2021-06-16 Nr. AB-13118-3-61-3-00015-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2362-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00015-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo (skundą padavusios institucijos) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui R. S. (R. S.) (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. I.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su prašymu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 21R-817 (AG-757/03-2019) (prašyme nurodytas sprendimo numeris Nr. 19R-2531 (AG-757/03-2019))(toliau – ir LAGK Sprendimas); 2) priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2. Atsakovas nurodė, jog LAGK Sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, panaikino VMI 2019 m. spalio 15 d. raštą Nr. (21.222E)RKD-3925 (toliau – ir VMI raštas), kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad atlikti fizinio asmens A. I. pakartotinį mokestinį patikrinimą nėra pagrindo ir įpareigojo VMI pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. VMI teigimu, LAGK, neteisingai aiškino teisės aktų nuostatas, neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

3. VMI paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI) su 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymu atlikti pakartotinį A. I. mokestinį patikrinimą pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir su juo susijusių sumų dalyje ir panaikinti Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-438 nustatytą pridėtinės vertės mokestį ir su juo susijusių sumų mokestinę prievolę.

4. VMI 2019 m. spalio 15 d. raštu pareiškėjui išaiškino, kad pagal A. I. prašymą VMI atlikti pakartotinį patikrinimą paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir panaikinti PVM mokestinę prievolę nėra teisinio pagrindo, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 (toliau – ir LVAT sprendimas) padarė išvadą, kad VMI pagrįstai atsisakė tenkinti A. I. 2016 m. birželio 9 d. prašymą inicijuoti pakartotinį jo mokestinį patikrinimą pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 118 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kadangi prašyme nurodytos aplinkybės mokestinio patikrinimo, patikrinimo akto surašymo ir patvirtinimo metu neegzistavo, šios aplinkybės savo esme laikytinos ne naujai paaiškėjusiomis, o naujai atsiradusiomis, todėl neatitinka MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos. Pareiškėjui VMI Rašte paaiškinta, kad LVAT sprendimas administracinėje byloje yra galutinis, neskundžiamas ir įsiteisėjęs, o įsiteisėję LVAT sprendimai ir nutartys yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims bei turi būti vykdomi.

5. VMI pažymėjo, kad pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 23 d. sprendimą Nr.(4.65)FR0682-438 dėl A. I. atlikto mokestinio patikrinimo, t. y. inicijuoti mokestinį ginčą, tačiau MAĮ nenustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali inicijuoti mokestinį ginčą už kitą mokesčių mokėtoją, dėl kurio buvo atliekamas mokestinis patikrinimas. Mokestinio ginčo tarp VMI ir A. I. nėra, todėl, pareiškėjo prašymas neteisėtas ir nepagrįstas.

6. VMI nuomone, skundžiamas 20119 m. spalio 15 d. VMI raštas, kuriuo pareiškėjui paaiškinta, kad VMI dėl pareiškėjo pareikšto prašymo yra priimtas LVAT sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs, neskundžiamas ir privalomas vykdyti, nėra individualus administracinis aktas, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 9 dalies ir 8 straipsnio reikalavimų. Šiuo raštu nėra nustatomos (taikomos) jokios poveikio priemonės, pareiškėjui nenustatomos jokios teisės ar pareigos, todėl jis negali būti traktuotinas viešojo administravimo subjekto administraciniu aktu, o laikytinas informacinio pobūdžio raštu.

7. VMI nurodė, jog LAGK teiginys, kad VMI raštas yra individualus administracinis aktas ir jame turi būti nurodyti visi VAĮ 2 straipsnio 9 dalies ir 8 straipsnio privalomi rekvizitai, motyvai ir argumentai, nepagrįstas. VMI neprivalo priimti sprendimo dėl reikalavimų, kurie jau buvo išnagrinėti teisme ir sprendimas įsiteisėjęs, todėl LAGK konstatavimas, kad VMI turėjo priimti iš naujo sprendimą, dėl kuriuo jau buvo priimtas ir įsigaliojęs sprendimas, yra nepagrįstas.

8. Pareiškėjas R. S. atsiliepime į VMI prašymą prašė jį atmesti, o tenkinus VMI prašymą – kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

9. Pareiškėjas paaiškino, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-48-588/2017, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-170-549/2018 ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1123-265/2019 buvo patvirtintas bankrutuojančio asmens A. I. kreditorių bankroto byloje sąrašas ir patvirtinti jų, be kita ko, ir pareiškėjo finansiniai reikalavimai. Minėtame bankroto procese bus realizuojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris 2011 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-873 (toliau – ir Apmokestintas sandoris) buvo perleistas pareiškėjui, bet vėliau įsiteisėjusiais teismo sprendimais grąžintas A. I. nuosavybėn, pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Mokesčių administratoriaus reikalavimas sumokėti PVM mokestinę nepriemoką būtų tenkinamas iš to paties turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamų, tą patį turtą dar kartą realizuojant ne ekonominėje savininko veikloje, bet fizinio asmens bankroto proceso metu. Pareiškėjo teigimu, tai visiškai nesuderinama su faktu, jog visa jo sumokėta 2011 m. vasario 25 d. pirkimo- pardavimo sutarties Nr. 1-873 kaina (įskaitant VMI iš šios sandorio kainos išskaičiuotą PVM mokestį) pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus grąžintina pareiškėjui. Būtent tikslu išsiaiškinti, ar tokia situacija atitinka PVM mokesčio tikslus ir esmę, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) nuostatomis, ar tuo nėra pažeidžiami nacionaliniai ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės imperatyvai, pareiškėjas kreipėsi į VMI su prašymu, kad būtų tinkamai įvertintos naujai paaiškėjusios aplinkybės (teismo sprendimu panaikintas PVM Apmokestintas sandoris nuo jo sudarymo momento ir pritaikyta restitucija).

10. Skundžiamu VMI raštu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuojant iš esmės vieninteliu argumentu – LVAT sprendime konstatavo, jog A. I. nurodytos aplinkybės dėl 2011 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-873 panaikinimo savo esme laikytinos ne naujai paaiškėjusiomis, o naujai atsiradusiomis, todėl neatitinka MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos.

11. Pareiškėjo įsitikinu, jam, nedalyvavusiam Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 ir neturėjusiam minėtoje byloje jokio procesinio statuso, minėtas teismo sprendimas neturi prejudicinės galios. LVAT sprendimu buvo sprendžiama kito individualaus administracinio akto, priimto A. I. prašymo VMI pagrindu, teisėtumo klausimas, t. y. nesusijusio su pareiškėju. Taigi pareiškėjas, kaip nedalyvavęs administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 asmuo, neturėjo jokios galimybės teikti paaiškinimų, atsikirtimų tiek dėl faktų vertinimo ir teisės aktų aiškinimo.

12. Pareiškėjo nuomone, nors VMI nurodomoje administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018, nagrinėtoje A. I. skundo pagrindu, buvo keliamas apmokestinimo PVM teisėtumo klausimas, tačiau iš esmės teisinė PVM direktyvos nuostatų aiškinimo ir taikymo analizė minėtoje administracinėje byloje nebuvo atliekama, LVAT sprendimas pagal nacionalinę teisę negalėjo būti toliau skundžiamas teismine tvarka. Tačiau savo prašyme pareiškėjas rėmėsi būtent PVM direktyvos nuostatomis bei ESTT išaiškinimais dėl jų taikymo. Nepaisant to, VMI jokio vertinimo dėl prašyme nurodytų argumentų taip pat nepateikė ir prašymo iš esmės nenagrinėjo.

13. Skundžiamame rašte VMI nurodyta jo apskundimo tvarka leidžia teigti, kad pati VMI nelaikė pareiškėjo inicijuoto ginčo mokestiniu ginču (savo atsakymą ji siūlė apskųsti ne Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės). Savo prašyme pareiškėjas buvo nurodęs, jog 2019 m. rugsėjo 24 d. iš bankroto administratoriaus pateiktų duomenų jam tapo žinoma, jog VMI toliau palaiko savo reikalavimą dėl priskaičiuotos mokestinės nepriemokos, apskaičiuotos iki sandorio pripažinimo negaliojančiu, bei siekia šio reikalavimo patvirtinimo A. I. bankroto byloje. VMI savo procesiniuose dokumentuose šios aplinkybės neginčija.

14. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis turi tiesioginį teisinį suinteresuotumą ginčyti VMI, t. y. viešojo administravimo subjekto, priimtu administraciniu aktu nustatytą ir apskaičiuotą bankrutuojančio asmens A. I. mokestinės nepriemokos prievolę. Toks ginčas nėra mokestinis ginčas MAĮ 2 straipsnio 22 punkte įtvirtinto mokestinio ginčo sampratos prasme, nes nėra ginčas, kylantis tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis. Todėl VMI atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymą buvo pagrįstai apskųstas ir išnagrinėtas LAGK kaip administracinis ginčas. Pats mokestinis A. I. patikrinimas tiesiogiai nesukuria pareiškėjui teisių ir pareigų, tačiau tokio mokestinio patikrinimo pagrindu nepagrįstai apskaičiuotos mokestinės prievolės išieškojimas A. I. bankroto byloje yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo teisėtu interesu, kad bankroto byloje būtų reiškiami ir tvirtinami tik teisėti ir pagrįsti finansiniai reikalavimai, ir priešingai – kad nepagrįstais laikytini finansiniai reikalavimai nebūtų tvirtinami ir tokiais nebūtų mažinama kitų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo dalis.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. I. atsiliepime prašė VMI prašymą atmesti.

16. Palaikydamas pareiškėjo poziciją, A. I. paaiškino, kad Apmokestintas sandoris teismų buvo pripažintas negaliojančiu nuo 2011 m. vasario 25 d. Šis laikotarpis patenka į 2014 m. gegužės 8 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)FR-0682-349 nurodytą tikrintiną PVM laikotarpį – nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. A. I. prašymai VMI buvo atmetami išimtinai formaliais pagrindais, iš esmės jų nenagrinėjant (dėl VMI 2016 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. (21.3-32-3)-R-4102 ginčas buvo sprendžiamas administracinėje byloje).

17. VMI savo poziciją dėl atsisakymo nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, kurio metu būtų įvertintos aplinkybės dėl civilinėje byloje Apmokestinto sandorio pripažinimo negaliojančiu ir būtų įvertinta tokių aplinkybių reikšmė apmokestinimui PVM, grindė išimtinai tuo, jog nacionalinė teisė nenumato mokesčių mokėtojui teisės šiuo pagrindu kreiptis dėl pakartotinio mokestinio patikrinimo. Taigi, pati VMI savo procesiniuose dokumentuose nurodė ir pripažino, jog naujų aplinkybių vertinimas nėra ir nebuvo anksčiau nagrinėtos administracinės bylos ginčo nagrinėjimo dalykas. Nagrinėtoje administracinėje byloje A. I. neturėjo pagrindo teikti išsamių atsikirtimų bei teisinių argumentų dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių sampratos, dėl tokios sampratos PVM taikymo aspektu, įskaitant PVM direktyvos aspektu, nes toks konkrečių faktinių aplinkybių vertinimas iš esmės būtų atliekamas tik pradėjus pakartotinį mokestinį patikrinimą. Todėl Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pasisakius dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių vertinimas iš esmės nebuvo nagrinėtos administracinės bylos Nr. A-1566-968/2018 dalyku, nėra pagrindo teigti, jog administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 teismo sprendime nurodyti teiginiai dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atsiradimo momento turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje.

18. A. I. atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo prašymą VMI bei 2019 m. lapkričio 6 d. skundą LAGK grindė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2016/C 202/02) (toliau – ir Chartija) bei PVM direktyvos nuostatomis. Minėtos nuostatos nebuvo tapusios teisminio nagrinėjimo objektu ir nebuvo iš esmės vertintos nei VMI atsisakymuose atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, nei teismo, t. y. nebuvo įvertintas ir sprendžiamas nacionalinio mokesčių administratoriaus veiksmų (neveikimo) (ne)atitikimas, (ne)suderinamumas PVM direktyvos nuostatų kontekste bei minėtos chartijos nuostatų kontekste. Išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 naujai paaiškėjusių aplinkybių sampratos aiškinimas ir apmokestinto sandorio panaikinimo reikšmės tolimesniam apmokestinimui nustatymas nebuvo sprendžiamas pagal PVM direktyvos nuostatas, nebuvo analizuojama ESTT praktika dėl šių nuostatų aiškinimo ir taikymo, todėl ir šiuo aspektu administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 padarytos išvados neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje.

19. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjui, nedalyvavusiam administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 ir neturėjusiam minėtoje byloje jokio procesinio statuso, minėtoje byloje priimtas teismo sprendimas neturi prejudicinės galios. Be to, A. I. sutiko su pareiškėjo argumentais, kad 2014 m. gegužės 8 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)FR-0682-349 priskaičiuotos mokestinės nepriemokos dengimas iš turto, esančio (duomenys neskelbtini), pakartotinio pardavimo neatitinka PVM apmokestinimo esmės bei tikslų. Abejones dėl tokio apmokestinimo bei VMI veiksmų (ne)teisėtumo dar labiau patvirtina tai, jog turto, esančio (duomenys neskelbtini), realizavimas bankroto byloje, tikėtina, bus dar kartą apmokestintas PVM. Akcentuotina, kad dvigubo apmokestinimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 nebuvo sprendžiamas ir netapo nagrinėjimo iš esmės dalyku, todėl ir šiuo aspektu nagrinėjama byla taip pat neturi prejudicinio ryšio su minėta administracine byla ir joje priimtu teismo sprendimu.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atmetė ir priteisė pareiškėjui R. S. iš atsakovo 1 020 Eur bylinėjimosi išlaidų.

21. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

21.1. Pareiškėjo vardu advokatė R. M. kreipėsi į Vilniaus AVMI su 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymu „Dėl mokesčių administratoriaus finansinio reikalavimo A. I. bankroto byloje ir pakartotinio A. I. mokestinio patikrinimo pridėtinės vertės mokesčio ir su juo susijusių sumų dalyje“; prašyme nurodė, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-48-588/2017, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-170-549/2018 ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1123-265/2019 buvo patvirtintas bankrutuojančio asmens A.

I. kreditorių bankroto byloje sąrašas ir patvirtinti jų, tame tarpe ir pareiškėjo finansiniai reikalavimai. Vilniaus apskrities inspekcijos 2014 m. gegužės 8 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-349 A. I. papildomai apskaičiuota 112 810 Lt PVM ir 16 413 Lt nekilnojamojo turto mokesčio suma. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartimi Nr. 2A-1261/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi Nr. 3K-3-371-684/2015 2011 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sandoris, kurio pagrindu A. I. buvo apskaičiuotas PVM, pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir pritaikyta restitucija – A.

I. grąžintas nekilnojamasis turtas, o pirkėjui iš A. I. priteista sandorio kaina (750 000 Lt). A. I. 2016 m. birželio 19 d. pateikė prašymą VMI atlikti pakartotinį patikrinimą paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir panaikinti PVM mokestinę prievolę. VMI 2016 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (21.2-32-3)-R-4102 atmetė A. I. prašymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu patenkino A. I. skundą ir panaikino VMI 2016 m. birželio 30 d. sprendimą. LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – A.

I. skundą atmetė. Prašyme pažymima, jog bankroto procese bus realizuojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris 2011 m. vasario 25 d. pirkimo - pardavimo sutartimi buvo perleistas pareiškėjui, bet vėliau įsiteisėjusiais teismo sprendimais grąžintas A. I. nuosavybėn, pirkimo - pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Mokesčių administratoriaus reikalavimas sumokėti PVM nepriemoką būtų tenkinamas iš to paties turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamų, tą patį turtą dar kartą realizuojant ne ekonominėje savininko veikloje, bet fizinio asmens bankroto proceso metu.

Pareiškėjo teigimu, tai visiškai nesuderinama su faktu, jog visa jo sumokėta 2011 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties kaina (iškaitant VMI iš šios sandorio kainos išskaičiuotą PVM mokestį) pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus grąžintina pareiškėjui. Nekilnojamąjį turtą grąžinus A. I., 750 000 Lt (PVM objektas) tapo A. I. skola R. S., pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – ir PVMĮ) skola negali būti PVM objektu, todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą atlikti pakartotinį patikrinimą.

Būtent tikslu išsiaiškinti, ar tokia situacija (ne) disonuoja su PVM mokesčio tikslais ir esme, PVM direktyvos nuostatomis, ar tuo nėra pažeidžiami nacionaliniai ir ES teisės imperatyvai, pareiškėjas kreipėsi į VMI su prašymu, kad būtų tinkamai įvertintos naujai paaiškėjusios aplinkybės (teismo sprendimu panaikintas PVM Apmokestintas sandoris nuo jo sudarymo momento ir pritaikyta sandorio restitucija), pažymėdamas, jog savo neveikimo mokesčių administratorius negali pateisinti vien tik tuo, jog jam suteikta diskrecijos teisė.

21.2. VMI 2019 m. spalio 15 d. raštu pareiškėjui atsakė, kad pagal A. I. prašymą VMI atlikti pakartotinį patikrinimą paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir panaikinti PVM mokestinę prievolę, nėra teisinio pagrindo. VMI teigimu, LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018 padarė išvadą, kad VMI pagrįstai atsisakė tenkinti A. I. 2016 m. birželio 9 d. prašymą inicijuoti pakartotinį jo mokestinį patikrinimą pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kadangi prašyme nurodytos aplinkybės mokestinio patikrinimo, patikrinimo akto surašymo ir patvirtinimo metu neegzistavo, šios aplinkybės savo esme laikytinos ne naujai paaiškėjusiomis, o naujai atsiradusiomis, todėl neatitinka MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos. Rašte nurodoma, kad LVAT sprendimas administracinėje byloje yra galutinis, neskundžiamas ir įsiteisėjęs, o įsiteisėję LVAT sprendimai ir nutartys yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims bei turi būti vykdomi, todėl tenkinti pareiškėjo Prašymą nėra teisinio pagrindo.

21.3. Pareiškėjas VMI raštą apskundė LAGK, kuri panaikino VMI 2019 m. spalio 15 d. raštą ir įpareigojo VMI pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. LAGK konstatavo, jog VMI pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ) garantuotą pareiškėjo teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų jo prašymo išnagrinėjimą.

22. Vertindamas VMI prašymo argumentus, jog pareiškėjo inicijuotas ginčas yra mokestinis, tačiau MAĮ nenustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali inicijuoti mokestinį ginčą už kitą mokesčių mokėtoją, dėl kurio buvo atliekamas mokestinis patikrinimas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymas laikytinas prašymu VAĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme, t. y. su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus.

23. Spręsdamas ginčą teismas vadovavosi VAĮ 14 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų (redakcija nuo 2017 m. lapkričio 23 d. ) Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35 punktu, kuriame nustatyta, jog atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jų turinį. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad teismas turi įvertinti, ar atsakovas, pateikdamas atsakymą į minėto pobūdžio kreipimąsi pareiškėjui, įvykdė Taisyklėse nustatytas sąlygas.

24. Teismas nesutiko su VMI teiginiu, jog ginčijamas raštas yra informacinis, o administracinis sprendimas dėl pareiškėjo prašymo nėra priimtas. Teismas pažymėjo, kad atsakymas į prašymą priimti administracinį sprendimą turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje nustatytus bendruosius reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams. Įvertinęs skundžiamo rašto turinį, teismas nustatė, jog VMI pareiškėjui nurodė, kad, vadovaujantis MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nėra teisinio pagrindo atlikti pakartotinį A. I. mokestinį patikrinimą. Teismo vertinimu, skundžiamas raštas laikytinas administraciniu sprendimu VAĮ 2 straipsnio 11 dalies prasme, nes juo išreikšta VMI valia – pagal pareiškėjo prašymą atsisakyta atlikti pakartotinį A. I. mokestinį patikrinimą.

25. Pažymėjęs, kad pareiškėjas kreipėsi į VMI su prašymu, kad būtų tinkamai įvertintos naujai paaiškėjusios aplinkybės (teismo sprendimu panaikintas PVM Apmokestintas sandoris nuo jo sudarymo momento ir pritaikyta sandorio restitucija), prašyme buvo nurodyta, jog savo neveikimo mokesčių administratorius negali pateisinti vien suteikta diskrecijos teise, pareiškėjas akcentavo, jog nei mokestinio ginčo procese, nei teisminiame procese dėl mokesčių administratoriaus sprendimo panaikinimo jis nedalyvavo ir neturėjo jokio procesinio statuso, todėl šiuose procesuose priimti sprendimai jo atžvilgiu neturi res judicata galios, teismas konstatavo, jog VMI atsisakydama tenkinti šį prašymą, privalėjo įvertinti esminius pareiškėjo prašymo argumentus (t. y. pasisakyti dėl, pareiškėjo teigimu, naujai paaiškėjusių aplinkybių, jog sandoris, kurio pagrindu bankrutuojančiam A. I. buvo apskaičiuotas PVM, buvo pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir restitucijos taikymo; jog teisminis ginčas dėl 2011 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu nuo pat jo sudarymo momento vyko dar prieš mokesčių administratoriui pradedant mokestinį patikrinimą (teisminis ginčas prasidėjo 2012 m. gegužę, o mokestinis patikrinimas – 2013 m. gruodžio 30 d.); jog pagal PVMĮ skola negali būti PVM objektu).

26. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog skundžiamą raštą VMI iš esmės grindė tik LVAT sprendimo, priimto administracinėje byloje Nr. A-1566-968/2018, išnagrinėjus A. I. prašymą, argumentais, tačiau nieko nepasisakė dėl pareiškėjo prašyme nurodytų, jo manymu, naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl A. I. skolos pareiškėjui (ne)galimybės būti PVM objektu, dėl pareiškėjo reikalavimo teisės inicijuoti kito mokesčių mokėtojo pakartotinį mokestinį patikrinimą bei dėl prašymo panaikinti Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-438.

27. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas darė išvadą, jog VMI pažeidė Viešojo administravimo įstatyme straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų jo prašymo išnagrinėjimą. Akcentuodamas gero viešojo administravimo ir atsakingo valdymo principus, VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, teismas sprendė, kad šioje byloje ginčijamas VMI raštas (atsakymas) priimtas pažeidžiant VAĮ numatytus objektyvumo ir gero administravimo principus, taip pat šiame įstatyme numatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus.

28. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas panaikinti VMI 2019 m. spalio 15 d. raštą bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymą, todėl atsakovo prašymą atmetė. Teismas konstatavo, jog LAGK sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

29. Vertindamas pareiškėjo LAGK pateiktą prašymą kreiptis į ESTT, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju ginčo dėl teisės, t. y. konkrečių PVMĮ teisės normų, priimtų PVM direktyvos pagrindu, taikymo nekilo, todėl nenustatė pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl prejudicinio sprendimo.

30. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, į pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 1 020 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 31. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą, LAGK sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

32. Apeliaciniame skunde atsakovas pakartoja su pareiškėjo kreipimusi susijusias faktines aplinkybes, taip pat prašyme pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus dėl skundžiamo rašto motyvų ir nurodo, jog ir LAGK, ir pirmosios instancijos teismas spręsdami ginčą nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimo atlikti kito fizinio asmens (A. I.) pakartotinį mokestinį patikrinimą teisėtumo, o vertino tik VMI rašto atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, neatsižvelgdami į bylos medžiagą ir VMI pateiktus argumentus.

33. VMI akcentuoja, kad pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymo tikslas – panaikinti Vilniaus AVMI sprendimą dėl A. I. atlikto mokestinio patikrinimo, inicijuojant pakartotinį šio asmens mokestinį patikrinimą. Bylos nagrinėjimo metu, atsakovo nuomone, pareiškėjo atstovas kalbėjo apie tai, jog VMI privalo atlikti pakartotinį A. I. mokestinį patikrinimą ir perskaičiuoti PVM, t. y. inicijuoti mokestinį ginčą, o ne apie VMI rašto teisėtumą. Pareiškėjo atstovas faktiškai gynė trečiojo suinteresuoto asmens interesus dėl apskaičiuoto PVM pasibaigusioje mokestinėje byloje, kurioje jau priimtas galutinis sprendimas.

34. Pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas yra mokestinis, susijęs ne su pareiškėjo, o kito asmens mokestinėmis prievolėmis ir jų įvertinimu, o MAĮ nenustatyta, kad asmuo gali inicijuoti ginčą už kitą mokesčių mokėtoją. Nurodydama, kad pagal MAĮ pateikti skundą mokestinėje byloje gali tik tikrintas asmuo (jo atstovas), VMI laikosi pozicijos, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti kito asmens mokestinį ginčą yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pareiškėjas nėra tinkamas subjektas inicijuoti minėto ginčo atnaujinimą. Todėl jo prašymas iš esmės nenagrinėtas, apie ką pareiškėjas ir informuotas skundžiamame VMI atsakyme. VMI neturi teisinio pagrindo teikti pareiškėjui išaiškinimo dėl kito asmens mokestinių prievolių ar jų vertinimo, tačiau išdėstydama pareiškėjo prašymo nenagrinėjimo priežastis skundžiamame rašte paaiškino ir dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių, ir dėl jų paaiškėjimo fakto įtakos A. I. PVM prievolėms, apskaičiuotoms mokestiniame pasibaigusiame ginče. Savo raštą VMI pagrindė įsiteisėjusiu LVAT sprendimu, priimtu administracinėje byloje išnagrinėjus paties A. I. prašymą, grindžiamą analogiškomis naujomis aplinkybėmis.

35. VMI nuomone, skundžiamas raštas nėra individualus administracinis aktas, kadangi juo nėra nustatomos (taikomos) jokios poveikio priemonės, teisės ir pareigos. Be to, VMI neprivalo priimti sprendimo dėl reikalavimų, kurie jau išnagrinėti teisme ir priimtas įsiteisėjęs sprendimas.

36. Pareiškėjas R. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

37. Pareiškėjas prašo tenkinti 2020 m. sausio 17 d. prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo su klausimu, ar PVM direktyvos 90, 184 bei 185 straipsnių nuostatos reiškia ir tai, jog pasikeitus veiksniams, kuriais remiantis buvo apskaičiuota apmokestinamoji sandorio vertė ir mokėtino PVM suma, pavyzdžiui, anuliuojami ir / ar nutraukiami pirkimo sandoriai, tokia apskaičiuota apmokestinamoji sandorio vertė ir PVM suma tikslinama ir tuomet, kai asmuo nesinaudoja teise į atskaitą bei jis nebuvo įpareigotas teikti PVM deklaracijos, kurią galėtų vėliau tikslinti.

38. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui ir nurodo, kad apeliaciniame skunde, remdamasi savo subjektyviu vertinimu, VMI nenurodo argumentų, dėl kurių reikėtų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

39. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašyme nurodytos aplinkybės, susijusios su Chartijos ir PVM direktyvos taikymu, nebuvo vertintos nei VMI, nei teismo, pareiškėjas nedalyvavo administracinėje byloje, kurioje priimtu galutiniu sprendimu VMI grindė skundžiamą raštą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis yra teisiškai suinteresuotas inicijuoti pakartotinį mokestinį patikrinimą, iš esmės pakartodamas, kad jo kreditorinis reikalavimas bus tenkinamas iš to paties turto, kurio pardavimo pajamos buvo apmokestintos PVM, pajamų. Pareiškėjo įsitikinimu, tai nesuderinama su PVMĮ ir PVM direktyvoje nustatytais PVM mokesčio tikslais ir esme. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog varžytinėse realizavus A. I. priklausantį turtą, tikėtina, jo pardavimo pajamos dar kartą bus apmokestintos PVM. Šioje situacijoje dėl VMI neveikimo mažinamos pareiškėjo galimybės susigrąžinti pagal anuliuotą sandorį apskaičiuotą PVM, nors įsiteisėjusiu teismo sprendimu visa anuliuoto sandoriu kaina priteista būtent pareiškėjui. VMI nepateikia jokių argumentų, kaip tokioje situacijoje turėtų būti taikomos PVM direktyvos nuostatos ir ar toks pakartotinis turto apmokestinimas ir konkuravimas su anuliuoto sandorio pirkėju dėl sumų išieškojimo paneigia PVM neutralumo principą. Pareiškėjo teigimu, MAĮ 118 straipsnis negali būti aiškinamas taip, neva suteikiantis mokesčių administratoriui neribotą diskreciją spręsti, ar pradėti pakartotinį mokestinį patikrinimą, ar ne, tuo tarpu, VMĮ nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo inicijuojamas ginčas mokestinis ir ignoruoja šiuos argumentus, kurie buvo esminiai 2019 m. rugsėjo 24 d. prašyme.

40. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skola nėra PVM objektas, o VMI viso mokestinio patikrinimo metu žinojo apie vykstantį teisminį procesą, kuriame buvo ginčijamas Apmokestinto sandorio galiojimas. Nagrinėjamu atveju VMI paneigia pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, atsisakydama iš esmės įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes ir pateikti jų išsamų teisinį vertinimą nacionalinės ir ES teisės kontekste. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VMI pažeidė VAĮ nuostatas, objektyviai ir pagal įstatymus neišnagrinėjo prašymo.

41. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad LVAT sprendimas byloje Nr. A-1566-968/2018 neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamo ginčo atžvilgiu.

42. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos motyvais (jie nepakankami), kuriais netenkintas prašymas kreiptis į ESTT, kadangi konkrečių PVM teisės normų taikymas yra tiesiogiai susijęs su nagrinėjama byla – tik šių normų kontekste gali būti įvertintas VMI veiksmų (neveikimo) neteisėtumas, grindžiant jį mokesčių administratoriui suteikta diskrecijos teise.

43. Pareiškėjas, papildydamas būtinybės kreiptis į ESTT argumentaciją, atkreipia dėmesį į PVM direktyvos 90 straipsnį, numatantį teisę tikslinti sandorio apmokestinamąją vertę jo anuliavimo atveju, ESTT 2019 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. C-242/18. Pareiškėjo įsitikinimu, vienintelis būdas užtikrinti jo teisėtą lūkestį dėl Apmokestinto sandorio apmokestinamosios vertės tikslinimo yra jo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymo išnagrinėjimas iš esmės, be kita ko, ir PVM direktyvos kontekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl VMI 2019 m. spalio 15 d. rašto Nr. (21.222E)RKD-3925 teisėtumo ir pagrįstumo.

45. Pareiškėjo atstovė advokatė R. M. kreipėsi į Vilniaus AVMI su 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymu, kuriame, vadovaudamasi MAĮ 6 ir 8 straipsniais bei 118 straipsnio 1 dalies 4 punktu, prašė atlikti pakartotinį A. I. mokestinį patikrinimą pridėtinės vertės mokesčio ir su juo susijusių sumų dalyje bei panaikinti Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (4.65)FR0682-438 nustatytą PVM ir su juo susijusių sumų mokestinę prievolę.

46. Prašyme nurodė, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-48-588/2017, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-170-549/2018 ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1123-265/2019 buvo patvirtintas bankrutuojančio asmens A. I. kreditorių bankroto byloje sąrašas, taip pat ir pareiškėjo finansiniai reikalavimai. Vilniaus apskrities inspekcijos 2014 m. gegužės 8 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-349 A. I. papildomai apskaičiuota 112 810 Lt PVM ir 16 413 Lt nekilnojamojo turto mokesčio suma. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartimi Nr. 2A-1261/2014 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi Nr. 3K-3-371-684/2015 2011 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu A. I. apskaičiuotas PVM, buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir pritaikyta restitucija – A. I. grąžintas nekilnojamasis turtas, o pirkėjui (pareiškėjui) iš A. I. priteista sandorio kaina (750 000 Lt). Bankroto procese bus realizuojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris 2011 m. vasario 25 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleistas pareiškėjui, bet vėliau įsiteisėjusiais teismo sprendimais grąžintas A. I. nuosavybėn, pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Mokesčių administratoriaus reikalavimas sumokėti PVM mokestinę nepriemoką būtų tenkinamas iš to paties turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamų, tą patį turtą dar kartą realizuojant ne ekonominėje savininko veikloje, bet fizinio asmens bankroto proceso metu. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą skola negali būti PVM objektu, todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą atlikti pakartotinį patikrinimą.

47. VMI ginčijamu 2019 m. spalio 15 d. raštu Nr. (21.222E)RKD-3925 atsisakė tenkinti minėtą pareiškėjo atstovės prašymą.

48. Prašymas mokesčių administratoriui dėl pakartotinio A. I. mokestinio patikrinimo buvo grindžiamas Mokesčių administravimo įstatymo normomis.

49. MAĮ 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką.

50. Pareiškėjas prašo atlikti pakartotinį trečiojo suinteresuoto asmens A. I. mokestinį patikrinimą dėl PVM, kurį A. I. nurodyta sumokėti Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (4.65)FR0682-438, kuriuo buvo patvirtintas A. I. patikrinimo 2014 m. gegužės 8 d. aktas Nr. (4.65)-FR0680-349.

51. Mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį (MAĮ 2 str. 17 d.). Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (MAĮ 2 str. 20 d.). Mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse (MAĮ 2 str. 23 d.).

52. Pagal paminėtą teisinį reguliavimą pareiškėjas nėra mokestinio teisinio santykio dėl mokestinės prievolės, nustatytos Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (4.65)FR0682-438, subjektas, t. y. jis nėra mokesčių mokėtojas mokestinėje prievolėje, nustatytoje Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (4.65)FR0682-438. Mokesčių teisės aspektu mokestinio patikrinimo procedūra, kuri buvo užbaigta Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (4.65)FR0682-438, neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl, nesant pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo mokesčių administravimo srityje, nėra pagrindo spręsti iš esmės dėl pakartotinio A. I. mokestinio patikrinimo pagal minėtą pareiškėjo atstovės prašymą.

53. Taigi atsakovas, nesant pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo mokesčių administravimo srityje, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo atstovės prašymą dėl pakartotinio A. I. mokestinio patikrinimo atlikimo šiame prašyme nurodytų faktinių aplinkybių kontekste. Nors skundžiamame rašte mokesčių administratorius nurodė kitą teisinį pagrindą, kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjo atstovės prašymas dėl pakartotinio mokestinio patikrinimo, tačiau pripažinus, jog pareiškėjas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo mokesčių administravimo srityje, tai nėra pagrindas naikinti skundžiamą atsakovo raštą, nes formalus pakartotinis minėto prašymo nagrinėjimas neturės jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms mokesčių administravimo srityje.

54. Lietuvos administracinių ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas todėl skundžiami Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai panaikinami (ABTĮ 147 str.), o, nesant pagrindo naikinti skundžiamą atsakovo raštą, pareiškėjo skundas atmetamas.

55. Kadangi nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams netaikytinos ES teisės aktų nuostatos, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.

56. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 21R-817(AG-757/03-2019).

Pareiškėjo R. S. (R. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė