2021-04-14 Nr. AB-7541-3-61-3-00716-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-242-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00716-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 65 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. sausio 17 d. jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose. Kamerose buvo tamsu, kamerų langų stiklai nešvarūs, juos nuvalyti nebuvo galimybių dėl iš vidaus ir iš išorės įrengtų grotų. Sanitarinio mazgo zona nuo gyvenamosios kamerose dalies buvo atskirta užuolaida, todėl ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, pareiškėjas galėjo būti stebimas kameroje esančių asmenų bei pareigūnų pro stebėjimo akutę. Pareiškėjas dėl jo privatumo neužtikrinimo ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus, tačiau į jo prašymus atsižvelgta nebuvo. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas patyrė fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių išgyvenimų. Pareiškėjas negalėjo kreiptis į teismą ankščiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, iki šiol su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų.

3. Pareiškėjas 2019 m. balandžio 23 d. ir 2019 m. liepos 24 d. pateikė skundo papildymus, kuriuose detalizavo skunde nurodytas aplinkybes, taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2019 m. sausio 17 d. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad kamerose buvo drėgna, todėl neturėjo kur išsidžiovinti drabužių, po gultais buvo pelėsių.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad tualetas nuo gyvenamosios kameros dalies yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 metro aukščio. Už kamerų tvarką ir švarą yra atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2019 m. sausio 17 d. Atsakovo atstovas daliai pareiškėjo reikalavimo prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. vasario 19 d., todėl praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2016 m. vasario 18 d. Teismas nurodė, kad pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2019 m. sausio 16 d., kai pareiškėjas, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2019 m. sausio 17 d., iš viso 186 paras, kamerose buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais, iš viso 861 paras, pareiškėjas buvo laikomas su dar vienu asmeniu kameroje. Ginčo laikotarpiu 3 paras (2016 m. gruodžio 17–19 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurioje sanitarinio mazgo zona buvo įrengta kaip kabina su durimis, kitu ginčo laikotarpiu kitose kamerose minėta zona nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirta sienele ir užuolaida. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, šiuo aspektu neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nekonstatavo. Teismas įvertino, kad 186 paras, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu, tačiau 861 parą, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu ar asmenimis kameroje, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

9. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažo kamerų ploto, dėl to, kad kamerose buvo tamsu ir drėgna, jis neturėjo, kur išsidžiovinti drabužių, po gultais veisėsi pelėsis, langai buvo nešvarūs, stiklai neskaidrūs, išvalyti langus nebuvo galimybės dėl iš vidaus ir iš išorės įrengtų grotų.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys, taip pat kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

11. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, protingumo ir teisingumo principais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais (861 parą), pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 500 Eur, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo minėtą sumą neturtinei žalai atlyginti.

III. 12. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Atsakovo atstovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nors iš tiesų jam būtų užtekę pripažinimo, kad jo teisės buvo pažeistos. Šiuo atveju nebuvo nustatyta pareiškėjo patirta neturtinė žala, taip pat ir priežastinis ryšys tarp atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2019 m. sausio 17 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovo prašymu, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 28 d. iki 2016 m. vasario 18 d., pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2019 m. sausio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam iš atsakovo 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 861 parą Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu. Teismas kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

16. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes pažeidimo pripažinimas šiuo atveju būtų pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, jis atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus; taip pat nebuvo nustatyta pareiškėjo patirta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytu pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimu, iš atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K dalį ginčo laikotarpio, t. y. 2016 m. gruodžio 17–19 d., buvo laikomas kameroje Nr. 252, kurioje sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis, todėl minėtu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose nebuvo pažeista. Kitu ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. vasario 19 d. iki 2016 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. sausio 17 d., iš viso 1 061 parą (iš jų 187 paras vienas, o kitas 874 paras su dar vienu asmeniu, t. y. dviese), pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies atskirtas sienele su užuolaida. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo laikotarpį.

19. EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

20. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinus aplinkybę, jog atsakovo atstovas iš esmės neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu; atitinkamai buvo konstatuoti ir atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis (1 061 parą pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu buvo pažeidžiamas, tik 187 paras pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, kai privatumo pažeidimo mastas buvo mažesnis) ar mažareikšmis, o sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytą pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (1 061 parą neužtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu; tik 187 paras jis kameroje buvo laikomas vienas, kai privatumo pažeidimo mastas buvo mažesnis; sanitarinio mazgo zonose buvo įrengtos užuolaidos), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipdama dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 2 500 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius