2021-06-09 Nr. AB-12429-3-61-3-04176-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1669-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04176-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2; 18.4.3; 18.5.1; 18.6.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja Ž. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. A51-108303/19(2.14.2.12-ŽEM) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo buvusių savininkų A. ir Z. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje buvusių savininkų A. ir Z. K. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtos žemės valdos dalyje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. Vilniaus mieste, kuri nepriskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, suprojektuoti grąžintiną (-us) natūra žemės sklypą (-us), atlikti jo (jų) kadastrinius matavimus, parengti kadastro duomenų bylą, patvirtinti žemės sklypo (-ų) kadastro duomenų byloje esantį (-ius) žemės sklypo (-ų) planą (-us) ir pateikti šiuos dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti; 3) įpareigoti atsakovą pateikti visus (duomenys neskelbtini) gatvių (Santariškių pietinės dalies detaliojo plano papildymą) detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto valdybos 1997 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 509V (toliau – ir Detalusis planas), sudarančius dokumentus (teritorijos raidos programą; aiškinamąjį raštą; pagrindinį brėžinį – spalvotą, visa apimtimi, papildomus brėžinius – jeigu tokie buvo parengti, procedūrų dokumentus) bei informaciją apie Detaliojo plano galiojimą ir apie galimai vėlesnius jo pakeitimus, susijusius su teritorija, esančia tarp (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. Vilniaus mieste; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėja yra A. V. K., mirusio (duomenys neskelbtini), paveldėtoja. Mirusysis buvo pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų A. ir Z. K. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste turėtą žemę, kuri pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą yra tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių Vilniaus mieste;

2.2. Pareiškėja apžiūrėjo vietoje minėtų žemės savininkų buvusios žemės valdos teritoriją ir aptiko žemės plotą, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, ją grąžinant natūra, todėl NŽT Vilniaus miesto skyriui ir Administracijai pateikė 2016 m. balandžio 18 d. prašymą (toliau – ir Prašymas) buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtoje žemės valdoje (laisvoje žemėje) suformuoti žemės sklypą (-us) grąžinimui natūra. Administracija 2016 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. A51-72285/16(2.14.12-MP8) (toliau – ir Raštas) pareiškėjai ir NŽT Vilniaus miesto skyriui pranešė stabdanti natūra grąžintino žemės sklypo projektavimą (duomenys neskelbtini) gatvėje, t. y. pareiškėjos Prašyme nurodytoje vietoje, ir pasiūlė NŽT Vilniaus miesto skyriui už valstybės išperkamą žemę pretendentei kompensuoti kitais teisės aktuose numatytais būdais;

2.3. Pareiškėja su Raštu nesutiko, todėl kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT), prašydama panaikinti Raštą ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ (toliau – ir Tarybos sprendimas), Administracijos 2016 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. A30-2642 „Dėl žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nuspręsta pradėti rengti apie 6 685 kv. m ploto sklypo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio tikslas – suformuoti naują kitos paskirties atskirųjų želdynų teritorijos naudojimo būdo valstybinės žemės sklypą viešiesiems poreikiams užtikrinti bei įpareigoti Administraciją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo buvusių savininkų A. ir Z. K. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtos žemės valdos dalyje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. Vilniaus mieste, suprojektuoti 3 434 kv. m ploto grąžintiną natūra atskirą žemės sklypą, atlikti jo kadastrinius matavimus, parengti kadastro duomenų bylą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir pateikti šiuos dokumentus NŽT sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti;

2.4. VAAT 2019 m. birželio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2718-1047/2019 (toliau – ir VAAT Sprendimas) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Įsakymą, Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5286-261/2019 VAAT sprendimą paliko nepakeistą;

2.5. Vykdydama VAAT sprendimą, Administracija iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos Prašymą ir ginčijamu Administracijos Sprendimu pripažino, kad pareiškėjos siekiama susigrąžinti natūra žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama;

2.6. Administracija nesilaikė VAAT išaiškinimų pagal LVAT suformuotą praktiką. Administracijos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų;

2.7. Administracijos nurodyta aplinkybė, jog didžioji teritorijos dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 181 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 181), todėl ginčo teritorijos dalis negali būti grąžinama natūra, yra nauja. Apie tai nebuvo nurodyta nei Rašte į Prašymą, nei nuo 2016 m. vykstančiuose teisminiuose procesuose dėl buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtoje žemės, esančios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, grąžinimo natūra. Administracija ilgą laiką nepateikė pareiškėjai ir teismui išsamios bei objektyvios informacijos ir klaidino, taip pažeisdama gero administravimo bei VAĮ 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintą efektyvumo principą;

2.8. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtos žemės valdos, esančios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, dalis negali būti grąžinama natūra, kadangi yra valstybės išperkama žemė. Ginčo teritorijos plotas yra pakankamai didelis – 3 434 kv. m, tačiau Administracijos Sprendime nenurodyta konkrečiai, kokia apimtimi šioje ginčo teritorijoje žemė priskirta valstybės reikšmės miškų plotams (yra tik pažymėta, jog tai didžioji ginčo teritorijos dalis) ir koks žemės plotas liko nepriskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams;

2.9. Jeigu Administracijos Sprendime nurodyta ginčo teritorija būtų apaugusi brandžiais ir vertingais medžiais, visa ginčo teritorija būtų priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau Administracija nurodo, kad valstybinės reikšmės miškų plotams priskirta tik ginčo teritorijos dalis, tačiau nenurodo jos ploto. Administracijos Sprendime nėra jokių įrodymų, kad ginčo teritorijoje esantys pavieniai medžiai yra brandūs ir vertingi. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainėje patalpinto Interaktyvaus gatvių priežiūros žemėlapio duomenimis ginčo teritorijoje esantys medžiai yra neinventorizuoti, kas reiškia, jog nėra informacijos, patvirtinančios Sprendime nurodytus teiginius, kad valstybinės reikšmės miškų plotams nepriskirta ginčo teritorijos dalis yra apaugusi brandžiais ir vertingais medžiais, o Sprendimas motyvuotas nepagrįstais faktais;

2.10. Pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau – ir Želdynų įstatymas) 2 straipsnio 31 dalį fiziniam asmeniui leidžiama nuosavybės teise turėti žemę, kurioje yra želdynų, želdinių, neišskiriant juos pagal brandumą ar / ir vertingumą. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nėra numatytas atvejis, pagal kurį brandžiais ir vertingais medžiais apaugusi žemė būtų priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžintinai žemei. Todėl valstybės reikšmės miškams nepriskirta ginčo teritorijos dalis neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5, 12 ir 14 punktuose nurodytų kriterijų, pagal kuriuos ji gali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei. Todėl atsakovas netinkamai taikė Želdynų įstatymo bei Atkūrimo įstatymo nuostatas;

2.11. Administracijos Sprendime nurodyta nauja aplinkybė, t. y. ginčo teritorija valstybės išperkamai žemei priskiriama ir vietos bendruomenės poreikis į šios teritorijos – želdyno (kaip ji vadinama Sprendime) naudojimas grindžiamas Detaliojo plano sprendiniais, kuriuose ginčo teritorija buvo žymima kaip neurbanizuojama, skirta želdynams. Apie Detalųjį planą pareiškėjai tapo žinoma tik iš Administracijos Sprendimo, duomenų apie Detalųjį planą nėra ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre (toliau – ir Registras) (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 39 straipsnis 1 dalis). Administracija nuo 2016 m. nevisapusiškai išnagrinėjusi visų su ginčo teritorija susijusių aplinkybių, teikdama vis naują informaciją, daro teisminį procesą užsitęsusiu bei brangiu ir pažeidžia gero administravimo bei VAI 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintą efektyvumo principą;

2.12. Administracijos Sprendime pateikta informacija apie Detalųjį planą yra neišsami – nurodyta, kad sprendiniuose ginčo teritorija buvo žymima kaip neurbanizuojama ir skirta želdynams, prie Sprendimo pridėta Detaliojo plano nespalvota ištrauka. Tačiau šių duomenų nepakanka įsitikinti Administracijos pateiktos informacijos patikimumu bei spręsti dėl ginčo teritorijos dalies, nepriskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams, priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Kartu su Sprendimu pateikta nespalvota Detaliojo plano ištrauka, kuri yra neinformatyvi: joje nėra spalvinių žymėjimų bei sutartinių ženklų paaiškinimų, iš jų nėra galimybės nustatyti ginčo teritorijoje esančios žemės naudojimo būdo ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų, t. y. ginčo teritorijai taikytą tvarkymo režimą, o taip pat įvertinti, ar Detalusis planas apėmė ir ginčo teritoriją. Informacijos apie Detaliojo plano galiojimą bei apie galimai vėlesnius jo pakeitimus, susijusius su ginčo teritorija, kitų šio Detaliojo plano dokumentų Administracija taip pat nepateikė;

2.13. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto teisinio reglamentavimo bei LVAT 2019 m. spalio 9 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų kontekste Administracijos nurodytas vietos bendruomenės interesas (visuomenės interesas) – teisė į sveiką ir švarią aplinką bei poilsį – yra abstraktaus pobūdžio. Atsižvelgiant į Administracijos pateiktą gyventojų, kuriems siekiama minėtą interesą užtikrinti, skaičių, ginčo teritorijos dalies, kuri nepriskirta valstybinės reikšmės miškams, ploto akivaizdžiai nepakaktų. Ginčo teritorijai nėra išreikšto aiškaus bei konkretaus visuomenės poreikio, kadangi nuo 2016 m. vykusiuose teisminiuose procesuose Administracija yra išsakiusi, kad visuomenės poreikis ginčo teritorijai – išsaugoti želdynus ir saugotinus medžius;

2.14. Nors pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius ginčo teritorija patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos ribas, tai nelemia jos naudojimo tik visuomenės poreikiams, nes tokioje funkcinėje zonoje esanti teritorija gali būti naudojama tiek gyvenamosios paskirties, tiek komercinės paskirties objektams;

2.15. Administracijos Sprendime vadovaujamasi Tarybos sprendimu ir jo pagrindu parengto (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) gatvių sutvarkymo projektu (toliau – ir Projektas), tačiau Tarybos sprendimą yra įvertinęs LVAT nutartyje dėl VAAT sprendimo, todėl Tarybos sprendimas yra nekonkretus, jis negali nulemti ginčo teritorijos priskyrimo valstybės išperkamai žemei, kadangi ginčo teritorija turi būti vertinama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus. Tarybos sprendimas neįrodo aiškaus ir konkretaus visuomenės poreikio ginčo teritorijos daliai, kuri nepriskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Aplinkybė, susijusi su Projekto parengimu, yra teisiškai nereikšminga, kadangi toks kriterijus (toks Projektas), leidžiantis žemę priskirti valstybės išperkamai, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenumatytas;

2.16. Administracija nepagrįstai rėmėsi rengiamu naujuoju Vilniaus miesto bendruoju planu ir jo rengimo metu atlikta želdynų normų analize, kadangi šis planas yra rengimo stadijoje, jis nėra patvirtintas, taigi negaliojantis. Atsakovas, nesant pagrindo, priskyrė žemę valstybės išperkamai šiuo aspektu, be to, tai nenumatyta ir Atkūrimo įstatymo nuostatose. Administracijos sprendime nepagrįstai nuspręsta, kad ginčo žemės daliai, kuri nepriskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, yra išreikštas aiškus ir konkretus visuomenės poreikis, kuris negalėtų būtų patenkintas kitaip, nei pripažinus ją valstybės išperkama žeme, t. y. negrąžinus jos natūra;

2.17. Dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus reikšmingas Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje ir 18 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 100, 1061 punktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas bei tai, kad buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtos žemės valdos dalyje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių žemės sklypas grąžinimui natūra nėra suprojektuotas, o Administracija projektavimo procedūrą sustabdė (atsisakė projektuoti), todėl atsakovas turi būti įpareigotas per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo atlikti Tvarkos 1061 punkte nurodytus veiksmus.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Ginčijamo Sprendimo turinys atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus: yra paremtas objektyviais ir konkrečiais duomenimis / faktais (Bendruoju planu, Detaliuoju planu) bei teisės aktų normomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais, yra motyvuotas ir išsamus, motyvų išdėstymas yra aiškus ir suprantamas;

3.2. Administracijos Sprendime pareiškėjai paaiškinta, kodėl būtent ginčo teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymą, kodėl būtent ši teritorija yra svarbi vietos bendruomenei, kokie su šia teritorija susiję viešieji poreikiai yra susiformavę, o pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog yra priešingai. Vien aplinkybė, jog pareiškėja nesutinka su Administracijos pozicija dėl ginčo teritorijos, objektyviai egzistuojančio visuomenės poreikio / intereso, savaime nesuponuoja išvados, kad Sprendimas yra neteisėtas, o Administracija įpareigotina suformuoti pareiškėjos pageidaujama žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui;

3.3. Pateiktame Viešosios erdvės Verkių seniūnijoje teritorijos sutvarkymo projekto aiškinamojo rašto (toliau – ir Aiškinamasis raštas) 2 lape pateikiamos ginčo teritorijos ortofoto, patvirtinančios, jog teritorija gana gausiai apaugusi medžiais ir krūmais, kurie dėl ilgalaikio naudojimosi tapo svarbi vietos bendruomenės interesų, susijusių su teise į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą bei normas dėl želdynų pakankamumo ir pasiekiamumo atitinkančią aplinką, tenkinimui, dalimi. Vietos bendruomenės poreikiai dėl viešosios erdvės – želdyno naudojimo ir lūkesčiai dėl šios teritorijos išsaugojimo yra susiformavę dėl ilgo šios teritorijos priskyrimo ir naudojimo kaip neurbanizuojamos viešosios erdvės. Detaliojo plano sprendiniuose minėta teritorija buvo žymėta kaip neurbanizuojama, skirta želdynams, jos dydis ir vieta nustatyta įvertinus gyventojų skaičių, atstumą nuo būstų iki vietinio želdyno, teritorijoje esančio reljefo ypatybes, augančių želdinių kokybę, teritorijos tinkamumą rekreacijai. Minėtas želdynas turi būti išsaugotas. Priešingu atveju būtų pažeisti ne tik vietos gyventojų interesai bei teisės aktų reikalavimai dėl želdynų normų, bet ir viešasis interesas. Tai, kad ginčo teritorijoje esantys medžiai šiuo metu yra neinventorizuoti ir nepažymėti Vilniaus interaktyviame žemėlapyje, nepaneigia jų faktinio buvimo ginčo žemės sklypo vietoje, todėl pareiškėjos argumentas dėl Sprendimo motyvuotumo neatitinka esamos situacijos ir klaidinantis;

3.4. Administracijos Sprendime pažymėta, jog dalis ginčo žemės sklypo patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją, todėl yra priskirtina valstybės išperkamai žemei, kita dalis ginčo teritorijos priskiriama valstybės išperkamai žemei (galiojantis ir nepanaikintas Detalusis planas, visuomenės intereso buvimas ir kt.);

3.5. Ginčo teritorijoje yra susiformavusi viešoji erdvė – želdynas / miškas, užtikrinami vietos bendruomenės viešieji interesai / poreikiai (visuomenės gyvenimo kokybės, teisės į sveiką ir švarią aplinką), kurie negalėtų būti užtikrinami šioje vietoje panaikinus vietos bendruomenei svarbią viešąją erdvę. Tarybos sprendimu pripažinta, kad Bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei, pripažintina valstybės išperkama ir natūra negrąžintina. Yra parengtas Projektas, kuriuo būtent ir siekiama sudaryti visas sąlygas viešosios erdvės išsaugojimui;

3.6. Pagal Bendrojo plano sprendinius kvartalų grupėje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių buvo identifikuotos 6 teritorijos, kurios vertintinos kaip atskirieji želdynai, t. y. neužstatytos pastatais, turinčios želdinius ir rekreacinę įrangą, nes kitos teritorijos yra užstatytos daugiabučiais ar vienbučiais pastatais ir įrengti daugiau atskirųjų želdynų jose nėra galimybių. Minėtų 6 teritorijų bendrasis plotas yra apie 68,5 tūkst. kv. m, pagal Administracijos turimus gyventojų registro duomenis šioje kvartalų grupėje gyvena 9 003 gyventojai. Pagal įtvirtintus mažiausio atskirųjų želdynų ploto reikalavimus tokiam gyventojų skaičiui reikalingas minimalus 90 tūkst. kv. m vietinių atskirųjų želdynų plotas. Pagal teisės aktų reikalavimus, siekiant užtikrinti visavertę gyvenimo kokybę šioje teritorijoje iš esmės dar trūksta apie 21 tūkst. kv. m atskirųjų vietinių želdynų. Visuomenė, ilgą laiką galėjusi naudoti ginčo žemės sklypo teritoriją poilsiui ir rekreacijai, turi teisėtą lūkestį ir interesą išlaikyti esamą padėti, todėl Vilniaus miesto savivaldybė, kuri yra atsakinga savivaldybės bendruomenei bei vykdanti savarankiškąsias savo funkcijas, privalo užtikrinti darnią Vilniaus miesto urbanistinę plėtrą bei tinkamą Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimą;

3.7. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. kovo 8 d., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimais, šiuo atveju buvo ir yra būtina derinti žemės savininkų bei kitų visuomenės sluoksnių interesus, išsaugant esamą minėtos teritorijos (yra parengtas Projektas) urbanistinę sistemą, saugomas teritorijas, želdynus, užtikrinant tinkamą teritorijos socialinę, ekonominę, švietimo, susisiekimo ir transporto sistemų eksploatavimą – jokie teritorijų planavimo dokumentai nenumato galimybės šios teritorijos užstatyti naujais pastatais. Ginčo teritorijos reikalingumą visuomenės poreikiams patvirtina Tarybos sprendimas;

3.8. Nesutiktina su pareiškėjos teiginiu, kad dėl to, jog ginčo teritorija pagal Bendrąjį planą patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, ši teritorija turi būti naudojama ją intensyviai užstatant, o ne kuriant joje parkus, skverus ir kt. Pagal Bendrojo plano reglamentą intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos apima ne vien daugiaaukštę daugiabutę gyvenamąją statybą, bet ir visuomeninės, komercinės paskirties, inžinerinės infrastruktūros, rekreacines ir kitas bendro naudojimo teritorijas;

3.9. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo ir Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime byloje Nr. 18/99, LVAT 2019 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-401-662/2019 pateiktų išaiškinimų kontekste prašomas grąžinti žemės sklypas yra skirtas visuomenės poreikiams, todėl jo grąžinimas nėra galimas. Nepaisant Tarybos sprendimo, bet kokiu atveju pareiškėjai negalėjo būti grąžinamas sklypas ginčo teritorijoje, kadangi egzistuoja ir kiti dokumentai (Detalusis planas, Bendrasis planas), pagal kuriuos ginčo teritorija svarbi visuomenės poreikiams ir negali būti grąžinamas natūra;

3.10. Atsakovas pagrįstai vertino rengiamo bendrojo plano sprendinius ir nustatė, kad ir ateityje ginčo teritorija bus reikalinga visuomenės poreikiams, todėl pareiškėjos prašymas grąžinti žemę natūra negali būti tenkinamas;

3.11. Nepanaikinus Administracijos Sprendimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškėjos interesai jai natūra negrąžinus žemės ginčo teritorijoje nebus pažeisti, nes pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą yra atlyginama.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą, dėstydamas iš esmės faktines aplinkybes, kurias skunde ir atsiliepime į skundą nurodė pareiškėja ir atsakovas, prašė skundą atmesti, akcentuodamas:

4.1. Pareiškėja yra pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusių savininkų A. ir Z. K. valdytą žemę A. V. K., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdinė. Likęs neatkurtas buvusių savininkų valdytos žemės plotas – 0,6399 ha;

4.2. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Tvarkos 106, 1061 punktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo bei Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarime, 1995 m. birželio 20 d. nutarime, 2003 m. kovo 4 d. nutarime, 2007 m. liepos 5 d. nutarime, LVAT 2013 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-858-129-13, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2010- 525/2015 pateiktų išaiškinimų kontekste NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinis ir vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujančių subjektų, negali veikti viršydama kompetencijas ribas ir priimti sprendimus dėl valstybinės žemės plotų priskyrimo valstybės išperkamai žemei, todėl tuo atveju, jei bus pripažinta, kad ginčo teritorija nepagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei ir Administracija suformuos šioje teritorijoje žemės sklypą / sklypus nuosavybės teisių grąžinimui natūra, NŽT teritorinis padalinys galės vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į buvusių savininkų A. ir Z. K. iki nacionalizacijos valdytą turtą, grąžinant žemės sklypus natūra. Kitu atveju, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros bus tęsiamos ir už iki 1940 m. nacionalizacijos A. ir Z. K. valdytą žemės plotą galės būti kompensuojama kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 1 d. sprendimu nusprendė: 1) atmesti pareiškėjos Ž. K. skundo dalį dėl reikalavimų, kuriais pareiškėja prašė panaikinti Administracijos Sprendimą ir įpareigoti atsakovą per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje buvusių savininkų A. ir Z. K. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtos žemės valdos dalyje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. Vilniaus mieste, kuri nepriskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, suprojektuoti grąžintiną (-us) natūra žemės sklypą (-us), atlikti jo (jų) kadastrinius matavimus, parengti kadastro duomenų bylą, patvirtinti žemės sklypo (-ų) kadastro duomenų byloje esantį (-ius) žemės sklypo (-ų) planą (-us) ir pateikti šiuos dokumentus NŽT sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti; 2) palikti nenagrinėtą pareiškėjos skundo reikalavimą, kuriuo pareiškėja prašė įpareigoti atsakovą pateikti visus Detalųjį planą sudarančius dokumentus (teritorijos raidos programą; aiškinamąjį raštą; pagrindinį brėžinį – spalvotą, visa apimtimi, papildomus brėžinius – jeigu tokie buvo parengti, procedūrų dokumentus) bei informaciją apie Detaliojo plano galiojimą ir apie galimai vėlesnius jo pakeitimus, susijusius su teritorija, esančia tarp (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. Vilniaus mieste.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusių savininkų A. ir Z. K. valdytą žemę A. V. K., mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdinė. Likęs neatkurtas buvusių savininkų valdytos žemės plotas – 0,6399 ha. Ginčas byloje kilo dėl Administracijos sprendimo, kuriuo netenkintas iš naujo išnagrinėtas pareiškėjos Prašymas, kuriuo ji prašė atkurti nuosavybės teises natūra žemėvaldos teritorijos plote, Vilniaus m. plano ištraukoje pažymėtoje žalia spalva. Ginčijamu Administracijos Sprendimu pareiškėjos Prašymas iš esmės netenkintas konstatavus, kad ginčo žemės sklypas, esantis tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, priskirtas valstybės išperkamai žemei, kadangi didžioji ginčo žemės sklypo dalis patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją, likusi žemės sklypo dalis reikalinga visuomenės poreikiams. Ginčas dėl pareiškėjos Prašymo buvo nagrinėjamas VAAT administracinėje byloje Nr. eI-2718-1047/2019, kurioje įsiteisėjusiu VAAT sprendimu atsakovo sprendimas dėl šio pareiškėjos Prašymo buvo panaikintas ir atsakovas įpareigotas šį pareiškėjos Prašymą išnagrinėti iš naujo.

7. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėja prašo panaikinti visą Administracijos Sprendimą, iš skundo turinio matyti, kad iš esmės pareiškėja nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria atsisakoma atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į teritoriją, esančią tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, dėl šios teritorijos reikalingumo visuomenės poreikiams.

8. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 181 ginčo teritorijos dalis priskirta valstybinės reikšmės miškui. Pareiškėja nekelia ginčo dėl Sprendimo šiuo aspektu, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos Prašymą suformuoti žemės sklypą teritorijos dalyje, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas.

9. Teismas apžvelgė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą LVAT išaiškinimų dėl sąlygų, kurioms esant žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą, kontekste ir akcentavo, kad pirmoji įstatymu nustatyta sąlyga yra tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus; antroji sąlyga yra visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, tačiau visuomenės poreikiai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, yra tik konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Taigi ne aplinkybė, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau net ir jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemei grąžinti. Priešingai aiškinant įstatymą, galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą.

10. Teismas nustatė, kad Detaliojo plano sprendiniuose ginčo teritorija žymėta kaip neurbanizuojama, skirta želdynams. Pagal Bendrąjį planą ginčo teritorija patenka į „Intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas“. Ginčo teritorija priskirta intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinei zonai ir naujai rengiamame Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Taryba sprendimu ginčo teritorijoje, kuri, kaip nurodyta Bendrajame plane, patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, nusprendė tarp namų esančias teritorijas palikti visuomenės reikmėms.

11. Teismas iš Aiškinamojo rašto nustatė, kad ginčo teritorija (teritorijos ortofoto vaizde pažymėta kaip C dalis) yra gausiai apželdinta erdvė, kurią siūloma išnaudoti gyventojų pasivaikščiojimams ir pėsčiųjų, dviratininkų jungčiai su gretimomis gyvenamojo mikrorajono bendro naudojimo teritorijomis. Įvertinta esama šios teritorijos būklė, ji aprašyta ir pateikti konceptualūs sprendiniai. Pasiūlymai buvo svarstyti 2019 m. sausio 29 d. vykusiame susirinkime, kuriame dalyvavo ir pastabas teikė gyventojai – tai matyti iš Susirinkimo dėl viešosios erdvės, esančios Verkių seniūnijos teritorijoje (duomenys neskelbtini) gatvėje sutvarkymo projektinių pasiūlymų 2019 m. vasario (diena nenurodyta) d. protokolo Nr. A17-153/19(3.1.16-MP) (toliau – ir Protokolas).

12. Teismas sprendė, kad priešingai, nei teigia pareiškėja, teritorijai yra išreikštas aiškus bei konkretus visuomenės poreikis – teritorijos dalis, nepatenkantį į valstybinės reikšmės mišką, palikta poilsiui ir rekreacijai. Todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai netenkintas pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises ginčo teritorijoje, kadangi toks žemės sklypas, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, yra valstybės išperkamas.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodo suprantanti, kad valstybės miškui priskirta buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtos žemės valdos, esančios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, dalis negali būti grąžinama natūra, kadangi yra valstybės išperkama žemė. Pareiškėjos skundo argumentai, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 181 yra nauja aplinkybė, kuri nebuvo nurodyta nei Rašte į pareiškėjos Prašymą, nei nuo 2016 m. vykstančiuose teisminiuose procesuose, nėra svarbūs nagrinėjamuoju atveju, kadangi šis nutarimas yra paskelbtas viešai ir pareiškėja turėjo galimybę su juo susipažinti. Administracija nėra įpareigota pranešti pareiškėjai apie Vyriausybės priimtus nutarimus, todėl šiuo aspektu nei gero administravimo, nei VAI 3 straipsnio 6 punkte įtvirtintas efektyvumo principas nebuvo pažeisti.

14. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad dalyje ginčo teritorijoje yra valstybinės reikšmės miškas, į kurį negali būti atkurtos nuosavybės teisės, kadangi jis yra valstybės išperkamas pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Likusioje žemės sklypo dalyje išsidėstę želdynai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo žemės sklype yra nei į valstybinės reikšmės mišką, nei į želdynų funkcinę zoną nepatenkančių teritorijų, todėl aplinkybė, kad atsakovas nenurodė teritorijos dalių nėra svarbi, kadangi visa ginčo teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei.

15. Teismas vertino, kad pareiškėjos argumentai, susiję su ginčo teritorijoje esančių medžių brandumu ir vertingumu, nėra svarbūs, kadangi šioje byloje nenagrinėjamas ginčas dėl valstybinės reikšmės miško ploto, esančio ginčo teritorijoje. Svarbu yra tai, kad ši teritorija pagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei. Nors pareiškėjos nurodomos Želdynų įstatymo nuostatos nedraudžia fiziniam asmeniui nuosavybės teise turėti želdynais ir želdiniais apaugusią žemę, tačiau nuosavybės teisės atkūrimas vykdomas ne pagal Želdynų įstatymo, o pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad Detalusis planas yra viešai prieinamas visuomenei – jį bei visą informaciją galima rasti internete. Be to, pareiškėja jokio reikalavimo, susijusio su Detaliuoju planu, savo Prašyme nereiškė, jokių dokumentų nei apie Detaliojo plano galiojimą, nei apie jo pakeitimus, susijusius su ginčo teritorija Prašymu pateikti neprašė. Todėl informacijos išsamumo aspektu, tikrinant jį su pareiškėjos Prašymo turiniu, ginčijamas Sprendimas yra pakankamai išsamus.

17. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad Sprendime vadovaujamasi Tarybos sprendimu ir jo pagrindu parengtu Projektu, tik patvirtina ginčo teritorijos priskyrimo visuomenės poreikiams pagrįstumą. Teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, kad Tarybos sprendimą nutartyje dėl VAAT sprendimo vertino LVAT, tačiau šis Tarybos sprendimas nebuvo panaikintas, yra galiojantis, todėl atsakovas turėjo teisę vadovautis šiuo Tarybos sprendimu.

18. Teismas pažymėjo, kad Administracija Sprendime, priskirdama ginčo žemės dalį, kuri nepriskirta valstybinės reikšmės miškui, vadovavosi aktualiais teisės aktais, bet ne vien naujai rengiamu bendruoju planu. Tai, kad atsakovas kaip papildomą argumentą savo išvadai dėl ginčo teritorijos priskyrimo visuomenės poreikiams pagrįsti pažymėjo ir aplinkybę, jog šią teritoriją taipogi planuojama priskirti intensyviam naudojimui įrengiamų želdynui funkcinei zonai, savaime negali lemti ginčijamo Sprendimo nepagrįstumo.

19. Teismas konstatavo, kad Administracijos Sprendime nurodyti jo priėmimo teisiniai pagrindai, faktinis pagrindas – išsamiai išnagrinėtos ir įvertintos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasi atsakovas nesutiko su pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis, Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, Administracijos kompetencijos ribose, neprieštarauja šios institucijos tikslams bei uždaviniams, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių jis turėtų būti panaikintas nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais motyvais.

20. Teismas, konstatavęs, kad Administracijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, netenkino ir skundo reikalavimo Nr. 2, kaip išvestinio reikalavimo, o pareiškėjos skundo reikalavimą Nr. 3 dėl atsakovo įpareigojimo pateikti visus Detalųjį planą sudarančius dokumentus ir susijusią informaciją paliko nenagrinėtu, kadangi pareiškėja Prašyme tokio reikalavimo nereiškė (ABTĮ 105 straipsnio 1 punktas).

21. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetė pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 22. Pareiškėja Ž. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą bei priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėja nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pareiškėja neginčijo Administracijos Sprendimo, kiek jis susijęs su aplinkybe dėl valstybinės reikšmės miškų plotų, esančių teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, patvirtintų Vyriausybės nutarimu Nr. 181, tačiau akcentavo, kad ši aplinkybė Sprendime buvo pateikta kaip nauja, kuria Administracija nesivadovavo nagrinėdama Prašymą;

23.2. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendime nurodyta, jog turėtos valdos teritorija yra apaugusi brandžiais bei vertingais medžiais, Administracija konkrečiai nenurodė kokia apimtimi šioje ginčo teritorijoje žemė priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams ir koks žemės plotas liko nepriskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Ši informacija yra svarbi, nes: nuosavybės teisių atkūrimo procesas reikalauja individualumo: nekonkretus sprendimas negali lemti konkretaus objekto priskyrimo valstybės išperkamai žemei; jos nesant, yra nesuprantamas konstatavimas, jog ginčo teritorija yra apaugusi brandžiais ir vertingais medžiais, dėl kurių buvimo ir likusi ginčo teritorijos dalis laikoma valstybės išperkama žeme;

23.3. Administracijos pareiga pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę yra įtvirtinta Tvarkos 1061 punkte ir apie ją pasisakyta LVAT 2015 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015, kuri suprantama kaip pranešimas apie konkrečias priežastis, leidžiančias Administracijai atsisakyti projektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą, ir apie konkretų žemės valdos plotą, kuriam turi įtakos Vyriausybės nutarimas Nr. 181, nurodyti kokio dydžio yra valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į teritoriją, siekiamą susigrąžinti natūra, ir koks žemės plotas nepatenka į valstybinės reikšmės mišką. Ši informacija nebuvo pateikta, o tik apsiribota bendro pobūdžio informacija apie priimtą Vyriausybės nutarimą Nr. 181;

23.4. Teismo pozicija suponuoja išvadą, kad vien dėl tos aplinkybės, jog Vyriausybės nutarimas Nr. 181 yra viešai paskelbtas, pareiškėja pati savarankiškai turėjo atlikti buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtos valdos identifikavimą bei nustatyti jos statusą. Net NŽT, kuri kartu su Administracija dalyvauja nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo procese ir kuriai žinoma visa viešai skelbiama informacija, negali tęsti nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo procedūrų, kol Administracija nepateikia jai informacijos apie buvusio savininko žemės priskyrimą valstybės išperkamai ar laisvai. Todėl teismas be jokio pagrindo perkėlė Administracijos funkcijas pareiškėjai, kuri yra ne tik silpnoji šalis Administracijos atžvilgiu, bet ir neturi kompetencijos šių funkcijų atlikti;

23.5. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei nepagrįstai suvienodino žemės, kuri patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, ir žemės, apaugusios brandžiais bei vertingais medžiais, statusą pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas, t. y. pažeidė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 straipsnis);

23.6. Į bylą yra pateiktos dvi Bendrojo plano ištraukos: ištrauka iš galiojančio Bendrojo plano, patvirtinto Tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, kurią su skundu teismui pateikė pareiškėja; ištrauka iš naujai rengiamo Bendrojo plano (dar nepatvirtinto), kuri įkomponuota į Sprendimo tekstą. Pagal galiojančio Bendrojo plano sprendinius ginčo teritorija (buvusių savininkų A. ir Z. K. žemės dalis, esanti tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių) nepatenka į žalia spalva pažymėtą funkcinę zoną, reiškiančią jos naudojimą želdynų įrengimui. Ji patenka į Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos ribas. Ši teritorija – mišri teritorija, kurioje leidžiama veikla, susijusi ne tik su rekreacija. Pagal naujai rengiamo Bendrojo plano sprendinius aptariama ginčo teritorija pažymėta tamsiai žalia spalva, t. y. patenka į Intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinę zoną;

23.7. Teismas pripažino, kad Sprendimo argumentai, susiję su naujai rengiamo Bendrojo plano sprendiniais, yra papildomi. Todėl darytina išvada, jog dar neužbaigto rengti ir nepatvirtinto naujojo Bendrojo plano sprendiniai neturi įtakos ginčo teritorijos priskyrimui valstybės išperkamai žemei (reikalingai visuomenei), o teismo pastebėjimas, kad ginčo teritorija patenka į žalios spalvos pažymėtą funkcinę zoną (Intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinę zoną) pagal naujai rengiamą bendrąjį planą nėra teisiškai reikšmingas ir nepatvirtina Sprendimo teisėtumo;

23.8. Teismo sprendimas motyvuojamas Detaliojo plano sprendiniais, nurodant, kad pagal juos ginčo teritorija pažymėta kaip neurbanizuojama, skirta želdynams. Tačiau byloje nėra Detaliojo plano dokumentų, remiantis kuriais teismas galėtų padaryti tokią išvadą, t. y. teismo išvada nepagrįsta faktinėmis bylos aplinkybėmis (ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis). Nors Administracijos atsiliepime yra nurodytas Detaliojo plano registracijos numeris, tačiau pagal šį numerį atlikus paiešką Registre, Detalusis planas nerastas;

23.9. Teismas išskyrė dvi teritorijas – užimta valstybinės reikšmės miškų, užimta brandžiais ir vertingais medžiais – ir suvienodino šių teritorijų statusą, t. y. laikė jas valstybės išperkama žeme (valstybinės reikšmės mišku), kas prieštarauja Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktams, t. y. netinkamai taikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 straipsnis). Šiuo aspektu teismas nukrypo nuo LVAT 2019 m. gruodžio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2480-415/201951 pateiktų išaiškinimų, pagal kuriuos, be kita ko, brandūs (vertingi) medžiai nesudaro pagrindo žemę priskirti valstybės išperkamai žemei. Be to, Interaktyvaus gatvių priežiūros žemėlapio, patalpinto Vilniaus miesto savivaldybės internetinėje svetainėje, duomenimis ginčo teritorijoje esantys medžiai yra neinventorizuoti, o tai reiškia, jog nėra informacijos, patvirtinančios Sprendime nurodytus teiginius, kad ta ginčo teritorijos dalis, kuri nepriskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, yra apaugusi brandžiais ir vertingais medžiais;

23.10. Aiškinamojo rašto 4 dalyje nurodytos išvados įrodo, kad daugumą medžių, augančių analizuojamose teritorijose (erdvėse), yra blogos būklės, t. y. paneigia Administracijos teiginius, kad ginčo teritorijoje yra vertingų medžių, kurių išsaugojimu yra suinteresuota vietos bendruomenė ir kurių reikia šios bendruomenės interesams, susijusiems su teise į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą aplinką, tenkinti. Kartu šios išvados parodo, jog dirvos sudėtis prasta, skurdi, kas reiškia, kad aptariamos teritorijos (erdvės) yra netinkamos naujiems želdiniams įrengti;

23.11. Teismui pripažinus, kad ginčo teritorijai, nepatenkančiai į valstybinės reikšmės mišką, yra parengtas Detalusis planas, turėjo būti įvertini visi šio Detaliojo plano sprendiniai, kiek jie susiję su ginčo teritorija, bei pagal juos identifikuotas konkretus ir aiškus visuomenės poreikis, kuris negalėtų būti patenkintas kitaip nei paimat šią teritoriją (žemę) iš buvusių savininkų. Įvertinti Detaliojo plano sprendinius pagal pateiktą neinformatyvią ištrauką nėra galimybės. Teismas vadovavosi tik Administracijos lakoniškais teiginiais apie Detaliojo plano sprendinius, kurie nebuvo pagrįsti dokumentais;

23.12. Ginčui aktualūs VAAT sprendime pateikti išaiškinimai, kad Tarybos sprendimas yra nekonkretus, o todėl jis negali būti vertinamas kaip nulemiantis ginčo teritorijos priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Be to, teismas akcentavo, jog tiek esant Tarybos sprendimui, tiek jo nesant, ginčo teritorija turi būti vertinama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus. Taigi, pats Tarybos Sprendimas nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo ginčo teritoriją, nepriskirtą valstybinės reikšmės miškų plotams, laikyti valstybės išperkama žeme, o Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų kriterijų, leidžiančių aptariamą žemę priskirti valstybės išperkamai, byloje nenustatyta;

23.13. Kompleksiškai įvertinus sprendinius, numatytus Verkių seniūnijoje teritorijos sutvarkymo projektiniuose pasiūlymuose (schemoje), jų aprašymą Aiškinamajame rašte bei Protokolo turinį, ginčo teritorija, kuri nepatenka į valstybinės reikšmės mišką, atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus, leidžiančius aptariamą žemę priskirti valstybės išperkamai, o vietos bendruomenė neturi jai aiškaus ir konkretaus poreikio, kas reiškia, jog žemė, esanti tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, kuri nepatenka į valstybinės reikšmės mišką, gali būti grąžinta natūra. 2019 m. sausio 29 d. vykusiame susirinkime dalyvavusios Administracijos atstovės teiginys, jog jeigu savivaldybė atsisakys sklypo visuomenės interesams, sklypas gali būti perduotas žemės grąžinimui, nes žemės grąžinimui buvusiems savininkams Vilniaus mieste trūksta, patvirtina, kad Tarybos sprendimas yra nekonkretus ir net esant Tarybos sprendimui, šiame sprendime aprašytos Vilniaus miesto erdvės nėra automatiškai priskiriamos valstybės išperkamai žemei, kad nesant aiškiam ir konkrečiam visuomenes (vietos bendruomenės) poreikiui, šių erdvių žemė turės būti perduota nuosavybės teisių atkūrimui. Konkrečiu atveju toks poreikis ginčo teritorijai, nepatenkančiai į valstybinės reikšmės mišką, nėra išreikštas;

23.14. Registre Detalusis planas nepatalpintas, kitose interneto svetainėse jo taip pat nėra, todėl Detaliojo plano sprendiniai bei su jo susiję dokumentai (informacija) nebuvo ir nėra prieinami pareiškėjai. Neturėdama viešai prieinamų duomenų apie Detalųjį planą, pareiškėja savo Prašyme negalėjo Administracijai kelti klausimo dėl jo pateikimo. Be to, pati Administracija informaciją apie tai, kad buvo parengtas Detalusis planas, pateikė tik pakartotiniai, po LVAT 2019 m. spalio 9 d. nutarties, išnagrinėjus pareiškėjos Prašymą. Pareiškėja, teikdama Administracijai Prašymą, neprivalėjo žinoti visų aplinkybių, kurie sudarytų pagrindą žemę priskirti valstybinės išperkamai. Visapusiškai ir išsamiai įvertinti galimybę žemę grąžinti natūra pagal Tvarkos 1061 punkto nuostatas yra Administracijos pareiga;

24. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Ginčo teritorijos didžioji dalis patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Vyriausybės nutarimu Nr. 181. Šiuo pagrindu buvo sprendžiama, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvusių savininkų A. ir Z. K. turėtos žemės valdos, esančios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g., dalis negali būti grąžinama natūra – ji valstybės išperkama;

24.2. Pareiškėja nekelia ginčo dėl prašomo panaikinti Administracijos Sprendimo tuo aspektu, kad Administracija atsisakė tenkinti pareiškėjos Prašymą suformuoti žemės sklypą teritorijos dalyje, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas. Taigi, nėra ginčo dėl aplinkybės, kad dalyje ginčo teritorijoje yra valstybinės reikšmės miškas, į kurį negali būti atkurtos nuosavybės teisės, kadangi jis yra valstybės išperkamas pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Likusioje žemės sklypo dalyje išsidėstę želdynai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo žemės sklype yra nei į valstybinės reikšmės mišką, nei į želdynų funkcinę zoną nepatenkančių teritorijų, todėl visa ginčo teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei;

24.3. Administracija neturi objektyvios galimybės pateikti spalvotą Detaliojo plano ištrauką, be to, Administracija neturi techninių galimybių padaryti šio dokumento kopijos, kadangi jis yra didelės apimties (pločio ir ilgio). Vis dėlto, pareiškėja turi ir turėjo teisę susipažinti su šiuo dokumentu Administracijos pastate. Detalusis planas apėmė ir ginčo teritoriją ir būtent ši aplinkybė yra esminė vertinant galimybę šią teritoriją priskirti valstybinės reikšmės miškui ir želdynams;

24.4. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad egzistuoja aiškūs visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje. Ginčo teritorijos vietos bendruomenės poreikiai dėl joje esančios viešosios erdvės – želdyno naudojimo ir lūkesčiai dėl šios teritorijos išsaugojimo yra susiformavę dėl ilgo šios teritorijos priskyrimo ir naudojimo kaip neurbanizuojamos viešosios erdvės. Visa ginčo teritorija, be kita ko, ir ta, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, yra svarbi gyventojų interesams užtikrinti;

24.5. Sąlygos, kurioms esant ginčo žemės sklypo teritorija įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą, yra aiškiai apibrėžtos ir nagrinėjamu atveju egzistuoja, ką patvirtina Detalusis planas, Bendrasis planas, Tarybos sprendimas, Projektas. Teritorijų planavimo dokumentai nenumato galimybės šios teritorijos užstatyti naujais pastatais ir patvirtina ginčo sklypo teritorijos reikalingumą visuomenės poreikiams;

24.6. Nagrinėjamu atveju aktualūs panašioje savo faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-401-662/2019 dėl Administracijos įpareigojimo suprojektuoti grąžintiną natūra atskirą žemės sklypą 2019 m. sausio 15 d. nutartyje pateikti išaiškinimai, pripažįstant, kad egzistuoja aiškus ir konkretus visuomenės poreikis, dėl ko pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ginčo teritorija yra priskirtina valstybės išperkamai žemei.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti iš esmės pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skunde nurodytais motyvais, akcentuodamas, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas visapusiškai išnagrinėjus pateiktus įrodymus, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis bei teismų praktika. Atsakovas visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos Prašymą ir priėmė pagrįstą Sprendimą, kurio turinys atitinka VAĮ 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus: yra paremtas objektyviais ir konkrečiais duomenimis / faktais (Bendruoju planu, Detaliuoju planu) bei teisės aktų normomis, Konstitucinio Teismo išaiškinimais, yra motyvuotas ir išsamus, pateiktas motyvų išdėstymas yra aiškus ir suprantamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro teritorijos, kurioje pretendentas siekia suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, priskyrimo valstybės išperkamai žemei dėl jos poreikio viešiesiems visuomenės interesams tenkinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

27. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija byloje ginčijamu 2019 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. A51-108303/19(2.14.2.12-ŽEM) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusių savininkų A. ir Z. K. iki nacionalizacijos turėtoje vietoje“ pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriuo prašoma teritorijoje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, suformuoti žemės sklypą (-us) grąžinimui natūra, konstatavo, kad, remiantis Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsniais, nurodyta teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Administracija nurodė, kad didžioji dalis teritorijos patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, likusi dalis apaugusi brandžiais ir vertingais medžiais, yra svarbi vietinės bendruomenės interesų, susijusių su teise į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą aplinką, atitinkančią želdynų pakankamumo ir pasiekiamumo normas, tenkinimui. Teritorija ilgą laiką yra priskiriama ir naudojama kaip neurbanizuota viešoji erdvė. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ Vilniaus miesto bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų esančios viešosios erdvės pripažintos svarbiomis vietos bendruomenei, todėl yra priskirtinos valstybės išperkamomis ir natūra negrąžintinomis. Be to, yra parengtas viešosios erdvės tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sutvarkymo projektas, kuriuo siekiama išsaugoti minėtą viešąją erdvę. Baigiamame rengti Vilniaus miesto savivaldybės bendrajame plane, atlikus sisteminę viso miesto želdynų išdėstymo analizę, ginčo teritorija priskirta intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinei zonai.

28. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo, akcentavo, jog ne aplinkybė, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Teismas padarė išvadą, kad teritorijai yra išreikštas aiškus bei konkretus visuomenės poreikis – teritorijos dalis, nepatenkanti į valstybinės reikšmės mišką, taip pat reikalinga poilsiui ir rekreacijai, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai netenkintas pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises natūra ginčo teritorijoje, toks žemės sklypas, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, yra valstybės išperkamas.

29. Pareiškėja, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad atsakovas nėra nurodęs, kuri teritorijos dalis yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams ir koks žemės plotas liko nepriskirtas; teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes dėl žemės ploto, apaugusio brandžiais medžiais ir nepagrįstai suvienodino su valstybinės reikšmės miškui priskiriamais plotais, todėl netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas; brandūs medynai savaime nesudaro pagrindo žemę priskirti valstybės išperkamai; teismas be pagrindo vertino rengiamo Bendrojo plano nuostatas, rėmėsi Detaliuoju planu, kurio byloje pateikiama tik neinformatyvi ištrauka; mano, kad byloje nėra nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus kriterijus; vietos bendruomenė neturi ginčo teritorijai, kuri nėra priskirta valstybinės reikšmės miškui, aiškaus ir konkretaus poreikio.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

31. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

32. Atkūrimo įstatymo (pareiškėjos 2016 m. balandžio 18 d. prašymo pateikimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; <...> žemės sklypų, numatomų naudoti <...> bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; <...> savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; <...>.

33. Aiškindamas šį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad juo yra apibrėžtos sąlygos, kurioms esant žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestams, įgyja išperkamos, t. y. negrąžinamos natūra, žemės teisinį statusą. Pirmoji įstatymu nustatyta sąlyga yra tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus. Antroji sąlyga yra visuomenės poreikiai, kurie žemės naudojimo paskirties nustatymo būdu apibrėžiami Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, tačiau visuomenės poreikiai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, yra tik konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Taigi ne aplinkybė, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau net ir jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemei grąžinti. Priešingai aiškinant įstatymą, galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-495-415/2019).

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek Administracija priimdama Sprendimą, tiek pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti, ar ginčo žemės sklypui buvo realus ir pagrįstas visuomenės poreikis ir ar jis objektyviai negalėjo būti patenkintas kitaip nei negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams.

35. Teisėjų kolegija aptariamu aspektu pažymi, kad pagrįsto visuomenės poreikio nustatymas konkrečiai teritorijai kiekvienu atveju pasižymi individualiu aplinkybių vertinimu, jos gali būti įrodinėjamos visomis ABTĮ 56 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados dėl konkretaus visuomenės poreikio egzistavimo turi būti daromos atsižvelgiant į duomenų visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu reikšmingais laikytini tiek galiojantys teritorijų planavimo dokumentai, tiek rengiami, kuriuose numatomos konkrečios teritorijos vystymo perspektyvos, tiek faktinis teritorijos naudojimas viešiesiems poreikiams tenkinti, bei visuomenės lūkesčiai dėl konkrečios teritorijos naudojimo.

36. Pažymėtina, kad Administracija ginčijamame Sprendime nurodė išsamius tiek teisinius (Vietos savivaldos įstatymas, Želdynų įstatymas, Aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694 nustatytos rekreacinės paskirties želdynų normos ir kt.), tiek faktinius (vietos bendruomenės poreikiams želdynai naudojami ilgą laiką, tai suformavo atitinkamus lūkesčius ateičiai, teritorijoje vietinių atskirųjų želdynų plotų yra per mažai esamam gyventojų skaičiui) argumentus, kuriais grindžiami teritorijos visuomenės poreikiai vietos bendruomenės rekreacijai. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais būtų tai pagrįstai kvestionuojama, pareiškėja savo nesutikimą su Sprendimu ir pirmosios instancijos teismo išvadomis grindžia selektyviai ginčydama atskiras su teritorijos planavimu susijusias aplinkybes, tačiau jos nurodomi teiginiai laikytini neturinčiais reikšmės visumos byloje nustatytų aplinkybių vertinimui.

37. Apeliantė akcentuoja, kad byloje nėra pateiktų Vilniaus miesto valdybos 1997 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 509V patvirtinto Detaliojo plano visų dokumentų, kuriais galėtų būti pagrindžiamas teritorijos poreikis viešosioms reikmėms. Bylos 35 lape yra pateikiama Detaliojo plano ištrauka, kurioje pažymėta ginčo teritorija vertintina kartu su kitais duomenimis byloje: Miesto plano ištrauka, Viešosios erdvės sutvarkymo projektu. Pareiškėja nenurodė šiuose dokumentuose egzistuojant kokių nors prieštaravimų; Miesto plane pažymėtas valstybinės reikšmės miško plotas, kuris Viešosios erdvės sutvarkymo projektu kartu su kitomis šalia esančiomis želdynų teritorijomis įtraukiamas į rekreacinės paskirties teritorijas. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ 2 punktu nustatyta, kad 1 punkte nurodytiems objektams eksploatuoti Administracijos direktorius organizuoja žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų, kurių tikslas – suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdynams eksploatuoti, rengimą.

38. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas – Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas, nepagrįstas ir atmestinas. Ta aplinkybė, kad formuojamas žemės sklypas viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdynams apima tiek valstybinės reikšmės mišką, tiek šalia esančius želdynus, kai yra nustatomas teritorijos poreikis visuomenės rekreacijai, reiškia, kad žemės priskiriama valstybės išperkamai tiek Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio pagrindu (valstybinės reikšmės miškas), tiek Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (visuomenės rekreacijos poreikiams). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad neturi esminės reikšmės aplinkybė, jog atsakovas ginčijamame Sprendime atskirai nenurodė teritorijos, kurią užima valstybinės reikšmės miškas, ploto, nes vertinama, kad visuomenės rekreacijos poreikių tenkinimui reikalinga vientisa teritorija, apimanti ir šalia valstybinės reikšmės miško esančius želdynus. Pastarąją aplinkybę pagrindžia tiek duomenys byloje apie faktinį ilgalaikį visos teritorijos naudojimą vietinės bendruomenės rekreacijos reikmėms, tiek susiformavę atitinkami lūkesčiai, Viešosios erdvės sutvarkymo projektas, projektinių pasiūlymų Aiškinamais raštas, vietinės bendruomenės dalyvavimas projektinių pasiūlymų svarstyme.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne medynų sudėtis, branda, jų vertė ir inventorizavimo faktai yra lemiantys sprendžiant dėl žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei, bet urbanizuotoje teritorijoje egzistuojantis vietinės bendruomenės poreikis turėti erdves rekreacijai, užtikrinančias jos narių teisę į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą gyvenamąją aplinką, atitinkančią želdynų pakankamumo ir pasiekiamumo normas. Atsakovas ginčijamą sprendimą grindžia savivaldybės pareiga planuojant teritorijas numatyti konkrečius sklypus, kuriuose turėtų būti išdėstomi atskirieji želdynai; šie sklypai parenkami vertinant kiekybinius (minimalaus želdyno ploto priklausomybė nuo gyventojų skaičiaus bei didžiausio pasiekiamumo spindulio) ir kokybinius (esamų želdynų ir želdynų įrengimo kokybė) kriterijus bei identifikuojami teritorijų planavimo dokumentuose ir pertvarkymo projektuose, kurių tikslas – suformuoti valstybinės žemės sklypus viešosioms erdvėms ir (ar) kitiems želdynams eksploatuoti.

40. Nurodytos aplinkybės, kad ginčo teritorija yra objektyviai reikalinga visuomenės poreikiams rekreacijai, atitinka tiek galiojančio Detaliojo plano, tiek Bendrojo plano sprendinius, kuriais ji priskiriama „Intensyvaus užstatymo gyvenamosioms teritorijoms“ su numatytomis rekreacinės paskirties teritorijomis. Taryba sprendimu ginčo teritorijoje nusprendė tarp namų esančias teritorijas palikti visuomenės reikmėms. Be to, ginčo teritorija priskirta intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinei zonai ir naujai rengiamame Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Rengiamo Bendrojo plano nuostatos yra reikšmingos sprendžiant dėl priimtų teritorijos vystymo sprendimų tęstinumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas vertino kitų duomenų kontekste.

41. Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma nuosekliai pagrindžia ginčo teritorijos priskyrimą valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais, Administracija Sprendime išsamiai nurodė tai patvirtinančius motyvus, ginčijamą Sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

42. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė