2019-03-19 Nr. AB-6985-3-61-3-04140-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-304-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04140-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – J. B. (J. B.)) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (M. B.) 2016 m. spalio 18 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – NŽT Vilniaus skyrius) 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 49-SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ (toliau – 2014 m. sausio 7 d. sprendimas) ir NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“ (toliau – Atkūrimo sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis kartu su ginčo žemės sklypo savininku J. B. yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemę, šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) esančiame sklype, kuris nėra suformuotas. Šiuo atveju 2006 metais tikslinant ginčo žemės sklypo kadastro duomenis, nebuvo atsižvelgta į 1983 m. balandžio 18 d. suformuotą žemės sklypo planą. UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialas „Inžinerinė geodezija“ 2006 m. lapkričio 29 d. atliko žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir nustatė šio sklypo plotą – 3861 kv. m (0,3861 ha) bei ribas. Šis planas buvo patikrintas NŽT Vilniaus skyriaus vyr. specialistės A. V.-R. ir 2007 m. gegužės 15 d. suderintas su skyriaus vedėja I. U., o taip pat patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybės administracija) direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 30-620 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ (toliau – Savivaldybės įsakymas). Skundžiamu 2014 m. sausio 7 d. sprendimu buvo suformuotas ginčo žemės sklypas ir patvirtinti šio sklypo kadastro duomenys, nustatyti pagal 2006 m. lapkričio 29 d. parengtą planą ir kadastro duomenų bylą.

3. Pareiškėjo teigimu, remiantis ginčo žemės sklypo planais, parengtais 1983 m. ir 2006 m., žemės sklypo riba pakito, t. y. apie 6 m perkelta į žemės sklypo pusę, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teisę. Pareiškėjo manymu, J. B. žemės sklypas neteisėtai padidėjo, o pareiškėjo teisės į kaimyninį žemės sklypą atitinkamai sumažėjo. Pareiškėjas nurodė, kad žemės sklypo ploto pasikeitimai, atlikus tikslesnius kadastrinius matavimus yra leistini tik su sąlyga, jei dėl to nesikeičia žemės sklypo ribos (konfigūracija). Nagrinėjamu atveju, buvo pažeista Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – Žemės reformos įstatymas) 21 straipsnio 3 dalies imperatyvi nuostata, nes 2006 m. lapkričio 29 d. UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialui „Inžinerinė geodezija“ atlikus tikslesnius kadastrinius matavimus, žemės sklypo riba, lyginant su 1983 metų žemės sklypo planu, buvo pakeista.

4. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundžiamu Atkūrimo sprendimu buvo pažeistos tuo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo bei Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (šiuo metu ši tvarka vadinasi – Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės)), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – Nutarimas Nr. 260), nuostatos. Remiantis Taisyklių 6 dalimi, pasak pareiškėjo, žemės sklypo plotas galėjo būti padidinamas, bet negalėjo būti didesnis kaip atitinkamai 0,2 hektaro ir 0,3 hektaro kiekvienam gyvenamojo namo bendraturčiui. Šiuo atveju J. B. – vieninteliam gyvenamojo namo bendraturčiui, Atkūrimo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į beveik dvigubai didesnį nei pagal galiojančius teisės aktus leista ginčo žemės sklypo plotą t. y. į 0,3861 ha, tačiau dėl to nebuvo priimtas atskiras NŽT vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimas. Pareiškėjas teigė, kad neįvykdžius minėtuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, J. B. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos nepagrįstai.

5. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius, atstovaudamas ir NŽT, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.

6. Atsakovas su pareiškėjo skundo argumentais, kad pažeidus Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, ginčijamais sprendimais J. B. buvo neteisėtai suformuotas ir atkurtas 3 861 kv. m ploto namų valdos žemės sklypas, nes Vilniaus mieste leidžiama atkurti ne didesnį nei 3 000 kv. m namų valdos plotą.

7. Atsakovas nurodė, jog teisės aktai diskreciją nustatyti namų valdos žemės sklypų ribas ir plotą suteikia savivaldybės administracijų direktoriui, todėl NŽT turėjo pakartotinai kreiptis į Savivaldybės administraciją, kad Žemės sklypas būtų performuotas į namų valdos žemės sklypą ir natūra grąžintiną sklypą, nes atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą tik J. B. buvo pažeistos kitos pretendentės I. V. B. (teisių perėmėjas – pareiškėjas) teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą nagrinėjamoje administracinėje byloje. Priešingai nei teigė pareiškėjas, ginčo žemės sklypas priklausė tik B. B., tai įrodo 1938 m. mokamasis reikalavimas sumokėti valstybinį žemės mokestį už 1938 metus ir I. V. B. 2003 m. kovo 23 d. ir 2012 m. gegužės 28 d. raštai. J. B. teigimu, formuojant sklypą teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos, nes žemės sklypo išmatavimai nesikeitė nuo 1949 m. Pareiškėjas pastebėjo, jog pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimą buvo suformuotas 6750 kv. m žemės sklypas, kuris vėlesniais administraciniais aktais dėl nesuprantamų priežasčių buvo sumažintas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą tenkino ir panaikino ginčijamus sprendimus.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra 2014 m. spalio 9 d. mirusios I. V. B. įstatyminis paveldėtojas (I t., b. l. 23–24). I. V. B. 2000 metais Žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į buvusių savininkų J. ir B. B. 1,3668 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), pageidautas nuosavybės teisės atkūrimo būdas – individualiai statybai (II t., b. l. 83). Iš esmės tokį pat prašymą pateikė ir I. V. B. brolis J. B., tačiau jis savo prašyme nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – namų valdai. Vėlesniame (2003 m. kovo 21 d.) prašyme J. B. nurodė, kad pageidaujamas nuosavybės teisės atkūrimo būdas – namų valdai ir natūra (II t., b. l. 67). Žemėtvarkos skyrius 2001 m. sausio 4 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydamas parengti žemės sklypo planą (II t., b. l. 71). Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2002 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 674V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto tvirtinimo“ (toliau – Valdybos sprendimas), kuriuo patvirtino (duomenys neskelbtini) individualios namų valdos 0,6750 ha žemės sklypo ribas (II t., b. l. 51). 2003 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. 256 Žemėtvarkos skyrius nustatė, kad I. V. B. buvusių savininkų žemės valdoje turi nuosavybės teisę į 0,3417 ha žemės (I t., b. l. 25). Atitinkamai, 2003 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. 255 buvo nustatyta, kad J. B. buvusių savininkų žemės valdoje turi nuosavybės teisę į 1,0251 ha žemės (II t., b. l. 61). Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė trečiojo suinteresuoto asmens J. B. atsiliepimo argumentus, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas ginčyti skundžiamus sprendimus, kaip nepagrįstus.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad posėdžio metu pareiškėjo advokatas patikslino, jog ginčas kilo ne dėl ginčo žemės sklypo ribų, bet dėl per didelio žemės sklypo ploto. Atsakovas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog skundžiamais sprendimais nepagrįstai buvo nustatytas 0,3417 ha ploto žemės sklypas, taip pat nepagrįstai buvo atkurtos J. B. nuosavybės teisės į tokio ploto žemės sklypą.

13. Teismas pažymėjo, jog savivaldybės administracijos direktorius, tvirtindamas žemės sklypo planus, taip pat dalyvauja žemės sklypų formavimo procese, tačiau galutiniame žemės sklypo formavimo etape sprendimą priima NŽT, patvirtindama žemės sklypo kadastro duomenis (galutinai suformuodama žemės sklypą). Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, susijusius su pareiškėjo negalėjimu ginčyti NŽT sprendimo dėl ginčo žemės sklypo kadastro duomenų patvirtinimo, neginčijant Savivaldybės įsakymo, kuriuo tie duomenys buvo nustatyti.

14. Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi kadastrinių matavimų atlikimo metu) 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietovėje paženklintos žemės sklypų ribos vėliau atliekant kadastrinius matavimus nekeičiamos. Nei pareiškėjas, nei atsakovai nepateikė teismui objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 2006 m. lapkričio 29 d. kadastriniai matavimai buvo atlikti, nesilaikant šio ar kitų teisės aktų reikalavimų. Atsakovai atsiliepime sutiko su pareiškėju, jog buvo pažeista Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis, tačiau atsiliepime nenurodė, kuo šis pažeidimas pasireiškė, kokios žemės sklypo ribos ir kaip buvo pakeistos. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti skundžiamo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo neteisėtumo.

15. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nuosavybės teisės į žemę atkuriamos, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Atkūrimo sprendimu J. B. nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į didesnį žemės sklypo plotą, nei jam 2003 m. pažymoje buvo nustatytas atkurtinas plotas (1,0251 ha). J. B. skundžiamu Atkūrimo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės (grąžinant natūra) tik į tą žemės sklypo plotą, kurį J. B. naudoja namų valdai.

16. Norint parduoti didesnį nei 0,2 ha naudojamos valstybinės žemės sklypą, reikalingas gyvenamojo namo savininko pageidavimas įsigyti didesnį nei 0,2 ha žemės sklypą, sprendimas dėl parduodamo žemės sklypo ploto padidinimo bei sąlyga, kad sklypas nebus panaudojamas individualiai statybai ar visuomenės poreikiams. Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste ypač svarbu tai, kad Taisyklių 5 punkte nustatytas maksimalus naudojamo valstybinės žemės sklypo pardavimo plotas, t. y. 0,3 ha (Vilniuje). NŽT Vilniaus skyrius minėtu sprendimu, patvirtindamas ginčo žemės sklypo plotą, turėjo patikrinti, ar plotas nustatytas laikantis Taisyklių reikalavimų. Ginčo žemės sklypas buvo galutinai suformuotas skundžiamu 2014 m. sausio 7 d. sprendimu, patvirtinus ginčo žemės sklypo kadastro duomenis. Taigi, būtent šiuo sprendimu NŽT Vilniaus skyrius ir galėjo padidinti natūra grąžintino naudojamo žemės sklypo plotą iki 0,3 ha. Atsižvelgiant į J. B. ne kartą išreikštą valią dėl jam natūra turinčio tekti žemės sklypo ploto, taip pat į minėto asmens prašymuose ne kartą nurodytą žemės naudojimo būdą (namų valdai), atskiras pageidavimas dėl ploto padidinimo iki 0,3 ha nebuvo būtinas.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis į Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto ir Taisyklių 5 punkto nuostatomis, konstatavo, kad jei prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas Vilniuje yra didesnis kaip 0,2 ha, gali būti grąžinamas natūra naudojamas žemės sklypo plotas, bet ne didesnis kaip 0,3 ha, todėl NŽT Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 7 d. sprendimu nepagrįstai suformavo 0,3861 ha ploto namų valdos žemės sklypą. Be to, Atkūrimo sprendimu nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtintos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 34 punkto nuostatą, todėl, teismo vertinimu, J. B. buvo nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra naudojamą 0,3861 ha ploto žemės sklypą.

III. 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo M. B. skundą atmesti.

19. Apeliantas savo prašymuose išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią buvusių savininkų B. ir J. B. turėtos žemės dalį natūra ir prie nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo (namų valdai), o I. V. B. pageidavo gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, t. y. pretendentai savo prašymuose nurodė skirtingus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Todėl, apelianto nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog I. V. B. 2000 m. prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. ir B. B. turėtą žemę pageidautas nuosavybės teisės būdas (individualiai statybai) iš esmės yra toks pats kaip ir apelianto prašymuose nurodytas būdas. Atsižvelgus į tai, kad I. V. B. neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises natūra, šiuo būdu (natūra) nuosavybės teisės į buvusių savininkų turėtą žemę jai negali būti suteiktos, o tai reiškia, kad pareiškėjas, kaip I. V. B. įpėdinis, neturi reikalavimo teisės. Apelianto teigimu, teismas turėjo atmesti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punkto pagrindu, kadangi I. V. B. nebuvo išreiškusi valios buvusių savininkų Boleslavo ir J. B. žemę susigrąžinti natūra, o pareiškėjo reikalavimai panaikinti NŽT aktus buvo grindžiami neva pažeista I. V. B. teise atkurti nuosavybės teises į šių buvusių savininkų turėtą žemę natūra.

20. Apelianto nuomone, įstatymų leidėjas aiškiai išskiria du žemės įsigijimo nuosavybėn būdus žemės reformos metu – nuosavybės teisių atkūrimą ir valstybinės žemės pardavimą, o tai reiškia, kad šie žemės įsigijimo nuosavybėn būdai įgyvendinami (vykdomi) pagal atskirus teisės aktus: nuosavybės teisių atkūrimas – pagal Atkūrimo įstatymą ir Tvarką, o pardavimas – pagal Žemės reformos įstatymą, Žemės įstatymą bei Taisykles. Tačiau teismas šių žemės įsigijimo būdų neišskyrė ir nepagrįstai nuosavybės teisių atkūrimui taikė nuostatas, reglamentuojančias kito žemės įsigijimo nuosavybėn būdo (valstybinės žemės pardavimo) įgyvendinimą (vykdymą), todėl padarė materialiosios teisės normų pažeidimą bei priėmė neteisėtą sprendimą. Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nėra nustatyta į kokio dydžio žemės sklypą, esantį prie nuosavybės teise turimų pastatų, gali būti atkurtos nuosavybės teises. Apelianto naudojamas namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), sudarė 3 861 kv. m (arba 0,3861 ha), jis visa apimtimi pateka į buvusių savininkų turėtą žemės valdą. Šio fakto neginčijo ir pareiškėjas. Taigi apelianto namų valdos žemės sklypas tiek Savivaldybės įsakymo priėmimo metu, tiek NŽT sprendimų priėmimo metu, buvo didesnis kaip 0,2 ha arba 0,3 ha ir visas žemės plotas nuo 1983 m. buvo naudojamas namų valdai, todėl, remiantis Taisyklių 34 punktu, apeliantui galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės ne į 0,3 ha žemės plotą, bet į visą naudojamą namų valdos žemės plotą – 0,3861 ha.

21. Apeliantas nesutinka su teismo išvadą, jog ginčijant NŽT administracinius aktus, Savivaldybės įsakymo panaikinimas (ginčijamas) yra netikslingas, nurodydamas, kad Savivaldybės įsakymas, patvirtinantis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suformavimą, yra neatsiejamas NŽT sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo apeliantui dokumentas (jo pagrindas), šie administraciniai aktai yra tarpusavyje susiję. Apelianto teigimu, teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjui pašalinti trūkumus, skundą papildant reikalavimu dėl Savivaldybės įsakymo panaikinimo.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, jog iš teismo sprendimo matyti, kad apeliantui nuosavybės teisės prie nuosavybės teise turimo gyvenamojo namo galėjo būti atkurtos į 0,3 ha, taigi ginčas kilo dėl 0,0861 ha ploto, tačiau teismas NŽT administracinius aktus panaikino visa apimtimi.

23. Atsakovas NŽ Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, nurodydamas, jog byloje yra pateiktas rašytinis įrodymas – I. V. B. 2003 m. kovo 23 d. prašymas, kuriame pretendentė prašė atkurti nuosavybės teisę natūra žemės sklypą toje vietoje, kur žemė nuosavybės teise priklausė jos šeimai. Todėl NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimas, kuriuo apeliantui buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra naudojamą žemės sklypą pažeidė I. V. B. (jos turto paveldėtojas – pareiškėjas) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra buvusių savininkų turėtoje žemėvaldoje. Atsakovo teigimu, NŽT turėjo pakartotinai kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad žemės sklypas būtų performuotas į namų valdos žemės sklypą ir natūra grąžintiną sklypą, nes atkūrus žemės sklypą tik apeliantui, buvo pažeistos kitos pretendentės I. V. B. (teisių perėmėjas – pareiškėja) teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

25. Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto argumentais dėl netinkamai pritaikytų materialiosios teisės normų. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog apeliantui buvo atkurtas per didelio ploto namų valdos žemės sklypas, tokiu būdu pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies bei Taisyklių 5 punkto nuostatas, kadangi pagal šiuos teisės aktus Vilniuje maksimalus formuojamo namų valdos žemės sklypo dydis yra 0,2 ha, kuris gali būti padidintas iki 0,3 ha tik esant gyvenamojo namo savininko pageidavimui ir priėmus atskirą NŽT administracinį aktą dėl žemės sklypo padidinimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tokio apelianto pageidavimo nebuvo. Be to, Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų dydžių nustatymą, taikomos formuojant grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) ir perduodamus (suteikiamus) nuosavybėn neatlygintinai naudojamus namų valdos žemės sklypus pagal Žemės reformos įstatymą ir Atkūrimo įstatymą. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad formuojant ir vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo būti išimtinai remiamasi tik Atkūrimo įstatymo bei Tvarkos 34 punkto nuostatomis.

26. Pareiškėjas M. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Pareiškėjas pažymi, kad I. V. B. 2003 m. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra toje vietoje, kur žemės nuosavybės teisė priklausė jos šeimai. Duomenų apie I. V. B. valios apie nuosavybė teisių atkūrimo būdo pakeitimą ar patikslinimą nėra. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas įgijo teisę ginčyti kito pretendento atžvilgiu priimtus atsakovų sprendimus. Taip pat pareiškėjas nesutinka su apelianto teiginiais, jog formuojant grąžintiną žemės sklypą neturėjo būti vadovaujamasi Taisyklių nuostatomis, nes Taisyklių 2.3 punktas numato Taisyklių taikymą grąžinant žemę pagal Žemės reformos įstatymą ir Atkūrimo įstatymą. Pareiškėjo nuomone, teismas pagrįstai sprendė, jog Tvarkos 34 punktas ir Taisyklių 5 punktas turi būti aiškinami kartu. Nors pirmosios instancijos teismo panaikintas 2014 m. sausio 7 d. sprendimas ir buvo priimtas atsižvelgiant į Savivaldybės įsakymą, tačiau pastarasis tikrai nebuvo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo priėmimo teisinis pagrindas, kaip teigia apeliantas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – NŽT Vilniaus skyrius) 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49-SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ (toliau – 2014 m. sausio 7 d. sprendimas) ir NŽT 2014 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“.

29. Pirmosios instancijos teismas minėtus sprendimus panaikino, konstatavęs, jog formuojant namų valdos žemės sklypą buvo pažeisti Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės)), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 5 punkto reikalavimai, numatantys maksimalų namų valdos žemės sklypo dydį Vilniaus mieste iki 0,3 ha.

30. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nurodo, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, nes I. V. B., kurios paveldėtojas yra pareiškėjas, nėra išreiškusi valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Nurodo, kad teismas be pagrindo ginčo santykiams taikė Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles, nes jos reglamentuoja kitus teisinius santykius. Mano, kad ginčo žemės sklypas suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 30-620 „Dėl sklypo Filaretų g. 117 duomenų nustatymo“, kuris nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas. Taip pat nurodo, kad teismas be teisėto pagrindo panaikino ginčijamus sprendimus visa apimtimi, nors realiai ginčijama tik dalis žemės sklypo ploto, viršijanti 0,3 ha.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

32. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl pareiškėjui nepriteisto neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

33. Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

34. Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir pakankamai išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams.

36. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus bei pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei papildydamas juos, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikti trys I. V. B. prašymai, kuriuose ji išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. 2000 metų prašyme be tikslesnės datos I.V. B. nurodė, jog nuosavybės teises į žemę pageidauja atkurti gaudama žemės sklypą individualiai statybai (t. 2 b.l. 83), tačiau vėlesniame 2003m. kovo 23 d. prašyme, pateiktame laikantis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų (įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, 2002-10-15, Žin., 2002, Nr. 102-4552 (2002-10-25)), bei dar vėlesniame 2012m. gegužės 28d. prašyme ji nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra (t. 2 b.l. 68, 155, 156). Taigi I. V. B. yra išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises natūra, o pareiškėjas, kaip I. V. B. teisių paveldėtojas, turi teisę reikalauti išreikštos valios įgyvendinimo ir yra suinteresuotas asmuo, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra.

37. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260, kuriuo patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.3 punktas tiesiogiai nustato, kad Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų formavimą, žemės sklypų dydžių ir privatizuojamų žemės sklypo dalių dydžio nustatymą, taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, žemės sklypo planus ir nustatant žemės sklypų dydžius ir privatizuojamas žemės sklypo dalis) grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) [...] naudojamus namų valdų žemės sklypus, [...] Lietuvos Respublikos piliečiams pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Atsižvelgiant į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, t. y. kad ginčas vyksta dėl suformuoto namų valdos sklypo dydžio, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas kilusį ginčą teisėtai ir pagrįstai anksčiau paminėtas taisykles.

38. Tuo pačiu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 5 punkto bei LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 34 punkto 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias galimybę didinti formuojamos namų valdos sklypo dydį Vilniaus mieste iki maksimalaus 0,3 ha ploto, kai į vieną ir tą pačią žemę pretenduoja atkurti nuosavybės teises daugiau nei vienas asmuo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad jei prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas Vilniuje yra didesnis kaip 0,2 ha, gali būti grąžinamas natūra didesnis naudojamas žemės sklypo plotas, tačiau ne didesnis kaip 0,3 ha.

39. Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas byloje neginčija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 30-620 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu nėra teisiškai reikšmingi. Nes, viena vertus, tik į teismą besikreipiantis asmuo sprendžia kokius reikalavimus teisme jis iškels ir kokius viešojo administravimo aktus ginčys. Kita vertus, kaip teisingai yra nurodęs pirmosios instancijos teismas, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą (Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d.) 32 straipsnio 3 dalies 12 punktas, taip pat LR Vyriausybės 1997m. rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktas) savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai tenka pareiga suprojektuoti žemės sklypą ir patvirtinti kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą, o Žemėtvarkos skyriaus kompetencijai tenka pareiga suformuoti žemės sklypą, patvirtinant jo kadastro duomenis. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija būtent tą atsakovo sprendimą, kuriuo suformuotas ginčo žemės sklypas.

40. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino byloje ginčijamus sprendimus pilna apimtimi, nes ginčas vyksta tik dalies namų valdos žemės sklypo ploto. Administracinis teismas nėra viešojo administravimo institucija, kuriai būtų suteikta kompetencija suformuoti naują žemės sklypą ar priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl nustačius, jog byloje dalyvaujančios viešojo administravimo institucijos viešojo administravimo sprendimus priėmė pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos sprendimus naikino pilna apimtimi. Pažymėtina, kad tokia faktinė ir teisinė situacija nepaneigia apelianto teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, tame tarpe ir į namų valdos -žemės sklypą.

41. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies <...> punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (J. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė