2018-01-03 Nr. AB-420-3-61-3-02341-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2778-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02341-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Ž. (R. Z.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Ž. (R. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. Ž. (R. Z.) (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. liepos 10 d. teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-952(01022) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT 7387179, galiojantis iki 2018 m. kovo 19 d.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji 2015 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupę, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi ji buvo Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ (toliau – ir Organizacija) Lietuvos filialo savanorė. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. išduotą dokumentą, patvirtinantį, jog Švedijos Karalystės Vyriausybė Organizacijai suteikė paramą ir finansavimą savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Pareiškėja nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad ji, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas valstybės įmonėje Registrų centre užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., organizacija jungė daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Organizacijos nuostatuose nenustatyta, kad jos lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialui galėjo būti perduotos Organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalėjo jais naudotis savo veikloje. Todėl atsakovo teiginiai dėl keliamos nelegalios migracijos grėsmės neatitinka tikrovės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2015 m. lapkričio 26 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiėmė ir ketino toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėja teigė esanti Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į Organizacijos Lietuvos filialą. Departamentas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5. Departamentas 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7) 10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė C. E.. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. rašte Nr. Ku2017/01371/D nurodyta, kad minėto dokumento ši ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį, todėl padaryta išvada, kad pagrindinis pareiškėjos tikslas buvo ne užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje.

6. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju egzistavo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas); užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 punktas).

7. Atsakovas nurodė, jog aplinkybė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d išduotas dokumentas buvo patvirtintas pažyma (angl. Apostille), šio dokumento turinio nepatvirtino. Nagrinėjamu atveju nesvarbu, ar Lietuvos filialas naudosis Organizacijos lėšomis ir turtu, nes pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktas, pagal kurį leidimas gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Be to, surinktų duomenų visuma patvirtino, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, todėl Sprendime pateikta išvada dėl nelegalios migracijos grėsmės buvo pagrįsta.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos R. Ž. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, jog pareiškėja 2015 m. lapkričio 26 d. pateikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teigė esanti Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą. Departamentas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2016 m. kovo 19 d. pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7387179, galiojantis iki 2018 m. kovo 19 d. Departamentui gavus 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d išduoto dokumento ši ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas, Departamentas 2017 m. birželio 22 d. Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

10. Teismas pabrėžė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais (kaip savanorių programų, remiamų Švedijos Karalystės Vyriausybės, dalyvei). Įvertinęs Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pateiktą informaciją, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Organizacijos Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštas buvo gautas tiesiogiai iš šios institucijos, o 2016 m. vasario 10 d. raštą pateikė pareiškėja, todėl Departamentas turėjo pagrindą vadovautis būtent 2017 m. gegužės 24 d. raštu. Byloje taip pat pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos ambasada, kuriame tvirtinama, kad nebuvo jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį, ministerijoje tokio darbuotojo nebuvo ir toks darbuotojas joje niekada nedirbo. Taigi, buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad pareiškėja, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą.

11. Teismo vertinimu, pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl kėlė nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Taigi Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento turinys buvo aiškiai paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D, todėl tai, kad 2016 m. vasario 10 d. dokumentas buvo patvirtintas „Apostille“ žyma, šio dokumento tikrumo nepatvirtina.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad Organizacijos Lietuvos filialas savo veikloje nebūtinai turėjo naudotis Organizacijos perduotomis lėšomis ar turtu. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte aiškiai įtvirtinta, kad šiuo teisiniu pagrindu leidimas užsieniečiui laikinai gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Vadinasi, kreipdamasis dėl leidimo gyventi gavimo būtent šiuo teisiniu pagrindu, užsienietis turi įrodyti ne tik tai, kad jis yra tam tikrų savanorių programų dalyvis, bet ir tai, kad jo kaip savanorio vykdomas programas remia Europos Sąjungos valstybės narės. Departamentas nustatė, jog Organizacija ir jos vykdomos programos nebuvo remiamos Švedijos Karalystės Vyriausybės, todėl pareiškėjos argumentai dėl gaunamų lėšų iš kitų šaltinių nagrinėjamo ginčo nebuvo reikšmingi, o Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. rašte Nr. Ku2017/01371/D nurodytų aplinkybių pareiškėja nepaneigė.

13. Teismas konstatavo, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir savanoriavimu Lietuvos Respublikoje. Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl jos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo buvo pagrįstos. Akcentuota, kad, nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėja, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju Departamentas rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12 ir 14 punktais. Atkreiptas dėmesys į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas, t. y. pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytas išvadas. Be to, Sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

III. 14. Pareiškėja R. Ž. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

15. Pareiškėja pabrėžia, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. raštas buvo patvirtintas Švedijos įgaliotos institucijos, kuri patvirtino, kad asmens, pasirašiusio šį dokumentą, parašas ir pareigos yra tikri. Atsakovas teigė, kad jam buvo pateiktas galimai suklastotas dokumentas, tačiau Įstatyme sąvoka „galimai suklastotas dokumentas“ nėra įtvirtinta. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovui pateiktas 2016 m. vasario 10 d. dokumentas buvo patvirtintas oficialia žyma (angl. Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais. Pareiškėja, pateikdama šį dokumentą, buvo įsitikinusi jo tikrumu, juo nesuabejojo ir Departamentas, 2016 m. kovo 19 d. pareiškėjai išduodamas leidimą laikinai gyventi. Kilus abejonėms dėl pateiktos informacijos, atsakovas nedelsdamas priėmė Sprendimą, pareiškėjai nesuteikdamas galimybės pateikti papildomus dokumentus. Teismas taip pat neįvertino to, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko kaip savanorė, kuri neatlygintinai dalyvauja Organizacijos visuomeninę naudą turinčiose savanorių programose. Kartu su skundu buvo pateiktos paramos sutarys, patvirtinančios realią Organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja kartu pažymi, jog išvadą apie pareiškėjos neva keliamą nelegalios migracijos grėsmę paneigė viešai skelbiamos Organizacijos ataskaitos. Be to, pareiškėja neatitiko nė vieno Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Duomenų tikrinimo tvarka) punkto, kuriuo vadovaujamasi sprendžiant dėl užsieniečio keliamos nelegalios migracijos grėsmės.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam bylos aplinkybių vertinimui ir priimtam sprendimui. Pareiškėjai nepalankaus sprendimo priėmimas, kai pareiškėja neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų, negali būti laikomas diskriminacinių metodų taikymu. Be to, tai, kad Įstatyme nėra įtvirtinta sąvoka „galimai suklastotas dokumentas“, nagrinėjamos bylos kontekste nėra aktualu, nes pagrindinis sprendimo panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje argumentas buvo tai, kad pareiškėjo pateikti duomenys dėl Organizacijos Lietuvos filialo veiklos ir finansavimo šalintini neatitinka tikrovės, ir atitinkamai pareiškėja neatitinka imperatyvių reikalavimų leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.

Aplinkybės dėl 2016 m. vasario 10 d. rašto suklastojimo Sprendime nebuvo nurodyta kaip savarankiškas leidimo panaikinimo pagrindas, todėl Departamentas įtarimus dėl galbūt suklastoto dokumento nurodė dokumentų visumoje ir atskirai to neįrodinėjo. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl kito organizacijos „Didaktik“ savanorio administracinėje byloje Nr. A-5142-520/2017, konstatavo, kad Dokumentas (2016 m. vasario 10 d. raštas) buvo pagrįstai ir teisėtai vertinamas kaip galbūt suklastotas.

Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Leidimų panaikino tvarka), 17.5 ir 24.28 punktus, būtent pareiškėja turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą. Vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėja įrodinėjo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, yra Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. raštas, kurio turinys buvo paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu.

Jokių kitų dokumentų pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Taip pat pažymėta, kad Duomenų tikrinimo tvarkoje nurodyti kriterijai Departamentui nėra privalomi. Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-952(01022), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai Rusijos Federacijos pilietei R. Ž. (R. Z.) išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Byloje nustatyta, kad atsakovo Imigracijos skyrius 2016 m. kovo 16 d. sprendimu nusprendė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams, nes buvo pateiktas dokumentas, kad pareiškėja yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą. Remiantis šiuo sprendimu, atsakovas 2016 m. kovo 19 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7387179, galiojantį iki 2018 m. kovo 19 d.

20. Atsakovui buvo pateiktas C. E. iš Kultūros ministerijos pasirašytas Dokumentas, kuriame nurodoma, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

21. Departamentas 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar Dokumentą iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės kultūros ministerija ir jį pasirašė C. E.. 2017 m. gegužės 29 d. Departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad Dokumento Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas.

22. Atsakovas, įvertinęs gautą iš Švedijos Karalystės kultūros ministerijos informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. liepos 14 d. priėmė Sprendimą, kuris grindžiamas tuo, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė suklastotą Dokumentą apie Organizacijos vykdomų savanorių programų finansavimą, todėl pagrindinis pareiškėjos tikslas – ne užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, vykdant programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

23. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.); jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

24. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

25. Pareiškėja šioje byloje ginčijo Sprendimą, nurodydama, kad atsakovas neturi jokių duomenų, patvirtinančių teiginius dėl grėsmės nelegaliai migracijai, ir nesutikdama su atsakovo vertinimu, jog Dokumentas yra suklastotas. Taip pat pareiškėja skunde buvo nurodžiusi aplinkybes, kad Organizacija realiai veikia, yra sudariusi paramos sutartis ir vykdo veiklą su įvairiomis organizacijomis, ataskaita apie veiklą skelbiama interneto tinklalapyje www.didaktik-if.com.

26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių pateiktus įrodymus, pareiškėjos skundo argumentų nepripažino pagrįstais ir įrodytais, bei sutiko su atsakovo pozicija, kad egzistavo faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas padarė išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde ginčija šią teismo išvadą iš esmės tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti skunde, papildomai nurodydama, kad be jokio teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją – suklastotą Dokumentą apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Pareiškėja akcentuoja, kad Dokumentas buvo patvirtintas oficialia žyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais, todėl ji neturėjo jokio pagrindo abejoti Dokumento turiniu. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buvimu Lietuvos Respublikoje ir Organizacijos veikla.

28. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu (iš esmės – Dokumento įvertinimu).

29. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

30. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vertino Dokumentą kaip galbūt suklastotą, nes byloje pateikti akivaizdūs įrodymai, jog Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė šio Dokumento bei jo nepasirašė nė vienas šios ministerijos darbuotojas, t. y. Dokumentas neatitinka tikrovės. Šiuo atveju nagrinėjama ne baudžiamoji byla ir nesprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga dėl galbūt suklastoto Dokumento vien dėl to, jog nebuvo pateikta jokių baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų išvadų, patvirtinančių, kad Dokumentas suklastotas.

31. Pažymėtina, kad ir kitose administracinėse bylose Dokumentas yra vertinamas kaip dokumentas neatitinkantis tikrovės ir suteikiantis pagrindą atsakovui panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-662/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5162-552/2017).

32. Šioje byloje išsiaiškinta, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas, remiantis Dokumentu, kuris patvirtino, jog pareiškėja yra Europos Sąjungos valstybės remiamų savanorių programos dalyvė (Įstatymo 45 str. 1 d. 8 p.), o vėliau nustačius, kad pareiškėja pateikė Dokumentą, kuris nepatvirtina tokios aplinkybės, leidimas buvo panaikintas.

33. Akcentuotina, kad pareiškėja, atsakovui vykdant administracinę procedūrą, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Dokumente nurodytą informaciją, t. y. informaciją, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“.

34. Pareiškėja, ginčydama Sprendimą, pirmosios instancijos teismui, taip pat tokių įrodymų neteikė, todėl konstatuotina, kad pareiškėja neįrodė, jog ji buvo (yra) Europos Sąjungos ar jos valstybių remiamų savanorių programų dalyvė, ir dėl to turinti teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

35. Sutiktina su atsakovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad šiuo atveju pareiškėja turėjo pareigą pateikti įrodymus, jog savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde akcentuojama Organizacijos veikla ir pareiškėjos dalyvavimas šioje veikloje nėra teisiškai svarbios aplinkybės.

36. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę, nes buvo nustatytos pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų.

37. Pareiškėjos nurodomas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintas Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašas yra teisės aktas, kuris skirtas taikyti būtent Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jos kompetencijos ribose. Departamentui, sprendžiant užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės klausimus, minėtu aktu nėra privaloma vadovautis. Todėl tai, kad šiuo teisės aktu nebuvo vadovaujamasi priimant ginčijamą Sprendimą, nereiškia, kad Sprendimo išvada dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės yra nepagrįsta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-662/2017).

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

39. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. Ž. (R. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys