2016-01-26 Nr. AB-2175-3-64-3-02699-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-288-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02699-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–4) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2014 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 14-IL-40-03431-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą įsigyti ginklą, jį laikyti ir nešiotis, taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu atsisakyta išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nurodant, jog jis neatitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimų. Jis prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklės tikslams, nes tapo medžiotoju. Atsakovo sprendime pažymėta, kad jis Raseinių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 234 straipsnio 2 dalyje (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas, įgijimas).

Vadovaujantis BK 45 straipsnio 2, 6 dalimis, nubaustas pataisos darbais be laisvės atėmimo 2 metams, išskaitant 20 procentų iš gaunamo uždarbio į valstybės pajamas. Raseinių rajono apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutartimi paskirta bausmė buvo pakeista – dėl BK straipsnio galiojimo iki 2003 m. gegužės 1 d., paskiriant galutinę bausmę – baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (8 MGL) 1 000 Lt. Piniginę įmoką sumokėjo. Nurodė, jog atsakovas sprendime akcentavo, kad, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), jis negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Tuo pagrindu buvo atsisakyta išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo sprendimu, nes, pirmiausia, paskirtą teismo bausmę atliko, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, jo teistumas yra išnykęs. Neteisinga persekioti asmenį visą likusį gyvenimą už anksčiau padarytas klaidas. Pareiškėjas nurodė, kad nuteistas už tai, jog 2002 m. sausio mėn., nenustatytą dieną, neteisėtai įgijo brizantinės sprogstamosios medžiagos, ją laikė ir neteisėtai pardavė.

Pažymėjo, jog buvo nuteistas už tai, už ką vadovaujantis Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 9 punktu 2002 m. sausio 15 d. Įstatymas Nr. IX-705 ir nauja jo 2011 m. kovo 1 d. redakcija yra netaikomas. Nurodyta, kad „šio įstatymo nuostatos netaikomos sprogstamosioms medžiagoms“. Todėl vien jau tuo remiantis negalėjo būti pripažintas priekaištingos reputacijos asmeniu, kuriam neišduodamas leidimas laikyti (nešiotis) medžioklinį ginklą (B-C kategorijų). Pareiškėjo nuomone, atsakovo pareigūnai priimtu sprendimu kažkodėl pamiršo išspręsti klausimą dėl leidimo įsigyti ginklą išdavimo ar ne, nes Įstatymo 17 straipsnyje nurodyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai.

Taigi čia sprendžiamas klausimas, kas negali įsigyti ir laikyti B ir C kategorijų ginklų ir jų šaudmenų. Įstatymų leidėjas visiškai nekalba apie leidimą nešiotis ginklus ir jų šaudmenis. Pareiškėjas nurodė, kad Įstatymo 13 straipsnyje nustatyti griežtesni nei iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusioje Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti teisės turėti ginklus apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jei aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jeigu ir pripažinus tai, jog jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos asmens (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.), reikalinga nustatyti, koks įstatymas galiojo, kai jis įsigijo sprogstamąją medžiagą. Nuosprendyje nustatyta, kad tai įvyko 2002 m. sausio mėn. nenustatytą dieną. Policijos pareigūnų taikomas Įstatymas buvo priimtas 2002 m. sausio 15 d., įsigaliojo 2002 m. vasario 6 d. Taigi nusikaltimo padarymo metu ši Įstatymo redakcija dar negaliojo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2014 m. spalio 13 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyriuje buvo gautas pareiškėjo prašymas (reg. Nr. 14-G-40-04535-e) dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Atliekant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkte nurodytus patikrinimus, gautas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie pareiškėją, kuriame pateikta informacija, kad jis Raseinių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 234 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas pataisos darbais be laisvės atėmimo 2 metams, išskaitant 20 procentų iš gaunamo uždarbio į valstybės pajamas. Nurodė, jog, vadovaujantis Taisyklių 16 punktu, jeigu patikrinimo metu buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo. Įstatymo 17 straipsnio (teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai) 1 dalies (B ir C kategorijų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo) 2 punkto (nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 straipsnio (nepriekaištingos reputacijos asmuo) 2 dalies (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo) 4 punkto (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) pagrindu pareiškėjui atsisakyta išduoti laikyti (nešiotis) ginklus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 50–56) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro 2014 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 14-IL-40-03431-e, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas iš esmės sietinas su pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos vertinimu sprendžiant dėl jo teisės gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo taikymu pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. balandžio 12 d. nutarimu, vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalimis, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Pažymėjo, jog 2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1146 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, sąrašą, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Šiuo pakeitimu buvo įtvirtintas ir Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas griežtesnis apribojimas, kuriuo remdamasis atsakovas ir atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Teismas pastebėjo, kad vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012). Įstatymų leidėjas, Įstatymo pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Be to, tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013).

Teismas pažymėjo, jog Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir principo lex retro non agit įgyvendinimą, esant susiklosčiusiems tam tikriems teisiniams santykiams. Atsižvelgęs į Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija), teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitiko dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo ginklus įsigijo iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Teismas, vertindamas, ar pareiškėjui taikytinos nurodytos nuostatos, pažymėjo, jog aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. pareiškėjas Raseinių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį, tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų ginklus įsigijęs iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neatitinka vienos iš griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymui keliamų sąlygų, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui taikytinos griežtesnės Įstatymo nuostatos, t. y. jam yra taikytinas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) kreipėsi 2014 m. spalio 13 d. Byloje nėra duomenų, kad jis 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, todėl šiuo atveju taikoma 2012 m. birželio 29 d. Įstatymo Nr. XI-2156 redakcija.

Teismas, remdamasis ginčijamu sprendimu, nustatė, jog pagrindiniu motyvu atsisakyti išduoti leidimą buvo aplinkybė, kad pareiškėjas Raseinių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį (Neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas, įgijimas). Remdamasis Raseinių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu, teismas nustatė, jog pareiškėjas pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį už sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymą, vartojimą, apskaitos ar gabenimo taisyklių pažeidimą, už kurį baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų arba pataisos darbais iki dvejų metų, arba bauda, t. y. sankcijos viršutinė riba viršija 3 metus laisvės atėmimo. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo prasme paminėtos faktinės aplinkybės laikytinos pagrindu pripažinti, jog pareiškėjas neturi nepriekaištingos reputacijos ir pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju yra skrupulingai vertinama prašančiojo išduoti leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą reputacija, kadangi asmuo, piktnaudžiaujantis teise laikyti ir įsigyti ginklą, kelia grėsmę ne tik savo, bet ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jo teistumas išnykęs, nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog, vadovaujantis Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 9 punktu, jo atžvilgiu negalėjo būti taikomos Įstatymo nuostatos. Pareiškėjo paminėtas Įstatymo 1 straipsnis reglamentuoja šio įstatymo tikslus ir paskirtį, t. y. nurodo santykius, kuriems jis taikomas ar netaikomas. Lingvistiškai ir sistemiškai vertindamas šio straipsnio nuostatas, teismas pažymėjo, jog Įstatymas reglamentuoja ginklų, jų priedėlių ir šaudmenų apyvartą, bet nereglamentuoja santykių, susijusių su sprogstamųjų medžiagų apyvarta. Pareiškėjas atsakovo prašė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai), todėl spręsdamas tokio pobūdžio prašymus atsakovas privalėjo vadovautis Įstatymu.

Teismas nesutiko su pareiškėjo atstovės argumentais, jog Įstatymo 13 ir 17 straipsniai numato ginklų, šaudmenų įsigijimo ir turėjimo reikalavimus ir jie nenumato reikalavimų ginklo laikymui (nešiojimui). Pažymėjo, jog pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų rašytinius prašymus arba elektroninėmis priemonėmis per Paslaugų ir gaminių kontaktinį centrą arba Policijos elektroninių paslaugų sistemą, pagal kuriuos galima identifikuoti juos pateikusį asmenį. Leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti jame nurodytus ginklus ir šaudmenis turimiems ginklams (Įstatymo 12 str. 5 d.). Taigi akivaizdu, jog išduodant leidimus laikyti (nešiotis) ginklus privaloma taikyti Įstatymo 17 straipsnyje numatytų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimus. Pažymėjo, jog pareiškėjas ir jo atstovė netinkamai interpretavo sąvoką „turėti ginklus“. Teismo nuomone, ginklų turėjimas apima sąvokas laikyti ar nešioti ginklą.

Teismas, atsižvelgdamas į administracinėje byloje pateiktų įrodymų visumą bei paminėtas ginčui taikytinas Įstatymo nuostatas, padarė išvadą, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą individualų administracinį aktą.

Teismas, be to, pažymėjo, jog pareiškėjas teismo prašė panaikinti skundžiamą sprendimą atsižvelgiant į teisingumo principą. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1553/2014. Nustatė, kad pareiškėjas teismui pateikė duomenis apie turimą darbą, teigiamą charakteristiką, šeimos sudėtį, tačiau, teismo nuomone, vien tik šios aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo Įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti Įstatyme nustatytų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimų (Įstatymo 17 str.). Be to, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašu apie fizinį asmenį, teismas nustatė, jog pareiškėjas Raseinių rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu buvo pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, taigi pareiškėjo teiginys, kad jis vėliau jokių teisės pažeidimų nepadarė, neatitiko tikrovės.

Teismas pažymėjo, jog atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. spalio 16 d. sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiems administraciniams aktams nustatytus reikalavimus. Teismo nuomone, ginčijamame sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl panaikinti atsakovo sprendimo nebuvo teisinio pagrindo.

Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, nusprendė, kad atsakovas 2014 m. spalio 16 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 60–63) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas siaurai aiškino Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas. Pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Ši nuostata reiškia, kad panaikinus teistumą asmuo laikomas neteistu, juridinis teistumas išnyksta, dėl šios priežasties negali būti taikomas toks teisinis reguliavimas, kuris neribotam laikui apribotų ir suvaržytų jo teises gauti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Paminėta įstatymo norma prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; asmeniui sprendimu atsisakant išduoti leidimą įsigyti ginklą ši negatyvi uždraudimo sankcija skiriama neapibrėžtam laikotarpiui – visam gyvenimui, taip pažeidžiant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principus, kurie yra neatsiejama konstitucinės teisinės valstybės principo dalis.

2. Susidaro situacija, kai asmeniu, nesančiu nepriekaištingos reputacijos, tampama neribotam laikui ir negatyvi prevencinio pobūdžio priemonė taikoma neapibrėžtai. Teistumas pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. nuosprendį yra išnykęs, padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio, vienkartinio pobūdžio. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat į visuotinai teisės pripažįstamų bei taikomų teisingumo, proporcingumo bei protingumo principų turinio nuostatas, teismas turėtų vertinti, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Net jei atsakovas priėmė teisėtą individualų administracinį aktą, tačiau nėra pagrindo jį laikyti teisingu. Įstatymuose nustatytos įvairios sankcijos ir jų sistema turi būti tokios, kad teismas, vertindamas jų pagrįstumą, galėtų įvykdyti teisingumą.

3. Formaliai jo asmenybė neatitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto asmeniui keliamos nepriekaištingos reputacijos reikalavimo (kriterijaus), norint įsigyti ir turėti B, C kategorijos šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, kadangi dėl paminėto teismo nuosprendžio taikytinos Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, tačiau nuo teismo nuosprendžio priėmimo (įsiteisėjimo) praėjo daugiau kaip 12 metų, per šį laikotarpį nepadarė jokio kito nusikaltimo ar kito teisės pažeidimo, už kurį galėtų būti taikomos Įstatyme nustatytos sankcijos, t. y. leidimo įsigyti ar laikyti šaunamuosius ginklus neišdavimas ar panaikinimas.

4. Byloje ypač svarbi yra jo charakteristika ir asmeninės savybės. Nusikaltimas buvo vienkartinis, atsitiktinis, yra doras, įstatymų besilaikantis asmuo, turi šeimą, dirba, tiek darbe, tiek gyvenamojoje vietoje yra charakterizuojamas teigiamai, turi medžiotojo bilietą, teistumas seniai išnykęs ir pagal BK jis laikomas neteistu. Taip pat turėtų būti vertinamos ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei pačios veikos pavojingumo pobūdis. 2002 m. padarytos veikos, atsižvelgiant į jos padarymo aplinkybes, negalima laikyti itin pavojinga. Tiesiog ieškodamas metalo rado sprogstamąją medžiagą ir, norėdamas užsidirbti, ją pardavė, nusikaltimas nėra smurtinis, nėra tyčia planuotas.

5. Sprendime pritaikyta Įstatyme nustatyta sankcija šiuo atveju yra akivaizdžiai neproporcinga, todėl neteisinga. Būtent jo asmeninės savybės ir byloje susiklosčiusi situacija šiuo išskirtiniu atveju sudaro pagrindą nukrypti nuo Įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti Įstatyme nustatytų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimų (Įstatymo 17 str.). Teismas vadovavosi formaliu įstatymo raidės aiškinimu, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1553/2014.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 69–70) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad palaiko savo 2014 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 14-IL-40-03431-e dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Šiaulių apygardos administracinis teismas priėmė tinkamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad 2014 m. spalio 13 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (b. l. 16). Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) 2014 m. spalio 16 d. sprendimu atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas nurodė aplinkybę, kad Raseinių rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu (kuris bausmės atlikimo aspektu dėl teisinio reglamentavimo pasikeitimų buvo pakoreguotas to paties teismo 2003-09-30 nutartimi) pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio BK 234 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (pareiškėjas buvo nuteistas už 963 g sprogstamosios medžiagos neteisėtą laikymą ir neteisėtą jos pardavimą), už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjas, nekvestionuodamas paminėto nuteisimo fakto, nesutikimą su šiuo atsakovo sprendimu grindžia dviem pagrindiniais aspektais: pirma, tuo, kad nurodytas teistumas yra išnykęs ir kad, jo teigimu, neteisinga persekioti asmenį visą likusį gyvenimą už anksčiau padarytas klaidas; antra, jo teigimu, jo atžvilgiu turi būti taikytina Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 9 punkto nuostata, pagal kurią Įstatymas negali būti taikomas sprogstamosioms medžiagoms.

Atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo esmę ir pareiškėjo nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai administracinei bylai, be kita ko, yra aktualus ir reikšmingas teisės taikymo klausimas, t. y. kolegijos toliau nurodytų redakcijų Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto bei Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Šios teisės normos taikymo byloje nagrinėjamai situacijai kontekste, kolegijos manymu, būtina pažymėti, kad iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio BK 234 straipsnio 2 dalyje, taip pat kaip ir Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011-03-01) bei paminėto pareiškėjo 2014 m. spalio 13 d. prašymo padavimo metu tokią pačią (kaip pareiškėjo padaryta) nusikalstamą veiką reglamentuojančio BK 253 straipsnio 1 dalyje, numatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo.

Pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2156 redakcija), Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Aiškindama Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, kolegija pažymi, kad esminiu jos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, jog naujos aptariamos teisės normos redakcijos įsigaliojimo dieną (2011-03-01) asmuo turi legaliai įsigytą ginklą. Tokiai aplinkybei nesant, situacijoje, kai yra Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nurodytos aplinkybės, su kuriomis yra siejamas nepriekaištingos reputacijos neturėjimas, turi būti taikomas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas asmeniui įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011-03-01) neturėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui (byloje nagrinėjamai situacijai) turi būti taikomos 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcijos nuostatos.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl jo teistumo išnykimo, kolegija pažymi, jog sisteminis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad šios dalies 4 punkto taikymo prasme yra reikšmingas teistumo (nuteisimo) už tam tikras nusikalstamas veikas faktas, o ne asmens teistumas BK taikymo prasme. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais, konstatuoja, kad pareiškėjo paminėto nuteisimo pagal BK 234 straipsnio 2 dalį faktas (turint omenyje tai, kad šioje BK normoje taip pat ir ją pakeitusio BK 253 straipsnio 1 dalyje, numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto (bei 17 str. 1 d. 2 p.) taikymo požiūriu yra pakankamas ir tinkamas pagrindas neišduoti pareiškėjui jo prašomo leidimo ginklams.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl to, kad neteisinga persekioti jį visą likusį gyvenimą už anksčiau padarytas klaidas, kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą administracinių teismų praktiką, pažymi, kad šie ir panašaus pobūdžio atsikirtimo į formaliąsias įstatymų nuostatas argumentai turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju taikant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Tačiau kartu pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas įstatymų taikymo nuostatas, išvardyti principai gali (ir turi) būti teismo taikomi tik išimtinėse situacijose, t. y. situacijose, kai faktinės konkrečios administracinės bylos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina (parodo), kad formalusis įstatymo taikymas susikirstų su šiuose principuose įtvirtintomis vertybėmis. Kalbant apie nagrinėjamos bylos situaciją, kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo aptartą dar vieną pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn faktą, taip pat į tai, kad kiti pareiškėjo šiuo klausimu nurodyti argumentai savaime nėra pakankami suteikti byloje nagrinėjamai situacijai paminėtą išskirtinumą, daro išvadą, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymas pareiškėjo atžvilgiu nesikerta su pirmiau aptartais teisės taikymo principais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomos taikyti Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 9 punkto nuostatos, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nekvestionavo pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytų argumentų, šiems argumentams (jų nekartodama) pritaria ir sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas neteisingai interpretavo Įstatymo sąvokas.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė