2019-10-02 Nr. AB-18552-3-61-3-04537-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4218-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04537-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „V. Paulius & Associates real estate“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „V. Paulius & Associates real estate“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „V. Paulius & Associates real estate“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Susisiekimo ministerija) 2018 m. lapkričio 21 d. atsakymą Nr. 2-14656 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Susisiekimo ministeriją atsižvelgti į pareiškėjo 2018 m. spalio 19 d. pateiktą prašymą (pasiūlymą) pakeisti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012–2013 m. įsigijo tris žemės sklypus, kurių kadastro Nr. 5552/0001:364, Nr. 5552/0001:377 ir Nr. 5552/0001:378. Sudarydamas šių žemės sklypų įsigijimo sandorius, pareiškėjas neturėjo informacijos, kad įsigyjami sklypai yra ar ateityje gali būti įtraukti į uosto rezervinę teritoriją. 2014 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) nutarimu Nr. 720 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano rengimo“ nusprendė parengti Bendrąjį planą. Pareiškėjas, susipažinęs su Bendrojo plano projektu, pastebėjo, kad jo sklypai yra įtraukti į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (toliau – ir Uostas) rezervinę teritoriją, todėl 2018 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, projektuotojus ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją (toliau – ir Direkcija), prašydamas pakeisti Bendrojo plano sprendinius, pakoreguojant Uosto rezervinių teritorijų ribas taip, kad į jas nepatektų Bendrovės sklypai. Atsižvelgdama į pareiškėjo pastabas, Susisiekimo ministerija patikslino Bendrojo plano sprendinius ir aiškinamajame rašte detaliau paaiškino neįsisavinamų teritorijų statusą, tačiau pareiškėjo sklypai liko įtraukti į Bendrąjį planą, kaip Uosto rezervinė teritorija. Prieš pakartotinį Bendrojo plano viešąjį svarstymą pareiškėjas 2018 m. spalio 19 d. pateikė Susisiekimo ministerijai prašymą (siūlymus) pakeisti Bendrojo plano sprendinius taip, kad pareiškėjo sklypai nepatektų į sprendiniuose numatytą Uosto rezervinę teritoriją, tačiau 2018 m. lapkričio 21 d. atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo atmetė minėtą prašymą, nurodydamas, kad Bendrojo plano sprendiniuose yra nurodytos Vyriausybės nutarimu patvirtintų rezervinių teritorijų ribos, kurios gali būti keičiamos tik prieš tai atitinkamai pakeitus nurodytą Vyriausybės nutarimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad rezervinė Uosto teritorija turi būti formuojama tik iš valstybinės žemės sklypų, nes sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (toliau – ir Uosto įstatymas) ir Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinės teritorijos nustatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 822 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos teisinio įregistravimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 385) nuostatas, teisės aktai nenumato galimybės rezervinei uosto teritorijai priskirti privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus.

Be to, Susisiekimo ministerija neargumentavo ir nenurodė, dėl kokių priežasčių uosto rezervinė teritorija formuojama panaudojant privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus, kai tokia galimybė nenustatyta Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 822 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos teisinio įregistravimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 822) su vėlesniais pakeitimais. Taigi Susisiekimo ministerija pateikė ne išsamų ir pareiškėjui suprantamą atsakymą, o formalią poziciją, iš kurios nėra aiškūs argumentai.

Pabrėžė, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą. Pareiškėjui įsigijus žemės sklypus, Nekilnojamojo turto registre nebuvo pažymėta, kad šiems žemės sklypams taikomi papildomi apribojimai. Nepriklausomai nuo Nutarime Nr. 822 numatytų rezervinių teritorijų plotų, Bendruoju planu turi būti nustatytos tik tos rezervinės teritorijos, kurių reikia uosto plėtrai, ir priešingai, įvertinus žemės naudojimo poreikį bei nustačius tam tikrų žemės sklypų nereikalingumą Uosto plėtrai, šie sklypai neturėtų būti įtraukti į Bendruoju planu nustatomas rezervines teritorijas.

Bendrajame plane naujai atsiradęs teiginys „siūloma keisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas rezervinės teritorijos ribas į jas neįtraukiant privačių savininkų valdomų sklypų“ prieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktuose įtvirtintiems teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principams. Vyriausybė Bendrojo plano rengimo metu gali atitinkamai pakeisti savo priimtą Nutarimą Nr. 822 ir eliminuoti teisinio reguliavimo dėl rezervinės teritorijos nustatymo dviprasmybes.

Susisiekimo ministerija dėl neaiškių priežasčių iki šiol nesiėmė veiksmų inicijuoti Bendrajame plane minimą Nutarimo Nr. 822 pakeitimą, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti.

4. Atsakovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas vertino, kad skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, taikomas individualiam administraciniam aktui – jis yra motyvuotas ir pagrįstas galiojančiais teisės aktais, sprendimo motyvai visiškai atitinka galiojantį uosto rezervinių teritorijų teisinį reguliavimą ir yra pakankami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 23 straipsnio 5 dalies atžvilgiu. Manė, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog uosto rezervinėse teritorijose gali būti tik valstybinė žemė ir klaidingai aiškina Uosto įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų (Vyriausybės nutarimų) nuostatas. Paaiškino, kad tik uosto žemė turi būti valstybės nuosavybė, o uosto rezervinės teritorijos nebūtinai turi priklausyti valstybei nuosavybės teise, nes jos nėra naudojamos uosto reikmėms, kol jos nepriskiriamos uosto žemei (teritorijai). Tik kompetentingai institucijai nusprendus uosto teritoriją išplėsti nustatytų rezervinių teritorijų sąskaita, ši rezervinėse teritorijose esanti žemė turi būti perleista valstybei (jeigu ji iki tol nebuvo valstybės nuosavybė) sandoriais (pvz. pirkimas-pardavimas, žemės paėmimas visuomenės poreikiams ir kt.). Uosto įstatymas nustato Vyriausybę kaip instituciją, kuri kompetentinga nustatyti uosto teritorijos ir rezervinių teritorijų ribas.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo sklypai buvo suformuoti kaip nauji daiktai ir įregistruoti 2009 m., t. y. jau po Nutarimo Nr. 385 įsigaliojimo. Pats pareiškėjas sklypus įsigijo 2012–2013 m. Pareiškėjas, kurio veiklos sritys yra statyba, projektavimas ir turto valdymas, negalėjo nežinoti, kad 2012–2013 m. įsigyja sklypus, kurie yra uosto rezervinių teritorijų ribose. Pabrėžė, jog Nutarimas Nr. 822 (ir jo pakeitimai) visiškai atitinka Uosto įstatymo nuostatas ir jo bei jo pakeitimų (Nutarimas Nr. 385) priėmimo metu atitiko faktinę rezervinių teritorijų žemės statuso situaciją (pareiškėjo sklypai nebuvo suformuoti ir visa žemė buvo valstybinė). Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų negali būti vertinami, kadangi nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėjas kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, o paskui į teismą ne dėl ūkinės ar kitokios veiklos ribojimų, bet dėl pareiškėjo sklypų išbraukimo iš Nutarimu Nr. 822 patvirtinto rezervinių teritorijų sąrašo. Be to, skundžiamu Sprendimu pareiškėjas buvo informuotas, kad pats faktas, jog jos sklypai patenka į Nutarimu Nr. 822 patvirtintų rezervinių teritorijų sąrašą, savaime nenustato jokių apribojimų ar suvaržymų, kurie galėtų sudaryti kliūčių šiuos žemės sklypus naudoti pagal jų pagrindinę naudojimo paskirtį ir juose vykdyti leistiną ūkinę veiklą. Ginčo sklypai patenka į teritoriją, kuri žymima kaip neįsisavinama, tai reiškia, kad nėra ketinimo tuos sklypus panaudoti ateityje. Būtent Bendrojo plano rengimo ir derinimo metu tiksliai paaiškėja, koks teritorijos plotas, neperžengiant Vyriausybės nutarimu patvirtintų ribų, bus įsisavinamas, todėl tik patvirtinus Bendrąjį planą, atsiras pagrindas inicijuoti Nutarimo Nr. 822 keitimą. Pareiškėjo reikalavimas rengiant Bendrąjį planą lygiagrečiai inicijuoti Nutarimo Nr. 822 keitimą yra nesusisijęs su teritorijų planavimo procesu ir yra išeinantis už ginčo nagrinėjimo ribų.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Susisiekimo ministerijos 2018 m. lapkričio 21 d. rašto Nr. 2-14656, kuriuo atsisakyta atsižvelgti į pareiškėjo pasiūlymus pakoreguoti Bendrojo plano sprendinius, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas nustatė, kad Vyriausybė 1993 m. lapkričio 3 d. Nutarimu Nr. 822 nutarė nustatyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų ribas pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų, reikalingų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti, sąrašą. Šis nutarimas buvo pakeistas Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. Nutarimu Nr. 385 praplečiant Uosto rezervinės teritorijos ribas ir joms priskiriant Klaipėdos apskrities viršininko patikėjimo teise valdomą 3 365 000 kv. m valstybinės žemės teritoriją, esančią tarp (duomenys neskelbtini) rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės. 2009 m.

Uosto rezervinės teritorijos ribose tarp (duomenys neskelbtini) rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės, buvo suformuoti ginčo žemės sklypai, kuriuos 2012–2013 m. nuosavybės teise įsigijo pareiškėjas. Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. XII-381 „Dėl Rytų-Vakarų transporto koridoriaus Lietuvos dalies projekto (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, kelių, geležinkelių infrastruktūros komplekso) pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ Rytų–Vakarų transporto koridoriaus Lietuvos dalies projektas (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, kelių, geležinkelių infrastruktūros kompleksas) buvo pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu.

Vadovaujantis minėto nutarimo priedėlio 13 punktu, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra ypatingos svarbos projekto sudedamoji dalis (vandens transporto infrastruktūros kompleksas). Šio nutarimo 4 straipsniu Susisiekimo ministerija paskirta šį ypatingos svarbos projektą įgyvendinančia institucija. 2014 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 720 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano rengimo“ nusprendė parengti Bendrąjį planą.

Vadovaujantis 2014 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymo Nr. 3-341 4 punktu, nutarta pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentus. 2014 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-370-(E) „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) Bendrojo plano planavimo darbų programos patvirtinimo“ buvo patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) Bendrojo plano planavimo darbų programa.

Buvo parengtas Bendrasis planas ir jis buvo viešai eksponuotas. Pareiškėjas, susipažinęs su Bendruoju planu, 2018 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti Bendrojo plano sprendinius, pakoreguojant uosto rezervinių teritorijų ribas taip, kad į jas nepatektų pareiškėjo sklypai. Į šį prašymą pareiškėjui atsakyta Susisiekimo ministerijos 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštu Nr. 2-12659, kuriuo nuspręsta neatsižvelgti į pareiškėjo pasiūlymus. Tačiau po pareiškėjo kreipimosi Bendrojo plano sprendiniai buvo patikslinti – pareiškėjo sklypai liko įtraukti į Bendrąjį planą kaip Uosto rezervinė teritorija, tačiau Bendrojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad teritorijos dalyje, kurioje yra privačių savininkų valdomi žemės sklypai (į šią teritoriją patenka ir pareiškėjos sklypai), teritorijos tvarkymo reglamentai nenustatomi, joje galioja kitų šiuo metu galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai;

įvertinus, kad šių žemės sklypų neplanuojama panaudoti uosto plėtrai ir po bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo laikotarpio, taip pat siekiant nesukurti perteklinių apribojimų veikloms šiuose žemės sklypuose, siūloma keisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas rezervinės teritorijos ribas į jas neįtraukiant privačių savininkų valdomų sklypų. 2018 m. spalio 19 d. pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Susisiekimo ministeriją su pasiūlymais pakeisti Bendrojo plano sprendinius, pakoreguojant uosto rezervinių teritorijų ribas taip, kad į jas nepatektų pareiškėjo sklypai, arba inicijuoti Nutarimo Nr. 822 pakeitimą. 2018 m. lapkričio 21 d.

Susisiekimo ministerija skundžiamu raštu atmetė pareiškėjo 2018 m. spalio 19 d. prašymą (siūlymus).

12. Teismas konstatavo, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo pasiūlymą, motyvuotai raštu atsakė pareiškėjui, tačiau tai padarė nesilaikydamas TPĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto 10 darbo dienų termino (pasiūlymai pateikti 2018 m. spalio 19 d., atsakymas pateiktas 2018 m. lapkričio 21 d.). Tačiau teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektui nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Pažymėjo, kad nustatytas terminų, nustatytų teisės aktuose, nesilaikymas, nesutrukdė pareiškėjui ginti savo teises teisme. Todėl teismas sprendė, kad nurodytas pažeidimas nelaikytinas esminiu ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.

13. Teismas vertino, nors skundžiamas 2018 m. lapkričio 21 d. atsakymas lakoniškas, tačiau tai nedaro jo nemotyvuotu, t. y. Sprendime aiškiai nurodytas jo teisinis pagrindas – Nutarimas Nr. 822, taip pat nurodyta, kad Bendrojo plano sprendiniuose nurodytos rezervinių teritorijų ribos atitinka minėtame nutarime nurodytas rezervinių teritorijų ribas bei paaiškinta, kad tik patvirtinus Bendrąjį planą bus galima įvertinti Vyriausybės nutarimo keitimo būtinybę. Taigi pareiškėjui aiškiai nurodyta, kodėl jo siūlymas keisti Bendrojo plano sprendinius netenkinamas, bei pateiktas atsakymas į prašymą inicijuoti Nutarimo Nr. 822 pakeitimą. Teismas sutiko, kad rašte atsakovas neargumentavo ir nenurodė, dėl kokių priežasčių uosto rezervinė teritorija formuojama panaudojant privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus, tačiau teismas vertino, kad tokia argumentacija ir neprivalėjo būti pateikta, nes ginčo sklypai į rezervinę uosto teritoriją įtraukti Vyriausybės nutarimu, o ne Bendruoju planu, dėl kurio sprendinių koregavimo ir buvo pateiktas ginčijamas raštas.

14. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra nurodęs, kad teisės normose, reglamentuojančiose pasiūlymų teikimą teritorijų planavimo dokumentams, aptariami pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui. Teismas vertino, kad priimant ginčijamą raštą esminių procedūrinių pažeidimų nenustatyta, pateiktas atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra pakankamai aiškus ir motyvuotas, o tai, kad pareiškėjo pasiūlymams nebuvo pritarta, nesudaro pagrindo šio rašto panaikinti, nes planavimo organizatoriui pasiūlymai nėra privalomi.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad rezervinė uosto teritorija negali būti formuojama panaudojant privačius žemės sklypus, teismas pažymėjo, jog Uosto įstatymo 5 straipsnis nustato, kad uosto žemė, akvatorija ir uosto infrastruktūra yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, sprendė, kad rezervinės uosto teritorijos nebūtinai turi būti valstybės nuosavybė. Teismas vertino, kad Uosto įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė taikoma ne žemės sklypui, o statiniams ar kitam nekilnojamajam turtui. Taigi pareiškėjas, interpretuodamas teisės aktus suklydo, o atsakovas teisingai aiškino teisės aktų nuostatas. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjo sklypams nėra nustatytos ir įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos niekaip nėra susiję su nagrinėjamoje byloje skundžiamo rašto teisėtumu ir pagrįstumu. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintame Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų sąraše nėra pareiškėjo nurodomos sąlygos – Uosto rezervinė teritorija. Teismas konstatavo, kad atsakovas įvertino pareiškėjo pasiūlymą, jį išanalizavo ir pateikė motyvuotus paaiškinimus, kodėl pasiūlymai atmetami, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris negali būti panaikintas skunde išdėstytais ar kitais pagrindais.

III. 16. Pareiškėjas UAB „V. Paulius & Associates real estate“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 9 d. sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės – pareiškėjo 2018 m. gruodžio 20 d. skundą „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos sprendimo“ tenkinti visa apimtimi, taip pat priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas, interpretuodamas teisės aktus suklydo dėl to, kad uosto rezervinės teritorija turi būti formuojama tik iš valstybinės žemės sklypų. Nors teismas įvardino, kad konstitucinio nuosavybės neliečiamumo bei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) klausimai buvo keliami, tačiau skundžiamame teismo sprendime apie juos apskritai nieko nepasisakė. Atkreipia dėmesį, kad Uosto įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Uostas gali būti plečiamas prijungiant Uosto rezervines teritorijas ir kitas žemes, kas iš esmės reiškia, kad ne tik rezervinės teritorijos, bet ir kitos žemės gali būti prijungiamos prie Uosto teritorijos. Toliau šio straipsnio dalyje nurodoma, kad „tai įforminama žemės sandoriais“. Būtent šia straipsnio dalimi remiantis teismas ir priėjo prie išvados, kad Uosto rezervinėje teritorijoje gali būti ir kitiems asmenims priklausančių žemės sklypų. Pareiškėjo įsitikinimu, toks vertinimas prieštarauja teisei. Teismas neteisingai aiškino Uosto įstatymo 22 straipsnio 1 ir 3 dalis, t. y. kad Uosto rezervinėje teritorijoje gali būti kitiems asmenims priklausanti žemė, tačiau negali stovėti šiems asmenims priklausantys statiniai ar kitas nekilnojamasis turtas. Pareiškėjo poziciją patvirtina ir sisteminis teisės poįstatyminių teisės aktų aiškinimas, į kurį teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, neatsižvelgė. Be to, kaip 2019 m. vasario 25 d. teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjo atstovai, toks teismo aiškinimas iškreipia konstitucinę nuosavybės neliečiamumo sampratą. Taigi sistemiškai įvertinus teisinį reguliavimą matyti, kad Uosto rezervinė teritorija turi būti formuojama tik iš valstybinės žemės sklypų.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo teiginį, jog žemės sklypams nėra nustatytos ir įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Skunde ir vėliau 2019 m. vasario 25 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas aiškiai nurodė, kokiame kontekste pareiškėjas motyvavo tuo, jog Žemės sklypams nėra nustatytos ir įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Pareiškėjo įsitikinimu, valstybė negali užkrauti ant subjektų pareigos žinoti visus valstybėje vykstančius procesus, iniciatyvas ar visą valstybės reguliavimą, ypač poįstatyminių teisės aktų lygmenyje (Vyriausybės nutarimų).

Pareiškėjas, prieš įsigydamas Žemės sklypus, jokių naudmenų, suvaržymų, ar kitokių juridinių faktų, kurie indikuotų Žemė sklypų įtraukimą į Uosto rezervinę teritoriją neidentifikavo – Žemės sklypus suformavus ir perdavus į privačią nuosavybę Nekilnojamojo turto registre nebuvo atlikti jokie įrašai dėl Žemės sklypų buvimo rezervinėje teritorijoje – todėl pareiškėjas įsigijo Žemės sklypus, be kita ko, vadovaudamasis prezumpcija, įtvirtinta CK 4.262 straipsnyje. Pareiškėjui įsigijus Žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre nebuvo pažymėta, kad šiems žemės sklypams taikomi papildomi apribojimai ir, kad šie žemės sklypai patenka ar ateityje pateks į Uosto rezervinę teritoriją.

Pareiškėjo vertinimu, tos aplinkybės, kad Žemės sklypų Nekilnojamojo turto registro išrašuose nėra nurodyta, kad jiems taikomos kokios nors specifinės sąlygos ar apribojimai (pvz. Uosto rezervinė teritorija), pagrindžia pareiškėjo teiginius, kad Nutarimu Nr. 385 Žemės sklypai nebuvo įtraukti į Uosto rezervinę teritoriją. Akcentuoja, jog LVAT yra suformavęs praktiką tokiais atvejais, kai valstybės institucijos priima sprendimus ir atlieka veiksmus su žemės savininkų sklypais jiems nežinant, tokie jų sprendimai traktuojami kaip neteisėti.

Pareiškėjo atveju, sprendimai, kurie turi didelę tiesioginę įtaką pareiškėjo turto (Žemės sklypų) vertei ir tikslinio jų panaudojimo perspektyvoms, buvo padarytos pareiškėjui nežinant. Pareiškėjas, prieš įsigydamas Žemės sklypus, atliko visus veiksmus, kurių iš pareiškėjo galima protingai tikėtis, todėl jam negali kilti neigiamos pasekmės dėl kitų subjektų sprendimų. Be to, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas įvertino, kad Nutarimu Nr. 822 Vyriausybė pakankamai aiškiai apibrėžė Uosto rezervinės teritorijos ribas, jas identifikuodama kaip esančias teritorijoje tarp Kairių gatvės (duomenys neskelbtini) rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės. Taip pat pažymi, kad atsakovo Sprendimu ir skundžiamu teismo sprendimu yra sudaryta tokia situacija, kuomet pareiškėjas, pažeidžiant jo turtines teises, yra paliekamas Vyriausybės valiai.

Be kita ko, kaip nurodė pareiškėjas ir patvirtino kiti proceso dalyviai, tik patvirtinus Bendrąjį planą, bus apskritai sprendžiama, ar kreiptis į Vyriausybę dėl Žemės sklypų išbraukimo iš Uosto rezervinės teritorijos, tačiau Uosto rezervinės teritorijos Bendrasis planas jau bus patvirtintas, taigi ir situacija, kurios siekia išvengti pareiškėjas, bus išspręsta pareiškėjo nenaudai.

19. Atsakovas Susisiekimo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas vertina, kad teismas tinkamai taikė TPĮ 23 straipsnio ir VAĮ 8 straipsnio normas, priimdamas sprendimą vadovavosi LVAT suformuota praktika dėl pasiūlymų teritorijų planavimo procese privalomumo teritorijų planavimo organizatoriui ir dėl atsakymų į pateiktus pasiūlymus pagrįstumo, tinkamai aiškino Uosto įstatymo nuostatas, reglamentuojančias uosto rezervinių teritorijų teisinį režimą. Pirmosios instancijos teismas padarė logišką išvadą, kad uosto rezervinės teritorijos nebūtinai privalo būti valstybės nuosavybė. Mano, kad Uosto įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata reglamentuoja situaciją, kai uosto rezervinėje teritorijoje yra valstybei priklausantys statiniai ir kitas nekilnojamas turtas, ir juos norima perleisti privačiai nuosavybėn. Šiuo atveju ginčo sklypai yra privatūs ir juose nėra valstybei priklausančių statinių ar kito nekilnojamojo turto, taigi ši įstatymo nuostata ginčui apskritai netaikytina.

21. Atsakovas nesutinka, kad Nutarimu Nr. 385 į rezervinę teritoriją buvo įtraukta tik valstybinė žemė, o Bendrojo plano sprendiniais įtraukti ir privatūs sklypai. Nurodo, kad šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad 2008 m. Vyriausybės nutarimu Nr. 385 į uosto rezervines teritorijas įtraukiant ginčo teritoriją tarp (duomenys neskelbtini) rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės, ši priklausė valstybei, o ginčo sklypai dar neegzistavo (t. y. nebuvo suformuoti), todėl pareiškėjo vertinimas, jog atitinkama Nutarimo Nr. 385 formuluotė leidžia uosto rezervinę teritoriją traktuoti tik tą iš 3 365 00 kv. m. bendros teritorijos dalį, kuri yra valstybinė žemė, o kita teritorijos dalis, kuri tapo privati, turi savaime netekti uosto rezervinių teritorijų statuso. Taigi negalima teigti, kad Susisiekimo ministerija Bendruoju planu pareiškėjo privačius sklypus įtraukė į uosto rezervines teritorijas, kadangi jie buvo įtraukti 2008 m. Nutarimu Nr. 385.

22. Atsakovas teigia, kad teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjo sklypams nėra nustatytos ir įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos niekaip nėra susiję su nagrinėjamoje byloje skundžiamo rašto teisėtumu ir pagrįstumu. Be to, teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintame Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų sąraše nėra pareiškėjo nurodomos sąlygos – Uosto rezervinė teritorija. Be to, matyti, kad pareiškėjas gali naudoti, valdyti ir disponuoti ginčo sklypus pagal jų tikslinę paskirtį visa apimtimi, kad nėra nustatyta (taip pat ir Bendruoju planu nebus nustatyta) jokių teisinių pareiškėjo turto naudojimo apribojimų ar suvaržymų. Nors pareiškėjo argumentas, kad Susisiekimo ministerija privalo pakeisti Nutarimą Nr. 822, nėra pagrindinis apeliaciniame skunde, tačiau atsakovas pažymi, kad LVAT nuosekliai formuoja praktiką dėl valstybės institucijų pareigos inicijuoti teisės aktų pakeitimus (pvz., LVAT 2018 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1494-502/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-492/2019).

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo atsakovo Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą. Teismas tinkamai aiškino uosto rezervinės teritorijos ir uosto žemės sąvokas bei jų taikymą ginčo žemės sklypams. Teismas taip pat tinkamai aiškino Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas bei jų taikymą atsakovo Sprendimui, kuriuo atsisakyta atsižvelgti į pareiškėjo siūlymą.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad UAB „Sweco Lietuva“ nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo jo naikinti. Taip pat prašo teismo vadovautis UAB „Sweco Lietuva“ byloje 2019 m. sausio 11 d. pateiktame atsiliepime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Susisiekimo ministerijos sprendimo 2018 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 2-14656, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą (pasiūlymą) pakeisti Bendrojo plano sprendinius taip, kad pareiškėjo sklypai nepatektų į sprendiniuose numatytą Uosto rezervinę teritoriją, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Susisiekimo ministeriją atsižvelgti į pareiškėjo 2018 m. spalio 19 d. pateiktą prašymą (pasiūlymą) pakeisti bendrojo plano sprendinius.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad, priimant ginčijamą sprendimą, nurodytą Susisiekimo ministerijos 2018 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 2-14656, esminių procedūrinių pažeidimų nebuvo padaryta, pateiktas atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra pakankamai aiškus ir motyvuotas, o tai, kad pareiškėjo pasiūlymams nebuvo pritarta, nesudaro pagrindo šio rašto panaikinti, nes planavimo organizatoriui pasiūlymai nėra privalomi.

27. Teisėjų kolegija, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamo ginčo dėl atsakovo sprendimo, nurodyto 2018 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 2-14656, teisėtumo ir pagrįstumo, tinkamam išsprendimui, kolegijos vertinimu, reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo sklypų patekimu / nepatekimu į Vyriausybės nutarimu nustatytą Uosto rezervinę teritoriją, bei teisinio reguliavimo, susijusio su planavimo organizatoriaus pareiga iniciuoti Vyriausybės nutarimo dėl Uosto rezervinės teritorijos keitimą, nuostatų aiškinimu.

29. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 720 nutarus parengti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrąjį planą, toks planas turėjo būti rengiamas teritorijai, kuri patenka į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos ir rezervinių teritorijų ribas. Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato, jog Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos ir rezervinių teritorijų ribas Susisiekimo ministerijos teikimu nustato Vyriausybė. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų ribos pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų, reikalingų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti, sąrašą nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 822 (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurio nuostatas į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinę teritoriją patenka, be kita ko, 336,5 ha teritorija, esanti tarp Kairių gatvės Klaipėdoje, Stragnų kaimo Klaipėdos rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3438-662/2019 pagal pareiškėjo UAB „V. Paulius & Associates real estate“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, kurioje buvo nagrinėjamas savo esme analogiškas ginčas (dėl Susisiekimo ministerijos 2018 m. rugpjūčio 17 d. atsakymo į pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 3 d. pateiktą prašymą (pasiūlymą) pakeisti Bendrojo plano sprendinius taip, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai nepateiktų į Uosto rezervinę teritoriją), be kita ko, konstatavo tiek tai, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, suformuoti Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-3324-(1.3), patenka į Uosto rezervinę teritoriją, tiek tai, jog aplinkybė, kad 2012–2013 metais pareiškėjo įsigyjami žemės sklypai yra įtraukti į Uosto rezervinę teritoriją, jam (pareiškėjui) buvo žinoma. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.).

31. Teritorijų planavimas procese, kuriuo siekiama darnaus teritorijų vystymo ir apimančio žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymo, visuomenės ir privačių interesų suderinimą (TPĮ 2 str. 26 d.), parengiami teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai (TPĮ 2 str. 27 d.).

32. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, vieni iš Bendrojo plano rengimo tikslų ir uždavinių kaip tik ir yra, įvertinus žemės naudojimo poreikį, nustatyti rezervines teritorijas, kurių reikia Uosto infrastruktūros ir veiklos plėtrai už esamos Uosto teritorijos ribų, t. y. išnagrinėti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 822 (su vėlesniais pakeitimais) nustatyta Uosto rezervinių teritorija reikalinga jo (Uosto) plėtrai, ir pateikti atitinkamus pasiūlymus tiek Uosto rezervinių teritorijų ribas, tiek Bendrąjį planą tvirtinančiam subjektui – Vyriausybei, kuri, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra planavimo organizatorius, kas, kaip matyti iš Bendrojo plano sprendinių ir buvo padaryta, be to, jais iš esmės siūloma išspręsti teritorijos, kurioje pareiškėjui priklausantys žemės sklypai, pašalinimo iš Uosto rezervinių teritorijų ribų, klausimą: dalies Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinių teritorijų, patvirtintų 1993 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 822 (su vėlesniais pakeitimais), į kurias patenka pareiškėjui priklausantys žemės sklypai, bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo laikotarpiu nenumatoma įsisavinti, šiose teritorijose nebus vykdomos žemės ir kito nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūros; šioje teritorijos dalyje, kurioje yra privačių savininkų valdomi žemės sklypai, teritorijos tvarkymo reglamentai nenustatomi, joje galioja kitų šiuo metu galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai; įvertinus, kad šių žemės sklypų neplanuojama panaudoti uosto plėtrai ir po bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo laikotarpio, taip pat siekiant nesukurti perteklinių apribojimų veikloms šiuose žemės sklypuose, siūloma keisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas rezervinės teritorijos ribas į jas neįtraukiant privačių savininkų valdomų žemės sklypų.

33. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, t. y. kad Uosto įstatymas ir Nutarimo Nr. 385 nuostatos nenumato galimybės rezervinei uosto teritorijai priskirti privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus, dėl jo nuosavybės teisių ribojimo ir kad į Bendruoju planu suplanuotą teritoriją patenka ne visi privačių savininkų valdomi žemės sklypai, esantys Uosto rezervinių teritorijų ribose, nėra reikšmingi, įrodyti arba nagrinėtini: kaip jau konstatuota minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-3438-662/2019, atsižvelgiant į tai, kad Nutarimo Nr. 385 priėmimo metu ginčo žemės sklypai nuosavybės teise priklausė valstybei, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Uosto įstatymas ir Nutarimo Nr. 385 nuostatos nenumato galimybės rezervinei uosto teritorijai priskirti privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus, yra nereikšmingi; teritorijos dalyje, kurioje yra pareiškėjo valdomi žemės sklypai, teritorijos tvarkymo reglamentai nenustatomi, joje galioja kitų šiuo metu galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo nuosavybės teisės ribojimo, atsirasiančių patvirtinus Bendrąjį paną, nėra įrodyti; apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad į Bendruoju planu suplanuotą teritoriją patenka ne visi privačių savininkų valdomi žemės sklypai, esantys Uosto rezervinių teritorijų, patvirtintų 1993 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 822 (su vėlesniais pakeitimais), ribose, nebuvo nurodyta pareiškėjo skundo pirmosios instancijos pagrinde, todėl yra nevertintina tikrinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 50 str. 3 d., 140 str.).

34. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 1 ir 3 d.). Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens UAB „Sweco Lietuva“ prašymas priteisti iš pareiškėjo 163,35 Eur atstovavimo išlaidas, kurias patvirtina pateikti įrodymai, yra tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „V. Paulius & Associates real estate“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“ iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „V. Paulius & Associates real estate“ 163,35 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt tris eurus, 35 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė