2021-11-17 Nr. AB-24214-3-61-3-03174-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2562-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03174-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. (S. A.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. A. (S. A.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-545 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo Uzbekistano piliečiui S. A.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2019 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Ambasada 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (58.4.3.2)NV58-1045 nusprendė neišduoti nacionalinės vizos pareiškėjui, nes jis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 str. 1 d. 2 p.). Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Ambasados 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-1045 ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą. Ambasada pateikė apeliacinį skundą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020 atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ambasada, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo vėl atsisakė išduoti jam nacionalinę vizą tuo pačiu pagrindu.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Ambasada atsisakė išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nors tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Ambasados atsisakymas išduoti vizą negalėjo būti grindžiamas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Minėti teismų sprendimai yra įsiteisėję ir turi res judicata galią. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatytos visos aplinkybės ir jokių naujų aplinkybių bei įrodymų nebuvo, kai Ambasada iš naujo nagrinėjo pareiškėjo prašymą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, atsakovui, kaip valstybės institucijai, yra privalomi minėti teismų sprendimai.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir URM) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde netinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos bei nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidė bylos esminių faktinių aplinkybių. Pareiškėjas skunde pripažino, jog nebuvo jokių naujų aplinkybių, kai Ambasada iš naujo nagrinėjo pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą. Taigi pareiškėjas nei pateikdamas 2019 m. spalio 18 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą, nei iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. konsulinio pareigūno Sprendimo priėmimo nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka patvirtinto jo nuorašo, o pateikė Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą, nepatvirtintą pažymą Apostille. Todėl konsulinis pareigūnas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą 2020 m. rugpjūčio 31 d. priimti sprendimą, jog su pareiškėjo 2019 m. spalio 18 d. prašymu pateikti dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 78.14 punkto reikalavimų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis, pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones.

6. Atsakovas pažymėjo, jog konsulinis pareigūnas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo 2019 m. spalio 18 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą, 2020 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į Lietuvos specialiąsias tarnybas. 2020 m. rugpjūčio 25 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) nurodė, kad UAB „Hegelmann Transporte“ (toliau – ir Bendrovė) buvo patikrinta ir buvo nustatyta, jog ne visada Bendrovė informuoja Migracijos departamentą apie neatvykusius įsidarbinti asmenis ar nutraukus darbo sutartį su užsieniečiais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo S. A. skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 18 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą. Kartu su prašymu jis pateikė kelionės draudimo liudijimą, banko pažymą, darbovietės pažymą, vairuotojo pažymėjimą, autoinspekcijos raštą, darbo sutartį, įmonės tarpininkavimo raštą, nekilnojamo turto registro centrinių duomenų banko išrašą, registravimo pažymėjimą, sutikimą, lėktuvo bilietų rezervaciją, pasų kopijas. Ambasada 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, jog užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų ir kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimo patikimumo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Ambasados sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2020 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino - panaikino Ambasados 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Teismas sprendime konstatavo, kad byloje surinkta medžiaga, jog pareiškėjas pateikė Ambasadai prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, siekdamas įsidarbinti UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, bei dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas turi teisę vairuoti C kategorijos transporto priemones nuo 2000 m. liepos 12 d., o CE kategorijos – nuo 2019 m. vasario 27 d.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą dėl to, kad pareiškėjas neturi reikiamos profesijos įgūdžių, nes nuo 2019 m. birželio mėn. yra bedarbis, nors ilgametę patirtį turinti pervežimų ir logistikos sektoriuje įmonė įsipareigojo už užsienietį ir sudarė su juo darbo sutartį. Taip pat atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė Bulunguro miesto kelių eksploatavimo įmonės pažymą rusų kalba be vertinimo, bet nepateikė vairuotojo kortelės. Tačiau teismas laikė, kad pareiškėjas pateikė pakankamai duomenų, jog patvirtintų objektyvų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.

Taip pat pažymėjo, kad vairuotojo kortelė nėra reikalinga kvalifikacijai patvirtinti ir jos nepateikimas nepaneigė pareiškėjo turimos kvalifikacijos. Ambasada, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo antrą kartą atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Sprendimu buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Užsieniečių registro vizų modulyje nurodyta, kad pareiškėjas pateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo Nr. AF0590820 kopiją, kurios tikrumas nepaliudytas dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos, ir Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą.

Pareiškėjas nepateikė vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta pažyma Apostille, todėl Ambasada sprendė, kad pareiškėjo dokumentai neatitinka Tvarkos aprašo reikalavimų, t. y. pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų turėjimo fakto. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

9. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Ambasada, pakartotinai nagrinėdama prašymą, negalėjo Sprendimo grįsti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir pažymėjo, kad Ambasada, nustačiusi neatitikimus, nepaisant to, kad prašymas nagrinėjamas pakartotinai, gali priimti sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui nacionalinę vizą ir atsisakymą grįsti Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, jei užsienietis ar pateikti dokumentai neatitinka nustatytų reikalavimų. Be to, priimant sprendimus dėl nacionalinės vizos išdavimo (neišdavimo), Ambasada ne tik turi patikrinti nurodytas aplinkybes bei dokumentus, bet ir turi tai atlikti laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos.

10. Teismas pažymėjo, kad Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą, nekvietė jo pokalbiui, neprašė pareiškėjo pateikti papildomų dokumentų (pareiškėjas nepateikė tinkamai patvirtinto Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo arba jo originalo; arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta pažyma Apostille) nors tokia pareiga Ambasadai nustatyta Tvarkos aprašo 79 punkte. Be to, pagal Tvarkos aprašo 78.14 punktą vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Tai pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020, nurodydamas, kad pagal Tvarkos aprašo 78.14 punktą vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Taip pat šioje byloje buvo išaiškinta, kad tokio pobūdžio pažymos pateikimas nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė duomenis, kurie nebuvo patvirtinti Apostille, tačiau tuo pačiu byloje nėra duomenų apie tai, kad Ambasada būtų reikalavusi pareiškėjo pateikti atitinkamai patvirtintą pažymą, o šis atsisakė tai padaryti. Kilus pagrįstai abejonei dėl pateiktų dokumentų autentiškumo, Ambasadai kyla pareiga paprašyti pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme nurodytus duomenis. Nors atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartimi, tačiau neatsižvelgė į naujesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose pateiktus išaiškinimus.

11. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose teigė, jog šis informacinis pranešimas dėl laikino neįdarbinimo yra tik laikinas sprendimas ir tik dėl naujai įdarbinamų darbuotojų, o dėl pareiškėjo jau seniai yra pradėtas įdarbinimo procesas, Ambasadai yra pateikti visi reikalingi dokumentai įdarbinimui (įskaitant darbo sutartį, tarpininkavimo raštą), trūksta tik nacionalinės vizos.

12. Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog 2020 m. rugpjūčio 25 d. Migracijos departamentas nurodė, kad Bendrovė buvo patikrinta ir nustatyta, jog ne visada Bendrovė informuoja Migracijos departamentą apie neatvykusius įsidarbinti ar nutraukus darbo sutartį su užsieniečiu, kadangi tarp Ambasados motyvų dėl 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos nėra nurodyta, jog buvo remiamasi Migracijos departamento pateikta informacija. Be to, anksčiau nagrinėtoje byloje dėl pareiškėjo tapataus skundo buvo konstatuota, jog atsakovas neišreiškė jokių abejonių dėl įmonės patikimumo ar jos vykdomos veiklos.

13. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, teismas konstatavo, jog priimant Sprendimą nebuvo laikomasi Tvarkos aprašo nuostatų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-4032-442/2020 pateikto aiškinimo, todėl panaikino Sprendimą ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

III. 14. Atsakovas URM apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, nei pateikdamas 2019 m. spalio 18 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą, nei vėliau, nepateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalo arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą pateikė nepatvirtintą pažyma Apostille, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė galiojančių C, CE kategorijų vairuotojo pažymėjimo turėjimo fakto.

16. Atsakovo teigimu, konsulas neturėjo pareigos prašyti pareiškėjo pateikti Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo originalą arba notarine tvarka paliudytą jo nuorašą bei Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos Samarkando srities institucijos pažymą apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą patvirtintą pažymą Apostille, nes tokia pareiškėjo pareiga yra nustatyta teisės aktais. Teismas nepagrįstai ignoravo tą aplinkybę, jog pagal Įstatymo 21 straipsnio 9 dalį dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. URM yra nustačiusi, jog Uzbekistanas yra valstybė, kurios išduoti oficialūs dokumentai yra tvirtinami pažyma „Apostille“. Taigi URM konsuliniai pareigūnai, Lietuvos ambasadose nagrinėdami vizos išdavimo užsieniečiams klausimus, vadovaujasi URM sprendimu. Pareiškėjui buvo žinomi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir konsulinio pareigūno argumentai dėl Apostille reikalavimo, taigi jis galėjo iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. pateikti teismo nurodytus papildomus dokumentus.

17. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo prašymas buvo svarstomas Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje, o jis gyvena Uzbekistane. Taip pat teismas citavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties argumentus, tačiau nepaisė ir netaikė kitose teismo procesiniuose sprendimuose nurodytos teismų praktikos, svarbios teisingai išspręsti nagrinėjamą bylą.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) administracinis teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, bet sprendžia ginčus dėl teisės (ABTĮ 3 str. 1 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Sprendimą, faktiškai perėmė konsulinio pareigūno, kaip viešojo administravimo subjekto, funkciją dėl vizos išdavimo. Remiantis teismo sprendimo motyvais, darytina išvada, kad konsulinis pareigūnas privalėjo ir ateityje privalės besąlygiškai tenkinti pareiškėjo prašymą bei išduoti jam nacionalinę vizą.

19. Teismas neįvertino atsakovo 2020 m. lapkričio 16 d. teismui pateiktų naujų rašytinių įrodymų: Ambasadai Maskvoje pateiktus S. A. 2020 m. lapkričio 4 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą bei UAB „Nostrada“ 2020 m. rugsėjo 28 d. tarpininkavimo raštą dėl nacionalinės vizos išdavimo. Šiuo metu pareiškėjo 2020 m. lapkričio 4 d. prašymas išduoti nacionalinę vizą dirbti UAB „Nostrada“ yra tenkintas ir jam yra išduota nacionalinė viza. Nebelikus teisinio ir faktinio pagrindo dar kartą nagrinėti pareiškėjo 2019 m. spalio 18 d. prašymą, pirmosios instancijos teismas visgi įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (58.4.3.2)NV58-545, kuriuo atsisakyta pareiškėjui S. A. išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

21. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos „Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu – nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti <...>, jeigu : <...> 2) jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.

22. Nors ginčijamame Sprendime jo priėmimo faktinis pagrindas nenurodytas, tačiau Užsieniečių registro vizų modulyje pažymėta, jog pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjas kviečiams dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, tačiau pagal pridėtus kvalifikacijos dokumentus matyti, jog reikalaujama CE kategorija, įgyta 2019 m. vasario 27 d., o nuo 2019 m. birželio 12 d. asmuo tapo bedarbiu, todėl negali turėti reikalingų įgūdžių minėtai kvalifikacijos kategorijai. Taip pat nustatyta, kad kyla įtarimų dėl darbovietės pažymos tikrumo, nes pareiškėjas pateikė Bulunguro miesto kelių eksploatavimo įmonės pažymą rusų kalba be vertimo į lietuvių kalbą bei jis nepateikė vairuotojo kortelės, kurią paprastai pateikia vairavimo patirtį turintys vairuotojai, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų turinio teisingumo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog Ambasada, pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą, nekvietė jo pokalbiui, neprašė pareiškėjo pateikti papildomų dokumentų, nors tokia pareiga Ambasadai nustatyta Tvarkos aprašo 79 punkte, taip pat pareiškėjas pateikė duomenis, kurie nebuvo patvirtinti Apostille, tačiau tuo pačiu byloje nėra duomenų apie tai, kad Ambasada būtų reikalavusi pareiškėjo pateikti atitinkamai patvirtintą pažymą, o šis atsisakė tai padaryti.

24. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pareiškėjas nepagrindė galiojančio vairuotojo pažymėjimo turėjimo fakto (pateikė nepatvirtintą dokumentą), o konsulinis pareigūnas neturi pareigos prašyti papildomų dokumentų, kadangi pareiškėjas turi pateikti dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytus duomenis. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjui šiuo metu yra išduota viza dirbti UAB „Nostrada“.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje apibrėžta, kad viza – į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsienietis, turintis nacionalinę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje vizoje nurodytą laiką; šis laikas gali trukti iki 12 mėnesių. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje; o 7 dalyje – jog nacionalinė viza išduodama užsieniečiui, turinčiam sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą <...>.

27. Įstatymo 58 straipsnio 11 punkte įtvirtinta, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti ir yra užsienietis, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

28. Į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. V-322 patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2019 m. II pusmečiui yra įtraukta tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesija, kuriai keliamas reikalavimas turėti C, CE kategorijas. Ši profesija yra įtraukta ir į Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-469 patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. I pusmečiui.

29. Tvarkos aprašo 70.13 punkte nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

30. Nagrinėjamoje byloje surinkta medžiaga patvirtina ir dėl to ginčas tarp šalių nekyla, kad pareiškėjas pateikė Ambasadai prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, siekdamas įsidarbinti UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, todėl turėjo pateikti ir dokumentus, patvirtinančius, kad jis turi teisę vairuoti C ir CE kategorijos transporto priemones.

31. Atkreiptinas dėmesys, jog vertinant, ar užsienietis, siekiantis gauti nacionalinę vizą tikslu, kaip antai nurodytam pareiškėjo prašyme, t. y. darbas Lietuvos Respublikos įmonėje, kuri teikia tarpininkavimo pareiškimą, nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo, yra svarbios aplinkybės, susijusios tiek su pareiškėjo pareiškimų patikimumu, tiek su įmonės, kuri tarpininkauja dėl vizos išdavimo, o ginčo atveju – įdarbino pareiškėją, vykdoma veikla bei užsieniečių įdarbinimo joje praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3733-624/2020), taip pat pagrįstų abejonių dėl dokumentų, kuriais inter alia (be kita ko) grindžiami jo pareiškimai, autentiškumo arba jų turinio teisingume buvimas / nebuvimas.

32. Įstatymo 21 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas.

33. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro patvirtinto Tvarkos aprašo 78.14 punktą vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Jeigu dokumentas, patvirtinantis užsieniečio kvalifikaciją, yra sudarytas ne lietuvių kalba, jis turi būti pateiktas kartu su vertėjo parašu patvirtintu vertimu į lietuvių kalbą.

34. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė tinkamai patvirtinto Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo arba jo originalo; arba notarine tvarka paliudyto jo nuorašo, o pateikta Uzbekistano Respublikos vidaus reikalų ministerijos institucijos pažyma apie vairuotojo pažymėjimo turėjimą nėra patvirtinta pažyma Apostille. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčijamą Sprendimą priėmęs Ambasados pareigūnas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pareiškimus, juos patvirtinti turinčius dokumentus bei gautus duomenis iš Migracijos departamento, turėjo pagrindą suabejoti pareiškėjo pareiškimų patikimumu, o taip pat vertinti, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų: teikdamas prašymą išduoti vizą, pareiškėjas pateikė Uzbekistano Respublikos vairuotojo pažymėjimo kopiją Nr. AF0590820, kurios tikrumas nėra paliudytas dokumentų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos, ir Bulunguro miesto kelių eksploatavimo įmonės pažymą rusų kalba be vertimo į lietuvių kalbą.

35. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, konsuliniam pareigūnui, priėmusiam byloje ginčijamą Sprendimą, būtent ir kilo abejonių, visų pirma, dėl jo pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, taip pat – dėl pareiškėjo pareiškimų, susijusių su nurodytu numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu ir sąlygomis – darbu UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju – patikimumo. Pareiškėjo pateikti duomenys, turintys patvirtinti, kad jis turi darbui UAB „Hegelmann Transporte“ reikiamą patirtį, objektyviai kėlė abejonių, nes pareiškėjas nepateikė tinkamai pavirtintų dokumentų, kurie pagrįstų jo atitikimą tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamus reikalavimus.

36. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog pareiškėjas 2020 m. lapkričio 14 d. pateikė naują prašymą išduoti nacionalinę vizą, siekdamas dirbti UAB „Nostrada“, kuris buvo tenkintas ir jam buvo išduota nacionalinė viza. Įvertinus minėtas aplinkybes sutiktina su atsakovo pozicija, jog nebėra teisinio pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjo 2019 m. spalio 18 d. prašymą.

37. Apibendrinus tai, kas buvo išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog nebuvo abejonių, kad pareiškėjas turi reikalingų profesinių įgūdžių ir dėl to Ambasados priimtas sprendimas neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos yra neteisėtas bei nepagrįstas. Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamas tik reikalavimas turėti C, CE kategorijas. Šiame sąraše jokie kiti reikalavimai (stažo, vairuotojo liudijimo turėjimo ar pan.) nenustatyti. Pareiškėjo pateikti duomenys nepatvirtina jo profesinės kvalifikacijos ar įgūdžių, papildomų duomenų jis neteikė ir po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020 suteikė jam galimybę pašalinti abejones dėl turimos kvalifikacijos; tokiu atveju Ambasados abejonės dėl pareiškėjo profesinių įgūdžių stokos yra teisiškai pagrįstos.

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą pareiškėjo skundą atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. A. (S. A.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė