2016-02-10 Nr. AB-3136-3-61-3-00408-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-775-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00408-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MCB Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MCB Finance“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „MCB Finance“ elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 241-173 dalį, kurioje konstatuojamas Vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 11 straipsnio 8 dalies pažeidimas ir už jį pareiškėjui skiriama bauda.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčo sprendimu atsakovas jam paskyrė 15 500 Lt dydžio baudą už Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 3-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.2, 7.3, 7.5, 7.6, 9, 13, 18.1, 18.2, 21 punktų bei VKĮ 8 straipsnio 1 dalies bei 11 straipsnio 8 dalies, 17 straipsnio 2 dalies pažeidimus. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepagrįstai VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas nuostatas interpretuoja, lyg jos ribotų visą vartojimo kredito gavėjo atsakomybę ir teigia, kad į 0,05 proc. nuo pradelstos mokėti sumos turi būti įskaičiuojami visi kredito davėjo patiriami nuostoliai.

Pareiškėjo nuomone, piniginės prievolės termino praleidimas ir piniginės prievolės nevykdymas natūra yra du savarankiški teisės pažeidimai, dėl kurių gali būti taikomi savarankiški kreditoriaus teisių gynimo būdai. VKĮ 11 straipsnio 8 dalis nustato apribojimą netesyboms už piniginių prievolių įvykdymo termino praleidimą, tačiau nenustato apribojimo kreditoriui išsiieškoti nuostolius, kuriuos jis patiria išsiieškodamas nesumokėtas sumas (įgyvendindamas savo teisę reikalauti prievolės įvykdymo natūra). Teismų praktika, kuria remiamasi skundžiamame sprendime, nepatvirtina, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi ribojimas taikytinas kreditoriaus patiriamiems nuostoliams dėl skolos išieškojimo.

Paskolos sutarties bendrosiose sąlygose nurodyta, kad administravimo mokestis yra bendrovės išlaidos, kurias ji sumoka skolų išieškojimo paslaugas teikiančioms įmonėms ir, skirtingai nei teigiama skundžiamame sprendime, šis mokestis nėra „priskaičiuojamas“ vartotojui. Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte numatyta vartotojo pareiga atlyginti bendrovės turėtas išlaidas, susijusias su skolų išieškojimu. Jos nustatomos pagal administravimo mokesčio dydį, sumokamą skolų išieškojimo įmonėms. Šis mokestis, pareiškėjo nuomone, negali būti vertinamas kaip netesybų mokėjimas ar kaip mokestis už vartojimo kredito grąžinimą vėliau nustatyto termino.

Iš administravimo mokesčio pareiškėjas negauna jokių pajamų ar pelno. Administravimo mokesčio vartotojas pareiškėjui turi sumokėti lygiai tiek, kiek bendrovė įsipareigoja sumokėti skolų išieškojimo įmonei. Pareiškėjas laiko nepagrįstu atsakovo argumentą, kad savo nuostolių dydį pareiškėjas privalo įrodinėti tik teisme, kadangi kreditorius gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš skolininko visais atvejais, kai jis turi tokį materialinį teisinį reikalavimą. Už VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimą atsakovas 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 241-134 pareiškėjui jau yra paskyręs baudą, šio sprendimo teisėtumas nagrinėjamas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-4984-764/2015, todėl skundžiamu sprendimu jam antrą kartą bauda buvo paskirta už tą patį pažeidimą.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad buvo atliekamas pareiškėjo tikslinis inspektavimas ir vertinama, ar tikrinamuoju laikotarpiu (2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. liepos 31 d.) jo vykdoma veikla nepažeidė vartojimo kredito davėjų teikiamas paslaugas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Ginčijamu sprendimu, be kita ko, konstatuotas VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimas, kai įmonė reikalavo iš vartojimo kredito gavėjų 15 proc. dydžio administravimo mokesčio kartu su VKĮ numatytomis 0,05 proc. dydžio palūkanomis, priskaičiuotomis nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.

Atsakovas nesutinka, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas netesybų dydžio ribojimas taikomas tik tokiam sutarties pažeidimui, kuris pasireiškia vėlavimu įvykdyti piniginę prievolę, bet ne pareigos grąžinti paskolą natūra nevykdymu, kadangi VKĮ 11 straipsnio 8 dalies antrasis sakinys draudžia kitas netesybas ir mokesčius už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą. VKĮ 11 straipsnio 8 dalis apima atvejus, kai netesybos arba mokesčiai taikomi tiek už finansinių įsipareigojimų visišką nevykdymą, tiek už vėlavimą įvykdyti finansinius įsipareigojimus sutartyje nustatytais terminais.

Abiem atvejais sutartinės netesybos negali būti didesnės negu VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje numatyta riba. Į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai, įskaitant ir pareiškėjo minimas „protingas išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka“. Atsakovo nuomone, pareiškėjo Bendrųjų sąlygų 5.3 papunktyje įtvirtintas administravimo mokestis yra faktinės netesybos, nes atitinka netesybų sampratą ir atliekamas jų funkcijas. Atsakovas neneigia pareiškėjo teisės reikalauti neatlygintų nuostolių dalies, jeigu netesybos nepadengia realių pareiškėjo nuostolių, tačiau VKĮ 11 straipsnio 8 dalis draudžia iš anksto sutartyje susitarti dėl tokių galimai neatlygintų nuostolių netesybų ar kitokių mokesčių, kurių dydis viršytų 0,05 proc.

Atsakovas vadovaujasi teismų praktika, pagal kurią didesnių nei VKĮ nustatyto dydžio nuostolių priteisimo pagrįstumą kreditorius gali įrodinėti ieškinio teisenos tvarka. Be to, priešingai nei nurodyta skunde, bauda pareiškėjui buvo skirta ne vien už VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimą, bet ir už kitų VKĮ reikalavimų nesilaikymą. Priimant skundžiamą sprendimą non bis in idem principas pažeistas nebuvo, kadangi teisės aktai neįtvirtina atsakovo priežiūrinių veiksmų sustabdymo, jeigu dėl ankstesnių priežiūrinių veiksmų teisme yra nagrinėjamas vartojimo kredito davėjo skundas.

Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 241-134 buvo priimtas dėl pareiškėjo veiksmų konkretaus vartojimo kredito gavėjo atžvilgiu dėl galimo VKĮ pažeidimo sudarant 2013 m. spalio 15 d. vartojimo kredito sutartį, o šioje byloje atsakovas pareiškėjo veiklą tikrino už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki liepos 31 d., t. y., pažeidimai buvo padaryti skirtingu laiku, iš esmės skyrėsi pažeidimų faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjo elgesio epizodai nesudaro vientisos veikos ir negali būti laikomi tapačiais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo UAB „MCB Finance“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 241-173 konstatuota, kad pareiškėjas, be kita ko, pažeidė VKĮ 11 straipsnio 8 dalį. Kaip pažeidimas buvo įvertinta tai, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. – 2014 m. spalio 10 d. atlikto inspektavimo metu atsitiktinės atrankos būdu pasirinkus 9 vartojimo kredito sutartis, kurios klientui vėluojant įvykdyti finansinius įsipareigojimus nebuvo nutrauktos ir kurių pagrindu prisiimti finansiniai įsipareigojimai buvo perduoti išieškoti skolų išieškojimo bendrovėms ir padengti pradelsus sutartyje nurodytus terminus (sutartys Nr. 1340155, 1341265, 1341721, 1341262, 1481020, 1481095, 1340764, 1341770, 1341874), nustatyta, kad išieškant skolą vėluojančiam įvykdyti finansinius įsipareigojimus klientui buvo skaičiuojamos 0,05 proc. dydžio palūkanos už piniginių prievolių termino praleidimą nuo laiku negrąžintos kredito ar jo atitinkamos dalies ir laiku nesumokėtų kredito palūkanų už kiekvieną uždelstą dieną bei priskaičiuotas 15 proc. dydžio administravimo mokestis. Pareiškėjas nesutinka su šia sprendimo dalimi.

VKĮ 11 straipsnio 8 dalis numato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Ši įstatymo nuostata įtvirtinta naujoje VKĮ redakcijoje, įsigaliojusioje 2012 m. sausio 1 d., kuri buvo išdėstyta 2011 m. lapkričio 17 d. Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1684. Iki naujos redakcijos įsigaliojimo galiojusio 2010 m. gruodžio 23 d. Vartojimo kredito įstatymo Nr. XI-1253 11 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta panaši nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Lyginant VKĮ 11 straipsnio 8 dalies redakcijas matyti, kad 2011 m. lapkričio 17 d. Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1684 VKĮ 11 straipsnio 8 dalis buvo papildyta, nustatant, kad už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos ne tik jokios kitos netesybos, bet ir mokesčiai. Iš Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komiteto posėdžio 2011 m. lapkričio 11 d. protokolo Nr. 109-P-45 matyti, kad pasiūlymas papildyti VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatą „mokesčių“ sąvoka kilo dėl to, jog „praktikoje pasitaiko atvejų, kai vartojimo kreditus išduodančios bendrovės siekia išvengti 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto netesybų dydžio apribojimo, pavadindamos faktines netesybas kitokiais pavadinimais. Tokiais veiksmais ne tik „apeinami“ įstatymo reikalavimai, bet ir klaidinami vartojimo kreditų gavėjai, kurie pagrįstai tikisi, kad įstatyme nustatytos netesybos yra maksimali įmanoma jų atsakomybė ir, nebūdami profesionalūs rinkos dalyviai, nesugeba pastebėti ir įvertinti kitokiais pavadinimais nustatytų faktinių netesybų”.

Taigi iš VKĮ 11 straipsnio 8 dalies gramatinio bei teleologinio aiškinimo matyti, kad aptartu teisiniu reglamentavimu ribojama vartojimo kredito davėjo teisė už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui taikyti kitokias ar didesnes netesybas (įskaitant faktines netesybas, nepriklausomai nuo jų pavadinimo), nei tas, kurios leistinos pagal šią įstatymo nuostatą (ne didesnes kaip 0,05 procento netesybas nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną). Tokiu teisiniu reglamentavimu, be kita ko, siekiama apsaugoti vartotojų interesus, kad jie nebūtų klaidinami dėl numatomos atsakomybės apimties finansinių įsipareigojimų nevykdymo atveju. Iš VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatų aiškiai matyti, kad ji reglamentuoja tiek atvejus, kai netesybos arba mokesčiai taikomi už vėlavimą įvykdyti finansinius įsipareigojimus sutartyje nustatytais terminais, tiek už finansinių įsipareigojimų visišką ar dalinį nevykdymą.

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybų institutą, ne kartą yra nurodęs, kad netesybų prigimtis dvilypė. Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi netesybos <...> yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, o pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį ir 6.258 straipsnį, – viena civilinės atsakomybės formų. Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: a) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; b) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; c) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Netesybos kaip sutartinės civilinės atsakomybės forma atlieka nuostolių kompensuojamąją funkciją, nes atlygina nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinėmis netesybomis šalys, siekdamos sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, iš anksto susitaria, kokio dydžio netesybos bus mokamos, jeigu laiku ar tinkamai nebus vykdomi sutartiniai įsipareigojimai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138-686/2015 ir kt.).

Šių netesybų požymių kontekste aiškintinas pareiškėjo taikytas administravimo mokestis, t. y. spręstina, ar jis gali būti laikomas „mokesčiu“ (faktinėmis netesybomis) VKĮ 11 straipsnio 8 dalies taikymo prasme.

Atsakovo patikrintų vartojimo kredito sutarčių Bendrųjų sąlygų 1.1 punkte administravimo mokestis apibrėžiamas kaip mokestis, kurį paskolos davėjas turi sumokėti skolų išieškojimo įmonei, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos ir paskolos davėjas perduoda ją bei visus kitus pagal sutartį priklausančius mokėjimus išieškoti skolų išieškojimo įmonei. Bendrųjų sąlygų 5.3 punkte numatyta, kad paskolos davėjas turi teisę kreiptis į skolų išieškojimo įmonę dėl tarpininkavimo susigrąžinant įsiskolinimą (Paskolą, jos dalį, Paskolos praleidimą ir kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas), o paslaugos gavėjas įsipareigoja atlyginti paskolos davėjui šios įmonės administravimo mokestį, kuris yra nurodomas paskolos gavėjui siunčiamame laiške. Administravimo mokestis negali būti didesnis negu 30 (trisdešimt) procentų nuo visos paskolos sumos. Pareiškėjo inspektavimo metu nustatyta, kad pareiškėjas visais nagrinėjamais atvejais taikė 15 proc. administravimo mokestį nuo perduotos išieškoti sumos.

Iš šių aplinkybių matyti, kad pareiškėjo taikyto administravimo mokesčio paskirtis – kompensuoti pareiškėjo patiriamas išlaidas (nuostolius), susijusius su skolos susigrąžinimo neteismine tvarka paslaugomis, teikiamomis trečiųjų asmenų (skolų išieškojimo įmonių). Šis mokestis yra nustatytas iš anksto, apibrėžiant vienodu procentiniu dydžiu. Administravimo mokestis grindžiamas su trečiaisiais asmenimis sudarytomis sutartimis, apmokėjimas už skolos administravimo paslaugas nesiejamas su konkretaus kliento atžvilgiu suteiktų paslaugų apimtimi. Šis mokestis taikomas sutartinius įsipareigojimus pažeidusiems pareiškėjo klientams unifikuotai, t. y. jo taikymo sąlygos, dydis yra vienodas visiems klientams, nepriklausomai nuo atliekamų konkrečiu atveju faktinių skolos išieškojimo veiksmų. Todėl šiuo atveju matyti, kad taikomas administravimo mokestis turi netesybų (baudų) požymių (CK 6.71 straipsnis) – taikomas siekiant kompensuoti nuostolius, iš anksto sutartyje numačius taikymo sąlygas ir apibrėžus dydį, nereikalaujant įrodinėti faktinių pagrįstų ir protingų išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad administravimo mokestis atitinka „mokesčių“ (kaip paslėptų faktinių netesybų) sąvoką VKĮ 11 straipsnio 8 dalies taikymo prasme. Tokie mokesčiai VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi draudžiami, ką pagrįstai nustatė atsakovas.

Pareiškėjo argumentai, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis nustato apribojimą netesyboms už piniginių prievolių įvykdymo termino praleidimą, tačiau nenustato apribojimo kreditoriui išsiieškoti nuostolius, kuriuos jis patiria išsiieškodamas nesumokėtas sumas (įgyvendindamas savo teisę reikalauti prievolės įvykdymo natūra), iš esmės yra teisingi. Pagal CK 6.251 straipsnį galioja visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai. Kreditorius turi teisę reikalauti pagrįstų ir protingų išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia pažeidimo padarymo. Kaip minėta, VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nėra įtvirtinta draudimo kreditoriui bendra tvarka reikalauti faktiškai patirtų nuostolių, tačiau joje įtvirtintos nuostatos riboja kreditoriaus teisę taikyti netesybas ir kitus netesybų požymių turinčius iš anksto nustatytus, unifikuotai taikomus mokesčius (nepriklausomai nuo jų pavadinimo) už finansinių įsipareigojimų nevykdymą. Nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta aukščiau, pareiškėjas taikė iš anksto nustatytus, unifikuotus administravimo mokesčius, neleistinus pagal VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, o ne reikalavo pagrįstų ir protingų išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad iš administravimo mokesčio jis negauna pajamų ar pelno, kad administravimo mokesčio vartotojas pareiškėjui turi sumokėti lygiai tiek, kiek pareiškėjas įsipareigoja sumokėti skolų išieškojimo įmonei, nėra teisiškai reikšmingos kvalifikuojant pareiškėjo veiksmus. Šiuo atveju svarbus paties administravimo mokesčio pobūdis, kuris klaidina vartotojus dėl jų atsakomybės apimties ir neleistinai atleidžia pareiškėją nuo pareigos įrodyti būtinus ir pagrįstus nuostolius kiekvienu konkrečiu atveju.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas iš esmės tinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, teisingai aiškino ir taikė VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, todėl pagrįstai skundžiama sprendimo dalimi pareiškėją nubaudė, be kita ko, už VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimą. Pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimo dalį nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnis).

Pareiškėjo argumentai, kad skiriant baudą buvo pažeistas non bis in idem principas, atmestini kaip nepagrįsti. Nustatyta, kad Pareiškėjo nurodytas atsakovo Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. 241-134 buvo priimtas dėl pareiškėjo veiksmų konkretaus vartojimo kredito gavėjo atžvilgiu dėl galimo VKĮ pažeidimo sudarant 2013 m. spalio 15 d. vartojimo kredito sutartį, o šioje byloje atsakovas pareiškėjo veiklą tikrino už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki liepos 31 d., t. y., pažeidimai buvo padaryti skirtingu laiku, iš esmės skiriasi pažeidimų faktinės aplinkybės, todėl pareiškėjo elgesio epizodai nesudaro vientisos veikos ir negali būti laikomi tapačiais. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu sprendimu pareiškėjui bauda buvo paskirta ne vien už VKĮ 11 straipsnio 8 dalies pažeidimą, bet ir už kitų VKĮ reikalavimų nesilaikymą.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas UAB „MCB Finance“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindė tuo, kad nors pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, tačiau netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, dėl ko ši įstatymo norma buvo pritaikyta netinkamai ir byla išspręsta neteisingai. Be to, pareiškėjo manymu, teismas sprendė, kad pareiškėjo taikomas administravimo mokestis, nurodytas Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte, laikytinas ne nuostolių atlyginimu, kurio pareiškėjas (kaip pripažino teismas) gali reikalauti pagal įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, bet netesybomis. Toks įvertinimas yra klaidingas dėl toliau dėstomų argumentų:

1) teismas teisiškai kvalifikuodamas administravimo mokestį, neatsižvelgė į Paskolos sutarties bendrosiose sąlygose (skundo priedas nr. 3) pateikiamą aiškų administravimo mokesčio apibrėžimą – „mokestis, kurį Paskolos davėjas turi sumokėti skolų išieškojimo įmonei, kai Paskolos gavėjas laiku negrąžina Paskolos ir Paskolos davėjas perduoda ją bei visus kitus pagal Sutartį priklausančius mokėjimus išieškoti skolų išieškojimo įmonei“. Taigi, šio mokesčio mokėtojas yra ne vartotojas, o Bendrovė, ir jo gavėjas yra ne Bendrovė, o išieškojimo paslaugas teikiančios įmonės. Todėl šis mokestis pirmiausia yra Bendrovės išlaidos, kurias pati Bendrovė sumoka skolų išieškojimo paslaugas teikiančioms įmonėms, o ne vartotojui taikomos netesybos. Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte yra numatyta vartotojo pareiga atlyginti Bendrovės turėtas išlaidas, susijusias su skolų išieškojimu. Šios išlaidos yra nustatomos pagal administravimo mokesčio dydį, kuris yra sumokamas skolų išieškojimo įmonėms. Tačiau vartotojo įsipareigojimo esmė nekinta;

2) teismas klaidingai pripažino, kad Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte numatytas administravimo mokestis yra nustatytas iš anksto apibrėžiant vienodu procentiniu dydžiu, nes procentinis dydis, nurodytas Paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte yra ne vartotojui nustatytas išankstinis dydis, o vartotojo naudai nustatytas vartotojo civilinės atsakomybės apribojimas, nurodant, kad vartotojas neprivalės atlyginti tų pareiškėjo nuostolių, kurie viršys 30 proc. paskolos sumos;

3) teismas klaidingai sprendė, kad administravimo mokesčio dydis nėra siejamas su konkretaus kliento atžvilgiu suteiktų paslaugų apimtimi. Pareiškėjas skolų išieškojimo procesą organizuoja pirkdamas skolų išieškojimo paslaugas iš trečiųjų asmenų. Visos rinkoje išieškojimo paslaugas teikiančios bendrovės taiko vienodą išieškojimo paslaugų kainodarą, t. y. už savo teikiamas paslaugas atlyginimą nustato sėkmės mokesčiu. Pareiškėjas neturi galimybės įsigyti rinkoje išieškojimo paslaugų apmokamų pagal kainodarą, pritaikytą konkretaus vartotojo atžvilgiu. Todėl išieškojimo paslaugų apmokėjimas pagal vieningai rinkoje taikomą išieškojimo paslaugų kainodarą negali būti laikomos neprotingomis pareiškėjo, kaip kreditoriaus išlaidomis išieškant įsiskolinimus ne teismo tvarka. Be to, kaip pareiškėjas yra nurodęs atsakovui tyrimo metu pateiktuose paaiškinimuose, išieškojimo paslaugų teikėjų taikomas atlyginimo dydis yra diferencijuojamas pagal tai, koks yra vartotojo įsiskolinimo laikotarpis. Sėkmės mokestis už įsiskolinimus, kurie vėluoja iki 50 dienų yra 15 proc. + PVM, už įsiskolinimus, kurie vėluoja iki 365 d. – 20 proc.+ PVM, už įsiskolinimus, kurie vėluoja ilgiau kaip 365 dienas – 30 proc. + PVM. Kaip matyti, paslaugų teikėjų atlyginimo dydis yra protingas ir pagrįstas, nes kuo ilgiau skola neišieškoma, tuo labiau mažėja tikimybė ją išieškoti, ir atitinkamai atlyginimas už sėkmingą išieškojimą turi būti didesnis. Be to, kuo ilgiau trunka skolos išieškojimo procesas, tuo didesnes sąnaudas patiria ir išieškojimo paslaugų teikėjas;

4) teismas be pagrindo laikė nereikšminga tą aplinkybę, kad pareiškėjas negauna jokio pelno iš administravimo mokesčio kompensacijų, kurias sumoka vartotojai, nes visas pajamas skiria išieškojimo paslaugoms apmokėti. Ši aplinkybė yra svarbi, nes ji patvirtina, kad pareiškėjas netaiko administravimo mokesčio kaip mokesčio, kuris būtų skirtas kompensuoti neįrodinėjamus ir iš anksto nustatytus nuostolius. Atvirkščiai, pareiškėjo gaunama kompensacija iš vartotojo atlygina pareiškėjui tiksliai tiek, kiek pareiškėjas patiria išlaidų (nuostolių). Tuo tarpu, jeigu pareiškėjas reikalautų anksto nustatyti nuostolių, juos vartotojas būtų įpareigotas atlyginti nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas šiuos nuostolius faktiškai patiria.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, kad atsakovas skirdamas baudą nepažeidė non bis in idem principo. Kadangi bauda šioje nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. I-4984-764/2015 atsakovo buvo paskirta pareiškėjui už tai, kad pareiškėjas vartotojams neva taikė mokesčius už vėlavimą vykdyti įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartis pažeisdamas VKĮ 11 straipsnio 8 dalį, aktualus laikotarpis, nustatant ar buvo pažeistas non bis in idem principas, ar ne, yra būtent vartotojų pradelstų įsipareigojimų laikotarpis, o ne sutarties sudarymo laikotarpis.

Pareiškėjas UAB „MCB Finance“ (pavadinimas pakeistas į UAB „IPF Digital Lietuva“), atstovaujamas advokato S. D., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. sausio 19 d. pateikė pareiškimą „Dėl apeliacinio skundo atsisakymo“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1dalis suteikia teisę apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui jo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, tai yra pagrindas teismui nutraukti apeliacinį procesą (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Iš pareiškėjo UAB „MCB Finance“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. sausio 19 d. pateikto pareiškimo „Dėl apeliacinio skundo atsisakymo“ matyti, jog pareiškėjas minėta įstatymo suteikta galimybe pasinaudojo (pranešime, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjo pavadinimas pakeistas į UAB „IPF Digital Lietuva“). Pirmosios instancijos teismo sprendimo kiti proceso dalyviai apskundę nebuvo, atsisakymas nuo skundo yra besąlyginis, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia, pareiškėjui apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės yra aiškios. Pareiškimą „Dėl apeliacinio skundo atsisakymo“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė pareiškėjo atstovas, advokatas S. D., pridėjęs 2015 m. gruodžio 1 d. atstovavimo sutarties kopiją, iš kurios 2 punkto matyti, kad jam tokia teisė yra suteikta.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių, nutraukus apeliacinį procesą, galėtų būti pažeistas viešasis interesas.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo UAB „MCB Finance“ (UAB „IPF Digital Lietuva“) pateiktas prašymas yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo UAB „MCB Finance“ (UAB „IPF Digital Lietuva“) atsisakymą nuo apeliacinio skundo.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo UAB „MCB Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo panaikinimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė