2019-02-12 Nr. AB-3897-3-61-3-00449-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-123-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00449-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr.(6.5)l-376; 2) priteisti iš atsakovės neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – valstybinė pensija) dalį, susidariusią už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, viso 2 786,47 Eur (9 621,12 Lt).

1.1. Pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2010 m. sauso 1 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) pagrindu buvo sumažinta valstybinė pensija. Jai buvo paskirta 1 184,62 Lt valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atsakovas mokėjo jai sumažintą 984,18 Lt dydžio valstybinę pensiją. Dėl sumažintos valstybinės pensijos grąžinimo pareiškėja kreipėsi į VSDFV, tačiau VSDFV nurodė, kad neišmokėtos valstybinės pensijos dalis jai nebus grąžinta. Pareiškėja mano, kad VSDFV klaidingai aiškina įstatymo nuostatas. 2015 m. birželio 30 d. priėmus Valstybinių pensijų socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 (toliau – Kompensavimo įstatymas), bei 2016 m. gruodžio 20 d. Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsnio pakeitimo įstatymą (Nr. XIII-129), šio įstatymo 4 straipsnyje skelbiama, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos) ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas (toliau – valstybinės pensijos kompensuojamoji suma). Laikinasis įstatymas (4 straipsnio 1 dalis) (2009 m. gruodžio 9 d. Nr. XI-537) reglamentuoja, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu), jeigu tas pats asmuo gauna dvi ar daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo priede 1 nurodytą formulę. Būtent pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jai ir buvo perskaičiuota valstybinė pensija, todėl atsakovo sprendimas nekompensuoti neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos valstybinės pensijos dalies yra nepagristas.

1.2. Pareiškėja remdamasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais teigė, kad VSDFV jau 2015 m. birželio 30 d. privalėjo vykdyti Kompensavimo įstatymo nuostatas ir išmokėti dalimis jai sumažintos valstybinės pensijos dalį, tačiau to nepadarė.

2. Atsakovas VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Atsiliepime nurodė, kad išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ta apimtimi, kuria ji prašė išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, 2017 m. sausio 20 d. sprendime Nr. (6.5)I-376 paaiškino, jog 2015 m. birželio 30 d. priimtas Kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923 nustato valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Taip pat paaiškino, jog pareiškėjos prašyme nurodytu 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-129, kuriuo pareiškėja grindė savo 2017 m. sausio 10 d. prašymo reikalavimą išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, buvo pakeisti tik Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsniai, nustatant naują pensijų kompensavimo terminą. Kartu atkreipė pareiškėjos dėmesį, kad jos valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama, kad ši pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Atsižvelgdamas į tai, kad Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimas, VSDFV 2017 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (6.5)I-376 nusprendė, jog pareiškėjos 2017 m. sausio 10 d. prašymo motyvais nėra teisinio pagrindo įpareigoti Utenos skyrių kompensuoti jai 2010–2013 metais Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo valstybinę pensiją.

2.2. Atsakovas pažymėjo, jog dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų kompensavimas nustatytas Kompensavimo įstatyme. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kompensavimo dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), pripažino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Minėtame nutarime taip pat yra išaiškinta valstybinės pensijos sumažinimo „dideliu mastu“ sąvoka ir padaryta išvada, kad Laikinojo įstatymo nuostatos tiek, kiek jos susijusios su nedideliu mastu sumažintomis pareigūnų ir karių valstybinėmis pensijomis (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), neprieštarauja Konstitucijai.

2.3. Atsakovas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai 2010–2013 m. laikotarpiu VRM taikytos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo pripažintos Konstitucijai neprieštaraujančiomis, netenkintinas ir pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Utenos skyriaus neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 786,47 Eur (9621,12 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., nesant tam teisinio pagrindo.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad jis nėra tinkamas atsakovas. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.31.1 papunktyje nustatyta, kad bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų valstybei atstovauja VSDFV, o ne Ministerija. Nurodė, kad jo vertinimu ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalu ministerija (toliau – ir VRM (atsiliepime paaiškino, kad poziciją dėl skundo dalyko išdėstė pareiškėjai siųstame VRM 2017 m. sausio 25 d. atsakyme/rašte Nr. 1D-483(8).

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr.(6.5)l-376, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos prašymas kompensuoti jai 2010–2013 metais sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo valstybinę pensiją, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat dėl valstybinės pensijos už 2010–2013 metus priteisimo.

7. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad:

7.1. Pareiškėja su 2017 m. sausio 10 d. prašymu kreipėsi į VSDFV. Prašyme paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio mėn. Laikinojo įstatymo pagrindu jai buvo sumažinta valstybinė pensija. Priėmus 2016 m. gruodžio 20 d. Kompensavimo įstatymą, šio įstatymo 4 straipsnyje skelbiama, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo, – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Pareiškėjos įsitikinimu jai priklauso dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies neišmokėta sumažinta valstybinė pensija ir prašė ją išmokėti.

7.2. VSDFV 2017 m. sausio 20 d. raštu Nr. (6.5)I-376 pareiškėjai paaiškino, kad 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymas nustato valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Pareiškėjos prašyme nurodytu 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-129 buvo pakeisti Kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsniai, nustatant naują pensijų kompensavimo terminą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama, pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Kadangi Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, įpareigoti VSDFV Utenos skyrių kompensuoti pareiškėjai 2010-2013 metais sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo valstybinę pensiją neturi teisinio pagrindo.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo, – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas (toliau – valstybinės pensijos kompensuojamoji suma). Teismas konstatavo, kad iš minėtos Kompensavimo įstatymo nuostatos spręstina, kad ji numato ne tai, pagal kokius Laikinojo įstatymo straipsnius sumažintai valstybinei pensijai taikomas Kompensavimo įstatymas, o tai, kaip pagal Kompensavimo įstatymą (kurio paskirtis numatyta Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje) apibrėžiama (apskaičiuojama) valstybinės pensijos kompensuojamoji suma, kuri gaunama iš valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sumos atimant valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, sumą.

9. Teismas vadovaudamasis Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM 2015 m. sausio 13 d. pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-302 duomenimis nustatė, kad pareiškėjai 2010–2013 metais valstybinė pensija buvo mažinama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Teismas pasisakė, kad pareiškėjai valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, kadangi jai apskaičiuoti kompensuojamąją sumą pagal Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nėra nei teisinio pagrindo, nei aritmetinių galimybių, nes skirtumui paskaičiuoti trūksta atėminio, t. y. valstybinės pensijos sumos, kuri buvo paskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios pareiškėjos valstybinei pensijai mažinti nebuvo taikytos.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos negauta valstybinė pensijos dalis nepatenka į Kompensavimo įstatymo reguliavimo sritį, todėl VSDFV neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjos prašomos priteisti už 2010–2013 metus sumažintos valstybinės pensijos dalį.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad yra įsiteisėję Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-595-142/2013, ir 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-10559-142/2015, kuriais pareiškėjos reikalavimai priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir už 2013 metus neišmokėtą valstybinės pensijos dalį buvo atmesti kaip nepagrįsti. Minėtose bylose pareiškėja skundą grindė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nekonstitucingumu.

12. Teismas įvertinęs surinktus įrodymus konstatavo, kad VSDFV visapusiškai išsiaiškino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas. Sprendė, kad VSDFV 2017 m. sausio 25 d. sprendimas Nr.(6.5)l-376 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti ir priteisti pareiškėjos prašomą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią 2010–2013 metai.

III. 13. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti. Pareiškėja savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes bei netinkamai taikė teisės normas.

13.2. Atsakovas klaidingai aiškina įstatymo nuostatas. 2015 m. birželio 30 d. buvo priimtas Valstybinių pensijų socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, 2016 gruodžio 20 d. Valstybinių pensijų socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo 2 ir 4 straipsnio pakeitimo įstatymas, kurio 4 straipsnyje skelbiama, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos) ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas (toliau – valstybinės pensijos kompensuojamoji suma).

13.3. Kadangi pareiškėjai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūno pensija buvo paskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atsakovo sprendimai nekompensuoti pareiškėjai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų pensijos dalies yra nepagristi ir turi būti panaikinti.

13.4. Pareiškėjai sumažinta paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ta dalimi, kiek nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio l dalyje. Pensija sumažinta nedideliu mastu ir dėl to nebuvo numatytas jos kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis ta apimtimi kuria nėra Vyriausybei siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam valstybės principui. Kadangi įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarka ir mechanizmas nenustatyti, pareiškėjos vertinimu yra pažeidžiama jos teisė į teisingą pensijinį aprūpinimą.

13.5. Konstitucinis Teismas ar Seimas neišaiškino sąvokos, dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos išaiškinimo. Todėl pareiškėja daro išvadą, kad šiai sąvokai turi būti taikomas vertinimo kriterijus, jog kiekvienas valstybinės pensijos gavėjas privalo pats nuspręsti ar jam taikytinas pensijos sumažinimas, pritaikius 0,8 koeficientą, turėjo didelį mastą ar ne. Pareiškėjos vertinimu, pareigūnui, kuris niekur daugiau nedirbo ir gyveno tik iš pareigūnų pensijos, jos mažinimas, taikant 0,8 koeficientą turėjo didelio masto požymį, tuo kad daugumos pareigūnų, visai kaip ir jos, pensijos dydžiai panašūs į senatvės pensijas gaunančių asmenų pensijų dydžius.

14. Atsakovas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, o „atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu“. Atsakovas iš pareiškėjos pateiktų duomenų nustatė, kad jai paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija nebuvo sumažinta daugiau kaip 20 proc.

14.2. Pareiškėja nurodė ir kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentus, kurie patvirtina, kad jai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris numato, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Atsakovas pažymi, kad Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas. Tai yra aiškiai nurodyta tiek įstatymo paskirtyje (Kompensavimo įstatymo 1 str. 1 d.), tiek taikymo srityje (Kompensavimo įstatymo 1 str. 2 d.), tiek pačiame Kompensavimo įstatymo pavadinime – Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas.

14.3. Pareiškėjai valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, jai apskaičiuoti kompensuojamąją sumą pagal Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos negauta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis nepatenka į Kompensavimo įstatymo reguliavimo sritį, taip pat jokiu kitu galiojančiu Lietuvos Respublikos įstatymu nėra numatytas pareiškėjos 2010–2013 m. negautos valstybinės pensijos dalies kompensavimas, atsakovo vertinimu, nėra teisinio pagrindo panaikinti Fondo valdybos 2017 sausio 20 d. sprendimą Nr. (6.5)1-376 ir kompensuoti pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas dėl VSDFV 2017 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (6.5)l-376 panaikinimo ir 2 786,47 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo iš atsakovo buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

16. VSDFV 2017 m. sausio 20 d. raštu Nr. (6.5)I-376 paaiškino, kad 2015 m. birželio 30 d. Kompensavimo įstatymas nustato valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Pareiškėjos valstybinė pensija dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nebuvo mažinama, pensija buvo sumažinta tik dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo. Kadangi Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, įpareigoti VSDFV Utenos skyrių kompensuoti pareiškėjai 2010-2013 metais sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo valstybinę pensiją neturi teisinio pagrindo. Pareiškėja nesutinka su VSDFV atsakymu, nes, jos nuomone, atsakovė klaidingai aiškina 2015 m. birželio 30 d. priimtą Kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 ir 2016 m. gruodžio 20 d. priimtą Kompensavimo įstatymo Nr. XII-1923 2 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-129.

17. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

18. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, kuriuo pagrindu pareiškėjai buvo sumažinta pensija, galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

19. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Taigi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjos teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjos pasirinktą šių teisių gynimo būdą.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, 2019 m. sausio 23 d. Nr. A-222-602/2019 ir kt.).

21. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime yra nurodęs, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923. Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-129 redakcija), kuris nustato valstybinių pensijų kompensavimo dydžius ir terminus, 1 dalyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo, – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nusprendė kompensuoti tuos pensijų gavėjų praradimus, kurie patirti taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pirmiau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

23. Pareiškėja prašė panaikinti VSDFV 2017 m sausio 20 d. raštą Nr. (6.5)I-376, kuriuo konstatuota, kad remiantis tuo, kad Kompensavimo įstatyme nenustatytas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo negautų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dalių kompensavimas, įpareigoti VSDFV Utenos skyrių kompensuoti pareiškėjai 2010-2013 metais sumažintą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo. Kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsniu nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjos valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį galėjo būti perskaičiuojama, o pagal Kompensavimo įstatymą neturėjo būti kompensuota. Atsižvelgiant į anksčiau pateiktus argumentus darytina išvada, kad atsakovas neturėjo pagrindo remiantis Kompensavimo įstatymu kompensuoti pareiškėjai sumažintą valstybinę pensiją nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu. Vadinasi, atsakovas veikė teisės aktų nustatyta tvarka.

24. Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo nutarimus ir Kompensavimo įstatymo teisinį turinį nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2010–2013 metų laikotarpiu, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai nekompensuotas, nes pareiškėjos negauta valstybinė pensijos dalis nepatenka į Kompensavimo įstatymo reguliavimo sritį, todėl VSDFV neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjos prašomos priteisti už 2010-2013 metus sumažintos valstybinės pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad VSDFV visapusiškai išsiaiškino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ir atsakovas tinkamai taikė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė