2022-03-02 Nr. AB-5177-3-61-3-05087-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1414-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05087-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 21M41644 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2 – osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 6K-2310 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) ir jo sutuoktinė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir jo šeima gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) gubernijoje (pasienyje su (duomenys neskelbtini)), ten nuolat vyksta neramumai tarp (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) armijos. 2017 m. pareiškėjas buvo rimtai sužeistas (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjai akcentavo, kad kaimas buvo kelis kartus bombarduotas, nurodė, jog gyventi ten nesaugu. Be to, kilmės šalyje nėra galimybių užtikrinti tinkamą ir efektyvų pareiškėjo gydymą, įgyvendinti gydytojų pateiktas rekomendacijas dėl tolesnio gydymo. Pareiškėjai, suprasdami, kad jiems kilusi grėsmė yra visiškai reali, įvertinę itin komplikuotą bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) valstybėje (šalyje vyksta (duomenys neskelbtini)) ir siekdami surasti šalį, kurioje būtų užtikrintas tinkamas medicininis aptarnavimas, nusprendė palikti kilmės šalį ir išvykti į Europą. Jie atsidūrė (duomenys neskelbtini), o vėliau, kertant Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, buvo sulaikyti Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos pareigūnų ir pasiprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

4. Pareiškėjai nesutiko su Departamento sprendimo motyvais, kad jų pateikta informacija iš esmės susijusi tik su bendra situacija kilmės šalyje, kad jie neįrodė, jog jiems egzistuoja realios ir individualios grėsmės tikimybė, o atsakovo atlikto tyrimo metu šios aplinkybės nebuvo konstatuotos. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) bei jiems kylantį pavojų ir tuo pagrindu atsirandančią baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų.

5. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, prašė, kad jiems kilusios grėsmės lygis (laipsnis, tikėtinumas, ar pan.) būtų nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini) valstybėje, o taikant vadinamąją „slankiojančią skalę“.

6. Pareiškėjai pažymėjo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir jam galimai kilsiančias grėsmes (jeigu jis bus išsiųstas į kilmės šalį), pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei, kaip asmuo, turintis negalią ar sunkių sveikatos susirgimų.

7. Pareiškėjai pabrėžė, kad nėra aišku dėl kokios priežasties Departamentas, remdamasis nepatikrintais argumentais, kvestionavo pareiškėjų teiginius dėl pareiškėjo sveikatos būklės, jį sužeidus (duomenys neskelbtini), reikalaujant iš pareiškėjų šiam faktui patvirtinti pateikti atsakovui legalizuotas medicininių dokumentų kopijas ir pan. Tokias aplinkybes galima konstatuoti vietoje, medicininės apžiūros metu, o, neatlikus tokios apžiūros, pareiškėjų nurodyta aplinkybė turi būti vertinama pareiškėjų naudai.

8. Pareiškėjai tvirtino, kad Departamento sprendime nenurodyta pakankamai konkrečių argumentų ir aplinkybių, pagrindžiančių jų prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje atmetimo motyvus, todėl Departamentas padarė hipotetinę, grindžiamą prielaidomis ir todėl nepagrįstą išvadą, kad nekyla grėsmė pareiškėjų gyvybei ir / ar sveikatai.

9. Pareiškėjai, pasisakydami dėl Departamento sprendimo dalies, kuria jiems atsisakyta suteikti papildomą apsaugą, nurodė, kad, nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus iš tam tikros kilmės šalies, valstybės narės iš tikrųjų raginamos atsižvelgti į Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) atliktos analizės pagrindu suformuluotas taisykles (nurodymus). Pareiškėjų skunde pateikiami duomenys patvirtina apie jiems gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos yra nepagrįstas.

10. Nesutikdami su Departamento sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjai nurodė, kad atsakovas, spręsdamas dėl jų išsiuntimo rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtimi, nors šiuo atveju ji negalėjo būti taikoma. Pareiškėjai teigė, kad savo elgesiu jie niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, pareiškėjai geranoriškai bendradarbiavo su valstybės institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, jie nėra padarę tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jų pasakojimas dėl išvykimo iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl tikėtino persekiojimo, todėl nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių Departamento sprendimo dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos motyvų pagrįstumą.

11. Pareiškėjai akcentavo, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė jiems maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjai dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko, siekdami apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, pareiškėjų veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjai laikėsi nustatytų tvarkų, o jų išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

12. Pareiškėjai pabrėžė, kad Komisijos buvo prašę Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, jog būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Pareiškėjai akcentavo, kad Komisijos sprendime nepagrįstai nustatyta, jog pareiškėjams kilmės valstybėje negresia kankinimai arba mirties bausmė.

13. Pareiškėjai nurodė, kad Komisija taip pat nevertino skundo argumentų dėl jų išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės.

14. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

15. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

16. Departamentas nurodė, kad pareiškėjų pasakojimas apie jų kilmės valstybėje vykstantį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei apie jų kaimo bombardavimus yra tikėtinas bei suderinamas su kilmės valstybės informacija, tačiau bendra bloga saugumo padėtis (duomenys neskelbtini) savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo jiems poreikio. Pareiškėjai neįvardino aplinkybių, iš kurių būtų galima vertinti, kad jiems grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas jų kilmės valstybėje, taip pat Departamentui nebuvo pateikti įrodymai, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ginkluoto konflikto metu būtų patyręs sužeidimus. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai nurodė, jog jie buvo persikėlę gyventi iš, anot pareiškėjų, nesaugios vietovės į (duomenys neskelbtini) kaimą po tariamo pareiškėjo sužeidimo 2018 m. ir gyveno ten iki 2021 m. liepos mėnesio, t. y. iki išvykimo iš savo kilmės valstybės, ir nenurodė svarbių argumentų, kodėl negalėtų gyventi kitame (duomenys neskelbtini) mieste, ypač atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) gyvena pareiškėjų artimieji giminaičiai.

17. Departamentas nurodė, kad pareiškėjų išvykimas iš kilmės valstybės, tikėtina, buvo nulemtas jų prastos ekonominės situacijos (remiantis prieglobsčių prašytojų pasakojimu kelis kartus buvo akcentuota, kad po pareiškėjo tariamai patirtos traumos jis nebegalėjo dirbti ir finansiškai išlaikyti savo šeimos, buvo pinigų trūkumas). Siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

18. Departamentas akcentavo, kad atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjai skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas.

19. Departamentas pabrėžė, kad, nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatyta individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, kad pareiškėjai ateityje susidurs su netinkamu elgesiu. Pareiškėjai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios pagal EPPB gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jie taip pat nėra pažeidžiami asmenys. Vien tai, jog vienas iš pareiškėjų yra nepilnametis, o pareiškėja yra moteris, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad jie priskirtini padidintos rizikos asmenų profiliams. Pareiškėjai gyvena šeimoje (nei vienas iš pareiškėjų nėra nelydimi nepilnamečiai ar vienišos moterys), tyrimo metu nenustatytos jokios individualios aplinkybės, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjams kyla padidinta persekiojimo grėsmė. Departamentas akcentavo, kad patys pareiškėjai pripažino, jog nuo 2018 m. buvo persikėlę gyventi į kitą gyvenamąją vietovę (duomenys neskelbtini) ir nepatyrė persekiojimo ar nežmoniško elgesio, nesusidūrė su beatodairišku smurtu.

20. Pasisakydamas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta, be to, pareiškėjai neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

21. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

22. Departamentas nurodė, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, Departamento sprendimu ir Komisijos sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jų (duomenys neskelbtini) sūnus (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugsėjo 6 d. žodžiu pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

25. Pirminės apklausos, vykusios 2021 m. rugsėjo 6 d., metu pareiškėjas nurodė, kad: (duomenys neskelbtini).

26. Apklausos, vykusios 2021 m. lapkričio 9 d., metu pareiškėja ir apklausos, vykusios 2021 m. lapkričio 11 d., metu pareiškėjas teigė (duomenys neskelbtini).

27. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. lapkričio 16 d. priėmė Departamento sprendimą, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat Departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; neuždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką.

28. Pareiškėjai, nesutikdami su Departamento sprendimu, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka apskundė jį Komisijai. Komisijos sprendimu pareiškėjų skundas buvo atmestas.

29. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (71 str. 4 d. 4 p., 86 str. ir 87 str.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) (89 p., 99 p.). Be to, teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Teismas pažymėjo, kad pagal nurodytą reglamentavimą, prieglobsčio prašytojas turi galimybę savo prašymą grįsti tiek rašytiniais įrodymais, tiek kitais būdais užfiksuotais duomenimis ar dokumentais, todėl teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą, turi išanalizuoti, ar pareiškėjo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomus faktus, ar pareiškėjo pasakojimas yra išsamus, detalus, nuoseklus ir neprieštaringas.

30. Teismas nurodė, kad pareiškėjai baimę būti persekiojamiems kilmės valstybėje sieja su saugumo situacija jų gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) apskrityje, (duomenys neskelbtini) gubernijoje, dėl vykstančio konflikto tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurio metu bombarduojami kaimai, nesaugu gyventi. Pareiškėjai teigė, kad per būtent šį konfliktą pareiškėjas buvo sužeistas kulkos. Įvertinęs Departamento surinktą medžiagą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų pasakojimo dalis apie vykstantį vidinį karinį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apie jų kaimo bombardavimus, atitinka kilmės šalies informaciją, todėl laikytina tikėtina.

31. Teismas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į byloje surinktą informaciją, yra labiau tikėtina, nei netikėtina, kad pareiškėjas buvo sužeistas (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugpjūčio 9 d., tačiau byloje jokių objektyvių duomenų, kad šis sužeidimas yra sietinas su pareiškėjų gyvenamojoje teritorijoje vykstančiu ginkluotu konfliktu, nėra. Nors pareiškėja apklausos metu tvirtino, jog ji turi visus medicininius išrašus iš ligoninių apie pareiškėjo sužeidimo gydymą ir gali juos atsiųsti Departamentui, tačiau nei teismui, nei Departamentui tokių išrašų nepateikė ir nenurodė, kodėl negali jų pateikti. Pareiškėjų skundo argumentą, kad šioms aplinkybėms pagrįsti galėjo būti atlikta medicininė apžiūra, teismas atmetė, kadangi ji galėtų patvirtinti tik patį sužeidimo faktą, bet ne jo atsiradimo aplinkybes.

32. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo pasakojimų nėra galimybės identifikuoti tikrojo persekiotojo. Pagal pareiškėjo pasakojimą, jis buvo sužeistas (duomenys neskelbtini), neaišku, kurios konflikto pusės. Iš nurodytų aplinkybių negalima teigti, kad buvo sąmoningai kėsinamasi konkrečiai į jo sveikatą ir gyvybę, t. y. identifikuoti persekiotoją.

33. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų jaučiama subjektyvi baimė galbūt vėl ateityje patirti sužalojimus dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) konflikto, niekuo nepagrįsta. Iš pareiškėjų pasakojimų teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kaimas, kuriame jie gyveno iki išvykimo iš kilmės valstybės, buvo taikus. Jokio persekiojimo dėl lyties, rasės, religijos, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų pareiškėjų šeima šiame kaime nepatyrė. Pareiškėjai išvykimą iš (duomenys neskelbtini), be kita ko, siejo su tuo, kad kilmės valstybėje pareiškėjas negavo tinkamų medicininių paslaugų, dėl sveikatos neturi galimybės įsidarbinti, pareiškėjų šeimos turtinė padėtis sunki. Pareiškėja nurodė, kad į kitą (duomenys neskelbtini) rajoną jų šeima nesvarstė persikelti, nes ten neturi giminių, o jos sutuoktinis dėl traumos negaus darbo. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės liudija, jog pareiškėjų šeimos išvykimą lėmė ne persekiojimo kilmės šalyje baimė, o ekonominės priežastys, finansiškai geresnio gyvenimo paieška, o tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesudaro pagrindo suteikti tarptautinę apsaugą, nes tai nėra laikytina persekiojimu dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).

34. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, daro besąlygišką išvadą, kad D, nagrinėdamas pareiškėjų prieglobsčio prašymą surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, susijusią su pačių pareiškėjų nurodytomis priežastimis, ją vertino pareiškėjų individualių aplinkybių kontekste ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas.

35. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams ir papildomą apsaugą. Teismas pažymėjo, kad iš Departamento sprendimo turinio matyti, jog, vertindamas pareiškėjų deklaruotas baimes (dėl kurių jie negali grįžti į kilmės valstybę), atsakovas šiuo atveju vertino ne tik bendrą padėtį pareiškėjų kilmės šalyje pagal naujausius informacijos šaltinius, bet ir specifines pareiškėjų savybes, dėl kurių jiems galėjo kilti grėsmė, t. y. atliko tyrimą, taikant tiek vadinamąją „slankiojančią skalę“, tiek įvertinant situacijos individualias aplinkybes ir / ar veiksnius, galinčius sukelti ar padidinti pavojų konkretiems asmenims. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas turi negalią ar sunkų sveikatos sutrikimą, pareiškėja, nors ir yra moteris, tačiau ji nėra vieniša moteris, o pareiškėjos ir pareiškėjo sūnus nėra nelydimas nepilnametis. Pareiškėjai gyvena šeimoje, yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, didžiąją gyvenimo dalį praleidę (duomenys neskelbtini), todėl jie yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad pareiškėjai nelaikytini padidintos rizikos asmenimis.

36. Teismas pabrėžė, kad Departamentas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos, taip pat įvertino pareiškėjų galimybes saugiai keliauti ir nustatė, kad pareiškėjų grįžimas į (duomenys neskelbtini) jiems nesukeltų papildomų rūpesčių: (duomenys neskelbtini) asmenys iš bet kurios (duomenys neskelbtini) dalies paprastai gali lengvai patekti į (duomenys neskelbtini), kelionės dokumentų gavimas nėra apsunkintas, iš / į (duomenys neskelbtini) vyksta komerciniai tarptautiniai skrydžiai, (duomenys neskelbtini) įgyvendinamos savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programos. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad jos giminaičiai gyvena kituose (duomenys neskelbtini) regionuose, todėl jie galėtų padėti pareiškėjams įsikurti.

37. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjai išsiųsti į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjams taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai pateikė prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

38. Teismas, apžvelgęs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) nuostatas (5 p., 44 p., 44.3 p., 44.4.1 p.), Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas ir pareiškėja praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų, byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas ir pareiškėja būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų nulemti maksimalaus draudimo atvykti termino taikymą. Teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui ir pareiškėjai taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjui ir pareiškėjai nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą.

39. Atsižvelgęs į tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, teismas pakeitė ir Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

40. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, nurodė, kad byloje nenustatyta ir pareiškėjai to nenurodė, kokios konkrečios esminės aplinkybės, susijusios su pagrindais suteikti jiems prieglobstį, buvo nenurodytos ir neįvertintos. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog Komisija pritarė Departamento sprendimui nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir nemotyvuotu, Komisijos sprendime iš esmės atsakyta į visus pareiškėjų skundo dėl Departamento sprendimo argumentus.

III. 41. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

42. Pareiškėjai nurodo, kad, nesurengus žodinio posėdžio Komisijoje, buvo pažeista pareiškėjų fundamentali teisė būti išklausytiems, pareiškėjai nebuvo tinkamai išklausyti priimant Departamento spendimą ir Komisijos sprendimą, šie sprendimai suklaidino pirmosios instancijos teismą.

43. Pareiškėjai akcentuoja, kad pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog iš (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jautė baimę dėl šeimos saugios ateities kilmės valstybėje, ir nurodė, jog išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą nulėmė tai, kad (duomenys neskelbtini), kaime, kuriame gyveno pareiškėjai, tapo nebesaugu gyventi, nes vyksta konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), vyksta nuolatiniai bombardavimai ir dėl konflikto neįmanoma gyventi. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra susiformavusi susidorojimo bei nužudymų tendencija ir dėl to asmenims kyla reali grėsmė sveikatai ir gyvybei. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

44. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad Departamento sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privalu. Atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija, todėl atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą neatspindi tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.

45. Pareiškėjai pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje praktikoje atsispindi tendencija pripažinti, kad Departamentas negali išvengti jam priskirtos prievolės rinkti išsamią, naujausią informaciją, kuri atitinka Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose aktuose keliamus reikalavimus.

46. Pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes buvo neatsižvelgta į Departamento pažeistas proceso teisės normas, kurios numato žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, Departamentas nesurinko objektyvios informacijos apie pareiškėjų individualią situaciją ir jų padėtį kilmės šalyje, neparengta aktuali pažyma apie kilmės valstybę. Atsakovo surinkta informacija neatitiko faktinės situacijos apie pareiškėjų padėtį, o, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šie trūkumai nebuvo pašalinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 21M41644, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), pareiškėjui ir pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Departamento 2 – osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 6K-2310 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

48. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat yra suformulavę prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

49. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

50. Teismų praktikoje, vadovaujantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; kt.).

51. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjai turėtų būti tiesiogiai išklausyti.

52. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjai ir pareiškėjų atstovas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjai, tiek jų atstovas teikė paaiškinimus. Pareiškėjai kitų motyvų, dėl kurių ši byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė, todėl pareiškėjų prašymas netenkintas, o byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

53. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

54. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad tiek Departamento sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui ir pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui ir pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

55. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista pareiškėjų fundamentali teisė būti išklausytiems. Pareiškėjai nebuvo tinkamai išklausyti priimant Departamento ir Komisijos sprendimus. Departamentas netinkamai įvertino surinktą kilmės valstybės informaciją. Departamento sprendime nėra pakankamai duomenų, nėra pateiktos nuorodos į kompetentingų tarptautinių institucijų dokumentus ir informaciją.

56. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

57. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

58. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

59. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

60. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

61. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

62. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

63. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

64. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini), kaime, kuriame pareiškėjai gyveno, tapo nebesaugu gyventi, nes vyksta konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), vyksta bombardavimai.

65. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Departamento sprendime akcentuota, kad, įvertinus pareiškėjų pasakojimą, konstatuotina, jog pareiškėjų išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas jų prastos ekonominės situacijos. Departamentas konstatavo, kad tyrimo metu surinkta informacija yra suderinama su pareiškėjų pasakojimu apie (duomenys neskelbtini) kariuomenės vykdomas atakas prieš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamas vietoves bei gyventojų persikėlimą iš oro smūgių paveiktų teritorijų, tikėtina, jog pareiškėjai buvo paveikti šių įvykių bei priversti pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau Departamentas priėjo prie išvados, kad nei ši aplinkybė, nei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjams gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

66. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjai grėsmę sieja su bendra situacija jų gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su pablogėjusia finansine padėtimi, o ne su tuo, kad jiems gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pažymėtina, kad pareiškėjai patys nurodė, jog nuo 2018 m. iki 2021 m., t. y. iki jiems išvykus į Europą, jų gyvenamojoje vietoje jiems buvo saugu, o tai tik patvirtina, kad pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė iš esmės ekonominėmis priežastimis. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

67. Pareiškėjai prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjus ir situaciją kilmės valstybėje (be kita ko, Gairėmis), spręstina, kad Gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, duomenų, paneigiančių šią išvadą, pareiškėjai taip pat nepateikė, todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

68. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.), priešingai, iš Departamento sprendimo matyti, jog buvo vertinama iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., Gairės, Tarptautinės migracijos organizacijos duomenys, kita EPPB turima informacija), pareiškėjai jokių duomenų, paneigiančių Departamento tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentai, kad Departamentas nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę, atmestini.

69. Pareiškėjai apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytiems. Atsakydama į šį pareiškėjų argumentą, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Tvarkos aprašo 222 punktą skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas (Komisija) pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad tiek pareiškėjas, tiek pareiškėja buvo apklausti, jiems buvo leista pateikti įrodymus, pagrindžiančius jų teiginius, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjų teisė teikti paaiškinimus buvo apribota, todėl nėra pagrindo teigti, jog, nesurengus žodinio bylos nagrinėjimo Komisijoje, buvo pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytiems. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors pareiškėja teigė, jog gali pateikti duomenis, patvirtinančius informaciją apie pareiškėjo sužeidimą, tačiau tokių duomenų nepateikė.

70. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

71. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

72. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė