2019-11-12 Nr. BB-6021-1-01-1-44816-2015-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-251-458/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44816-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistojo E. O. (E. O.) gynėjui advokatui Dariui Raulušaičiui,

nukentėjusiesiems R. T., R. T., G. T., jų atstovei advokatei Gintarei Leškevičienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. O. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu E. O. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinių ieškovų R. T. ir R. T. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 25 d. nuosprendžiu:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokuroro Sigito Jankausko ir nukentėjusiųjų R. T., G. T. ir R. T. atstovės advokatės Gintarės Leškevičienės apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendis panaikintas ir E. O. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant bausmės atidėjimo laikotarpiu pareigą – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo terminą nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus.

Iš civilinės atsakovės UADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priteista 2000 Eur nukentėjusiajam R. T. turtinei žalai atlyginti.

Iš E. O. priteista R. T. 10 000 Eur ir 5000 Eur R. T. neturtinei žalai atlyginti, L. T. ir T. T. po 15 000 Eur, R. T. 750 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiųjų ir jų atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. O. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. apie 15.11 val. Vilniuje, vairuodamas V. K. (V. K.) priklausantį automobilį „Škoda Fabia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiavo šalutiniu keliu – Lakūnų gatve nelygiareikšmių kelių sankryžos su Žirmūnų gatve link ir, artėdamas prie sankryžos su Žirmūnų gatve, pažeidė Kelių eismo taisyklių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija) (toliau – ir KET) 154 punkto ir kelio ženklo Nr. 203 „Duoti kelią“ reikalavimus, buvo neatidus ir neatsargus, įvažiavo į sankryžą, kur nedavė kelio pagrindiniu keliu – Žirmūnų gatve iš kairės pusės prie sankryžos artėjančiam motociklui „Piaggio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairavo I. T., ir su juo susidūrė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų motociklo vairuotojas I. T. įvykio vietoje žuvo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo E. O. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintus įrodymus, todėl padarė neteisingas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad nėra objektyvių duomenų, paneigiančių E. O. paaiškinimus, kad jis atvažiuojančio motociklo nematė ir negalėjo tikėtis, kad jis atsiras; kad E. O. veikoje nėra kaltės, nes jis įvažiuodamas į pagrindinį kelią nematė motociklo ir neturėjo bei negalėjo numatyti motociklo vairuotojo daromo šiurkštaus KET pažeidimo (greičio viršijimo), kuris apribojo E. O. galimybę numatyti padarinius bei galimybę jų išvengti; kad liudytojų A. A., J. J. ir G. M. parodymai nėra nuoseklūs, iš dalies prieštaringi, todėl jais vadovautis negalima, o kitų liudytojų parodymai nėra informatyvūs ir objektyvūs; byloje esant Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistės L. L. ir privataus specialisto V. M. išvadoms ir jų paaiškinimams, prioritetą suteikė privataus eksperto atliktiems skaičiavimams ir išvadoms, todėl nusprendė, kad šioje situacijoje didesnę reikšmę eismo įvykiui kilti turėjo KET pažeidžiantys motociklo vairuotojo veiksmai (smarkiai viršijo greitį, dėl to, netikėtai kelyje atsiradus kliūčiai, nespėjo sustabdyti vairuojamo motociklo ir išvengti susidūrimo) ir tai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, dėl to nepagrįstai išteisino E. O. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis E. O. ir jo gynėjas advokatas D. Raulušaitis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl nusikaltimo, nurodyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, kuris yra neatsargus ir gali būti padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-325-942/2017, 2K-204-895/2018), šiai bylai esminė aplinkybė yra tai, ar nuteistasis turėjo ir galėjo pamatyti 89,2 km/h (24,8 m/s) – 95 km/h (26,4 m/s) greičiu motociklu važiuojantį I. T. Jei taip, koks tuo metu buvo atstumas iki jo, ar vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo.

3.2. Šioje byloje abiejų instancijų teismai konstatavo, kad E. O. nematė pagrindine Žirmūnų gatve motociklu važiuojančio I. T. Teismų nuomonės išsiskyrė dėl to, ar E. O. turėjo ir galėjo pamatyti motociklininką. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių E. O. paaiškinimus, kad jis motociklo nematė ir negalėjo tikėtis staigaus jo atsiradimo; nurodė, kad net jeigu būtų nustatyta, kad E. O. matė ar objektyviai turėjo pamatyti atvažiuojantį motociklą, jis negalėjo numatyti, kad motociklas atvažiuos tokiu dideliu greičiu. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, ir konstatavo, kad E. O. į sankryžą išvažiavo neįsitikinęs savo manevro saugumu, nes jam matomumą ribojo kitas pagrindine Žirmūnų g. važiuojantis automobilis. Teismų sprendimus daugiausia lėmė tai, kad jie skirtingai vertino ikiteisminio tyrimo metu atlikto matomumo eksperimento įrodomąją vertę. Pirmosios instancijos teismas šio eksperimento nepripažino įrodymu ir juo nesirėmė, o apeliacinės instancijos teismas šio eksperimento išvadomis vadovavosi.

3.3. Vertinant matomumo eksperimento turinį matyti, kad modeliuojant eksperimento metu naudotų automobilių pastatymo vietas buvo remiamasi liudytojų J. J. ir G. M. bei E. O. parodymais. Kokių duomenų pagrindu buvo parinkta motociklo vieta, iš protokolo turinio suprasti negalima. Eksperimento metu buvo padaryta išvada, jog motociklo nesimato jam esant atkarpoje 59,40–42 m atstumu iki vietos, kur prieš įvykį stovėjo E. O. automobilis „Škoda“. Galimybės matyti motociklą jam esant kitose vietose matomumo eksperimento metu nustatomos nebuvo.

3.4. Pirmosios instancijos teismas matomumo eksperimento išvadas pripažino nepatikimomis dėl to, kad jos buvo padarytos remiantis prieštaringais liudytojų parodymais apie transporto priemonių tarpusavio padėtį, nuosprendyje paminėtų liudytojų parodymų prieštaringumas detaliai atskleistas. Apeliacinės instancijos teismas paminėtų liudytojų parodymus vertino kaip patikimus, bet nenurodo, kokią transporto priemonių tarpusavio padėtį prieš pat įvykį ir jo metu laiko nustatyta, vertindamas šiuos parodymus. Sprendžiant iš to, kad apeliacinės instancijos teismas matomumo eksperimento išvadas laikė patikimomis ir jomis vadovavosi, darytina išvada, kad teismas sprendė, jog transporto priemonių padėtis prieš įvykį ir jo metu buvo tokia, kaip nurodyta eksperimento protokole.

Tačiau matomumo eksperimento protokole nurodytos automobilių vietos labai reikšmingai neatitinka liudytojų apklausų metu nurodytų automobilių vietų ir atstumų. Antai, liudytojas J. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad automobilį „Škoda“ pirmą kartą pamatė būdamas 100 m atstumu iki sankryžos, o parodymų patikrinimo ir eksperimento metu nurodė, kad jo automobilis buvo 4,8 m atstumu, kai pirmą kartą pamatė automobilį „Škoda“. Liudytojas G. M. teigė, kad automobilį „Škoda“ pamatė tuo metu, kai iki jo buvo 23 m atstumas, bet tai prieštarauja logikai, nes važiuojant leistinu greičiu ir esant tokiu atstumu iki sankryžos, automobiliui „Škoda“ išvažiuojant iš šalutinio kelio, automobiliai turėtų susidurti.

Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas teigė, jog automobilį „Škoda“ jis pamatė iš karto po to, kai priešais važiuojantis automobilis nusuko į lėtėjimo juostą, toje vietoje, kur ši juosta prasideda, ir tuo pat metu galinio vaizdo veidrodėlyje matė motociklu važiuojantį I. T. Lėtėjimo juosta prasideda 70 m atstumu iki sankryžos su Lakūnų gatve, taigi iš tikrųjų G. M. motociklu važiuojantį I. T. pamatė jam esant didesniu nei 70 m atstumu iki sankryžos su Lakūnų gatve. Apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų neaptarė ir nepašalino, tik padarė išvadą, kad aptariami liudytojų parodymai nėra iš esmės nenuoseklūs. Su tokia teismo išvada galima sutikti, bet svarbu pažymėti, kad sprendžiant dėl liudytojų parodymų patikimumo turi būti atsižvelgiama į bylai teisingai išspręsti būtinų nustatyti aplinkybių pobūdį.

Šiai bylai yra reikšminga tiksliai nustatyti aplinkybes, kokia buvo transporto priemonių tarpusavio padėtis ir judėjimo greitis prieš pat įvykį ir įvykio metu. Taigi liudytojų parodymai, kuriuose jie šias aplinkybes apibrėžia tokiais žodžiais kaip „prie pat“, „greitai“, „lėtai“, „nedidelis“ ir pan. bei kurie skirtingų apklausų, parodymų patikrinimo vietoje ir eksperimento metu keitėsi arba prieštaravo objektyviais bylos duomenimis nustatytoms aplinkybėms, šios bylos kontekste negali būti laikomi patikimais.

Taigi apeliacinės instancijos teismas klydo juos laikydamas patikimais, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokiais parodymais negalima vadovautis, kad matomumo eksperimento rezultatai nėra tikslūs ir patikimi, todėl jais remtis negalima, kad eksperimento metu buvo įvertintas tik momentinis matomumas automobiliams stovint, nors veiksmas kelyje vyko visiems automobiliams judant. Taigi, matomumo eksperimento metu liko nepaneigta, kad automobiliams judant buvo momentas, kai E. O. turėjo galimybę matyti pakankamą Žirmūnų gatvės atkarpą, kad galėtų įsitikinti savo manevro saugumu, tikėdamasis, kad kiti eismo dalyviai šiukščiai nepažeis KET.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad eksperimento metu buvo padaryta išvada, jog motociklo nesimato tik jam esant atkarpoje 59,40–42 m atstumu iki automobilio „Škoda“, o galimybės matyti motociklą jam esant kitose vietose nustatomos nebuvo. Be to, neaišku, kodėl buvo pasirinkta būtent ši vieta motociklo matomumui vertinti. Eksperčių L. L. ir L. L. išvadose nurodyta, kad negalima nustatyti, kokiu atstumu buvo motociklas tuo metu, kai automobilio „Škoda“ vairuotojas išvažiavo iš Lakūnų g., eksperto V. M. išvadoje nurodyta, kad važiuojant 90–95 km/h greičiu motociklo vairuotojas neteko techninės galimybės sustabdyti motociklą iki buvusio susidūrimo vietos likus 73,9–80,7 m.

Taigi tuo metu, kai E. O. rengėsi daryti manevrą ir vertino jo saugumą, motociklas nuo jo automobilio turėjo būti nutolęs dar didesniu atstumu. Be to, iš matomumo eksperimento protokolo matyti, kad modeliuojant įvykio situaciją motociklas važiavo lėtai, nors šioje byloje yra reikšminga nustatyti galimybę pamatyti 89,2–95 km/h greičiu važiuojantį motociklą. Esant tokioms aplinkybėms, matomumo eksperimentas motociklui esant 59, 40–42 m atstumu iki automobilio ir jam važiuojant lėtai nepatvirtina ir nepaneigia nė vienos šiai bylai reikšmingos aplinkybės. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai matomumo eksperimento nepripažino įrodymu ir juo nesirėmė, o apeliacinės instancijos teismas padarė klaidą šį eksperimentą pripažindamas įrodymu ir juo grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį (BK 20 straipsnio 3 dalies pažeidimas).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių E. O. parodymus, kad jis iš šalutinės Lakūnų g. į pagrindinę Žirmūnų g. įvažiavo įsitikinęs, kad tai daryti saugu, kad atstumas nuo sankryžos iki link jo artėjančių transporto priemonių apie 100 m buvo saugus, kad jis link sankryžos artėjančio motociklo nematė, o pamatė tik įvažiavęs į Žirmūnų g. antrąją eismo juostą.

3.5. Pirmosios instancijos teismas laikė nustatyta, kad E. O. į pagrindinę Žirmūnų g. iš šalutinės Lakūnų g. įvažiavo, nekeldamas pavojaus pagrindine gatve leistinu greičiu važiuojantiems automobiliams. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis liudytojų J. J., G. M., A. A. ir K. M. parodymais, padarė išvadą, kad E. O. vairuojamas automobilis į sankryžą įvažiavo prieš pat link sankryžos artėjančius automobilius ir prieš pat I. T. vairuojamą motociklą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada buvo nulemta netinkamai įvertinus paminėtų liudytojų parodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimas).

Pažymėtina, kad nė vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad E. O. išvažiavo prieš pat link sankryžos artėjančius automobilius, kaip teigia apeliacinės instancijos teismas. Liudytojas G. M., automobiliu važiavęs Žirmūnų gatve, nurodė, kad kai iš Lakūnų gatvės prieš jį išvažiavo automobilis „Škoda“, jis pristabdė, bet ne ekstremaliai; ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas teigė, kad stabdė ne dėl iš šalutinio kelio išvažiavusio automobilio, o dėl persirikiuojant į lėtėjimo juostą stabdančio ta pačia eismo juosta ir kryptimi važiuojančio automobilio.

Liudytojas J. J., automobiliu važiavęs Žirmūnų gatve ir sukęs į Lakūnų gatvę, nurodė, kad įvykį pamatė, tik kai išgirdo stabdžių cypimą, E. O. automobilis tuo metu jau buvo sankryžoje; nematė, kokiu atstumu buvo pagrindine Žirmūnų gatve važiuojančios transporto priemonės tuo metu, kai E. O. vairuojamas automobilis pradėjo važiuoti į pagrindinę gatvę. Liudytojas A. A., kuris ėjo šaligatviu, nurodė, kad iš Lakūnų gatvės į Žirmūnų gatvę prieš pat motorolerį išvažiavo automobilis, bet nenurodė, kad iš šalutinio kelio išvažiavęs automobilis kėlė kokį nors pavojų kitiems Žirmūnų gatve ta pačia kryptimi važiuojantiems automobiliams.

Liudytoja K. M. apskritai nieko nenurodė apie E. O. automobilio ir transporto priemonių, važiavusių pagrindine Žirmūnų gatve, tarpusavio padėtį prieš pat įvykį ir įvykio metu. Taigi, iš visų paminėtų liudytojų tik A. A. nurodė apie motociklu važiavusio I. T. bei E. O. automobilio tarpusavio padėtį prieš pat įvykį ir jo metu, bet jo parodymai yra abstraktūs, neinformatyvūs ir keliantys abejonių dėl jų tikslumo. Kiti liudytojai parodymus davė tik apie jų vairuotų transporto priemonių bei E. O. vairuoto automobilio padėtį ir negalėjo nurodyti, kur tuo metu buvo I.

T. vairuojamas motociklas, nors būtent ši aplinkybė yra esminė šiai bylai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad paminėtų asmenų parodymais visiškai vadovautis negalima. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šiai bylai svarbu nustatyti tikslią transporto priemonių tarpusavio padėtį ir greitį, dėl to klydo abstrakčius liudytojų parodymus dėl šių aplinkybių pripažindamas patikimais.

3.6. Byloje nesant patikimų duomenų, kurių pagrindu būtų galima vienareikšmiškai nuspręsti, kad nuteistasis E. O. turėjo ir galėjo pamatyti pagrindine gatve motociklu važiuojantį I. T., turi būti konstatuota, kad E. O. veikoje nėra privalomojo BK 281 straipsnio 5 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės (neatsargumo) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2014). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad net jei būtų neginčijamai nustatyta, kad E. O. objektyviai galėjo pamatyti atvažiuojantį motociklą, jis negalėjo numatyti, kad motociklas atvažiuos tokiu dideliu greičiu.

Šiame kontekste pripažintina, kad, išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, E. O. turėjo įsitikinti savo manevro saugumu, tačiau tokia jo pareiga nereiškia prievolės prognozuoti, kad kiti eismo dalyviai gali taip šiurkščiai pažeisti KET, ir į tai atsižvelgti prieš pradedant manevrą. Priešingai, teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99-511/2017, 2K-325-942/2017, 2K-97-689/2018, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).

Taigi, E. O., vertindamas savo manevro saugumą, turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad pagrindine gatve važiuojančios transporto priemonės neviršys leistino greičio, juolab dvigubai. Šiame kontekste pažymėtina, kad E. O. manevras nesukėlė jokio pavojaus leistinu greičiu pagrindine gatve važiuojančioms transporto priemonėms, kurios, pagal bylos aplinkybes, tuo metu, kai buvo atliekamas manevras, buvo gerokai arčiau E. O. automobilio nei motociklu važiuojantis I. T. Svarbu ir tai, kad susidūrimas įvyko antroje pagrindinės gatvės juostoje, t. y.

E. O. jau visiškai baigiant manevrą. Taigi, net jei jis tuo metu, kai jau buvo pradėjęs manevrą ir įvažiavęs į pagrindinę gatvę, būtų pastebėjęs motociklu atvažiuojantį I. T., jis jau neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik šį manevrą baigti, o I. T. turėjo galimybę sustoti ir mėgino tuo pasinaudoti, bet nesėkmingai. Visose specialistų išvadose vienareikšmiškai nurodyta, kad pagrindinė šios nesėkmės priežastis buvo stipriai viršytas leistinas greitis. Specialistai pažymėjo, kad jei I. T. būtų važiavęs leistinu greičiu, jis būtų turėjęs techninę galimybę sustoti.

Specialistas V. M. konstatavo, kad jei I. T. būtų važiavęs leistinu greičiu, susidūrimas apskritai nebūtų įvykęs, nes E. O. būtų suspėjęs užbaigti manevrą ir motociklas būtų saugiai nuvažiavęs. Byloje esant nepaneigtoms abejonėms, kad E. O., prieš pradėdamas manevrą, I. T. galėjo nepamatyti ne dėl nepakankamo atidumo ir nepateisinamo neįsitikinimo manevro saugumu, o dėl objektyvių, ne nuo jo priklausančių priežasčių, tokios abejonės turi būti aiškinamos jo naudai (in dubio pro reo principas).

3.7. Vertinant, kad E. O. veiksmuose nėra kaltės (neatsargumo), nuoseklu teigti, kad priežastinio ryšio nustatymas yra teisiškai nereikšmingas, kita vertus, tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad E. O. taip pat padarė KET pažeidimą, pasisakytina ir dėl priežastinio ryšio. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas apie priežastinį ryšį sprendė vadovaudamasis aptartomis taisyklėmis ir ne tik atsižvelgė į E. O. galbūt padarytą KET pažeidimą, bet ir įvertino I. T. padarytus KET pažeidimus, dėl to pagrįstai konstatavo, kad padariniai kilo būtent dėl I. T. veiksmų viršijant leistiną greitį. Net ir pripažįstant, kad E. O., išvažiuodamas iš šalutinės gatvės į pagrindinę, buvo nepakankamai atsargus ir atidus, šie veiksmai nelėmė eismo įvykio ir kilusių padarinių. Šioje byloje buvo pateiktos trijų specialistų išvados, jose vieningai nurodoma, kad jei motociklo vairuotojas I. T. būtų važiavęs maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu ir reagavęs stabdydamas motociklą toje pačioje vietoje, kaip reagavo važiuodamas ne mažesniu kaip 89 km/h greičiu, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su kliūtį sudariusiu E. O. automobiliu. Specialistas V. M. nurodė ir tai, kad jei motociklas būtų važiavęs leistinu greičiu, E. O. vairuojamas automobilis būtų spėjęs užbaigti manevrą ir transporto priemonės būtų prasilenkusios, kliūtis nebūtų buvusi sudaryta, susidūrimo nebūtų buvę. Taigi, eismo įvykis kilo būtent dėl I. T. veiksmų dvigubai viršijant leistiną greitį. Jei I. T. nebūtų viršijęs greičio, būtų galėjęs sustoti arba apvažiuoti E. O. automobilį. Be to, tokie I. T. veiksmai neabejotinai pasunkino E. O. galimybes laiku pastebėti I. T. motociklą ir imtis atitinkamų veiksmų, kad išvengtų eismo įvykio, bei paties I. T. galimybes laiku pastebėti į jo važiavimo trajektoriją įsukusį automobilį ir tinkamai į tai sureaguoti, siekiant išvengti eismo įvykio. Sprendžiant dėl priežastinio ryšio svarbu įvertinti ir nustatytas bylos aplinkybes, kad I. T. motociklą vairavo neilgą laiko tarpą, neturėjo patirties, galbūt dėl to motociklas likus apie 10 m iki jam kliūtį sudariusio E. O. automobilio virto ant šono, o jei I. T. būtų turėjęs daugiau patirties vairuoti motociklą, net ir neturėdamas techninės galimybės sustoti prieš jam kliūtį sudariusį E. O. automobilį, būtų galėjęs jį apvažiuoti ir taip išvengti susidūrimo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo E. O. ir jo gynėjo advokato D. Raulušaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo

5. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai iš esmės ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytus faktus, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis bei išdėstytais motyvais dėl priežastinio ryšio tarp E. O. veikos ir kilusių padarinių.

6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, skirti apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir atliktam įrodymų vertinimui paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltės arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

8. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo, nurodyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymius šis teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281 straipsnio 5 dalį taikyti, nustatytos nepadarant BPK pažeidimų.

9. Šioje byloje nagrinėjama situacija, kai abu eismo dalyviai pažeidė Kelių eismo taisykles. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad tiek motociklo vairuotojas I. T., kuris važiavo viršydamas leistiną greitį ir žuvo, tiek E. O., vairuojamu automobiliu nelygiareikšmių kelių sankryžoje iš šalutinio kelio sukdamas į kairę, įvažiavo į sankryžą, kur nedavė kelio pagrindiniu keliu iš kairės pusės prie sankryžos antrąja eismo juosta artėjančiam motociklui ir su juo susidūrė, padarė KET pažeidimus.

10. Nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat kokie KET pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Teismų praktikoje tais atvejais, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018).

11. Teismų praktikoje konstatuota, kad kai Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad, analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151/2011, 2K-593/2011, 2K-166/2012).

12. Nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018).

13. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nusprendė, kad vien ta aplinkybė, jog E. O., prieš įvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, nematė pagrindiniu keliu važiuojančio motociklo, nėra pagrindas daryti išvadą, kad dėl eismo įvykio yra kaltas tik motociklo vairuotojas I. T., kuris viršijo maksimalų leistiną greitį, o kaltinamasis E. O. nesukėlė eismo įvykio ir nepadarė nusikalstamos veikos, dėl kurios jam pareikštas kaltinimas.

14. Kelių eismo taisyklės transporto priemonių vairuotojams nustato pareigą prieš kiekvieną manevrą įsitikinti savo manevro saugumu ir nekelti pavojaus eismo saugumui. Pagal KET 154 punkto reikalavimus nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. Pagal KET 3.2 punktą duoti kelią – reikalavimas eismo dalyviui sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį.

15. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad automobilio „Škoda Fabia“ vairuotojas E. O., prieš išvažiuodamas iš šalutinio kelio ir kirsdamas dvi pagrindinio kelio priešpriešinio eismo juostas, privalėjo įsitikinti, kad antrąja eismo juosta nevažiuoja transporto priemonės, kurioms jis galėtų sukliudyti, kad išvažiuoti iš šalutinio kelio ir atlikti kairiojo posūkio manevrą yra saugu, ir praleisti bei nesudaryti kliūties pagrindiniu keliu tiek pirma, tiek antra eismo juosta artėjančioms transporto priemonėms, kad E. O. galėjo ir privalėjo numatyti, jog antrąja eismo juosta gali artėti transporto priemonės, kurių matomumą jam užstoja pirma eismo juosta važiuojantis automobilis „Mazda 6“, t. y. E. O. privalėjo visiškai įsitikinti, kad jo manevras bus saugus, ir palaukti, kol Žirmūnų gatvės ruožas jam iš kairės bus visas matomas, ir tik tada įvažiuoti į sankryžą.

16. Šioje byloje pateiktos trys specialistų išvados, atsakančios į klausimą, kas techniniu požiūriu lėmė eismo įvykį. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2016 m. gegužės 9 d. Nr. 11-121(16) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro dviejų specialistų 2017 m. vasario 2 d. išvadose Nr. 11-2232(16) nurodytos iš esmės analogiškos išvados, kad automobilio „Škoda Fabia“ vairuotojo E. O. veiksmai – būdamas Žirmūnų g. antroje eismo juostoje sudarė kliūtį ir nedavė kelio kertamuoju keliu jam iš kairės pagrindiniu keliu judančiam motociklui „Piaggio“, kurį vairavo I.

T., – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir dėl jų kilo eismo įvykis; motociklo „Piaggio“ vairuotojo I. T. veiksmai – važiavo ne mažesniu kaip 89 km/h greičiu, viršijo eismo įvykio vietos kelio aplinkoje leistiną 50 km/h greitį, dėl to neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su Žirmūnų g. antroje eismo juostoje esančiu automobiliu „Škoda Fabia“, kurį vairavo E. O., – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Gynybos pasirinkto (duomenys neskelbtini) eksperto V.

M. išvadoje Nr. MV 2017-47 nurodyta, kad susidariusioje prieš eismo įvykį kelio situacijoje motociklas „Piaggio“, vairuojamas I. T., judėjo 90–95 km/h greičiu; techniniu požiūriu eismo įvykis kilo dėl motociklo „Piaggio“ vairuotojo I. T. techniniu požiūriu nepriimtinų veiksmų – važiuojant 90–95 km/h greičiu, smarkiai viršijo leistiną 50 km/h greitį, dėl to neteko techninės galimybės sustabdyti vairuojamą transporto priemonę iki buvusio eismo įvykio vietos. Specialistė L. L. teisme patvirtino pateiktas išvadas, specialistas V.

M. ne tik patvirtino savo pateiktas išvadas, bet ir paaiškino, kad jeigu nebūtų greičio viršijimo, būtų saugiai prasilenkta, motociklo vairuotojui nereikėtų nei stabdyti, nei manevruoti, atlikti jokių papildomų veiksmų, todėl jis motociklo vairuotojui ir skyrė didesnę atsakomybę dėl kilusio eismo įvykio. Byloje kaip liudytojai apklausti J. J., G. M., A. A. ir K. M. patvirtino, jog E. O. vairuojamas automobilis iš šalutinio kelio į sankryžą su pagrindiniu keliu įvažiavo prieš pat link sankryžos artėjančius automobilius ir prieš pat I.

T. vairuojamą antrąja eismo juosta važiuojantį motociklą. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. vasario 2 d. išvada Nr.11-2232(16), kurioje nurodyta, kad atstumas nuo motociklo iki susidūrimo vietos, kai iškilo grėsmė eismo saugumui, nebuvo didesnis nei 47,14 m. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų liudytojų parodymuose yra kai kurių netikslumų, tačiau iš esmės jie nėra nenuoseklūs, kaip nuosprendyje nurodė apylinkės teismas. Šių liudytojų parodymai paneigė E. O. parodymus, kad jo manevras buvo saugus, kad atstumas iki link sankryžos važiuojančių transporto priemonių buvo dvigubai mažesnis, nei teigė kaltinamasis E. O.

17. Apeliacinės instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu atlikto matomumo eksperimento duomenimis, kad link sankryžos važiuojančios transporto priemonės galėjo riboti ir ribojo ta pačia kryptimi važiuojančio I. T. vairuojamo motociklo matomumą, rėmėsi tik kaip patvirtinančiais labai svarbią bylos aplinkybę, nurodytą ir pirmiau minėtų liudytojų (G. M.) parodymuose, kad E. O. negalėjo būti įsitikęs savo manevro saugumu, nes nematė, kokios transporto priemonės važiavo antrąja eismo juosta, kurių matomumą užstojo pirmąja eismo juosta bei posūkiui į dešinę lėtėjimo juosta važiuojančios transporto priemonės. Šios aplinkybės nepaneigia ir kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas ikiteisminio tyrimo metu atlikto matomumo eksperimento pripažinimas įrodymu, kad tiksliai nenustatyta transporto priemonių tarpusavio padėtis, nesuskaičiuoti atstumai tarp jų ir greitis, jie atmestini kaip nepagrįsti.

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi pirmiau nurodyti įrodymais pripažinti bylos duomenys patvirtina, kad E. O. pradėjo posūkį į kairę iš esmės gerai nematydamas, kokios transporto priemonės važiuoja Žirmūnų gatve antrąja eismo juosta, ir sąmoningai rizikavo, nors galėjo tokio manevro padarinius numatyti, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Motociklo vairuotojo I. T. veiksmai – motociklo stabdymas, kritimas ir susidūrimas su kelią jam užtvėrusiu automobiliu – buvo nulemti ne jo paties padaryto, o automobilio vairuotojo E. O. padaryto KET pažeidimo, jie, šio teismo vertinimu, buvo natūrali I. T. reakcija į susidariusią pavojingą situaciją, dėl kurios kilo eismo įvykis. Nors motociklo vairuotojo I. T. padarytas KET 127 punkto reikalavimų pažeidimas ir buvo priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais, jo veiksmai vis dėlto nebūtų sukėlę eismo įvykio, jei automobilio vairuotojas E. O. nebūtų pavojingai manevravęs, būtų įsitikinęs manevro saugumu ir davęs kelią pagrindine gatve važiuojančiam motociklui, kurį objektyviai turėjo galimybę pamatyti, jeigu būtų neskubėjęs įvažiuoti į sankryžą. Nors ekspertai nurodė, kad motociklo vairuotojas, važiuodamas leistinu greičiu, būtų turėjęs objektyvias galimybes sustabdyti motociklą prieš staiga jo kelyje atsiradusią kliūtį, kaip to reikalauja KET 127 punktas, ir išvengti susidūrimo, jis turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui, o šią taisyklę pirmosios instancijos teismas taikė tik spręsdamas dėl kaltinamojo E. O. veiksmų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamas eismo įvykis kilo būtent dėl vairuotojo E. O. padarytų KET pažeidimų ir jo neatsargių veiksmų. Abejoti tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp E. O. veiksmų (padarytų KET pažeidimų) ir padarinių, byloje baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 5 dalis – pritaikytas tinkamai, laikantis kasacinės instancijos teismo praktikos tokio pobūdžio bylose (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-166/2012, 2K-553/2014, 2K-373-976/2018).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. O. ir jo gynėjo advokato Dariaus Raulušaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Pranas Kuconis

Arvydas Daugėla