėjamos bylos atveju, nuostoliai atsirado (žalos padaryta) dėl įvykdytos vagystės, kurios metu prarasta dalis apelianto siunčiamo ir atsakovo UAB „Hofa“ vežamo krovinio. Vežėjo didelis neatsargumas tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl vagystės, nustatomas atsižvelgiant į krovinio gabenimo organizavimÄ (marÅ¡rutÄ , trukmę, iÅ¡vykimo laikÄ ir kt.) ir jo vykdymÄ (tikslių nurodymų davimÄ vairuotojui (vežėjo agentui), bendradarbiavimÄ su gavėju, t. y. kad krovinys bÅ«tų priimtas nustatytoje vietoje ir laiku, kad nereikėtų daryti pertraukų, sustojimų ar laukimų nesaugioje aplinkoje, gabenimo pertraukų pasirinkimÄ ir darymÄ tik neatidėliotinais ar kitais bÅ«tinais atvejais, užtikrinant krovinio saugumÄ , ir kt.) tokiu bÅ«du, kad bÅ«tų užtikrintas krovinio iÅ¡saugojimas.

Kasacinio teismo praktikoje laikoma neiÅ¡vengiama aplinkybė tik iÅ¡imtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iÅ¡ tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga bÅ«tų prieÅ¡intis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., byla Nr. 3K-3-259/2007). Dėl to pripažintina, kad net paprasčiausių atidumo ir dėmesingumo reikalavimų nepaisymas, lėmęs neteisėtÄ vežamo krovinio užvaldymÄ , reiÅ¡kia vežėjo didelį neatsargumÄ , prilyginamÄ tyčiniams veiksmams.

Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad vežėjo kaltė yra didelis neatsargumas, prilyginamas tyčiai, kai transporto priemonę su vežamu kroviniu vežėjas pastato poilsiui nesaugomoje aikštelėje <...> ir, nors miega transporto priemonėje ir jos nepalieka, tačiau vis dėlto pavagiama krovinio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera“ ir kt., byla Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v.

UAB „Transtira“, byla Nr. 3K-3-172/2009; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „DSV Transport“, byla Nr. 3K-3-318/2009). Taigi, siekiant teisingai kvalifikuoti vežėjo veiksmus vagystės metu, būtina įvertinti faktines bylos aplinkybes. Iš krovinio pervežimo organizavimo užsakymo matyti, kad ieškovas kroviniui pervežti buvo užsakęs krovininę transporto priemonę tentine puspriekabe, išvykstant iš Lietuvos 2008 m. lapkričio 11 d., ir pristatyti krovinį iki 2008 m. lapkričio 18 d. (1 t., 108 b. l.).

Vežėjui buvo pateikti duomenys apie saugomas ir rekomenduojamas aiÅ¡kteles kelionės metu (1 t., 121 b. l.). Byloje nustatyta, kad vežėjas, besirÅ«pindamas krovinio saugumu, krovinio pervežimui iÅ¡ Lietuvos į IspanijÄ paskyrė du vairuotojus, kroviniui pervežti buvo skirta ne tentinė (medžiaginė), o kietaÅ¡onė puspriekabė – Å¡aldytuvas, puspriekabėje buvo sumontuota sekimo įranga, suteikianti galimybę GPS palydovų pagalba fiksuoti tikslius duomenis apie transporto buvimo vietÄ , sustojimus ir kitus transporto techninius duomenis.

Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovo krovinio pristatymas buvo ne paskutinis kelionės tikslas (1 t., 109 b. l.), todėl vairuotojai, siekadami iÅ¡vengti rytinių miesto kamščių Barselonos mieste Ispanijoje, iÅ¡ nakvynės vietos (1 t. 199 b. l.) į iÅ¡sikrovimo vietÄ (prie sandėlio) atvyko 2008 m. lapkričio 18 d. anksti ryte - 05.30 val. Lietuvos laiku (vieÅ¡osios erdvės duomenimis Barselonos laiku 4.30 val.) (1 t., 200 b. l.) ir laukė, kol krovinio gavėjo įmonė pradės darbÄ . Vairuotojai, siekdami užtikrinti krovinio saugumÄ , liko transporto priemonėje.

Katalonijos policijos pažymoje pažymėta, jog vagystė įvyko 2008 m. lapkričio 18 d. tarp 4 – 5 val. ryto (1 t., 55). IÅ¡ byloje pateiktų sandėlio prieigų nuotraukų matyti (2 t., 12-13 b. l.), kad sandėlio teritorija apÅ¡viesta, stebima vaizdo kameromis, sandėlis yra įsikÅ«ręs ne nuoÅ¡alioje vietoje, o Å¡alia dviejų juostų eismo gatvės, aplinkui matyti pastatai. Vairuotojų teigimu, gatvėje jau vyko eismas, buvo pesčiųjų, Å¡alia esantys sandėlys jau dirbo. Taigi, vertinant faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, net ir atidus, dėmesingas asmuo tokiomis aplinkybėmis negalėjo protingai tikėtis, kad ankstyvo ryto metu, Å¡vintant, kroviniui esant ne tentinėje, o kietaÅ¡onėje puspriekabėje – Å¡aldytuve, kroviniui esant prie krovinio gavėjo sandėlio vartų, kurie stebimi vaizo kameromis ir neužilgo turėjo pradėti darbÄ ir priimti krovinį, gatvėje jau vykstant eismo ir žmonių judėjimui, gręsia pavojus, nors kita vertus, atsižvelgiant į darbo patirtį ir specifikÄ , galėjo daryti tokios grėsmės prielaidÄ .

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vairuotojai, atgabenę krovinį prie gavėjo sandėlio buvo apsvaiginti nenustatytos kilmės medžiaga. Apelianto teigimu, šiuo atveju krovinio dalis buvo pavogta ne ginkluoto ar kitokio užpuolimo metu, vagystės metu vilkikas stovėjo ne saugomoje aikštelėje, todėl vežėjo elgesys negali būti vertintinas kaip atitinkantis itin apdairaus ir pareigingo elgesio standartus, atitinkamai jo atsakomybė negali būti ribojama CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi.

Minėta, kad kasacinio teismo praktikoje, vagystė laikoma neiÅ¡vengiama aplinkybe tik iÅ¡imtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iÅ¡ tiesų ypatingomis aplinkybėmis (jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga bÅ«tų prieÅ¡intis). Teisėjų kolgijos vertinimu, ypatingas aplinkybes ieÅ¡kovas aiÅ¡kina pernelyg siaurai, nes ginklu gali bÅ«ti ir cheminės medžiagos dėl kurių poveikio gali bÅ«ti prarandama bet kokia fizinė galimybė sÄ moningai veikti ar fiziÅ¡kai prieÅ¡intis vagystei ar užpuolimui.

Nors byloje Å¡iuo atveju ir nėra raÅ¡ytinių įrodymų, jog prieÅ¡ vežėjo vairuotojus buvo panaudotas cheminės – paraližuojančios medžiagos, kurios lėmė vairuotojų fizines galimybes apsaugoti krovinį, objektyviai vertinant faktinių aplinkybių visumÄ , teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad labiau tikėtina Å¡ioms aplinkybėms buvus, nei jų nebuvus. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu ieÅ¡kovo partneris „Burrbery“ Ispanijoje, nepateikė filmuotos sandėlio prieigų medžiagos vagystė metu, o įvertinus faktinių aplinkybių ir parodymų visumÄ â€“ teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti vairuotojų parodymus dėl apsvaiginimo jų nenustatytos kilmės medžiaga, iÅ¡kraipytais ar neatitinkančiais tikrovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės vagystės aplinkybės Katalonijos Vyriausybės Policijos Direkcijos protokole neatsispindi dėl objektyvių priežasčių – kalbų skirtumo, nes bylos duomenimis vežėjo vairuotojai prastai moka anglų kalbÄ , ispanų kalbos nemoka, minėtame protokole faktinės aplinkybės suraÅ¡ytos ispanų kalba, o suraÅ¡ant ir pasiranÅ¡ant minėtÄ protokolÄ vertėjas nedalyvavo.

Taigi objektyviai vertinant, vairuotojai neturėjo galimybės net duoti faktines aplinkybes atitinkančių parodymų. Ä®vertinusi byloje nustatytų krovinio saugumo užtikrinimo ir jo praradimo aplinkybių visetÄ , teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vežėjo veiksmai vagystės atveju negali bÅ«ti prilyginami vežėjo dideliam neatsargumui, kurie prilyginami tyčiniams veiksmams, atitinkamai nėra teisinio pagrindo taikyti vežėjui visiÅ¡kÄ atsakomybę už krovinio dalies praradimÄ .

Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad vairuotojai krovinio vagystės metu miegojo vilkiko kabinoje nesaugojamoje aikÅ¡telėje, visų faktinių aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo vežėjo veiksmus kvalifikuoti kaip didelį neatsargumÄ , nes vežėjo vairuotojų poilsis transporto priemonėje, pasiekus kelionės tikslÄ , Å¡iuo atveju negali bÅ«ti prilyginamas atvejams, kuomet prarandamas krovinys dėl vairuotojų poilsio nakties metu, nesaugomose transporto priemonių aiktelėse. Dėl vežėjo civilinės atsakomybės pagal CMR Konvencijos 23 straipsnį Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimÄ ar jo sugadinimÄ nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento.

Kai, remiantis CMR konvencijos nuostatomis, vežėjas, praradus dalį arba visÄ krovinį, privalo atlyginti žalÄ , kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 str. 1 d.). Apskaičiuodamas iÅ¡ vežėjo priteistinÄ krovinio vertės sumÄ , teismas turi vadovautis CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktu, kuriame nurodyta, kad kompensacija už prarastÄ krovinį negali bÅ«ti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvienÄ trÅ«kstamÄ kilogramÄ bruto svorio.

Teismai turi vadovautis SDR (Special drawing right) (Tarptautinio Valiutos Fondo įvestas sÄ lyginis atsiskaitymo vienetas, kurio oficialų kursÄ nustato TVF) ir lito santykiu teismo sprendimo priėmimo dienÄ ar tÄ dienÄ , dėl kurios susitarė Å¡alys. SDR ir lito santykį (santrumpa XDR) skelbia Lietuvos bankas. Tačiau, jeigu Å¡alys susitarė dėl papildomos krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimÄ priedÄ ir padarė apie tai žymÄ važtaraÅ¡tyje, kompensacija už prarastÄ krovinį gali virÅ¡yti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nurodytÄ maksimaliÄ iÅ¡ieÅ¡kotinos kompensacijos ribÄ (CMR konvencijos 24 str.).

Pagal LR Kelių transporto kodekso 57 straipsnio 2 dalį, vežėjas, atliekantis tarptautinius vežimus, remdamasis tarptautinėmis sutartimis, apdraudžia savo civilinę atsakomybę už nuostolius, kurie vežimo metu gali būti padaryti kroviniui ar tretiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo draudimo bendrovė Vežėjų automobiliais (CMR) civilinės atsakomybės draudimo sutartimi (liudijimo Nr. 710-932-80476) buvo apdraudusi vežėjo UAB „Hofa“ civilinę atsakomybę pagal vežimo sutartis.

Draudimo bendrovė, vykdydama draudimo sutartį, iÅ¡tyrusi ginčo įvykio aplinkybes ir nustačiusi, kad vežėjas UAB „Hofa“ yra atsakingas už ieÅ¡kovo krovinio praradimÄ , vadovaudamasi CMR konvencijos 23 straipsniu, apskaičiavo 33 320,50 Lt kompensacijÄ už 88 dėžes (arba 987,84 kg) prarasto krovinio (987,84 kg x 8,33 x 4,0493 Lt). IÅ¡ Å¡ios sumos iÅ¡skaičiusi draudimo sutartyje numatytÄ 2 300 eurų besÄ lyginę iÅ¡skaitÄ , draudimo bendrovė ieÅ¡kovui iÅ¡mokėjo 25 379,06 Lt dydžio draudimo iÅ¡mokÄ .

Byloje nustatyta, kad vežėjas UAB „Hofa“ ieÅ¡kovui sumokėjo 7 941,44 Lt iki bendros kompensuojamos sumos. Taigi, ieÅ¡kovui buvo kompensuoti 33 320,50 Lt nuostoliai. Byloje nėra ginčo, kad draudimo bendrovė neteisingai apskaičiavo pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punktÄ mokėtinÄ kompensacijÄ ar kad Å¡alys susitarė, jog kompensacija už prarastÄ krovinį gali virÅ¡yti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nurodytÄ maksimaliÄ iÅ¡ieÅ¡kotinos kompensacijos ribÄ (CMR konvencijos 24 str.).

Tokiu atveju kolegija sprendžia, kad vagystės metu padaryta žala pagal CMR konvencijos nuostatas ieÅ¡kovui yra atlyginta. Kadangi ieÅ¡kovui padaryta žala pagal CMR konvencijos nuostatas yra atlyginta, o ieÅ¡kovas nebuvo savaraniÅ¡kai apdraudęs krovinio, teisėjų kolegija nebepasisako dėl prarasto krovinio vertės, nes Å¡iuo atveju ginčo iÅ¡sprendimui prarasta krovinio vertė ar nuostoliai, virÅ¡ijantys kompensuotÄ 33 320,50 Lt nuostolių sumÄ pagal CMR konvencijÄ , nebeturi teisinės reikÅ¡mės. Dėl CMR konvencijos nuostatų, reglamentuojančių teisę į kompensacijÄ už krovinio vežimÄ CMR konvencijos nuostatose numatoma krovinio praradimo atveju kompensuoti vežėjui visÄ užmokestį, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitas su krovinio vežimu susijusias iÅ¡laidas, jei prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostoliui dydžiui, praradus dalį krovinio.

Tokia pat nuostata nurodoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „ArtÅ«ro transportas“, UAB „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-165/2009. IeÅ¡kovas praÅ¡o kompensuoti ieÅ¡kovui proporcingai prarasto krovinio daliai vežimo užmokestį, t. y. priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „DSV Transport“ 51 procento (1 870,10 Lt) vežimo iÅ¡laidų kompensacijÄ .

Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad krovinio dalis prarasta dėl vežėjo UAB „Hofa“ veiksmų, nėra teisinio pagrindo iÅ¡ ekspeditoriaus priteisti Å¡iÄ kompensacijÄ . Dėl įrodymų vertinimoTeismas, nagrinėdamas konkrečiÄ bylÄ , turi siekti nustatyti tiesÄ , iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir objektyviai iÅ¡tirdamas ir įvertindamas konkrečios bylos faktus. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiÅ¡kia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sÄ sajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos įrodymų vertinimo teismų praktikos, įrodymus vertino tinkamai, teismo padarytos iÅ¡vados atitinka byloje nustatytus faktus, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamÄ teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ naikinti ar keisti apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais argumentais. Byloje nėra pateikta duomenų apie atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                         Algirdas GailiÅ«nas Danutė GasiÅ«nienė Konstantinas Gurinas.