2024-09-25 Nr. AB-13814-3-61-3-01802-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-628-821/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01802-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja), Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai, (trečiasis suinteresuotas asmuo – L. G.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Radviliškio rajono paramos centras (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2024 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. EKS06/24 „Dėl pripažinimo padarius visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad yra viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, visuomenės informavimo priemonės – savaitraščio „Radviliškio kraštas“ (toliau – ir Savaitraštis) leidėjas, taip pat visuomenės informavimo priemonės – interneto svetainės, valdytojas. Savaitraštyje buvo paskelbta publikacija „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija), dėl kurios trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė skundą Komisijai, dėl to, kad buvo pažeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas.

Pareiškėjas pateikė prašymą (teisme gautas 2024 m. rugpjūčio 12 d.) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos Sprendimo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas nurodė, kad Komisija informavo apie tai, kad bus svarstomas klausimas dėl pareiškėjo pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju, kadangi Komisija per pastaruosius 12 mėnesių 5 kartus pripažino, jog pareiškėjas pažeidė visuomenės informavimo etiką. Vienas iš priimtų spendimų – šioje byloje ginčijamas Sprendimas. Jei pareiškėjas būtų pripažintas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju, Savaitraščiui būtų taikomas ne lengvatinis 5 procentų, bet standartinis 21 procento pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) tarifas. Taip pareiškėjui būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes būtų padaryta ne tik reputacinė žala, bet ir didelė finansinė žala, jis būtų priverstas didinti kainas, patirtų finansinių nepatogumų. Teismams administracinėje byloje priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą retrospektyvinis nepagrįstai padidinto PVM tarifo grąžinimas būtų sunkiai arba visiškai neįmanomas. Be to, nukentėtų ir visuomenės informavimo kokybė, nuomonių įvairovės užtikrinimas ir sklaida.

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi netenkino pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas nurodė, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinęs pareiškėjo prie prašymo pateiktus dokumentus, nusprendė, kad pareiškėjo teiginiai apie galimą žalą yra paremti tik pareiškėjo subjektyviais bendro pobūdžio svarstymais, o ne konkrečiais įrodymais ir pareiškėjas šį procesinį prašymą reiškia iš esmės prevenciškai, t. y. tokiu būdu siekdamas, jog teismas prevenciškai imtųsi ginti jo galbūt pažeistas teises, o ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas viešoji įstaiga Radviliškio rajono paramos centras atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir priimti naują nutartį – klausimą išspręsti iš esmės ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę: sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas mano, kad atitinka reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas ir pagrindė jų pagrįstumą. Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones buvo motyvuojamas tuo, kad Komisija raštu informavo pareiškėją, jog bus svarstomas klausimas dėl pareiškėjo pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju, kadangi Komisija per pastaruosius 12 mėnesių 5 kartus pripažino, jog pareiškėjas pažeidė visuomenės informavimo etiką. Vienas iš šių sprendimų – byloje ginčijamas Sprendimas. Komisija ketina 2024 m. rugsėjo 10 d. realizuoti Sprendimą, kadangi Sprendimas yra būtina sąlyga klausimo dėl pareiškėjo pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju svarstymui ir sprendimo priėmimui. Pareiškėjo pripažinimas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju pareiškėjui padarytų neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareikštas reikalavimas yra dėl individualaus administracinio akto – Sprendimo panaikinimo, todėl prašomomis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų užtikrinta ankstesnė padėtis, jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus galutinis teismo sprendimas.

Pareiškėjas paaiškina, kad yra pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojas. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas pareiškėjui yra taikomas lengvatinis 5 procentų PVM tarifas. Tai reiškia, kad jeigu pareiškėjas būtų pripažintas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju, pareiškėjo leidžiamam Savaitraščiui būtų taikomas ne lengvatinis 5 procentų, bet standartinis 21 procento PVM tarifas. Taip pareiškėjui būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes būtų padaryta ne tik reputacinė žala, bet ir didelė finansinė žala, kadangi 16 procentinių punktų padidėjus PVM pareiškėjas neišvengiamai turėtų kelti paslaugų kainas. Leidžiamo Savaitraščio pajamų šaltinis yra skelbimai, kuriuos dažniausiai teikia fiziniai asmenys, kurie yra itin jautrūs paslaugų kainai. Tai reiškia, kad padidinus savaitraščio skelbimų kainą, pareiškėjo pajamos iš savaitraščio leidybos dar labiau sumažėtų, o tai lemtų savaitraščio turinio kiekybinį ir kokybinį suprastėjimą. Teismams administracinėje byloje priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą retrospektyvinis nepagrįstai padidinto PVM tarifo grąžinimas būtų sunkiai arba visiškai neįmanomas.

Pareiškėjo vertinimu, jis pagrindė jam galinčią kilti žalą. Pavyzdžiui, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyti apribojimai, t. y. kad pripažintam profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėjui taikomas ne lengvatinis 5 procentų, tačiau standartinis 21 procento PVM tarifas, taikomi nepriklausomai nuo PVM mokėtojo ar kitų asmenų valios, o tai yra ne subjektyvūs, bet objektyvūs kriterijai.

Pareiškėjo nuomone, nesustabdžius Sprendimo įsigaliojimo (jo pagrindu pareiškėjas būtų pripažintas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju), turėtų būti apribota Savaitraščio leidyba, taip nukentėtų viešasis interesas, dėl ko sumažėtų nuomonių įvairovė, nukentėtų visuomenės teisė būti informuotai ir pan. Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonėmis Sprendimo galiojimas sustabdomas tik laikinai.

Pareiškėjas pabrėžia, jog viena iš būtinųjų sąlygų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį yra tai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Šiuo atveju susidarė situacija, kai reikalavimo užtikrinimo priemonės turėtų būti taikomos, kadangi jos atitiktų šių priemonių paskirtį ir tikslus. Priešingu atveju, taikant nepagrįstai aukštus reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo standartus, šių priemonių taikymo galimybė taptų formali.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Komisijos Sprendimo galiojimą iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo – netenkino konstatavęs, kad pareiškėjas prašymo nepagrindė, šį procesinį prašymą reiškia iš esmės prevenciškai siekdamas savo teisių gynimo.

Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad pagrindė savo prašymą, o netaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam bus padaryta didelė sunkiai atitaisoma ar neatitaisoma žala.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį gali būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galinčias kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-670-624/2023).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad Komisijoje 2024 m. rugsėjo 10 d. bus svarstomas klausimas dėl pareiškėjo pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju, kadangi Komisija per pastaruosius 12 mėnesių 5 kartus pripažino, jog pareiškėjas pažeidė visuomenės informavimo etiką, vienas tokių sprendimų – šioje byloje ginčijamas Sprendimas. Dėl pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju pareiškėjas neteks PVM lengvatos, dėl to teks kelti paslaugų kainas, padidės išlaidos, kils kitų finansinių problemų, o priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą retrospektyvinis nepagrįstai padidinto PVM tarifo grąžinimas būtų sunkiai arba visiškai neįmanomas, sumažės informacijos sklaida regione. Be to, pareiškėjo teigimu, jam kils ir reputacinė žala.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėjas netenkinus jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam galinčios kilti turtinės žalos (nuostolių dėl pajamų sumažėjimo ir išlaidų padidėjimo) nepagrįstos jokiais finansiniais dokumentais ar skaičiavimais. Pareiškėjo argumentai dėl nepagrįstai padidinto PVM tarifo susigrąžinimo negalimumo pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais.

Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu (su papildymais ir pakeitimais) 47 punktas nustato, kad jeigu per vienerius metus, pradedant skaičiuoti nuo pirmojo visuomenės informavimo priemonėje paskelbto kūrinio pripažinimo pažeidus Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) nuostatas, ta pati visuomenės informavimo priemonė arba tas pats viešosios informacijos rengėjas pripažįstamas Komisijos pažeidusiu visuomenės informavimo etiką ne mažiau kaip 5 kartus, Komisija, remdamasi Kodekso jai suteikta teise, svarsto klausimą dėl rengėjo ir (ar) skleidėjo priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai. Šis Komisijos sprendimas galioja vienus metus nuo jo priėmimo dienos. Minėta teisės norma nenustato Komisijai pareigos esant tam tikrų juridinių faktų visumai, visais atvejais priimti būtent sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo priskyrimo profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai, o tik nustato, kad toks klausimas Komisijoje svarstomas. Todėl galimybė, kad bus priimtas būtent toks sprendimas dėl pareiškėjo yra iš esmės hipotetinė ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesudaro pagrindo prielaidai, kad pareiškėjui neišvengiamai gali atsirasti jo nurodomos neigiamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui galinčios kilti reputacinės žalos pažymėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 6 dalis nustato, jog Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka. Šie sprendimai taip pat skelbiami Visuomenės informavimo etikos asociacijos interneto svetainėje. Pagal šio straipsnio 7 dalį viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai, nesutinkantys su Komisijos sprendimais, gali dėl jų kreiptis į pirmosios instancijos administracinį teismą, tačiau vis tiek privalo juos paskelbti šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Taigi, atsižvelgus į aptartą reglamentavimą, laikinas Sprendimo galiojimo sustabdymas neatleidžia nuo pareigos jį paskelbti įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad pareiškėjo teisės ateityje gali būti nepagrįstai suvaržytos arba jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Be to, tuo atveju, jeigu vis tik pareiškėjui būtų padaryta žala (turtinė ir / ar neturtinė), jis galėtų įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, kad ta žala jam būtų teisingai atlyginta. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, ir neproporcingai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Radviliškio rajono paramos centro atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Virginija Volskienė