2013-05-13 Nr. AB-1676-3-61-3-00808-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-960/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00808-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 14.2; 14.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (t. I, b. l. 1, 10), kurį patikslino (t. I, b. l. 43–44, t. III, b. l. 107–109), kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio (toliau – ir Vilniaus padalinys) 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173 „Dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (12.14.V)-2V-173);

2) atnaujinti terminą apskųsti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. ĮV-605 „Dėl Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. ĮV-605);

3) panaikinti Įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtinto specialiojo planavimo dokumento – Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas 15949, buvęs kodas G12K), Lentvaryje, Trakų rajone, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano – teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano bei paveldotvarkos projekto – sprendinius dalyje, kurioje negalima atkurti, pritaikyti ir teisėtai disponuoti P. Š. nuosavybės teise priklausančiu turtu – žemės sklypu (unikalus Nr. 4400-0919-9775) ir pastatu-kiaulide (unikalus Nr. 7995-6014-2014);

4) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2008 m. rugsėjo 2 d. pranešimą apie nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimą Nr. 08-241 (toliau – ir pranešimas Nr. 08-241);

5) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2008 m. liepos 22 d. aktą Nr. KPD-RM-831 (toliau – ir aktas Nr. KPD-RM-831);

6) įpareigoti Vilniaus padalinį išduoti specialiuosius reikalavimus pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato-kiaulidės (unikalus Nr. 7995-6014-2014) rekonstrukcijai.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. sausio 4 d. kreipėsi su prašymu į Vilniaus padalinį dėl projektavimo sąlygų išdavimo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. 7940/0006:436, unikalus Nr. 4400-0919-9775) pastato-kiaulidės rekonstrukcijai (unikalus Nr. 7995-6014-2014). Vilniaus padalinys Sprendimu Nr. (12.14.V)-2V-173 atsisakė išduoti projektavimo sąlygas statybos darbams, motyvuodamas tuo, kad pagal Įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtintą specialiojo planavimo dokumentą – Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas 15949, buvęs kodas G12K) Lentvaryje, Trakų rajone, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą bei paveldotvarkos projektą, kuriuose visiškai uždrausta (atimta teisė) tvarkyti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį pastatą.

Pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 22 d. įsigijo minėtą žemės sklypą su pastato griuvėsiais, t. y. pastatas fiziškai pažeistas, jo baigtumas – 10 proc. Atliekant pirkimo-pardavimo sandorį jokiuose teisės/administraciniuose aktuose nebuvo įtvirtinta, kad žemės sklypas ir pastatas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ar apsaugos zoną ir įtvirtinti statybos negalimumo apribojimai pareiškėjo turtui – statiniui, jie atsirado tik 2011 m. rugsėjo 28 d. Apie šiuos apribojimus pareiškėjas sužinojo tik gavęs Sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173 (šis sprendimas siųstas neregistruotu paštu, laiškas nebuvo įteiktas, o rastas laiptinėje).

Apie Įsakymą Nr. ĮV-605 pareiškėjas taip pat sužinojo tik gavęs Sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173, nes nuo 2008 m. sausio 10 d. gyvena Dubline. Pareiškėjo nuomone, Įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtinus specialiojo planavimo dokumentą – Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas 15949, buvęs kodas G12K) Lentvaryje, Trakų rajone, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planą bei paveldotvarkos projektą, jame nustatyti apribojimai, kuriais nėra išlaikytas apribojimo valdyti bei naudotis turtu suderinamumas su nuosavybės teise.

Įsigydamas minėtą žemės sklypą su pastato griuvėsiais, pareiškėjas investavo asmenines santaupas ir tikėjosi atstatyti pastatą savo poreikiams, tačiau Departamentas, parengęs nurodytus specialiojo planavimo dokumentus, pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius į nuosavybės teise priklausantį statinį, uždrausdamas jį tvarkyti. Pažymėjo, kad pareiškėjas, nusipirkęs žemės sklypą su jame esančiais statiniais, dar iki sprendimo gavimo dienos, buvo kreipęsis į Vilniaus padalinį su prašymu išduoti specialiuosius reikalavimus pastato-kiaulidės rekonstrukcijai, tačiau iki pirmojo atsakymo gavimo dienos pareiškėjas buvo ignoruojamas, o jo prašymai nebuvo tenkinti.

Tokie Vilniaus padalinio veiksmai, kai dar nebuvo jokių statybos draudimų, laikytini sąmoningais veiksmais, siekiant gauti laiko specialiesiems planams priimti ir tokiu būdu sutrukdyti įgyvendinti pareiškėjo nuosavybės teises. Teigė, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-268/2008, 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-339/2008 ir kt.), todėl tik susipažinęs su prašomais išreikalauti aktais – pranešimu Nr. 08-241 ir aktu Nr. KPD-RM-831 – pareiškėjas sužinojo tikslią informaciją, kas priėmė skundžiamus aktus, kada ir kokios jo teisės bei pareigos buvo juose nustatytos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 152–154, t. IV, b. l. 131–134) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė laikyti, kad pareiškėjas praleido skundo pateikimo administraciniam teismui terminą ir jo neatnaujinti, bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtintas Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 15949, buvęs kodas G12K), Trakų r. sav., Lentvaris, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas – teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas bei paveldotvarkos projektas (toliau – ir Planas), parengtas laikantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų bei procedūrų. Jokių pažeidimų rengiant ir tvirtinat šį planą neužfiksuota.

Pagal Planą pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas – pastato griuvėsiai (unikalus Nr. 7995-6014-2014) patenka į teritoriją, kuriai nustatomas autentiškos paskirties saugojimo režimas. Šioje teritorijoje nustatyti paveldosaugos reikalavimai ir tvarkymo priemonės, reikalavimai kitiems pastatams (b1). Nurodė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalį, 13 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 4 dalį. Pažymėjo, kad pareiškėjui priklausantys griuvėsiai (statinys) yra pastatyti 1956 m., todėl šio tarybinių laikų neišlikusio pastato-kiaulidės atstatymas ir pritaikymas pagal poreikius negalimas, kadangi pažeistų minėtą teisinį reglamentavimą bei niokotų XIX a. pr.–XX a.

I. p. Lentvario dvaro sodybos komplekso (nuo 2005 m. balandžio 29 d. Kultūros ministro įsakyme Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ pripažintu saugomu valstybės) plano struktūrą, tūrinę erdvinę kompoziciją, kitas vertingąsias savybes. Nurodė, kad pareiškėjui priklausantis statinys (griuvėsiai) yra visiškai sugriuvęs, jo tūris – 0 m3. Bet koks statinių statymas buvusio pastato vietoje turėtų būti traktuojamas kaip naujo statinio statyba. Nurodė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį.

Netgi laikant, kad pastatas-kiaulidė nėra visiškai sugriuvęs, iš pareiškėjo 2010 m. spalio 15 d. rašto „Dėl detaliojo plano rengimo“ turinio matyti, kad pareiškėjo tikslas yra statyti naują pastatą. Tiek naujų pastatų statymas, tiek iš esmės sugriuvusio tarybinių laikų pastato rekonstrukcija autentiškos paskirties XIX a. pr.–XX a. susiformavusioje ir saugomoje teritorijoje apskritai nesiderintų su autentiškumo sąvoka bei prieštarautų Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį paveldą ir perduoti jį ateities kartoms.

Be to, pareiškėjo įsigyto žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, o pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalį tokiame sklype gali būti statoma ūkininko sodyba, o, Ministerijos žiniomis, pareiškėjas nėra ūkininkas. Ši aplinkybė iš esmės kelia abejones dėl pareiškėjo pretenzijų, susijusių su teisėtais lūkesčiais, pagrįstumo: pareiškėjas įsigydamas žemės sklypą žinojo, kad jis sklypas skirtas ne statiniams statyti (nes to neleidžia teisės aktai). Ministerija nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai ir dėl to, kad teisėti veiksmai, siekiant teisės aktuose ir planavimo dokumentuose nustatytų tikslų bei uždavinių, negali būti traktuojami kaip teisėtų lūkesčių principo pažeidimas.

Lentvario dvaro sodybos kompleksas, kaip kultūros paveldo objektas, įregistruotas Kultūros vertybių registre nuo 1993 m. gegužės 19 d., nuo 2005 m. balandžio 29 d. pripažintas valstybės saugomu, tad pareiškėjas, 2007 m. rugpjūčio 22 d. įsigydamas žemės sklypą ir pastato griuvėsius, galėjo ir turėjo žinoti apie galimus apribojimus. Teigė, jog pareiškėjas pateikia neteisingą informaciją, kad apie apribojimus jis sužinojo tik gavęs Vilniaus padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173. Iš pareiškėjo 2010 m. spalio 15 d. rašto „Dėl detaliojo plano rengimo“ turinio matyti, kad jau 2010 m. spalio 15 d. jis žinojo apie neigiamą atsakymą.

Taip pat iš Vilniaus padalinio 2010 m. lapkričio 24 d. rašto Nr. (12.12.V)-2V-1258 matyti, kad aiškiai ir motyvuotai atsisakoma pakeisti žemės sklypo paskirtį ir pritarti gyvenamojo namo su priklausiniais statybai bei nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka.

Dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad Įsakymas Nr. ĮV-605 viešai paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ 2011 m. spalio 8 d., šis teisės aktas paskelbtas Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų duomenų bazėje su pridedamu Planu, informacija taip pat yra viešame Kultūros vertybių registre. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo Įsakymo Nr. ĮV-605 paskelbimo. Pažymėjo, kad sužinojimo (nors įstatymas teisės akto apskundimo termino su sužinojimo data nesieja) data yra laikoma teritorijos planavimo dokumento paskelbimo data, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-212/2009; 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-668/2008).

Teigė, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo teismui terminą, motyvuojant tuo, kad jis (anot pareiškėjo) gyvena Dubline, nėra pagrįstas teisės aktais ir nėra svarbi priežastis atnaujinti praleistą terminą, nes gyvenamosios vietos pasirinkimas nėra nenumatyta aplinkybė ir priklauso nuo žmogaus valios, norų ir prioritetų. Privilegijų suteikimas piliečiams, gyvenantiems kitoje valstybėje, o ne Lietuvoje, pažeistų lygybės (nepriklausomumo nuo gyvenamosios vietos) įstatymui ir teismui principą, įtvirtintą ABTĮ 6 straipsnyje.

Pažymėjo, kad gyvenimas kitoje Europos Sąjungos valstybėje niekaip neapriboja galimybės susipažinti su teisės aktais, Kultūros vertybių registro duomenimis, kadangi ši informacija yra vieša ir pasiekiama internetu bei kitais būdais. Argumentavo, jog pareiškėjas apie Plano rengimą tikrai žinojo 2010 m. lapkričio mėn., kadangi į 2010 m. spalio 15 d. pareiškėjo paklausimą dėl galimybės rengti jam priklausančio sklypo detalųjį planą Departamentas atsakė 2010 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. (7.12.V)-2V-1258 „Dėl detaliojo plano rengimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (7.12.V)-2V-1258) ir informavo pareiškėją apie vykstantį Plano rengimo procesą ir nurodė tinklalapį, kuriame su rengiamu Planu galima susipažinti, taip pat atsisakė pritarti žemės sklypo paskirties keitimui gyvenamojo namo su priklausiniais statybai ir nurodė apskundimo tvarką bei terminus, tačiau, Ministerijos žiniomis, pareiškėjas šia galimybe nepasinaudojo.

Manė, jog pareiškėjo pateiktas Privačių gyvenamųjų namų nuomos tarybos 2008 m. sausio 10 d. raštas nepatvirtina pareiškėjo gyvenamosios vietos. Iš šio rašto tik galima daryti prielaidą, kad 2008 m. pradžioje pareiškėjas turėjo nuomos santykius Dubline. Tačiau tai nieko bendro neturi su laikotarpiu, per kurį galėjo būti apskųstas Įsakymas Nr. ĮV-605. Akivaizdu, kad nuo 2010 m. spalio 15 d. ir šiuo metu pareiškėjas gyvena Lietuvoje, kadangi pats tokią gyvenamąją vietą nurodo savo pareiškime ir 2010 m. spalio 15 d. rašte „Dėl detaliojo plano rengimo“.

Pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl skundo padavimo termino praleidimo (susijusį su reikalavimu keisti Plano sprendinius), įvertintina ir ta aplinkybė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalį specialiųjų planų keitimai rengiami, svarstomi, derinami, tikrinami, tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir specialusis planas; specialusis planas keičiamas tik tais atvejais, kai keičiama veiklos koncepcija, veiklos kryptys, tvarkymo prioritetai ir jo sprendiniai, sprendimą dėl specialiojo plano keitimo būtinumo planavimo organizatoriaus motyvuotu siūlymu priima specialųjį planą tvirtinusi institucija.

Pareiškėjas Lentvario Plano rengimo procese turėjo visas galimybes teikti pretenzijas ir ginčyti jo sprendinius teisės aktuose nustatyta tvarka, tačiau tuo nepasinaudojo.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. III, b. l. 144–147) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad vykdant specialiojo planavimo procesą, planavimo organizatorius – Vilniaus padalinys – informavo visuomenę ir užtikrino jos dalyvavimą specialiojo planavimo procese tvarka, nustatyta Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarime Nr. 1079 „Dėl visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų patvirtinimo“. Informacija apie rengiamus Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuosius planus buvo skelbta 2008 m. birželio 5 d.

„Valstybės žiniose“ ir planavimo organizatoriaus – Departamento – interneto tinklalapyje www.kpd.lt, 2008 m. gruodžio 6 d. dienraštyje „Trakų žemė“ skelbimų skiltyje „Teritorijų planavimas“, 2010 m. gegužės 4 d. Trakų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje www.trakai.lt. Atnaujinus planavimo proceso finansavimą, 2011 m. kovo 23 d. pakartotinai Trakų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje pateikta informacija apie rengiamą Planą, 2011 m. gegužės 10 d. Departamento tinklalapyje pakartotinai skelbta informacija apie Plano baigiamąjį etapą, nurodant pasiūlymų ir pastabų teikimo laiką iki 2011 m. birželio 6 d., tokia pati informacija 2011 m. gegužės 10 d. paskelbta Trakų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje.

Taigi visuomenė su Plano planavimo procedūra, sprendiniais supažindinta teisės aktuose nustatyta tvarka. Be to, Vilniaus padalinyje 2010 m. spalio 27 d. registruotas pareiškėjo paklausimas dėl galimybės rengti ginčo sklypo detalųjį planą, siekiant pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į namų valdos. Vilniaus padalinys 2010 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. (7.12.V)-2V-1258 informavo pareiškėją apie vykstantį Plano planavimo procesą, nurodydamas Departamento tinklalapį, kuriame galima susipažinti su rengiamu Planu.

Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.243 straipsnio 1 dalį. Departamentas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog Ministerija, priėmusi įsakymą, patvirtinantį Planą, ir Plane nustačiusi apribojimus pareiškėjo nuosavybės teise valdomam žemės sklypui, veikė neteisėtai, todėl Planas šioje dalyje naikintinas. Departamento nuomone, pats pareiškėjas nesilaikė pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, rūpintis valdomu nekilnojamuoju turtu. Pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius įstatymus ar kitus teisės aktus pažeidė Ministerija ir Departamentas, organizuodami ir vykdydami Plano procedūras, nepagrindė, kokie neteisėti veiksmai buvo atlikti ar kokių įstatymų nuostatų nesilaikyta.

Pats pareiškėjas žinojo apie vykstančius planavimo veiksmus, tačiau nustatytu laiku nepareiškė pretenzijų, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą apskųsti Įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtintą Planą atmestinas kaip nepagrįstas.

Nurodė, jog jau įsigydamas žemės sklypą su pastatu-kiaulide pareiškėjas turėjo žinoti šio sklypo statusą, todėl pareiškėjo teiginys, kad sklypo įsigijimo metu to nežinojo, yra nepagrįstas. Departamentas nesutiko su pareiškėjo reikalavimu panaikinti Sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173, kuriuo Vilniaus padalinys informavo pareiškėją apie Plano sprendinius ginčo sklypo ir statinių atžvilgiu, t. y. kad nepritariama projektuojamai rekonstrukcijai, prieštaraujančiai Plano sprendiniams. Pagal Plano sprendinius žemės sklypas (unikalus Nr. 4400-0919-9775, kadastrinis Nr. 7940/0006:436 Kariotiškių k.v.) patenka į Lentvario dvaro sodybos teritoriją Nr. 1, kurios paveldosaugos reikalavimai ir tvarkymo priemonės nustatytos Plano 5.2.6 punkte. Ginčo sklypo nekilnojamojo turto išraše nurodyta, kad pastato-kiaulidės statybos pabaigos metai – 1956 m., būklė – fiziškai pažeista, pastato tūris – 0 m3. Akivaizdu, kad tai nėra Dvaro laikotarpio (statytas iki 1940 metų) pastatas, todėl jo atkūrimas šioje teritorijoje nėra galimas. Taigi pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173 ir įpareigoti Vilniaus padalinį išduoti specialiuosius reikalavimus yra nepagrįstas.

Nurodė Įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, Departamento direktorius 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtinto Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatų (toliau – ir Tarybos nuostatai) 17 punktą ir pažymėjo, kad Departamentas atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimo nei dėl teisinės apsaugos nekilnojamosioms kultūros vertybėms suteikimo, nei dėl šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ar teritorijų ribų apibrėžimo. Nurodė, kad teisės aktai nesuteikia Departamentui vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcijų, nenumato galimybės daryti poveikį vertinimo taryboms priimant sprendimus, įstatymų leidėjas tuo siekė apriboti vertinimo tarybų sprendimus nuo galimo administracinio poveikio ar galimybių pasinaudoti tarnybine padėtimi, sprendžiant dėl teisinės apsaugos suteikimo nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Todėl sprendžiant ginčą dėl Tarybos akto Nr. KPD-RM-831 teisėtumo ir pagrįstumo atsakovu būtina įtraukti Tarybą, tą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos turi būti atsakovais bylose, kuriose yra skundžiami jų priimti aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A14-l139/2007, Nr. A502-235/2008, Nr. P556-66/2009). Pažymėjo, kad Tarybos akte Nr. KPD-RM-831 buvo patikslintos vertingosios savybės bei apibrėžtos Lentvario dvaro sodybos apsaugos zonos ribos, tačiau dvaro teritorijos, į kurią ir patenka pareiškėjo ginčo sklypas, tikslintos ir keistos nebuvo. Taigi aktas Nr. KPD-RM-831 nėra susijęs su pareiškėjo subjektinėmis teisėmis ir pareigomis. Pareiškėjas skunde jokiais argumentais nepagrindė, kokias jo teises pažeidė aktas Nr. KPD-RM-831. Be to, pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą aktui Nr. KPD-RM-831 apskųsti, kadangi šis aktas priimtas 2008 m. liepos 22 d., o skunde pareiškėjas nenurodė termino praleidimo priežasčių bei galimybės jį atnaujinti pagrindų.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 142–144, t. III, b. l. 137–140) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikė argumentus, analogiškus Departamento atsiliepime pateiktiems argumentams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu nusprendė priimti pareiškėjo P. Š. skundo atsisakymą dalyje dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2008 m. rugsėjo 2 d. pranešimo apie nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimą Nr. 08-241 bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. liepos 22 d. akto Nr. KPD-RM-831 panaikinimo ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukė, o likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir dėl Įsakymo Nr. ĮV-605 patvirtinto specialiojo planavimo dokumento – Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas 15949, buvęs kodas G12K), Lentvaryje, Trakų rajone, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano – teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano bei paveldotvarkos projekto – sprendinių nurodytoje dalyje panaikinimo, taip pat termino apskųsti šiam įsakymui atnaujinimo. Įvertinęs proceso šalių teismo posėdyje pateiktus pasisakymus dėl Įsakymo Nr. ĮV-605 prigimties (teisinio statuso), konstatavo, kad šis įsakymas yra norminis teisės aktas, o ne individualus administracinis aktas, todėl dėl šio įsakymo nėra jokio pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti – norminiams teisės aktams skųsti nėra numatytas terminas.

Todėl pareiškėjo skundas dėl reikalavimo atnaujinti terminą apskųsti Įsakymui Nr. ĮV-605 atmestas kaip nepagrįstas. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. ĮV-605, kuriuo patvirtintas specialusis planavimo dokumentas – Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas 15949, buvęs kodas G12K), Lentvaryje, Trakų rajone, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas yra norminis teisės aktas, nes jis adresuotas neapibrėžtam ratui asmenų, yra nevienkartinio, programinio pobūdžio.

Tai įrodo ir tai, kad informacija apie rengiamus Lentvario dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiuosius planus skelbta viešai, be kita ko, 2008 m. gruodžio 6 d. dienraštyje „Trakų žemė“ skelbimų skiltyje „Teritorijų planavimas“, Trakų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje www.trakai.lt 2010 m. gegužės 4 d., 2011 m. kovo 23 d., 2011 m. gegužės 10 d. (skelbta informacija apie Plano baigiamąjį etapą, nurodant pasiūlymų ir pastabų teikimo laiką iki 2011 m. birželio 6 d.). Pats Įsakymas Nr. ĮV-605 paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2011, Nr. 121-5727), o įsakymas su specialiuoju planu – „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje (www.valstybes-zinios.lt).

Taigi toks įsakymas ir jo sudėtinė dalis – specialusis planas yra norminis teisės aktas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą/Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 7 (17), 2009, p. 390–392), kuris galėtų būti ginčijamas norminių teisės aktų ištyrimo tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Tačiau teismui nekėlė abejonių Įsakymo Nr. ĮV-605 ir jame patvirtinto specialiojo plano teisėtumas, nes Lentvario dvaro sodyba yra vienas vertingiausių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų Lietuvoje (tai pagrindžia ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. liepos 22 d. aktas Nr. KPD-RM-831).

Todėl teismas atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti Įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtinto specialiojo planavimo dokumento – Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas 15949, buvęs kodas G12K), Lentvaryje, Trakų rajone, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano – teritorijos ir apsaugos zonos ribų plano bei paveldotvarkos projekto – sprendinius dalyje, kurioje negalima atkurti, pritaikyti ir teisėtai disponuoti P. Š. nuosavybės teise priklausančiu turtu – žemės sklypu (unikalus Nr. 4400-0919-9775) ir pastatu-kiaulide (unikalus Nr. 7995-6014-2014) kaip nepagrįstą.

Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (12.14.V)-2V-173 „Dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo“, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. 7940/0006:436) yra valstybės saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės, paskelbtos paminklu – Lentvario dvaro sodybos (unikalus vertybės kodas 15949) teritorijoje, kad pagal Įsakyme Nr. ĮV-605 patvirtintus specialiojo planavimo dokumentus – Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas 15949, buvęs kodas G12K) Lentvaryje, Trakų rajone, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialieji planai: teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas bei paveldosaugos projektas – minėtas sklypas yra teritorijoje Nr. 1, kurioje nenumatyti nevertingų (paveldosaugos požiūriu) statinių rekonstrukcijos darbai; kuriame taip pat nurodyta, jog nepritariama numatomiems projektuoti statybos darbams, kadangi šie prieštarautų minėtų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams, teismas pabrėžė, kad Sprendimas Nr. (12.14.V)-2V-173 yra atitinkantis teisėtą Įsakymą Nr. ĮV-605, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus padalinį išduoti specialiuosius reikalavimus pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio pastato-kiaulidės (unikalus Nr. 7995-6014-2014) rekonstrukcijai teismas pažymėjo, jog šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173. Atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas Nr. (12.14.V)-2V-173 paliktas galioti nepakeistas, šis reikalavimas taip pat netenkintas.

III. Pareiškėjas P. Š. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 160-163) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Vilniaus teritorinį padalinį per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo išduoti specialiuosius reikalavimus P. Š. nuosavybės teise priklausančio pastato-kiaulidės rekonstrukcijai.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl vieno iš skundo argumentų – teisėtų lūkesčių, dėl ko galimai priėmė sprendimą, kuris šiuo atveju neteisėtai ir nepagrįstai varžo pareiškėjo teises bei daugiau nei to reikalauja įstatymai ar viešas interesas riboja jo galimybę įgyvendinti jam priklausančią nuosavybės teisę. Remiasi ABTĮ 57 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas ne kartą akcentavo tai, kad pareiškėjas po žemės sklypo įsigijimo jau 2008 m. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, tačiau jam jis buvo neišduotas, ir tik 2012 m., kuomet jau buvo patvirtintas specialusis planas, jam buvo atsakyta, jog projektavimo sąlygų sąvadas jam negali būti išduodamas, nes pareiškėjui priklausantis žemės sklypas patenka į Lentvario dvaro sodybos teritoriją, kuri buvo įtraukta į valstybės saugomų objektų sąrašą. Tiek patikslintame skunde, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo bandoma atkreipti teismo dėmesį į tai, kad pareiškėjas dar nesant jokių nustatytų apribojimų jo žemės sklypui, nesant patvirtinto specialiojo plano, kreipėsi į atsakovą ir visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis siekė įgyvendinti savo teisėtus lūkesčius. Teigia, jog šiuo atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Mano, kad šiuo atveju yra akivaizdu, jog pareiškėjas po nuosavybės teisės įgijimo kreipęsis į atsakovą Vilniaus padalinį dėl specialiųjų reikalavimų pastato rekonstrukcijai išdavimo, siekė įgyvendinti savo teisėtus lūkesčius tinkamai naudotis jam nuosavybės teise priklausančiais objektais, tačiau atsakovo piktavališki vilkinimo veiksmai lėmė tai, kad šiuo metu pareiškėjo teisėti lūkesčiai yra pažeisti, o subjektinę teisę tinkamai įgyvendinti nuosavybės teises ir elgtis su savo turtu savo nuožiūra, tapo neįmanoma. Remiasi CK 4.37 straipsnio 1 dalimi ir teigia, jog valstybė savo reguliavimu sudarė sąlygas atsirasti pareiškėjo teisėtiems lūkesčiams. Akcentuoja, jog atsakovas veikdamas kaip valstybės institucija ir priimdamas teisės aktą, varžantį ir atimantį pareiškėjui teisę naudotis jam priklausančia nuosavybe, nepagrįstai ir neteisėtai pažeidė jo teisėtus lūkesčius, kuriuos jam savo nustatytu teisiniu reguliavimu suteikė pati valstybė. Teigia, jog pareiškėjas įsigijęs žemės sklypą su jame esančiais objektais pagrįstai tikėjosi jį naudoti savo nuožiūra ir pritaikyti savo poreikiams, nes tokia teisė yra įtvirtinta įstatymuose ir suteikta pačios valstybės. Taip pat pareiškėjas po nuosavybės įgijimo kreipęsis dėl projektavimo sąlygų išdavimo ir tuo metu dar nesant nustatytų jokių apribojimų jo žemės sklypui, pagrįstai tikėjosi teisėtais būdais gauti reikiamus leidimus pastato-kiaulidės rekonstrukcijai vykdyti. Remiasi Konstitucijos 23 straipsniu ir pažymi, kad kitas tokioje pat situacijoje atsidūręs asmuo taip pat būtų siekęs įgyvendinti jam priklausančias subjektines teises.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 169-170) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime teigia, jog pareiškėjas byloje nėra pateikęs duomenų, įrodančių, jog į Departamentą ar jo teritorinį padalinį jis kreipėsi 2008 metais. Departamentas paaiškino, jog į Vilniaus padalinį P. Š. kreipėsi 2010 m. spalio 15 d. raštu „Dėl detaliojo plano rengimo“. Atsakymą į minėtą raštą Departamento Vilniaus padalinys pateikė 2010 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (7.12.V)- 2V-1258 „Dėl detaliojo plano rengimo“ (rašto kopija pateikta kartu su Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. vasario 59 d. atsiliepimu Nr. (3.7.V)-2V-563). Taip pat atsakydamas į P. Š. 2012 m. sausio 4 d. prašymą „Dėl specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų išdavimo“, Departamento Vilniaus padalinys pateikė 2012 m. vasario 15 d. atsakymą Nr. (12.14.V)-2V-173 „Dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo“. Taigi priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, į pareiškėjo kreipimusis buvo atsakyta bei pareiškėjo lūkesčiai šiuo atveju nebuvo ir negalėjo būti pažeisti. Atkreipia dėmesį, jog pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijos 2 straipsnio 33 dalį, statinio projektavimo sąlygų sąvadas buvo savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo), ne Departamento, patvirtintas konkrečiam statiniui nustatytų projektavimo sąlygų bendrasis dokumentas. Taigi priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Departamentas neišduodavo projektavimo sąlygų sąvadų. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju svarbus ne tik žemės sklypo savininko privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006.

Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 171-173) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Mano, kad šiuolaikinių statinių atsiradimas saugomoje autentiškos paskirties teritorijoje pažeistų kiekvieno asmens teisėtus lūkesčius į kultūros vertybės autentiškumo išsaugojimą, lankyti, pažinti, tyrinėti kultūros paveldo objektą, perduoti vertybes iš kartos į kartą ir kt., taip pat būtų pažeisti visos visuomenės bendri interesai (viešasis interesas), konstitucinės nuostatos – valstybės pareiga rūpintis kultūra, istorija, vertybių apsauga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 str.). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateikia neteisingą informaciją apie tai, jog tik 2012 metais, kai buvo patvirtintas specialusis planas, jam buvo atsakyta apie statybos jam priklausančiame sklype negalimumą ar kad Departamentas vilkino jo prašymų nagrinėjimą. Iš apelianto 2010 m. spalio 15 d. rašto „Dėl detaliojo plano rengimo“ turinio matyti, kad jau 2010 m. spalio 15 d. jis žinojo apie neigiamą atsakymą. Taip pat iš Departamento Vilniaus padalinio 2010 m. lapkričio 24 d. rašto Nr. (12.12.V)-2V-1258 matyti, kad aiškiai ir motyvuotai atsisakoma pakeisti žemės sklypo paskirtį ir pritarti gyvenamojo namo su priklausiniais statybai bei nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus.

Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 174-175) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir Departamentas bei Ministerija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. ĮV-605, kuriame patvirtintas specialusis planavimo dokumentas – Lentvario dvaro sodybos (unikalus kodas 15949, buvęs kodas G12K)), Lentvaryje, Trakų rajone, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas yra teisės norminis aktas, nes jis adresuotas neapibrėžtam ratui asmenų, yra nevienkartinio, programinio pobūdžio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vien aplinkybė, jog konkretus teritorijų planavimo dokumentas yra priskirtinas prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, neduoda pagrindo išvadai, jog jis yra norminio pobūdžio aktas. Tai, ar konkretus specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra norminio, ar individualaus pobūdžio, gali būti sprendžiama tik kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šio dokumento reguliavimo apimtį ir jo pobūdį bei kitus kriterijus. Tačiau įvertinus skundžiamos nutarties turinį, pirmosios instancijos teismo išvada apie pareiškėjų nurodyto specialiojo plano (specialiųjų planų) priskyrimą norminio pobūdžio aktams nelaikytina motyvuota ir argumentuota, kadangi iš esmės padaryta remiantis specialiųjų planų apskritai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 ir 28 dalyse pateikiamų specialiojo plano (projekto) bei specialiojo teritorijų planavimo sąvokų) abstrakčiu įvertinimu, o ne nagrinėtinų specialiųjų planų reguliavimo apimties ir turinio, pobūdžio bei kitų kriterijų analize.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog padarytą išvadą apie šioje byloje nagrinėjamo specialiojo plano priskyrimą prie norminio pobūdžio aktų patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse nurodytose administracinėse bylose analizuojamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005-06-02 įsakymas Nr. D1-282 „Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ ir juo patvirtintas Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas, kuris nei savo reguliavimo apimtimi, nei reguliavimo pobūdžiu ar turiniu negali būti prilyginamas šioje byloje nagrinėjamam specialiajam planui. Todėl nagrinėjant bylą iš naujo būtina vertinti, ar šioje byloje ginčijamas specialusis planas priskirtinas norminių administracinių aktų grupei.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat prašė panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (12.14.V)-2V-173 „Dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo“ kuriuo išreikštas nepritarimas pastato-kiaulidės, esančios Trakų raj. sav., Lentvario sen., Lentvario kaime, statybos projektavimo darbams. Pažymėtina, kad teismo sprendimas šioje dalyje grindžiamas atsakovo sprendimo motyvais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina P. Š. skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų nurodymas ir atkartojimas, taip pat sprendimo ir atsiliepimo motyvų perrašymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu, nagrinėjant bylą, yra nustatytos visos byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės. Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Šio įstatymo 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 ir 81 straipsnių nuostatas, reikalaujančias visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–3817/2011).

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nenustatinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.). Šie procesiniai teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria priimtas pareiškėjo P. Š. skundo atsisakymas dalyje dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2008 m. rugsėjo 2 d. pranešimo apie nekilnojamosios kultūros vertybės įregistravimą Nr. 08-241 bei dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2008 m. liepos 22 d. akto Nr. KPD-RM-831 panaikinimo ir šioje dalyje administracinė byla Nr. I-2645-815/2012 nutraukta, palikti nepakeistą.

Likusią šio teismo sprendimo dalį panaikinti ir administracinę bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė