2023-06-14 Nr. AB-11977-3-65-3-00765-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-626-463/2023

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00765-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Beato Martišienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. G. ir R. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. G. ir R. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai E. G. ir R. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-33578 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją E. G.“ (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjams lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad nesutikdami su VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, jį apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), kuri 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. ( 18.2E ) I-8582, paliko VSDFV Panevėžio skyrius sprendimą nepakeistą.

3. VSDFV Panevėžio skyrius sprendimu nepagrįstai atsisakė neskirti E. G. lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos šeimai, auginančiai neįgalų vaiką M. G., gimusį (duomenys neskelbtini), nes M. G. iki sukankant 18 metų nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialus slaugos poreikis.

4. Atsakovas priimdamas sprendimą nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno VI MSEK 2000 m. vasario 10 d. invalidumo pažymėjimu. Pareiškėjai nurodė, kad ši ekspertizė yra pakartotinė. Jie kartu su prašymu atsakovui pateikė daugybę dokumentų, patvirtinančių, jog M. G. nuo pat gimimo yra visiškai neįgalus, jam neterminuotai ir nepertraukiamai iki šiol yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Kauno VI MSEK M. G., kai jam buvo 16 metų, atliko pirminę ekspertizę, kurios metu nustatė 1 grupės invalidumą, invalidumo priežastis – „iš vaikystės“, invalidumas nustatytas be termino, nustatyta, kad M. G. reikalinga pastovi globa, taip pat priimtas sprendimas skirti kompensacijas už specialiąsias transporto priemones. M. G. išduota invalidumo pažyma serija MSE-1 Nr. 390289. Pareiškėjai įsitikinę, kad atsakovas privalėjo vadovautis būtent šia invalidumo pažyma. Ji atitinka Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytus reikalavimus.

5. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio bei Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-668 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2.2 papunkčio nuostatas, lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacija skiriama ir mokama šeimoms (artimiesiems giminaičiams; įtėviams; vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjams (rūpintojams); neįregistravusiems santuokos ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims), auginančioms namuose neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. neterminuotam laikui buvo pripažinta visiška negalia (toliau – neįgalus vaikas), jei bent vienas šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį (toliau – šeimos, auginančios neįgalų vaiką). Šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui tęsiamas slaugos poreikio nustatymas po 18 metų nepertraukiamai (vietoje specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).

7. Atsakovas nesutiko, kad VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, prieštaraujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, galiojantiems teisės aktams bei jų teisiniam aiškinimui.

8. Teigė, kad pareiškėjai prie savo skundo pridėjo eilę neįgaliojo M. G. medicininių dokumentų kopijų, įrodančių jo sveikatos būklę, tačiau įrodymų, kad M. G. iki 18 metų sukakties dienos buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba iki 2005 m. birželio 30 d. buvo neterminuotam laikui pripažinta visiška negalia, nepateikė. Iš pateiktų dokumentų galima tik konstatuoti, kad M. G. specialusis nuolatinės slaugos poreikis iki 18 metų nebuvo nustatytas, o jam, neterminuotam laikui, pirmą kartą visiška negalia buvo nustatyta nuo 2000 m. vasario 10 d., kada jam jau buvo sukakę 18 metų. Taigi, E. G. neatitiko Įstatyme įtvirtintų imperatyviųjų sąlygų šiai kompensacijai gauti, todėl atsakovas atsisakydamas skirti ją elgėsi atsakingai, sąžiningai vertino pateiktus dokumentus. Pažymėjo, kad iki 2005 m. liepos 1 d. asmens sveikatos būklę vertinti, medicininius dokumentus išduoti ir visišką negalią asmenims iki 18 metų nustatyti buvo pavesta asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinei komisijai ar Valstybinei medicininei socialinės ekspertizės komisijai, o nuo 2005 m. liepos 1 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsniu specialųjį nuolatinės slaugos poreikį asmenims nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliu – ir NDNT). Atsakyti, kodėl gydytojų komisija, nuo gimimo kiekvieną kartą vertindama M. G. sveikatos būklę, jam iki 18 metų nenustatė specialiojo nuolatinės slaugos poreikio, o pirmą kartą „visišką negalią“ neterminuotai nustatė tik 2000 m., esant jam jau 18 m., VSDFV Panevėžio skyrius negali, nes tai yra ne jo kompetencijos ribose. Todėl pareiškėjų argumentas, kad atsakovas nevertino M. G. sveikatos būklės bei visų pateiktų medicininių dokumentų yra niekinis. Juos vertinti privalėjo ne atsakovas, o kvalifikuotos gydytojų komisijos.

9. Atsakovo priimto sprendimo teisėtumą patvirtino ir Fondo valdyba, kuri išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi 2021 m. spalio 12 d. E. G. skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo, pareiškėjo E. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą, VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

10. Priimant VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą atsakovas nesivadovavo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno VI MSEK 2000 m. vasario 10 d. invalidumo pažymėjimu serija MSE-1 Nr. 390289, kadangi jame nėra įrašyta „visiška negalia“.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsiliepime į skundą nurodė, kad Fondo valdyba pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatas yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimams ir veiksmams (neveikimui) apskųsti.

13. Fondo valdyboje 2021 m. spalio 21 d. buvo gautas pareiškėjo E. G. skundas, kuriuo jis nesutiko su VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-33578 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją E. G.“. Fondo valdyba, išnagrinėjusi minėtą skundą ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo sūnui M. G., gim. (duomenys neskelbtini), iki jam sukankant 18 metų (18 metų jam sukako (duomenys neskelbtini), t. y. iki 2005 m. liepos 1 d. visiška negalia nebuvo nustatyta). Teismui pateiktoje Valstybinės medicininė socialinės ekspertizės komisijos 1997 m. lapkričio 14 d. išduotoje invalidumo pažymoje Nr. 390289 esantys duomenys patvirtina, kad ši komisija nustatė, jog M. G. „reikalinga pastovi globa“ (o ne visiška negalia ar specialusis nuolatinės slaugos poreikis). Taigi, iki 18 metų sukakties dienos pareiškėjų sūnui visiška negalia nustatyta nebuvo, todėl darytina išvada, jog jis neatitiko Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, Fondo valdyba 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-8582 pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyrius 2021 m. spalio 14 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui kompensaciją. Pareiškėjų skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimą ir įpareigoti šį skyrių išmokėti pareiškėjams automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą

15. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas, Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-668.

16. Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje numatyta teisė į lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šeima (artimieji giminaičiai, įtėviai, vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjai (rūpintojai), neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys), auginančios neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. buvo pripažinta visiška negalia, turi teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 64 bazinių socialinių išmokų (toliau – ir BSI) dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją pagal faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus, jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį. Teisę gauti šią kompensaciją šeimos (artimieji giminaičiai, įtėviai, vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjai (rūpintojai), neregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys) turi ir tuo atveju, kai neįgaliam vaikui (įvaikiui, globotiniui, rūpintiniui), kuriam sukako 18 metų, nepertraukiamai yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

17. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-688 patvirtinto Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo 2.2 punkte numatyta, kad šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui, sukakus 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis (jei vietoj specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).

18. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas E. G. kreipėsi į VSDFV Panevėžio skyrių dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos išmokos. VSDFV Panevėžio skyrius 2021 m. spalio 14 d. priėmė sprendimą Nr. VPE_SP1E-33578 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją E. G.“, kuriuo atsisakė skirti E. G. lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją šeimai, auginančiai neįgalų vaiką M. G., gimusį (duomenys neskelbtini), nes M. G. iki sukankant 18 metų nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialus slaugos poreikis, pareiškėjų sūnui pirmą kartą specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatytas nuo 2000 m. vasario 10 d., kai jam buvo sukakę 18 metų, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio, bei Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo 2.2 punkto reikalavimų.

19. Fondo valdyba, išnagrinėjusi E. G. 2021 m. spalio 21 d. skundą, 2021 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. ( 18.2E ) I-8582, kuriuo paliko VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą nepakeistą.

20. Byloje nustatyta, kad 1982-1988 metų medicininėse išvadose pareiškėjų sūnui M. G. yra nustatytas (duomenys neskelbtini). 1992 m. birželio 30 d. medicininėje išvadoje Nr. 1163 nustatyta, kad M. G. yra nustatytas (duomenys neskelbtini), jam yra reikalinga nuolatinė slauga. 2007 m. gruodžio 19 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. 0298575, nurodyta, jog M. G. yra nedarbingas nuo 2000 m. vasario 3 d. neterminuotai, nedarbingumo priežastis yra invalidumas nuo vaikystės. VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos 2009 m. balandžio 1 d. siuntime į neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nr. 18-5-202 M.

G., nurodyta, kad ligonis yra I grupės invalidas su visiška negalia nuo vaikystės, visiška negalia pripažinta iki 2005 m. liepos 1 d., diagnozė – (duomenys neskelbtini). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. rugsėjo 13 d. darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. 611 nurodyta, kad M. G. darbingumo lygis 0 proc. Dėl ligos ar būklės atsiradusios nuo vaikystės, nedarbingumo lygis nustatytas nuo 2018 m. birželio 25 d. iki senatvės pensijos sukakties dienos. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo 2018 m. birželio 26 d. pažymoje SP Nr. 1566, nurodyta, kad M.

G. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (neterminuotai) ir specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis (neterminuotai). Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimų kontrolės skyriaus 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu dėl M. G. darbingumo lygio Nr. SS-1674, nuspręsta M. G. nustatyti 0 proc. darbingumo lygį nuo 2018 m. birželio 25 d. iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos. Toks darbingumo lygis nustatytas, nes asmeniui nuo vaikystės yra nustatytas (duomenys neskelbtini).

Alytaus apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. sprendime, išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2YT-510-314/2018, nustatyta, kad M. G. yra neįgalus nuo gimimo, dėl gimdymo traumos nesėdi, nevaikšto, nevaldo rankų, jam neišlavėjusi kalba, nesupranta savo veiksmų, dėl pastovių ir negrįžtamų sutrikimų jis negali pagal savo galimybes, sugebėjimus bei poreikius dalyvauti visuomeniniame gyvenime, tvarkyti asmeninių reikalų, palaikyti asmeninių santykių, pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, negali tinkamai ir savarankiškai įgyvendinti savo socialinių teisių ir pareigų.

Todėl M. G. teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu turtinių santykių srityje ir asmeninių neturtinių santykių srityje (savitvardos įgūdžių, sveikatos priežiūros, šeimos santykių ir kt. srityse) bei jo globėja paskirta motina R. G.

21. Teismas pažymėjo, kad tiek VSDFV Panevėžio skyrius, tiek ir Fondo valdyba pripažįsta, kad pareiškėjų sūnus M. G. yra neįgalus nuo gimimo ir dėl to ginčo nėra.

22. Kaip matyti iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo, lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensacijai gauti yra svarbus ne pareiškėjų sūnaus neįgalumo nustatymas, bet jo atitikimas vieną iš kriterijų: pareiškėjų sūnui iki jam sukankant 18 metų būtų nustatyta visiška negalia ar iki 18 metų jam būtų nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis.

23. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Kauno VI MSEK M. G. atliko pirminę ekspertizę, kurios metu nustatė I grupės invalidumą, invalidumo priežastis – „ iš vaikystės,“ invalidumas nustatytas be termino, nustatyta, kad M. G. reikalinga pastovi globa, taip pat priimtas sprendimas skirti kompensacijas už specialiąsias transporto priemones. M. G. išduota invalidumo pažyma serija MSE-1 Nr. 390289.

24. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno VI MSEK M. G. 2000 m. vasario 10 d. atliko pakartotinę ekspertizę, kurios metu nustatė I grupės invalidumą – „visišką negalią“, invalidumo priežastis –„ iš vaikystės“ invalidumas nustatytas visam laikui, nustatyta, jog M. G. reikalinga pastovi globa ir slauga, taip pat nurodyta, jog pripažinta kompensacija už specialiąsias transporto priemones nuo 1997 m. lapkričio 14 d. – visam laikui. M. G. išduota invalidumo pažyma serija MSE-1 Nr. 642772.

25. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo ir Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-668 kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (1991 m. lapkričio 28 d. redakcijoje iki 1998 m. spalio 22 d. redakcijos, įsigaliojusios nuo 1999 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad „ invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir pareigų ( 3 straipsnio 1 dalis). Pagal pasireiškimo lygį invalidumas skirstomas į tris grupes ( I, II, III ) (3 straipsnio 2 dalis).

26. Pažymėtina, kad iki 2005 m. liepos 1 d. asmens sveikatos būklę vertinti, medicininius dokumentus išduoti ir visišką negalią asmenims iki 16 metų amžiaus buvo nustatyta valstybinių gydymo ir profilaktikos bei specializuotoms įstaigoms, teikiančioms medicininę pagalbą vaikams ir paaugliams, medicininės-socialinėms ekspertizės komisijoms, kurių nuostatus tvirtino Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ( 4 straipsnio 1 dalies a punktas), asmenims nuo 16 metų amžiaus – Valstybinės medicininės-socialinės ekspertizės komisijoms, kurių nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (4 straipsnio 1 dalies b punktas). Buvo reglamentuojama (4 straipsnio 2 dalyje), kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimą dėl: a) invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio; b) invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių; c) invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų; d) invalidų nuolatinės slaugos būtinumo; e) specialių kompensacijų priemonių invalidams.

27. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (redakcijoje nuo 1999 m. sausio 1 d. galiojusioje iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad „invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinant savo teisių ir pareigų (3 straipsnio 1 dalis). Pagal pasireiškimo lygį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III) (3 straipsnio 2 dalis). Minėto įstatymo 3 dalyje apibrėžiama, kad invalidas – tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai ar iš dalie negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Atsiranda nauja sąvoka, kurios nebuvo ankstesnėse įstatymo redakcijose, tai visiškos negalios invalidas – tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankišku (3 straipsnio 4 dalis). Nustatyta, kad invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (3 straipsnio 5 dalis). Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl 1) invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio; 2) invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių; 3) invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų; 4) invalidų nuolatinės slaugos būtinumo; 5) specialių kompensacijų priemonių invalidams; 6) visiškos negalios pripažinimo. Taigi įstatyme atsiranda naujas sprendimas, t. y. visiškos negalios pripažinimas, kurio nebuvo iki 1999 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. minėtame įstatyme nebeliko invalidumo sąvokos, reglamentuojamas neįgalumas, kuris gali būti trijų lygių – sunkus, vidutinis ir lengvas.

28. Nuo 2005 m. liepos 1 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsniu specialųjį nuolatinės slaugos poreikį asmenims nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

29. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pareiškėjų sūnui M. G. nuo 1999 m. sausio 1 d. iki jam sukankant 18 metų t. y. iki (duomenys neskelbtini), galėjo būti sprendžiama dėl jam visiškos negalios pripažinimo, tačiau to padaryta nebuvo.

30. Pareiškėjų sūnui pirmą kartą visiška negalia buvo nustatyta nuo 2000 m. vasario 10 d., kada jam jau buvo sukakę 18 metų. Teismui pateiktoje Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos 1997 m. lapkričio 14 d. išduotoje invalidumo pažymoje Nr. 390289 esantys duomenys patvirtina, kad komisija nustatė, jog M. G. „reikalinga pastovi globa“ (o ne visiška negalia ar specialusis nuolatinės slaugos poreikis).

31. Kadangi iki 18 metų sukakties dienos pareiškėjų sūnui nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialusis slaugos poreikis, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas E. G. neatitiko Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų.

32. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad Fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. VPE_SP1E-33578 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus skundo reikalavimo dėl minėto atsakovo sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestiniu laikytinas reikalavimas įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių išmokėti pareiškėjams automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.

33. Atmetus pareiškėjų skundą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintas.

III. 34. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą VSDFV Panevėžio skyrių išmokėti pareiškėjams lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją; priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neįsigilino į teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, vadovavosi tik pažodiniu teisės aktų aiškinimu, nevertino visų byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kas prieštarauja ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniui, kuriame nurodyta, kad teismas privalo ištirti visus byloje esančius įrodymus, bet ir protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui bei Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo esminiam tikslui – užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje.

36. Byloje pateikti ir įvardinti dokumentai vienareikšmiškai patvirtina, kad M. G. dėl ligos yra visiškai neįgalus nuo gimimo ir jam reikalinga nuolatinė priežiūra, tačiau teismas šių reikšmingų faktinių aplinkybių nevertino ir visapusiškai netyrė.

37. Akcentuotina, kad specialieji poreikiai nustatomi remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymu Nr. A1-765/V-1530 „Dėl specialiojo nuolatinės slaugos, specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos), specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo“, tačiau šio įsakymo pirmoji redakcija įsigaliojo tik 2005 m. liepos 1 d., todėl teismo motyvai dėl specialiųjų poreikių nustatymo M. G. 1997 m. lapkričio 14 d. ekspertizės metu yra nepagrįsti ir prieštaraujantys esminei logikai, nes to padaryti paprasčiausiai nebuvo įmanoma.

38. M. G. nuo gimimo yra visiškai neįgalus ir priklausomas nuo savo tėvų – pareiškėjų. SADM Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos - Kauno VI MSEK 1997 m. lapkričio 14 d. (kai M. G. buvo (duomenys neskelbtini) invalidumo pažymėjimas yra prejudicinės galios dokumentas, kuriame M. G. nustatytas I grupės invalidumas be termino, pastovi priežiūra ir globa, taip pat paskirta kompensacija už transporto išlaidas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, teisės aktai ir teismų praktika neginčytinai patvirtina, kad pareiškėjai atitinka Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijai gauti. Šiuo konkrečiu atveju susidaro absurdiška situacija, kad pasikeitus poįstatyminio teisės akto reguliavimui ir atsiradus naujiems terminams, asmeniui, kuriam priklausė socialinės garantijos ir lengvatos, jos nebepriklauso, nors jo sveikatos būklė ir neįgalumo laipsnis nepasikeitė nuo gimimo. Dėl to, teismo priimtas sprendimas akivaizdžiai prieštarauja ne tik apeliaciniame skunde išdėstytai nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, kurioje aiškiai pasisakoma, kad teisės aktų pasikeitimas negali pabloginti asmens padėties, tačiau ir teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams, kurie reikalauja, kad teisė nebūtų aiškinama tik pažodžiui, o siekiant atskleisti tikruosius konkrečios teisės normos tikslus ir siekius, taip pat atidumo, rūpestingumo, nepiktnaudžiavimo. Šiuo konkrečiu atveju turi būti panaikintas skundžiamas sprendimas, o pareiškėjų skundas tenkintinas pilna apimtimi.

39. Atsakovas VSFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

40. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia analogiškais argumentais, kurie buvo nurodyti teikiant atsiliepimą į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teisme.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba prašo Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

42. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos 1997 m. lapkričio 14 d. išduota invalidumo pažyma, kurioje konstatuota, kad M. G. nustatytas I grupės invalidumas be termino, pastovi priežiūra ir globa, taip pat paskirta kompensacija už transporto išlaidas, patvirtina tik faktą, jog M. G. „reikalinga pastovi globa“, o ne nustatyta visiška negalia. Taigi, iki 18 metų sukakties M. G. visiška negalia nebuvo nustatyta (18 metų sukako (duomenys neskelbtini). Teismas teisingai pažymėjo, kad tas faktas, jog M. G. yra neįgalus nuo gimimo, nesuteikia pareiškėjui teisės į kompensaciją, kadangi, pagal teisinį reglamentavimą, būtina, kad M. G. iki sukankant 18 metų būtų buvus nustatyta visiška negalia (specialusis nuolatinės slaugos poreikis iki 18 metų jam objektyviai negalėjo būti nustatytas, nes šis poreikis pradėtas nustatinėti po 2005 m. liepos 1 d., kai M. G. jau buvo daugiau nei 18 metų).

43. Teismas, spręsdamas ginčą, analizavo Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatas ir teisingai pažymėjo, kad šio įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 1999 m. sausio 1 d., atsirado nauja sąvoka, kurios nebuvo ankstesnėse įstatymo redakcijose – visiškos negalios invalidas, kuriuo laikomas bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, veikti, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankiškam. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjų sūnui nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 18 metų sukakties (duomenys neskelbtini) galėjo būti sprendžiama dėl visiškos negalios pripažinimo, tačiau to nebuvo padaryta.

44. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nustatęs, kad iki 18 metų sukakties M. G. visiška negalia nebuvo nustatyta, teisingai konstatavo, kad pareiškėjas E. G., auginantis neįgalų sūnų, neatitiko Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų, todėl neįgijo teisės į kompensaciją.

45. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kad buvo pažeistos procesinės teisės normos ar neištirti įrodymai administracinėje byloje, t. y. apeliaciniame skunde nenurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 ir 147 straipsniuose įvardyti pagrindai, sudarantys teisinį pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Panevėžio skyrius sprendimo, kuriuo pareiškėjams atsisakyta skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad iki 18 metų sukakties dienos pareiškėjų sūnui nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialusis slaugos poreikis, todėl pareiškėjas E. G. neatitiko Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų.

48. Pareiškėjai apeliaciniu skundu su nurodytomis teismo išvadomis nesutinka ir mano, kad teismas neįsigilino į teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, vadovavosi tik pažodiniu teisės aktų aiškinimu, nevertino visų byloje pateiktų rašytinių įrodymų.

49. Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsniu ir Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-668.

50. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad šeima (artimieji giminaičiai, įtėviai, vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjai (rūpintojai), neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys) (toliau – šeima) turi teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 64 BSI dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją pagal faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus, jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį ir jei šeima atitinka vieną iš šių kriterijų: 1) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia; 2) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

51. Pagal Tvarkos aprašo 2.2 papunktį šeimoms (artimiesiems giminaičiams; įtėviams; vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjams (rūpintojams); sutuoktiniams arba neįregistravusiems santuokos ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims), auginančioms namuose neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia, arba neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (toliau – neįgalus vaikas), jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį (toliau – šeimos, auginančios neįgalų vaiką). Šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui, sukakus 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis (jei vietoj specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).

52. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (redakcijoje nuo 1999 m. sausio 1 d. galiojusioje iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad „invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinant savo teisių ir pareigų (3 straipsnio 1 dalis). Pagal pasireiškimo lygį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III) (3 straipsnio 2 dalis). Minėto įstatymo 3 dalyje apibrėžiama, kad invalidas – tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai ar iš dalie negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Atsiranda nauja sąvoka, kurios nebuvo ankstesnėse įstatymo redakcijose, tai visiškos negalios invalidas – tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankišku (3 straipsnio 4 dalis). Nustatyta, kad invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (3 straipsnio 5 dalis). Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl 1) invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio; 2) invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių; 3) invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų; 4) invalidų nuolatinės slaugos būtinumo; 5) specialių kompensacijų priemonių invalidams; 6) visiškos negalios pripažinimo. Taigi įstatyme atsiranda naujas sprendimas, t. y. visiškos negalios pripažinimas, kurio nebuvo iki 1999 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. minėtame įstatyme nebeliko invalidumo sąvokos, reglamentuojamas neįgalumas, kuris gali būti trijų lygių – sunkus, vidutinis ir lengvas.

53. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su šiuo įstatymu ir jo įgyvendinimu, neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinės ir socialinės padėties.

54. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje galima rasti principą, pagal kurį, norminių teisės aktų pakeitimais turi būti vengiama nepagrįsto asmenų padėties bloginimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad dėl savo sveikatos sutrikimų įgiję tam tikras teises asmenys gali tikėtis, jog šiems sutrikimams esant nuolatinio pobūdžio, atitinkama teisė išliks (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas, inter alia remdamasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, yra pripažinęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus panašiose situacijose, kada, socialinės apsaugos srityje pasikeitus nacionalinei teisei, pablogėjo dėl sveikatos būklės remtinų asmenų padėtis, nors jų sveikatos būklė iš esmės nepasikeitė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas Kjartan Asmundsson prieš Islandiją byloje, pareiškimo Nr. 60669/00, 2015 m. vasario 10 d. sprendimas Bélné Nagy prieš Vengriją byloje, pareiškimo Nr. 53080/13).

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas formaliai taikė teisės aktų reikalavimus, nevisapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus.

56. Pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

57. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo visų byloje pateiktų rašytinių įrodymų, galimai patvirtinančių M. G. faktinę sveikatos būklę – ir tai, kad asmuo visiškos negalios neįgaliuoju de facto pripažintas iki jam sulaukiant pilnametystės.

58. Pareiškėjai į bylą pateikė medicininius dokumentus, kuriems tinkamai įvertinti galimai buvo reikalingos specialiosios žinios, dėl tų dokumentų nepasakė sprendime, o apsiribojo formaliu vertinimu. Be to, dalis įrodymų pateikta ne valstybine kalba, tačiau teismas nesprendė jų leistinumo ir priimtinumo klausimo.

59. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, ar nuo 1999 m. sausio 1 d. Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtinta visiškos negalios sąvoka savo turiniu nėra tapati iki tol Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintai I grupės invalido apibrėžties turiniui. Taigi neatliko vertinimo, ar M. G. iki sueinant 18 metų pripažintas jo neįglumo lygis (I) nėra laikomas tapačiu visiškai negaliai pagal ginčo laikotarpiui aktualų teisinį reguliavimą.

60. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų sūnui nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 18 metų sukakties (duomenys neskelbtini) galėjo būti sprendžiama dėl visiškos negalios pripažinimo, pažymėtina aplinkybė, kad 1999 m. sausio 1 d. įsigaliojusiojo naujos redakcijos Neįgalių socialinės integracijos įstatymo nuostatos tokios pareigos nenumatė.

61. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2098-822/2021).

62. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl to pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

63. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra priimamas galutinis sprendimas, bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų E. G. ir R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Beata Martišienė

Dainius Raižys