2022-04-06 Nr. AB-10339-3-62-3-02991-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1778-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02991-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. A. A. A., N. I. A. A. A. ir R. D. H. H., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą D. A. A. A., N. I. A. A. A., apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. A. A. A., N. I. A. A. A. ir R. D. H. H., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą D. A. A. A., N. I. A. A. A., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai D. A. A. A., N. I. A. A. A. ir mažametė R. D. H. H. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S36583 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 6K-1687 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jiems ((duomenys neskelbtini)) nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – dėl (duomenys neskelbtini) vykstančių karo veiksmų, (duomenys neskelbtini) spaudimo atiduoti žemę bei prisijungti prie (duomenys neskelbtini) pajėgų. Teigė, kad atsakovas nevertino pareiškėjų motyvų apie karą pagrįstumo, nelaikė jų faktu, objektyviai nevertino kovų (duomenys neskelbtini) pavojingumo asmeniui. Pareiškėjai nurodė konkrečias išvykimo priežastis – ekonomines aplinkybes ir tikėtiną pavojų gyvybei dėl vykstančių kovų šalyje, jas patvirtina kilmės valstybės informacija. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Be to, pareiškėjų vertinimu, Komisija, jų skundą išnagrinėdama rašytinio proceso tvarka, pažeidė jų teisę būti išklausytiems. Komisija neatsakė į esminius pareiškėjų argumentus, pavyzdžiui, dėl jų išsiuntimo ir draudimo atvykti.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjų skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėjų skundo išnagrinėjimas Komisijoje rašytinio proceso tvarka atitiko teisės aktų reikalavimus, juolab kad buvo atliktos jų apklausos, o pareiškėjai nenurodė priežasčių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas buvo būtinas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė keliomis priežastimis – bendras saugumas kilmės valstybėje ir baimė būti nužudytiems (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų pasakojimas apie iš (duomenys neskelbtini) gautus grasinimus atmestas dėl patikimumo stokos ne dėl to, kad jis nebuvo paremtas įrodymais, o dėl to, kad pareiškėjų pasakojimai buvo nekonkretūs, nenuoseklūs, nesuderinami tarpusavyje ir prieštaravo kilmės valstybės informacijai (pvz., nėra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) savo taikiniu tikslingai renkasi civilius (duomenys neskelbtini) gyventojus ir juos persekioja; siekdama papildyti kovotojų gretas, (duomenys neskelbtini) taikosi į pažeidžiamus asmenis – vaikus, todėl pareiškėjai vien pagal amžių neatitinka verbuojamų asmenų profilio). Atsižvelgiant į naujausią informaciją ((duomenys neskelbtini)), tikėtina, jog pareiškėjai buvo paveikti šių įvykių bei priversti pakeisti gyvenamą vietą, tačiau nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio kilmės šalies informacija nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas, o bendra nesaugi padėtis kilmės valstybėje nesudaro pagrindo pabėgėlio statusui suteikti. Atsakovas akcentavo pareiškėjų atvykimo į Lietuvą aplinkybes (valstybės sieną kirto neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyti pareigūnų, neprašė prieglobsčio būdami (duomenys neskelbtini)) ir palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jiems atvykti, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti jiems savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 24 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų D. A. A. A., N. I. A. A. A. ir R. D. H. H. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21S36583 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti D. A. A. A. ir N. I. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo D. A. A. A. ir N. I. A. A. A. atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 6K-1687 dalį.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašyme suteikti prieglobstį nurodė, jog gyveno (duomenys neskelbtini). Dėl vykstančių karinių veiksmų jis iš minėto kaimo išvyko prieš 10 metų ir apsistojo (duomenys neskelbtini) mieste, kur gyveno su šeima, tėvais. Pareiškėjo brolis į Lietuvos Respubliką išvyko anksčiau bei pranešė pareiškėjui, kad Lietuva yra saugi šalis. Pareiškėja prašyme suteikti prieglobstį nurodė, kad į Lietuvą atvyko su vyro šeima.

7. Apklausos protokole užfiksuota, kad pareiškėjas iš savo kaimo išvyko, nes jis yra ties (duomenys neskelbtini) pasieniu, ten nuolat vyksta konfliktai tarp (duomenys neskelbtini), dėl to kilo pavojus pareiškėjams. (duomenys neskelbtini) reikalavo išvykti iš teritorijos, grasino, jog kitaip nužudys pareiškėją. Asmeninių grasinimų sulaukė pareiškėjo brolis. Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kareiviai buvo atėję į jų namus ir grasino ginklu, nukreipę jį pareiškėjai ir jos vaikui į galvą. (duomenys neskelbtini) vertė pareiškėją ir jo brolį prisijungti prie (duomenys neskelbtini) pajėgų.

8. Departamentas ginčijamu 2021 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. 21M36583 nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti juos į (duomenys neskelbtini), uždrausti D. A. A. A. ir N. I. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo D. A. A. A. ir N. I. A. A. A. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo dienos, neuždrausti R. D. H. H. atvykti į Lietuvos Respubliką. Komisija ginčijamu 2021 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 6K-1687 atmetė pareiškėjų skundą dėl Sprendimo panaikinimo.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Laikė, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai, atsižvelgta į pareiškėjų asmenybę bei į jų kilmės valstybę. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) pateikiama informacija (2021 m. gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas tyrimo metu nenustatė persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjams jų gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų baimė grindžiama jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat akcentavo, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

10. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo paaiškinimus, kad kilmės valstybėje jis gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, prieš 10 metų persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą. Teritorija yra netoli (duomenys neskelbtini) sienos ir ten nuolat vyksta karinis konfliktas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad asmeninių grasinimų sulaukė jo brolis, nors pareiškėjo žmona teigė, kad tokių grasinimų sulaukė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas apklausoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) reikalavo, jog šeima paliktų teritoriją, bet pareiškėja nenurodė tokių aplinkybių. Taigi, pareiškėjų nurodytos aplinkybės nėra detalios, nuoseklios. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjų pasakojimas apie priežastis, privertusias juos išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, nedetalizuotas. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Todėl, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjų pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo jiems poreikį.

11. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo pagrįstai atmestas dėl anksčiau aptartų argumentų; pareiškėjai į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtę valstybės sieną neleistinoje vietoje; prašymą suteikti prieglobstį pateikė sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjai, išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos, gali pasislėpti.

12. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjų keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsniu, paskyrė pareiškėjams D. A. A. A. ir N. I. A. A. A. maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Sprendime nėra argumentų, kodėl nurodytam tikslui (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) pasiekti būtina uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjai praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą arba Lietuvoje padarė kokių nors teisės pažeidimų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai išsiunčiami jau ne pirmą kartą, kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios darytų įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jiems taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjams D. A. A. A. ir N. I. A. A. A. atvykti 5 metus nuo jų išsiuntimo dienos, keistina, nustatant, jog jiems uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į šį pakeitimą, atitinkamai keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjams D. A. A. A. ir N. I. A. A. A. atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti perspėjimą 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Teismas pareiškėjų pretenzijas dėl skundo nagrinėjimo Komisijoje tvarkos laikė nepagrįstomis. Pagal teisinį reglamentavimą (Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 222 p.), pareiškėjų prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Pareiškėjai nenurodė ir Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių skundas rašytinio proceso tvarka negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas.

III. 14. Pareiškėjai D. A. A. A., N. I. A. A. A. ir R. D. H. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėjai teigia, kad teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją. Paaiškina, kad pareiškėjų šeima yra žemdirbiai. (duomenys neskelbtini) ūkininkai kenčia nuo bombardavimo, daug jų buvo evakuoti dėl ginkluotų išpuolių. Ūkininkai (duomenys neskelbtini) galėtų būti išskiriami kaip socialinė grupė, kuri ypatingai nukentėjo ir kenčia dėl ginkluotų išpuolių, t. y. dėl bombardavimų ir antpuolių jie patyrė didelę žalą, nes prarado veiklą, pragyvenimo šaltinį. Vaidinasi, egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjai gali baimintis gyventi kilmės šalyje. Pareiškėjai taip pat tvirtina, kad jiems turėjo būti suteikta papildoma apsauga, nes atsakovo surinkta informacija patvirtina, jog 2019–2020 metais saugumo situacija (duomenys neskelbtini) rajonuose pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) veiklos ((duomenys neskelbtini)). Nors pareiškėjai asmeniškai dar nesusidūrė su konfliktu, tai nereiškia, kad tokia grėsmė jiems nekyla, nes aplinkiniuose kaimuose jau yra buvę išpuolių. Dėl ūkininkavimo veiklos persikėlimas yra labai apsunkintas arba neįmanomas neatsisakius ūkio. Pareiškėjai pabrėžia ir tai, kad jų šeimoje yra mažametis vaikas, dėl aptartų įvykių jam nėra sąlygų normaliai augti, šeima priskirtina padidintos rizikos grupei. Pareiškėjai tvirtina, kad atsakovas netinkamai įvykdė pareigą surinkti aktualią, naujausią informaciją apie kilmės valstybę iš keleto įvairių šaltinių, nes EPPB duomenys yra pakankamai seni (laikotarpis iki 2020 m.), Sprendime nėra jokios naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini). Atsakovas turėjo ne formaliai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti pareiškėjams galinčius kilti pavojus, vadovautis logika ir žmogišku supratimu, jog vos už kelių kilometrų vykstantys ginkluoti susirėmimai, bombardavimas kelia grėsmę jų saugumui ir sveikatai. Be to, atsakovo sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti pareiškėjams neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

17. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Teigia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjai priskirtini socialinei grupei – ūkininkams, visiškai nepagrįsti, nes ūkininkai neturi įgimtų ar įgytų savybių, dėl kurių jie visuomenės būtų išskiriami kaip atskira socialinė grupė. Šie asmenys (ūkininkai) yra priklausomi nuo savo pačių veiksmų, kuriuos jie gali kontroliuoti ir pasirinkti atitinkamą veikimo būdą, o socialinė grupė prieglobsčio kontekste turi individualų tapatumą, kurio asmenys negali pakeisti. Atsakovo vidiniu įsitikinimu, jo surinkta informacija buvo tinkama ir pakankama Sprendimui priimti, o pareiškėjai nepateikė jokių konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kurie turėtų būti papildomai įvertinti. Remiantis EPPB pateikiama informacija, (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį pagrįstumo.

19. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. vasario 7 d. teismo posėdis buvo atidėtas, siekiant užtikrinti pareiškėjų galimybę dalyvauti, o 2022 m. vasario 15 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjai D. A. A. A., N. I. A. A. A. ir jų atstovė advokatė), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (nurodyta tik tai, kad jie norėtų ir turėtų būti išklausyta tiesiogiai), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėjai negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog 2022 m. kovo 17 d. nutartimi byla pagrįstai skirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka.

20. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjų nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio ir papildomos apsaugos, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos ir laikinai uždrausti D. A. A. A., N. I. A. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką. Apeliaciniame skunde pareiškėjai iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindami, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

21. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

22. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

23. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

24. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

25. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

26. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

27. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

29. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

30. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai išvykimą iš kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini) – aiškino tuo, kad jiems kyla grėsmė dėl vykstančio konflikto tarp (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) spaudimo atiduoti žemę ir prisijungti prie (duomenys neskelbtini) pajėgų. Apeliaciniame skunde pareiškėjai akcentuoja tik sunkią ekonominę padėtį kilmės valstybėje, konflikto tarp (duomenys neskelbtini) keliamą grėsmę bei tai, jog jie yra žemdirbiai. Apeliaciniame skunde pareiškėjai nereiškia pretenzijų dėl atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadų, jog pareiškėjų pasakojimai apie pareiškėjo D. A. A. A. gautus grasinimus yra nesuderinami nei tarpusavyje, nei su kilmės valstybės informacija, todėl nepatvirtina tarptautinės apsaugos jiems poreikio. Sutikdama su tokiu pirmosios instancijos vertinimu ir atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl ginčijamų sprendimų dalies, kurioje vertintas pareiškėjų pasakojimas apie gautus grasinimus

33. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjų pozicijos, kad žemdirbiai gali būti išskiriami kaip socialinė grupė, pažymi, kad, pagal Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros 2002 m. gegužės 7 d. gaires (Guidelines on International Protection No. 2: “Membership of a Particular Social group” within the context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and/or its 1967 Protocol relating to the Status of Refugees (HCR/GIP/02/02), priklausymas tam tikrai socialinei grupei yra vienas ir penkių pagrindų pabėgėlio statusui suteikti, įtvirtintų 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte. Šis pagrindas (sąvoka) nėra apibrėžtas pačioje konvencijoje. Praktikoje kaip tam tikra socialinė grupė minėtos konvencijos prasme yra pripažįstamos moterys, šeimos, gentys, profesinės grupės, LGBTQ asmenys ir kt. Teismų praktikoje gali būti išskiriami du požiūriai. Pagal pirmąjį – „saugotinos charakteristikos“ (angl. protected characteristics) – požiūrį vertintina, ar grupę vienija nekintama savybė (angl. immutable characteristic) arba savybė, kuri tokia pamatinė žmogaus orumui, kad jis negali būti priverstas jos atsisakyti. Nekintama savybė gali būti įgimta (pvz., lytis ar tautybė) arba nekeistina dėl kitų priežasčių (pvz., istorinis priklausymas praeityje, profesija, statusas). Pagal antrąjį – socialinio suvokimo (angl. social perception) – požiūrį vertintina, ar grupę vienija bendra savybė, dėl kurios ji tampa atpažįstama grupe arba išskiriama iš plačiosios visuomenės. Nors abu požiūriai dažnai susilieja, kartais pagal juos galima pasiekti skirtingas išvadas, pavyzdžiui, pagal socialinio suvokimo standartą socialine grupe gali būti pripažintos bendrijos, vienijamos savybių, kurios nėra nei nekintamos, nei pamatinės žmogaus orumui, tokių kaip profesija ar socialinė klasė.

34. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga, vertinant persekiojimo priežastis, atsižvelgti į įvairius veiksnius, tarp jų, ar grupė laikoma tam tikra socialine grupe. Minėtos normos d punkte nurodyta, jog grupė laikoma tam tikra socialine grupe, kai, visų pirma, kai (1) tos grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti, ir (2) ta grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią. Atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos. Seksualinė orientacija negali būti suprantama kaip veiksmai, kurie pagal valstybių narių nacionalinę teisę laikomi nusikalstamais. Siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę.

35. EPPB 2020 m. kovo mėn. praktinėse gairėse (EASO Guidance on membership of a particular social group) akcentuota, kad priklausymas tam tikrai socialinei grupei yra vertinamas tik kartu su pagrįstos baimės būti persekiojamu egzistavimu. Priklausymo tam tikrai socialinei grupei veiksnys neturi būti analizuojamas izoliuotai ir gali lemti pabėgėlio statuso suteikimą tik jeigu taip pat konstatuojama pagrįsta baimė būti persekiojamu, nustačius ryšį tarp nurodytos baimės ir jos priežasties. Nustatant priklausymą tam tikrai socialinei grupei, vadovaujantis kumuliatyviniu požiūriu (angl. cumulative approach), privalo būti konstatuoti abu Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyti kriterijai, t. y. bendros savybės (angl. common characteristics) ir individualus tapatumas (angl. distinct identity) (kartu žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą X, Y ir Z sujungtose bylose Nr. C-199/12 ir C-201/12, EU:C:2013:720; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3481-756/2017). EPPB pabrėžė, kad bendros savybės negali būti pagrįstos vien tik persekiojimo baime, t. y. persekiojimo veiksmai negali apibrėžti socialinės grupės. Be to, ne kiekvienas tam tikros socialinės grupės narys privalo patirti persekiojimo grėsmę tam, kad grupė būtų pripažinta socialine grupe 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme; atitinkamai, priklausymas tam tikrai socialinei grupei nesudaro pagrindo savaime suteikti asmeniui prieglobstį.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai priklauso tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama jų kilmės valstybėje ar jos teritorijoje. Pareiškėjai tvirtina, kad jie yra žemdirbiai, o žemdirbiai (duomenys neskelbtini) patiria didelę žalą dėl vykstančių bombardavimų. Pareiškėjai neįvardija, kokie kilmės valstybės ar joje veikiančių organizacijų veiksmai yra nukreipti būtent prieš žemdirbius kaip prieš bendras savybes ir individualų tapatumą turinčių asmenų grupę, kaip šiame kontekste ši grupė išsiskiria iš kitomis veiklomis, profesijomis užsiimančių asmenų grupių, kurios, preziumuotina, taip pat patiria įvairaus pobūdžio neigiamas pasekmes dėl (duomenys neskelbtini) (grėsmės gyvybei ir sveikatai, turto, infrastruktūros naikinimo ir kt.). Byloje nesant duomenų apie prieš pareiškėjų nurodytą socialinę grupę – žemdirbius – nukreiptus žmogaus teisių pažeidimus, persekiojimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai patiria visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamiems dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupei Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme, taigi, atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti jiems pabėgėlio statusą.

37. Remiantis Sprendime nurodyta kilmės valstybės informacija, pagrindiniai (duomenys neskelbtini) taikiniai yra (duomenys neskelbtini), kiti (duomenys neskelbtini) interesai (infrastruktūra, mokyklos, su vyriausybe susiję civiliai gyventojai ir pan.). (duomenys neskelbtini) padaliniai įsikūrę (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), kuri yra didžiausia (duomenys neskelbtini) partija, nepritaria (duomenys neskelbtini) veiklai ir ne kartą ragino organizaciją palikti teritoriją. Dalis (duomenys neskelbtini) gyvenviečių dėl karinių veiksmų buvo evakuotos dar 2016 metais. 2019 ir 2020 metais saugumo padėtis šiauriniuose (duomenys neskelbtini) pasienio rajonuose pablogėjo dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Išpuoliai paveikė civilių apgyvendintas teritorijas ir paskatino kaimų evakuaciją. (duomenys neskelbtini) sienos apsaugos pajėgos įsteigė bazes konfliktui tarp (duomenys neskelbtini) kontroliuoti, civilių gyvybėms išsaugoti. Įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis, kai kuriose provincijose ginkluoto konflikto nėra arba beatodairiškai smurtas vyksta žemu lygiu. Šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamentas, atsižvelgdamas į surinktą informaciją, konstatavo, kad tikėtina, jog pareiškėjai buvo paveikti šių įvykių ir priversti pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau jie gali persikelti kilmės valstybės viduje, gauti tam realią pagalbą, todėl jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nurodytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjai pripažįsta, jog jie asmeniškai iki šiol nesusidūrė su konfliktu. Nors pareiškėjai tvirtina, jog dėl ūkininkavimo veiklos persikėlimas jiems yra labai apsunkintas arba neįmanomas neatsisakius ūkio, tačiau jie nepaaiškina, kodėl persikėlimas valstybės viduje šiuo aspektu jiems yra sudėtingesnis nei persikėlimas į kitą žemyną. Pareiškėjai taip pat nedetalizavo, kodėl kilmės valstybėje mažamečiam vaikui negali būti sudarytos normalios sąlygos augti. Taigi, pareiškėjai nepaneigė atsakovo išvados, jog nėra teisinių prielaidų suteikti jiems papildomą apsaugą.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai tik deklaratyviai tvirtina, jog atsakovas nesurinko aktualių, naujausių duomenų apie kilmės valstybę. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde iš esmės pakartojama Sprendime atsakovo išdėstyta informacija. Pareiškėjai nepateikia jokių argumentų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovo surinktos informacijos patikimumu ar pakankamumu arba manyti, kad situacija kilmės valstybėje yra reikšmingai pasikeitusi. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas vadovavosi ne tik EPPB skelbiama informacija, bet ir kitais šaltiniais, kurių pareiškėjai nekvestionavo.

39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliaciniame skunde tik deklaratyviai paminėta, jog sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti pareiškėjams neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pareiškėjai nekonkretizavo, kokias teisės normas pažeidė minėta Sprendimų dalis, kaip pasireiškė pritaikytų priemonių neproporcingumas, nepakomentavo teismo sprendimo sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sprendimais pareiškėjams nebuvo sudarytos kliūtys vykti į ne Šengeno erdvei priklausančias valstybes.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų D. A. A. A., N. I. A. A. A. ir R. D. H. H., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą D. A. A. A., N. I. A. A. A., apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė