2013-10-15 Nr. BB-1903-1-82-1-00521-2010-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-400/2013

Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00521-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.1; 2.1.15.3.3.2; 2.1.7.4; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutarties.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu (kuris pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. nuosprendžiu) paskirta bausme visiškai sudedant, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 2 dalies 2, 7 punktus (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per vieną mėnesį atsiprašyti nukentėjusiosios R. L. (buvusios J.).

Priteista iš A. J. bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei 26 391,70 Lt turtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nutartimi Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendis pakeistas: iš A. J. bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei priteistas 26 361,70 Lt turtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 8210,75 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Priteista iš nuteistojo A. J. 500 Lt bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei advokato atstovavimo išlaidų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. J. nuteistas už tai, kad 2010 metais, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), iš katilinės pavogė 8210,75 Lt vertės šildymo katilą „Viadrus G300/6“, taip padarė bankrutuojančiai A. J. individualiai įmonei turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti, pagal BK 178 straipsnio 1 ir 2 dalį jį išteisinti, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti, juos priimant nebuvo paisoma susiklosčiusios teismų praktikos, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punkto bei Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostatų dėl visapusiško, objektyvaus ir nešališko bylų išnagrinėjimo. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, jos grindžiamos tik prielaidomis, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, netinkamai įvertino įrodymus, nes suteikė prioritetą nukentėjusiosios ir jos liudininkės parodymams. Kasatoriaus manymu, objektyviai nevertindamas jo parodymų, apeliacinės instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, ir, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajam. Taip buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių buvo šiurkščiai suvaržytos kasatoriaus teisės ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 1 dalis.

Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismui pateikus prieštaringas išvadas dėl jo apeliacinio skundo, fragmentiškai pasisakius tik dėl procesinio klausimo (t. y. dėl galimumo patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos) ir iš esmės nenagrinėjus byloje esančių esminių prieštaravimų dėl nusikalstamos veikos buvimo, byla turėtų būti grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą išsamiai ir nešališkai patikrinti visus bylos įrodymus, nuosprendyje nepasisakė dėl jo pateiktų įrodymų ir argumentų, kuriais jis prieštaravo pateiktam kaltinimui. Jo manymu, katilo paėmimas iš individualios įmonės patalpų negali būti laikomas vagyste. BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas – svetimas turtas, t. y. daiktai, kurie grobimo momentu nuosavybės teise priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą santuokos metu įsteigus įmonę (ūkį, verslą), ši tampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. CK 3.91 straipsnyje nustatyta, kad turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, o įsteigtos iki santuokos sudarymo – pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra nurodęs, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, taip pat ir individuali įmonė, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2011). Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalį turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise, kurį sudaro perduotas įmonės savininko asmeninis turtas, turtas, įgytas individualios įmonės vardu (šio straipsnio 2 dalis) ir individualiai įmonei patikėjimo ar kitokia teise perduotas individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (8 straipsnio 4 dalis), todėl individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, kol neįrodyta priešingai – kad yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2 dalis).

Kasatorius teigia, kad jo individuali įmonė įkurta ir šildymo katilas įsigytas santuokos metu ir iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo padalytas, todėl ši individuali įmonė, kaip juridinis asmuo su visu jam priklausančiu turtu, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso nuteistajam ir jo buvusiai sutuoktinei R. L. Taigi kaltininkui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto paėmimas nėra vagystė. Be to, abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2009 m. liepos 15 d. nutartimi leido naudotis nuosavybės teise priklausančiu turtu. Kasatoriaus įsitikinimu, perdavus jo individualios įmonės turtą bankroto administratoriui, nuosavybės forma nesikeičia – bankroto administratorius neįgyja nuosavybės teisės į bankrutuojančios įmonės turtą po jo perdavimo, šis turtas nuosavybės teise (su apribojimais jį valdyti ir disponuoti) vis tiek priklauso individualios įmonės savininkams.

Pasak nuteistojo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, kuri numato, kad asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems bankrutuojančios įmonės turtą, draudžiama dėl šio turto sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Kasatorius teigia turėjęs teisę paimti šildymo katilą remontuoti; Šiaulių apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. nutartyje nebuvo reikalaujama paimant katilą gauti bankroto administratoriaus leidimo. Bankroto administratorius V. G. katilo priežiūra nesirūpino, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), šildymu rūpinosi nuteistasis, todėl jis šildymo katilą parsivežė remontuoti. Esant teismo leidimui turtu naudotis (Šiaulių apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. nutartis), kasatorius nemanė, kad to padaryti negali. A. J. tvirtina šildymo katilu nedisponavęs, jo neperleidęs tretiesiems asmenims. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai, spręsdami jo kaltės klausimą, negalėjo vadovautis kasacine nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2008, nes joje buvo sprendžiami kiti negu šioje byloje klausimai.

Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad tai, jog kitos šildymo komplekto dalys yra naudojamos jo buvusios sutuoktinės R. L., neturi reikšmės šios bylos nagrinėjimui. Tiek nuteistajam, tiek jo sutuoktinei buvo leista naudotis visu turtu, todėl jam nesuprantama, kodėl R. L. gali naudotis bendru turtu (34 šildymo komplekto dalimis), o jam už tai pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės. Kasatorius tvirtina neturėjęs tyčios padaryti šį nusikaltimą. Teismai turėjo nustatyti nuteistajam inkriminuojamos veikos subjektyviuosius požymius, t. y., kokio tikslo jis siekė ir kokius padarinius numatė. Pasak nuteistojo, jeigu paimdamas svetimą turtą nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, kaltininkas mano, kad atsiima savo turtą, ar yra įsitikinęs, jog veikia vykdydamas kito asmens turtines teises, tokia veika nėra vagystė. Kasatorius teigia nebuvęs suinteresuotas pagrobti šildymo katilo, nes tame pačiame pastate įsikūrusi jo UAB „JB“, kuri nešildomame pastate negalėtų tęsti savo veiklos.

Pasak nuteistojo, abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad bankrutuojančios individualios įmonės priėmimo perdavimo aktas suklastotas, t. y. šiame dokumente suklastotas jo parašas. Ši aplinkybė nustatyta ikiteisminio tyrimo Nr. 40-2-014-11 metu atlikus ekspertizę. Kasatorius pažymi, kad 2009 m. kovo 13 d. ilgalaikio perdavimo priėmimo akte Nr. 02 esančio parašo tikrumas specialisto išvadoje Nr. 11Š-120(11) nei patvirtintas, nei paneigtas, todėl nebuvo tiriamas pats dokumento turinys, kuris, jo manymu, taip pat suklastotas, neatitinkantis objektyvios tikrovės. Nuteistojo įsitikinimu, tokie V. G. veiksmai suteikė jam teisę praturtėti ir patvirtina nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pasisavinimą sukčiaujant individualios įmonės naudai. Pasak kasatoriaus, ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje atliktas neobjektyviai, nes niekas jo nepaklausė, kokiu tikslu jis paėmė katilą. Nuteistasis tvirtina, kad tyrėjas M. L., bendrininkaudamas su V. G., A. Č. ir R. L., 2011 m. sausio 19 d. atvirai pagrobė jo asmeninę nuosavybę bei UAB „JB“ turtą (dėl to vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 82-1-00292-11).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišreikalavo įrodymų, kieno nurodymu bankroto administratoriaus padėjėjas V. G., būdamas įgaliotas perimti tik A. J. individualios įmonės turtą, perėmė A. J. asmeninį nekilnojamą turtą. Teismai nekreipė dėmesio į pirmiau nurodytus nuosavybės teisės pažeidimus, nesiejo jų su neteisėtu praturtėjimu sukčiaujant, pasisavinant svetimą didelės vertės nekilnojamą turtą. Pasak kasatoriaus, teismai netyrė 2010 m. rugsėjo 9–30 d. V. G. ir V. L. įvykdyto katilinės patalpų užvaldymo, įsibraunant per langą, signalizacijos įvedimo bei jo apkaltinimo vagyste aplinkybių. Kadangi priėmimo perdavimo akte Nr. 2 nustatytas jo parašo suklastojimo faktas, kasatoriaus manymu, turėtų būti konstatuojama, kad nėra objektyvių ir patikimų duomenų, jog jis bankroto administratoriui perdavė šildymo katilą, kurio vagyste jis yra kaltinamas. Apskritai bankroto administratorius netinkamai vykdė savo pareigas, nes iki šiol nėra perėmęs priėmimo perdavimo aktu viso A. J. individualios įmonės turto pagal ilgalaikio turto sąrašą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pažeisdamas BPK 109, 113, 115 straipsnių nuostatas, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Baudžiamoje byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys dėl neva tai vagystės metu prarasto turto, tačiau realiai šildymo katilas buvo parvežtas ir laikomas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), katilinėje, šis katilas ten yra ir šiuo metu ir jo vertė nepasikeitė – 690 Lt, 8210,75 Lt yra šildymo komplekto vertė. Teismas supainiojo katilo ir šildymo komplekto vertę. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į nuteistojo pateiktus tai patvirtinančius įrodymus iš bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ ataskaitos.

Nuteistasis pažymi, kad šildymo katilas į pastato (duomenys neskelbtini) katilinę buvo pargabentas su visomis detalėmis. Nuo to laiko iki apžiūros katilas buvo bankroto administratoriaus žinioje ir niekas nežino, kas per tą laiką su juo buvo daroma. Kasatorius nesutinka su UAB „DKTA“ išvada, kad katilas yra neveikiantis ir bevertis. UAB „DKTA“ nėra įstaiga, galinti teikti ekspertinę išvadą apie katilo vertę, be to, nebuvo atlikti jokie šildymo katilo bandymai, iš kurių būtų galima nustatyti, kad šildymo katilas neveikiantis. Nuteistasis įsitikinęs, kad katilą reikia tik pajungti ir jis veiks. Šių aplinkybių teismai netyrė, nors jis prašė kviesti į teismo posėdį pažymą apie šildymo katilą surašiusį UAB „DKTA“ atstovą.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad baudžiamasis įstatymas A. J. veikai pritaikytas tinkamai, nagrinėjant bylą BPK pažeidimų nepadaryta. Teismai įrodė, kad A. J. pagrobė svetimą jam nepriklausantį turtą, nes jis, žinodamas, jog šildymo katilas „Viadrus G300/6“ jam nepriklauso, savavališkai jį atjungė nuo šildymo sistemos ir išvežė į kitą vietą, taip juo savo nuožiūra disponavo. Prokurorės manymu, teismų sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – šildymo katilas – priklauso ne kasatoriui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, bet bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei. Tai, kad šildymo katilas „Viadrus G300/6“ iki bankroto bylos iškėlimo priklausė A. J. individualiai įmonei, o po bankroto bylos iškėlimo bankrutuojančiai A. J. individualiai įmonei, patvirtina: 2005 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaita faktūra, iš kurios matyti, kad A. J. individuali įmonė iš UAB „DKTA“ pirko šildymo komplektą už 21 138 Lt ir kad viena šio komplekto dalių – katilas „Viadrus G300/6“; ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas, kuriame nurodyta, kad ilgalaikis turtas – šildymo komplektas – įsigytas 2005 m. rugsėjo 23 d., perduotas naudoti ūkinėje veikloje nuo 2005 m. rugsėjo 24 d.; A. J. individualios įmonės 2008 m. gruodžio 31 d. inventorizacijos apyrašas, kuriame 8 pozicijoje įrašytas šildymo komplektas, įsigytas 2005 m. rugsėjo 24 d. Be to, byloje nustatyta dar viena svarbi aplinkybė, kad nuteistasis žinojo, jog Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartimi (kuri įsigaliojo 2009 m. sausio 27 d.) A. J. individualiai įmonei buvo iškelta bankroto byla, o bankrutavusios A. J. individualios įmonės bankroto administratoriumi buvo paskirtas UAB „Tytus“. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2009 m. kovo 13 d. ilgalaikio turto perdavimo priėmimo aktais Nr. 1 ir 2 A. J., kaip bankrutuojančios A. J. individualios įmonės savininkas, perdavė administratoriaus įgaliotam asmeniui įmonės ilgalaikį turtą, tarp kurių buvo ir šildymo komplektas.

Prokurorės manymu, nuteistasis nepagrįstai teigia, kad 2009 m. kovo 13 d. bankrutuojančios A. J. individualios įmonės priėmimo perdavimo akte Nr. 2 jo parašas suklastotas. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal A. J. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šio dokumento suklastojimo buvo nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių. Be to, iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neneigia savavališkai išardęs ir išvežęs šildymo katilą iš jo buvimo vietos, tik aiškina parsivežęs jį remontuoti. Tačiau tai paneigia faktas, kad A. J. katilą išsivežė iš individualios įmonės patalpų, apie tai nepranešęs šį turtą administruojančiam administratoriui, be to, katilas rastas tik kratos metu A. J. dirbtuvėse–garaže.

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, įvertino Šiaulių apygardos teismo 2009 m. liepos 15 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės A. J. ir R. J. (L.) turtui, ir padarė pagrįstą išvadą, kad leidimas naudotis turtu įtakos A. J. kaltės klausimui neturi, nes šia nutartimi buvo areštuotas asmeninis A. J. ir R. J. (L.), kaip individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinės, turtas bei leista naudotis asmeniniu, o ne bankrutuojančios individualios A. J. įmonės turtu. Pasak prokurorės, tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir apeliacinės instancijos teismas. Šios instancijos teisme buvo apklausta dalis liudytojų, iš naujo vertinti jų parodymai ir padaryta išvada, kad A. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas jo prašymo kviesti į teisiamąjį posėdį ir apklausti UAB „DKTA“ atstovą, padarė esminį BPK pažeidimą. Tik teismas sprendžia, kokia apimtimi atlikti įrodymų tyrimą, proceso dalyvių prašymų netenkinimas, nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu. Taip pat, prokurorės manymu, šios instancijos teismas, vadovaudamasis CK nuostatomis ir faktiniais bylos duomenimis, teisingai nustatė A. J. priteistinos turtinės žalos dydį.

Atsiliepimu civilinio ieškovo bankrutavusios A. J. individualios įmonės atstovas advokatas Linas Blažulionis prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti, išieškoti iš A. J. civilinio ieškovo bankrutavusios A. J. individualios įmonės turėtas išlaidas advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti.

Civilinio ieškovo atstovas mano, kad nuteistojo kasacinis skundas nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai tendencingi, iškreipti, pateikti siekiant išvengti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės, skunde nurodytas aplinkybes paneigia byloje surinkti įrodymai.

Atsiliepime nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 1 dalis – kasatoriaus veikai taikytas tinkamai. Nuteistasis neteisingai teigia, kad pagrobtas turtas jam priklauso nuosavybės teise. CK 3.91 straipsnyje numatyta, kad turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, o įsteigtos iki santuokos sudarymo – pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Priešingai negu teigia kasatorius, ši teisės norma sutuoktiniams įmonės veiklos laikotarpiu suteikia tik individualios įmonės dalyvių statusą, t. y. pagal CK 2.45 straipsnį sutuoktiniai turi nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą, tačiau tai nereiškia, kad dalyvio ir juridinio asmens turtas yra bendras – turto savininku išlieka pats juridinis asmuo.

Tokios praktikos laikosi ir teismai. Kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2010 nurodyta, kad individualios įmonės turtas yra atskirtas nuo įmonės savininko turto ir priklauso įmonei nuosavybės teise, išskyrus atvejį, kai individualiai įmonei perduodamas įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui (sutuoktinei) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Tokiu atveju turtas įmonei perduodamas patikėjimo teise, tačiau sutuoktiniams susitarus net ir šis turtas gali būti įmonei perduotas nuosavybės teise (Individualių įmonių įstatymo 2, 6, 8 straipsniai, CK 2.48 straipsnis).

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pagrobtas šildymo katilas buvo įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą kaip šildymo komplektas, kurio likutinė vertė – 8210,75 Lt, todėl akivaizdu, kad šis turtas priklausė A. J. individualiai įmonei nuosavybės, o ne patikėjimo teise. Kasatoriaus teiginį, kad santuokoje įsteigtos įmonės turtas priklauso jam nuosavybės teise, paneigia ir kitos teisės normos. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui.

Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo, išskyrus Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo ir Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nustatytus atvejus. Iškėlus bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius nutraukia darbo arba civilines sutartis su įmonės valdybos nariais ir vadovu, be to, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (šio įstatymo 10 straipsnis).

Taigi, skolininkui nebeišgalint vykdyti turtinių įsipareigojimų kreditoriams, šie perima bankrutuojančios įmonės valdymo teisę (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2011). Vadinasi, bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turtą valdo kreditoriai (Įmonių bankroto įstatymo 23, 24 straipsniai), o administratorius įgyvendina kreditorių nutarimus. Iškėlus bankroto bylą įmonės dalyviai praranda teisę valdyti, naudotis ar disponuoti įmonės turtu. Civilinio ieškovo atstovas pažymi, kad CK 3.91 straipsnyje numatyta galimybė santuokos nutraukimo momentu dalyti tik tą bankrutavusios individualios įmonės turtą, kuris lieka, kai atlyginami visi įmonės kreditorių reikalavimai; toks likęs turtas santuokos nutraukimo momentu laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Nagrinėjamu atveju bankroto byla A. J. individualiai įmonei buvo iškelta iki santuokos nutraukimo, o A. J. individualiai įmonei priklausantį šildymo katilą pasisavino dar nesibaigus bankroto procesui, tai paneigia kasatoriaus teiginius, jog santuokoje įsteigtos įmonės turtas priklauso jam nuosavybės teise.

Civilinio ieškovo atstovo įsitikinimu, abiejų instancijų teismai, remdamiesi bylos duomenų visuma, pagrįstai konstatavo, kad A. J., pagrobdamas šildymo katilą, veikė tiesiogine tyčia. A. J. žinodamas, kad jo įmonei iškelta bankroto byla ir areštuotas jo ir jo įmonės turtas, pats perdavęs turtą bankroto administratoriui, savavališkai, nepranešdamas administratoriui, perkėlė šildymo katilą iš individualios įmonės patalpų į kitame rajone esančias patalpas. Katilas buvo rastas atlikus kratą A. J. dirbtuvėse–garaže, jau prasidėjus šildymo sezonui. Tai paneigia nuteistojo teiginius, kad jis norėjęs katilą suremontuoti iki šildymo sezono pradžios. Be to, kratos metu nuteistasis tvirtino katilo neperdavęs bankroto administratoriui, nors toks perdavimas patvirtintas jo paties pasirašytais dokumentais. Teismai motyvuotai paneigė ir parašo 2009 m. kovo 13 d. ilgalaikio turto perdavimo priėmimo akte Nr. 2 suklastojimo faktą.

Atsiliepime nurodoma, kad teismai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino įrodymus ir tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą; apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, pasisakė dėl esminių jo argumentų, tarp jų ir dėl civilinio ieškinio.

Nuteistojo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį

Kasatorius teigia, kad šildymo katilas, paimtas iš bankrutuojančios individualios įmonės patalpų, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė jam ir jo buvusiai sutuoktinei, todėl šis turtas BK 178 straipsnio prasme nelaikytinas svetimu.

Vagystės dalykas yra svetimas turtas. Teismų praktikoje svetimu turtu pripažįstami daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui.

Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybė privatus juridinis asmuo. Individuali įmonė turtą valdo, naudoja, juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Jeigu įmonės turto nepakanka atsiskaityti už skolas, už jas atsiskaito įmonės savininkas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis); tokiu atveju savininkas padengia įmonės skolas savo asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi.

Iš tikrųjų pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 3.91 straipsnio nuostatas įmonė bei turtas, skirtas įmonei (ūkiui, verslui) funkcionuoti, laikoma bendrąja jungtine nuosavybe, o toks asmenims priklausantis turtas nėra svetimas BK 178 straipsnio prasme, kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybė nėra pasibaigusi kitu būdu. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytos individualios įmonės teisinį režimą ir nuosavybės teisės formą nustatančios šeimos teisės normos taikomos teismams sprendžiant sutuoktinių turtinių teisių klausimus, pavyzdžiui, dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, nustatant sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės kiekį, vienam sutuoktiniui priklausančią turto dalį ir pan. Tačiau, kai dėl neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams įmonei pradedamas bankroto procesas, šios teisės normos netaikomos ir jų pagrindu nustatytas individualios įmonės turto režimas neturi reikšmės. Tokiais atvejais individualios įmonės turtą įmonės savininkas, kaip įmonės vadovas, gali valdyti, naudoti, juo disponuoti tik iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą, jos valdymo organai netenka įgaliojimų valdyti, naudoti ar disponuoti turtu. Taigi, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo ir prasidėjus bankroto procesui, bankrutuojančios individualios įmonės turtas jo savininkui tampa svetimas ir laikytinas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnyje, dalyku.

Bylos duomenimis, Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartimi A. J. individualiai įmonei iškelta bankroto byla, paskirtas bankrutuojančios įmonės administratorius, areštuotas jos turtas; individualios įmonės vadovas A. J. įpareigotas įsiteisėjus nutarčiai perduoti bendrovės administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, taip pat visus dokumentus. Kaip to reikalavo teismas, kitą dieną po šios nutarties įsiteisėjimo (įsiteisėjo 2009 m. sausio 27 d.), prasidėjus įmonės bankroto procesui, 2009 m. sausio 28 d. individualios įmonės savininkas A. J. paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui pateikė pažymą, kurioje išvardytas individualiai įmonei priklausantis ilgalaikis materialus turtas; šios pažymos 11 punkte buvo įrašytas 8210,75 Lt likutinės vertės šildymo komplektas. Vėliau, 2009 m. kovo 13 d., šis ilgalaikis turtas (taip pat ir šildymo katilas) perdavimo priėmimo aktais Nr. 01 ir 02 įmonės savininko buvo perduotas bankrutuojančios įmonės administratoriui.

Šie bylos duomenys patvirtina, kad, įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutarčiai dėl bankroto bylos A. J. individualiai įmonei iškėlimo, šios įmonės turto A. J. nebegalėjo valdyti, naudoti, juo disponuoti, taigi įmonės turtas A. J. tapo svetimas. Tokiomis aplinkybėmis atjungdamas nuo šildymo sistemos šildymo katilą „Viadrus G300/6“ ir jį išveždamas iš bankrutuojančios individualios įmonės patalpų A. J. įvykdė vagystę, t. y. pagrobė svetimą turtą. A. J. žinojo, kad šildymo katilas jam nepriklauso, nes, vykdydamas Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartį, perdavė įmonės bankroto administratoriui individualiai įmonei priklausantį ilgalaikį turtą – taip pat ir šildymo katilą. Kasatorius neteisingai nurodo, kad jis turėjo teisę išsivežti šildymo katilą remontuoti, negavęs administratoriaus leidimo, nes 2009 m. liepos 15 d. nutartimi neva buvo leista naudotis įmonės turtu. Kaip pirmiau nurodyta, įmonės turtas buvo areštuotas 2009 m. sausio 14 d. teismo nutartimi, o 2009 m. liepos 15 d. nutartimi, patenkinus bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ direktoriaus prašymą, teismas įtraukė į bylą bendraatsakoviais A. J. ir R. J. bei nusprendė areštuoti kitą pas juos ir trečiuosius asmenis esantį turtą, leidžiant šiuo turtu jiems naudotis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. J. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 178 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, abiejų instancijų teismų išvados dėl nuteistojo kaltės įvykdžius vagystę pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą (apklausęs nuteistąjį, liudytojus R. L. (buvusią J.), V. G., A. S.), dar kartą patikrino byloje surinktus duomenis ir savo nutartyje pateikė aiškias motyvuotas išvadas dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir 332 straipsnio 3 dalyje.

Dėl civilinio ieškinio

Kasatoriaus teiginiai dėl per didelio ieškinio nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, be kitų apeliaciniame skunde keliamų klausimų, aiškinosi ir civilinio ieškinio klausimą. Šios instancijos teismas, pripažindamas, kad visos šildymo sistemos rekonstrukcija nėra tiesiogiai susijusi su nusikalstamais nuteistojo veiksmais, gerokai sumažino iš A. J. priteistą sumą. Patikrinus bylos duomenis, konstatuotina, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas BPK X skyriaus, reglamentuojančio žalos atlyginimą, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareikštas, nuostatų nepažeidė.

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Byloje nustatyta, kad vietoj nuteistojo A. J. pagrobto katilo naujas katilas buvo įsigytas ir prijungtas dar prieš tai, kai pagrobtasis senas katilas buvo paimtas iš nuteistojo ir perduotas bankrutuojančiai įmonei. Taigi pagrobto turto vertė turi reikšmės kvalifikuojant nuteistojo veiksmus, o ne atlyginant katilo pagrobimu padarytą turtinę žalą. Šiuo atveju žala pasireiškė tuo, kad dėl A. J. vagystės bankrutuojanti įmonė turėjo įsigyti ir sumontuoti naują katilą.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo nevertina, o tik remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis A. J. ginčija 2009 m. kovo 13 d. priėmimo perdavimo akto Nr. 02 pasirašymo ir šildymo katilo perdavimo bankrutuojančios įmonės administratoriui faktą, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl advokato atstovavimo išlaidų

Civilinio ieškovo bankrutavusios A. J. individualios įmonės atstovo advokato L. Blažulionio prašymas išieškoti iš A. J. civilinio ieškovo bankrutavusios A. J. individualios įmonės turėtas išlaidas advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti paliekamas nenagrinėtas, nes nepateikta dokumentų, patvirtinančių apmokėjimą už atsiliepimo kasacinės instancijos teismui surašymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis