A-520-2386-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-2386/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00228-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.4; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovei S. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. P. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. P. ir R. K. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai S. P. ir R. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio apskrities VPK) viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 50-TE-522 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas S. P. nurodė, jog paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta ir neadekvati padarytiems pažeidimams. Skunde pareiškėjas teigė, kad 2011 m. liepos 29 d. dirbo budėtoju, apie 21 val. į policijos komisariatą atvyko R. T. ir pasakė, kad jis su kitais pareigūnais dirbs pagal atskirą užduotį, vykdys pasalą ir kad pareigūnus reikia nuvežti į Kavoliškio kaimą. Prieš tai apie šių pareigūnų darbą jų tiesioginis viršininkas informavo budėtoją A. J. Pasiėmęs tarnybinį automobilį, jis nuvežė R. T., A. Z. ir R. K. į Kavoliškio kaimą, ten juos paliko ir grįžo į budėtojų dalį. Atskiro grafiko budinčioje dalyje nebuvo, kas turėjo dirbti pagal sudarytą grafiką, jis nežinojo. Apie 1 val. nakties gavo pranešimą dėl policijos pareigūnų veiksmų, paskambino A. Z., kuris paaiškino, kad Rokiškio mieste patikrino įtartinus jaunuolius. Paskambinusio jaunuolio pranešimą priėmė kaip melagingą, nes jis ką tik buvo policijos pareigūnų tikrintas, iš kalbos atrodė neblaivus, nusprendė, kad jaunuolis pareigūnams kerštauja, reikšdamas nepasitenkinimą dėl tikrinimo, todėl šio pranešimo neregistravo. Jaunuolis maždaug po 15 minučių paskambino antrą kartą. Patikrinti pranešimo ir išsiųsti į vietą policijos pajėgų neturėjo galimybės, nes vienintelis ekipažas buvo išvykęs į Juodupės kaimą. Po kiek laiko paskambino Policijos departamento budėtojas A. G., jis pasakė, kad pats registruos pranešimą. Policijos komisariato viršininko paprašytas, nurodė, kad prie Rokiškio miesto kultūros namų buvo trys pareigūnai, nes juos visus tris nuvežė į Kavoliškio kaimą. Viršininkas nurodė visus tris pareigūnus pakviesti į policijos komisariatą, todėl jis paskambino A. Z., R. K. ir R. T. ir nurodė atvykti į policijos komisariatą. Teigė, kad elgėsi pagal teisės aktų reikalavimus, tarnybinės drausmės nepažeidė, todėl nuobauda jam paskirta nepagrįstai. Be to, jis nėra baustas, yra keletą kartų skatintas, todėl nepagrįstai jam parinkta tokia griežta nuobauda.

Skunde pareiškėjas R. K. nurodė, kad jis dirba kriminalinio skyriaus tyrėju. 2011 m. liepos 29 d. jam paskambino R. T. ir paprašė parodyti garažą, iš kurio pagal operatyvinius duomenis galėjo būti įvykdyta vagystė. Tas garažas yra jo aptarnaujamojoje teritorijoje, todėl vietovę jis gerai žinojo. Į Kavoliškio kaimą nuvežė S. P., kuris juos ten ir paliko. Parodęs prašomą vietą, jis R. T. ir A. Z. paliko Kavoliškio kaime, o pats grįžo pėsčiomis, išvyko į žvejybą, nes jam buvo poilsio laikas. Kai jam paskambino S. P. ir liepė atvykti į policijos komisariatą, jis buvo išvykęs už miesto, nebuvo automobilio ir atvykti į policijos komisariatą neturėjo galimybės. Jis nesuprato, dėl ko buvo kviečiamas. Taip pat nesuprato, už ką jam paskirta nuobauda.

Atsakovas Panevėžio apskrities VPK su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad S. P. tarnybinė nuobauda buvo paskirta už Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 23, 25.6.1 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-464 patvirtintų Policijos registruojamų įvykių registro duomenų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 punkto, Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 50-V-296 patvirtintų Rokiškio rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus operatyvaus valdymo poskyrio vyresniojo postinio pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.1 punkto nuostatų pažeidimus. R. K. tarnybinė nuobauda buvo paskirta už Lietuvos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 4.10 ir 4.20 punktų nuostatų pažeidimus. Nurodė, jog S. P. paliko darbo vietą – operatyvaus valdymo padalinio patalpas, tarnybiniu automobiliu vežė pareigūnus į Kavoliškio kaimą, nors tam nebuvo jokio reikalo. Pažymėjo, jog pareigūnams yra priskirti automobiliai jų funkcijoms atlikti, be to, R. T. nėra S. P. vadovas, jo nurodymų S. P. neprivalėjo vykdyti. Teigė, jog S. P. neįregistravo policijos registruojamo įvykio (pranešimo apie neblaivius pareigūnus, kurie netinkamai elgiasi), neišsiuntė pajėgų patikrinti pranešimo, kai policijos ekipažas atvyko į įvykio vietą, policijos pareigūnų, dėl kurių veiksmų buvo skundas, ten jau nebebuvo, o R. K. nevykdė teisėto policijos komisariato viršininko nurodymo atvykti į policijos komisariatą, piktybiškai sakė netiesą, esą jis nebuvo prie Rokiškio miesto kultūros namų, nors byloje surinkti įrodymai patvirtina jo buvimo ten faktą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjų S. P. ir R. K. skundą tenkino iš dalies: Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 50-TE-522 1.1 punktu pareiškėjui S. P. paskirtą nuobaudą – papeikimą, pakeitė pastaba; Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 50-TE-522 1.2 punktą, kuriuo pareiškėjui R. K. paskirta nuobauda – pastaba, paliko nepakeistą.

Teismas pažymėjo, jog S. P. 2011 m. liepos 29 d. apie 21 val. R. T. paprašius jį pavežti specialiuoju automobiliu „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko iš Policijos komisariato (toliau – ir PK) budėtojų padalinio dalies, nors privalėjo būti Rokiškio rajono policijos komisariato operatyvaus valdymo poskyrio (toliau – ir OVP) patalpose, išskyrus, kai dirba mobiliajame operatyvaus valdymo padalinyje, tuo pažeidė Instrukcijos 23 punkto reikalavimus ir Pareigybės aprašymo 7.1 punkto reikalavimus. Be to, S. P., gavęs anoniminio pranešėjo, kuris kreipėsi net 3 kartus, paskambindamas į PK budėtojų padalinį, informaciją, neįregistravo gauto pranešimo į Policijos informacinę sistemą, tuo pažeidė Taisyklių 13 punkto reikalavimus.

Nustatė, jog R. K. nevykdė PK vadovo 2011 m. liepos 30 d. nurodymo skubiai atvykti į PK, tuo pažeidė Kodekso 4.10 punkto reikalavimus. Be to, jis 2011 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. 50-16-IL-234 nurodė neteisingas įvykio aplinkybes, t. y. nurodė, kad 2011 m. liepos 30 d. tarp 1 ir 2 val. nakties nebuvęs Rokiškio mieste kartu su A. Z. ir R. T., taip siekdamas išvengti atsakomybės, tuo pažeidė Kodekso 4.20 punkto reikalavimus.

Teismas nurodė, kad atsakovas, konstatuodamas pareiškėjo R. K. 2011 m. liepos 30 d. neatvykimą į PK ir Kodekso pažeidimą, rėmėsi ir garso įraše užfiksuotu pokalbiu su S. P., kuris garso įrašo išklotinėje įvardijamas kaip pirmasis pokalbis. Šiame pokalbyje S. P. pašnekovas nurodė negalįs atvykti į PK. Teismo posėdžio metu S. P. ir R. K. nurodė, kad minėtas pirmasis pokalbis buvo tarp S. P. ir R. T., to nepaneigė ir atsakovo atstovė bei tyrimą atlikęs teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas D. Ž., nurodęs, kad jis galėjo suklysti, šį pokalbį priskirdamas R. K., nes ir R. K., ir R. T. vardai yra vienodi. Todėl teismas šiuo garso įraše užfiksuotu pokalbiu kaip įrodymu nesirėmė. Tačiau teismui buvo pateiktas ir kitas garso įraše užfiksuotas pokalbis, pokalbių išklotinėje įvardijamas kaip antrasis. Nustatė, jog šalys pripažįsta, kad šis pokalbis vyko tarp S. P. ir R. K.. Tačiau ir antrajame pokalbyje užfiksuotas S. P. R. K. perduotas nurodymas atvykti į PK. R. K. paaiškinimai dėl priežasčių, kurios objektyviai trukdė jam įvykdyti minėtą reikalavimą, yra nenuoseklūs, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

Teismas laikė nepagrįstu pareiškėjo R. K. paaiškinimą, kad jis neprivalėjo vykdyti PK viršininko nurodymo, nes šis nėra tiesioginis R. K. vadovas. Nors Kodekso 4.10 punkte vartojama sąvoka „tiesioginio“, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad PK yra statutinė įstaiga, teismas šią sąvoką aiškino plečiamai. Nustatė, jog nelogiška manyti, kad pareigūnas privalo vykdyti PK padalinio vadovo nurodymus, tačiau neprivalo vykdyti PK viršininko nurodymų.

Teismas darė išvadą, kad R. K. PK viršininko nurodymo atvykti į PK neįvykdė be svarbių priežasčių, tokia savo kalta veika (neveikimu) pažeidė Kodekso 4.10 punkto reikalavimus, kas pagrįstai konstatuota tarnybinio patikrinimo išvadoje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančio išrašo iš S. P. asmens bylos matyti, kad jis PK dirba nuo 1996 metų, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, yra skatintas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo tikslai gali būti pasiekti skiriant pareiškėjui švelnesnę nuobaudą. Todėl skundžiamą Įsakymą pakeitė, už padarytą tarnybinį nusižengimą pareiškėjui S. P. paskirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą, pakeitė švelnesne tarnybine nuobauda – pastaba.

III. Pareiškėjai S. P. ir R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo dalį, kuria konstatuotas S. P. tarnybinis nusižengimas dėl Taisyklių 13 punkto nesilaikymo bei R. K. tarnybinis nusižengimas dėl Kodekso 4.10 punkto nesilaikymo, ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie argumentai:

1) Pirmosios instancijos teismas neįvertino Kodekso 4.10 punkto – „policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi laiku ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio vadovo nurodymus ir pavedimus“. Ši nuostata įvardija aiškias sąlygas, kurioms egzistuojant atsiranda pareiga policijos pareigūnui, o būtent: 1) nurodymą duoda tiesioginis vadovas; 2) nurodymas duodamas tarnybos metu ir susijęs su tarnybos vykdymu. Šiuo atveju, konstatuojant minėtosios normos pažeidimą, nebuvo įvertinta, kad nei viena iš šių sąlygų nėra įgyvendinta.

2) Teismas neįvertino, jog nėra surinkta pakankamai neginčytinų ir neabejotinų įrodymų, jog pareiškėjas R. K. būtų apie įvykio aplinkybes sakęs netiesą.

3) Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas objektyviai ir išsamiai neišnagrinėjo visų bylai reikšmės turinčių aplinkybių, netinkamai taikė materialiosios teisės aktų nuostatas bei padarė procedūrinių pažeidimų, todėl turi būti panaikintas, o skundas turi būti tenkinamas.

4) Pareiškėjas R. K. pastebi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjas negalėjo pažeisti Kodekso 4.10 punkto.

5) Kiekviena nuostata dėl elgesio standartų yra vertinamoji, todėl ir šiuo atveju tiek atliekant tarnybinį patikrinimą, tiek teismui konstatuojant Kodekso 4.10 punkto pažeidimą turėjo būti motyvuotai įrodyta, kad pareiškėjui R. K. kilo besąlygiška pareiga įvykdyti 2011 m. liepos 30 d. Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono policijos komisariato viršininko pavedimą ir atvykti į komisariatą.

6) Tarnybinio patikrinimo išvadoje nebuvo nurodyta, kad kilo būtinybė įgyvendinti kokius nors konkrečius metinius planus, ir neįrodyta, jog į komisariatą pareiškėjas R. K. buvo kviečiamas dėl savo tiesioginių funkcijų atlikimo, kuris būtų sąlygotas tarnybinio būtinumo. Šiuo atveju teismas, sprendime konstatuodamas Kodekso 4.10 punkto pažeidimą, pareiškėjui pareigą bet kuriuo paros metu vykdyti bet kokio pobūdžio Rokiškio rajono PK viršininko nurodymus sukuriančio teisės akto taip pat neįvardijo.

7) Pareiškėjas R. K. nurodo, kad jam Rokiškio rajono PK viršininkas neskambino, o budėtojas S. P. pokalbio metu pareiškėjui nenurodė, jog pareiškėjui R. K. keliami įtarimai.

8) Nurodymai turi būti duodami tarnybos metu ir tinkamai įforminami.

9) Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neįvertino, kad nurodymas iš viso buvo abstraktus, nesusijęs su pareiškėjo R. K. pareigybės aprašyme įvardijamų funkcijų atlikimu.

10) Pareiškėjas R. K. nurodo, kad jam nebuvo sudarytos galimybės apsiginti nuo pažeidimo inkriminavimo pagal Kodekso 4.10 punktą, dėl ko atitinkamai ir išreikalauti įrodymus, jog pareiškėjas bandė susisiekti su Rokiškio rajono PK viršininku, tapo neįmanoma.

11) Pareiškėjas R. K. nurodo, jog Kodekso 4.10 punkto pažeidimas prieš jį konstatuotas net neįrodinėjant pagrindinių tarnybinį nusižengimą sudarančių elementų, kaip neteisėtos veikos ir kaltės, ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje prieš pareiškėją konstatuotas tarnybinis nusižengimas dėl minėtos nuostatos pažeidimo.

12) Pareiškėjas S. P. nurodo, kad formalaus veiksmo neatlikimas – informacijos neužregistravimas tuo pačiu laiku, kai pranešta, neturėjo būti teismo traktuojamas kaip tokio pobūdžio pažeidimas, už kurį turėtų būti taikoma tarnybinė atsakomybė.

13) Pareiškėjas S. P. nurodo, jog įteiktuose pranešimuose apie tarnybinį nusižengimą nieko nebuvo užsiminta apie galimai pažeistų Taisyklių 13 punktą ir nebuvo pateiktos faktinės aplinkybės, iš kurių galima spręsti, jog pareiškėjo veiksmai kvalifikuotini kaip tarnybinis nusižengimas ir dėl įvykio neužregistravimo. Pareiškėjas mano, jog jam nebuvo sudarytos galimybės apsiginti nuo įtarimo, o kartu ir apsaugoti garso įrašų.

14) Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, mano, jog neišaiškintos visos tyrimui svarbios aplinkybės, kurios galėjo turėti esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo bei paskirtų tarnybinių nuobaudų pagrįstumo ir teisėtumo.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėstyti iš esmės analogiški argumentai kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai atsakovas nurodo, jog teismas teisingai konstatavo, kad neįregistruodamas nė vieno iš 2011 m. liepos 30 d. 1.22 val. ir 1.50 val. pranešimų į Policijos informacinę sistemą, S. P. savo kalta veika (neveikimu) pažeidė Taisyklių 13 punktą, kas pagrįstai konstatuota tarnybinio patikrinimo išvadoje, tuo padarė tarnybinį nusižengimą.

Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono PK kriminalinės policijos skyriaus tyrėjas R. K., nevykdydamas vadovo S. M. nurodymo skubiai atvykti į Rokiškio rajono policijos komisariatą, pažeidė Kodekso 4.10 punkto reikalavimus – laiku ir tiksliai vykdyti savo vadovo nurodymus ir pavedimus. Kad toks nurodymas R. K. buvo perduotas, įrodo telefoninis įrašas tarp S. P. ir R. K..

Mano, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad R. K. Policijos komisariato viršininko nurodymo atvykti į Policijos komisariatą nevykdė be svarbių priežasčių ir tokia savo veika (neveikimu) pažeidė Kodekso 4.10 punkto reikalavimus (tai pagrįstai konstatuota tarnybinio patikrinimo išvadoje) ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjams S. P. ir R. K. atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 50-TE-522 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ (1.1 ir 1.2 punktai) buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Įsakymas priimtas remiantis 2011 m. rugsėjo 30 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-217, kuri yra Įsakymo sudėtinė dalis.

Pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, todėl sprendžiant jų patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstant nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pateikiant teisinį tikrinamo pareigūno veikos įvertinimą (Tvarkos 6, 20 punktai). Taigi sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Pažymėtina, kad tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės.

Pažymėtina, kad tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad atliekant tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, jog pareiškėjas S. P. 2011 m. liepos 29 d. apie 21 val. R. T. paprašius jį pavežti specialiuoju automobiliu „Ford Transit“ valst. Nr.(duomenys neskelbtini) išvyko iš PK budėtojų padalinio dalies, nors privalėjo būti OVP patalpose, išskyrus, kai dirba mobiliajame operatyvaus valdymo padalinyje, tuo pažeidė Instrukcijos 23 punkto, Pareigybės aprašymo 7.1 punkto reikalavimus. Be to, S. P., gavęs anoniminio pranešėjo, kuris kreipėsi 3 kartus, paskambindamas į PK budėtojų padalinį, informaciją, neįregistravo gauto pranešimo į Policijos informacinę sistemą, tuo pažeidė Taisyklių 13 punkto reikalavimus.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas R. K. nevykdė PK vadovo S. M. 2011 m. liepos 30 d. nurodymo skubiai atvykti į PK, tuo pažeidė Kodekso 4.10 punkto reikalavimus. Be to, jis 2011 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniame pranešime Nr.50-16-IL-234 nurodė neteisingas įvykio aplinkybes, t. y. nurodė, kad 2011 m. liepos 30 d. tarp 1 ir 2 valandos nakties nebuvęs Rokiškio mieste kartu su A. Z. ir R. T., taip siekdamas išvengti atsakomybės, tuo pažeidė Kodekso 4.20 punkto reikalavimus.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje pasiūlyta S. P. skirti tarnybinę nuobaudą - papeikimą, R. K. skirti tarnybinę nuobaudą - pastabą. Atsakovas, atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo išvadą, 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr.50-TE-522 pareiškėjui S. P. paskyrė tarnybinę nuobaudą - papeikimą, pareiškėjui R. K. paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjai prašė panaikinti Įsakymą, byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjai padarė atsakovo nustatytus tarnybinius nusižengimus, t. y. S. P. pažeidė Taisyklių 13 punkto reikalavimus, R. K. pažeidė Kodekso 4.10 punkto reikalavimus, ir jiems iš esmės pagrįstai paskirtos tarnybinės nuobaudos. Pareiškėjo S. P. reikalavimą tenkino iš dalies, konstatuodamas, kad šiam pareiškėjui turėjo būti skirta švelnesnė tarnybinė nuobauda, ir pakeisdamas pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą į pastabą. Pareiškėjai apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie padarė atsakovo nustatytus ir pirmosios instancijos teismo nurodytus tarnybinius nusižengimus, teigia, kad jų skundas turėjo būti patenkintas visiškai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų, atsakovo argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, jų visumą, vadovaudamasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nustatyta, jog pareiškėjas S. P. padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. pažeidė Taisyklių 13 punktą, ir atsakovas turėjo teisėtą pagrindą jam skirti tarnybinę nuobaudą, yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Tačiau nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas R. K. padarė tarnybinį nusižengimą (pažeidė Kodekso 4.10 punktą), už kurį atsakovas turėjo pagrindą jam paskirti tarnybinę nuobaudą.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas padarė minėtą tarnybinį nusižengimą. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, t. y. sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo R. K. skundo reikalavimas panaikinti Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 50-TE-522 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ 1.2 punktą, panaikintina, šis pareiškėjo reikalavimas tenkintinas.

Dėl pareiškėjui S. P. paskirtos tarnybinės nuobaudos

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. P. eina Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio vyresniojo postinio pareigas, nuo 2011 m. liepos 29 d. 8 val. iki 2011 m. liepos 30 d. 8 val. budėjo OVP kartu su A. J. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas S. P. neįregistravo pranešimų į Policijos informacinę sistemą, ir konstatavo, kad tuo jis pažeidė Taisyklių 13 punkto reikalavimą, t. y. pripažino pagrįstomis ir įrodytomis tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas aplinkybes, jog atsakovas netinkamai vykdė tarnybines pareigas ir pažeidė Taisyklių 13 punkto reikalavimus.

Taisyklių 13 punktas nustato, kad policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio pareigūnas privalo priimti, įvertinti ir registre iš karto registruoti telefonu, elektroniniu paštu, kitomis ryšio priemonėmis ar tiesiogiai iš asmens, atvykusio į policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinį, gaunamą informaciją apie policijos registruojamus įvykius. Pagal bylos duomenis neprisistatęs jaunuolis 2011 m. liepos 30 d. apie 1.22 val. telefonu PK budėtojų daliai pranešė apie, jo manymu, neblaivius policijos pareigūnus, t. y. apie tai, jog Rokiškio mieste, netoli kultūros namų jį tikrino neuniformuoti policijos pareigūnai R. T. ir A. Z., kurie yra neblaivūs, ir paprašė patikrinti šią informaciją. Šis asmuo į PK budėtojų dalį 2011 m. liepos 30 d. skambino dar du kartus - 1.30 ir 1.50 val., teiraudamasis, ar jo pateikta informacija yra patikrinta. Nė vieno iš minėtų pranešimų pareiškėjas S. P. neįregistravo į Policijos informacinę sistemą. Ir tik 2011 m. liepos 30 d. 2.24 val. tam pačiam asmeniui paskambinus Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos operatyvaus valdymo ir apsaugos skyriaus vyriausiajam specialistui pareiškėjas minėtą pranešimą įregistravo į Policijos informacinę sistemą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas įvykio, priskiriamo C kategorijai, neįregistravo į Policijos informacinę sistemą, policijos pajėgų patikrinti šią informaciją neišsiuntė.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes apie pareiškėjui pavestų tarnybinių pareigų netinkamą vykdymą, konstatuotina, kad pareiškėjo S. P. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog formalaus veiksmo neatlikimas – informacijos neužregistravimas tuo pačiu laiku, kai pranešta, neturėjo būti teismo traktuojamas kaip tokio pobūdžio pažeidimas, už kurį taikoma tarnybinė atsakomybė, yra nepagrįsti. Pareiškėjo veiksmuose yra visi tarnybinio nusižengimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės, kuriems esant yra pagrindas konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kurių pagrindu nustatyta, kad pareiškėjui pagrįstai skirta tarnybinė nuobauda, ir jų nekartoja.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pareiškėjui įteiktuose pranešimuose apie tarnybinį nusižengimą nieko nebuvo užsiminta apie tai, kad jis galėjo pažeisti Taisyklių 13 punktą, jam, nebuvo sudarytos galimybės apsiginti nuo šio įtarimo, pažymėtina, kad pareiškėjui pranešime dėl tarnybinio nusižengimo buvo nurodyta, kad yra duomenų, jog pareiškėjas, telefonu gavęs informaciją apie policijos registruojamą įvykį, t. y. apie tai, kad pirmiau minėti pareigūnai tarnybos metu yra galbūt neblaivūs, šią informaciją įregistravo į policijos registruojamą įvykių registrą, tačiau neišsiuntė policijos pajėgų tikrinti policijos registruojamo įvykio, ir jis savo veiksmai gali būti pažeidęs Taisyklių 32 punkto reikalavimus. Aplinkybė, kad pranešime dėl tarnybinio nusižengimo nebuvo konkrečia įvardyta, kad pareiškėjas gali būti pažeidęs Taisyklių 13 punktą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, kad pareiškėjui buvo užkirstas kelias apsiginti nuo šio įtarimo. Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo buvo nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo veiksmais registruojant gautą informaciją policijos registruojamų įvykių registre, pareiškėjo nurodomi veiksmai yra tampriai susiję su pareiškėjo veiksmais, už kuriuos pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo aiškinamasi dėl tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų pareiškėjo veiksmų, nurodytų veikų įvykdymo aplinkybės, pareiškėjas teikė paaiškinimus tarnybinį patikrinimą atliekančiai komisijai, ir juose aiškino anoniminių pranešimų gavimo aplinkybes ir apie jo atliktus veiksmus, gavus šiuos pranešimus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, jog visos tarnybinio nusižengimo aplinkybės nebuvo nurodytos pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, šiuo atveju nepripažintina esminiu tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimu ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Įsakymą.

Dėl pareiškėjui R. K. paskirtos tarnybinės nuobaudos

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui R. K., kuris eina Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo pareigas, pagrįstai ir teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda už Kodekso 4.10 punkto, kuris numato, jog policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje turi laiku ir tiksliai vykdyti savo tiesioginio vadovo nurodymus ir pavedimus, pažeidimą.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas S. P. 2011 m. liepos 30 d. apie 2.30 val. pareiškėjui R. K. perdavė PK viršininko nurodymą skubiai atvykti į PK, tačiau pareiškėjas į PK neatvyko. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo R. K. pareigybės aprašymo 7.1 punkte nurodyta, jog pareiškėjas vykdo kitus vienkartinio pobūdžio Policijos komisariato vadovybės, tiesioginio vadovo pavedimus, siekdamas įgyvendinti Policijos komisariato metų veiklos plano tikslus. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjui PK viršininkas davė nurodymą įvykdyti pavedimą, kuris būtų susijęs su PK metų veiklos plano tikslais, su Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnyje nurodytais policijos uždaviniais, ar vykdyti tarnybines pareigas pagal Vidaus tarnybos statuto 30 straipsnį.

Kodekso 4.10 punktas reglamentuoja policijos pareigūno tarnybinę veiklą. Policijos pareigūno elgesį ne tarnybos metu reglamentuoja Kodekso 14 straipsnis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2011 m. liepos 30 d. naktis buvo ne tarnybos metas. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjui buvo pranešta, jog jis turėjo atvykti į PK ne tarnybos metu dėl svarbių aplinkybių. Atsakovo byloje nurodytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas ne tarnybos metu turėjo atvykti į tarnybos vietą, nepripažintinos svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog 2011 m. liepos 30 d. naktį pareiškėjas R. K. Rokiškio mieste buvo kartu su kitais pareigūnais ar atliko veiksmus, apie kuriuos buvo pranešta S. P. telefonu. Pažymėtina, kad pareiškėjas R. K. nurodė aplinkybes, dėl kurių jis negalėjo atvykti į PK, ir šių aplinkybių atsakovas byloje nepaneigė.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių pripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo R. K. skundo reikalavimas panaikinti Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 50-TE-522 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ 1.2 punktą, ir tenkinti šį pareiškėjo reikalavimą. Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 50-TE-522 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ 1.2 punktas, kuriuo pareiškėjui R. K. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, panaikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. P. ir R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo R. K. skundo reikalavimas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 50-TE-522 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ 1.2 punktą, ir tenkinti šį pareiškėjo reikalavimą.

Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 50-TE-522 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ 1.2 punktą, kuriuo pareiškėjui R. K. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė