A-858-2932-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2932/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02031-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 28. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. K. ir jo atstovui P. M.,

atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atstovui V. V.,

trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Visagino energija” atstovui T. Z.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. K., A. K. skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos (tretieji suinteresuotieji asmenys – valstybės įmonė „Visagino energija”, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. K., A. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (t. I, b. l. 1-4), patikslintu skundu (t. I, b. l. 73-97) kreipėsi į teismą, prašydami:

1) panaikinti atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. (18) 2R-918 (toliau – ir Sprendimas);

2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad šis nustatytų ir pripažintų, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka”), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva”) prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 29 straipsniui (ta apimtimi, kad reglamentuoja buto šildymo būdo keitimo tvarką), Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui (vartotojo teisei savo nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 1 daliai (dvišalės sutarties laisvės principui) ir 6.390 straipsnio 1 daliai (vartotojo teisei vienašališkai nutraukti dvišalę sutartį, atsiskaičius už energiją, jei nėra žalos kitiems butų gyventojams) ta apimtimi, kiek visais atvejais reikalauja trečiųjų asmenų, kurie nėra dvišalių šilumos vartojimo, sutarčių šalys, sutikimo, leidžiančio vartotojui pirkti prekes ir paslaugas bei nutraukti dvišales šilumos vartojimo sutartis.

Pareiškėjai paaiškino, jog nors šiuo metu Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka”), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo Šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva”) negalioja, tačiau šie aktai taikomi vartotojų santykiams, atsiradusiems iki šių teisės aktų galiojimo pabaigos, todėl sukelia teisines pasekmes vartotojams šiuo metu. Manė, jog turi būti sprendžiamas klausimas dėl nurodytų aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėjo, jog vartotojų teisės turi būti ginamos, nors įstatymas leidžia vertinti tik galiojančius teisės aktus. Pabrėžė, jog tokia padėtis laikytina teisės spraga, kurią teismas turėtų užpildyti ad hoc.

Pažymėjo, jog nuo 1995 metų pareiškėjų komercinėse patalpose šildymas iš centralizuoto tiekimo sistemos buvo atjungtas ir naudojamasi elektriniu šildymu. 2005 m. kovo 4 d. komercinės patalpos paveldėtos (paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 1093) ir tuo metu centrinio šildymo tiekiamo valstybės įmonės „Visagino energija” (toliau – ir VĮ „Visagino energija”) nebuvo. Patalpos turi atskirą elektros įvadą, kuris aprūpina jas elektra elektriniams šildytuvams. Nurodė, jog paprastojo remonto darbai, atlikti nenustatytu metu apie 1995 metus, buvo kadastruoti 2012 metų vasarį ir užregistruoti valstybės įmonėje „Registrų centras” (toliau – ir VĮ Registrų centras).

Pareiškėjai pabrėžė, jog Inspekcijos Sprendime iš esmės teigiama, kad atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų įteisinimas turėtų vykti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau ginčo santykiams atsakovas iš esmės taiko tik poįstatyminių teisės aktų – Lietuvos Respublikos ūkio ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių normas, neatsižvelgdamas į šių taisyklių paskirtį. Šių taisyklių paskirtis yra reglamentuoti šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusią su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu, o ne šildymo būdo keitimą, kuris gali būti reglamentuotas tik Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 29 str.). Todėl patalpų šildymo būdo pakeitimo statybos darbus reglamentuoja ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, o Statybos įstatymas ir jį detalizuojantys statybos techniniai reglamentai.

Nurodė, jog nuo 2010 m. spalio 1 d. pakeistas Statybos įstatymas ir jį reglamentuojantis statybos techninis reglamentas STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ numato, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas priskiriamas paprastajam remontui, kuriam nėra reikalingas projektas, leidimas arba sutikimas, ypatingai, jeigu darbai atliekamai ne bendro naudojimo patalpose, o privačiose patalpose. Tai patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija) VTP Statybos inspekcijos 2012 m. vasario 8 d. raštas Nr.(8.4)-2D-2006.

Pareiškėjai pažymėjo, jog darbų atlikimo metu galiojęs Statybos įstatymas nustatė, kad statinio paprastasis remontas – statinio remontas, kai keičiamos atskirosios statinio inžinerinės sistemos (jų tipas, pralaidumas) ar šalinami jų defektai; šalinami bendrųjų statinio inžinerinių sistemų defektai – pakeičiami atskiri susidėvėję šių sistemą elementai, tačiau nekeičiamas jų tipas bei pralaidumas; atliekamas bendrųjų statinio inžinerinių sistemų dalių, kurios skirtos tik butų ar kitų patalpų reikmėms, remontas pertvarkant, pakeičiant visiškai ar iš dalies šias sistemų dalis, tačiau nekeičiant butuose ar kitose patalpose esančių bendrųjų statinio inžinerinių sistemų bendrojo naudojimo elementų (2 str. 21 d.). Tokie darbai buvo atlikti pareiškėjų patalpose: buvo pašalinti bute buvę centralizuoto šildymo šildytuvai, atsukant juos nuo ventilių, nes buvo atliekamas ne bendrųjų statinio inžinerinių sistemų dalių, o buto atskirųjų (vartotojo) inžinerinių šildymo sistemų, kurios skirtos tik buto reikmėms, remontas, pakeičiant visiškai šias sistemų dalis (buto šildytuvus). Pažymėjo, kad atskirą vartotojo sistemą galima įrengti ir išmontuoti atliekant paprastojo remonto darbus, kuriems darbų atlikimo metu nebuvo privalomas leidimas, projektas arba pripažinimo tinkamu naudoti aktas, nes Statybos įstatymas to nereikalauja ir šių individualių administracinių teisės aktų tipų nenumato nuo 2010 m. spalio 1 d. Pabrėžė, kad per pareiškėjų patalpas einantys du magistraliniai bendro naudojimo šildymo sistemos vamzdžiai yra tinkamai, reikiama medžiaga izoliuoti, apšiltinti, uždengti apsauginėmis nenuimamomis konstrukcijomis su revizinėmis angomis, jų skleidžiama šiluma į butą nepatenka, todėl nėra vartojama.

Nurodė, jog byloje nagrinėjamas ginčas pareiškėjų patalpų atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų yra tiekėjo ir vartotojo ginčas dėl galimybės nutraukti (pakeisti) sutartinius santykius. Tokio pobūdžio ginčas spręstinas atsižvelgiant į Vartotojų teisių gynimo įstatyme ir CK nustatytą teisinį reguliavimą (Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 str.).

Pareiškėjai nurodė, jog jie nėra skolingi šilumos tiekėjui už šilumos energiją, patiektą iki jų patalpų atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos 1995 metais, nes atjungimo metu nebuvo patalpų savininkai. Pabrėžė, jog pareiškėjų gyvenamojo namo kitų butų ir patalpų savininkai sutiko su pareiškėjų patalpų atjungimu nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad šildymo sistemą demontavo pareiškėjai, nėra įrodymų, kad pareiškėjai savo veiksmais padarė žalą namo bendraturčiams, kurie nėra įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą, pripažįstant, kad atliktas atjungimas nepažeidžia bendraturčių teisių.

Manė, jog, remiantis CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytu reguliavimu, darytina išvada, kad, esant alternatyviam patalpų šildymo būdui ir nesant žalos namo kitų butų bei patalpų savininkams, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad šalis siejusi sutartis dėl šilumos energijos tiekimo į pareiškėjų patalpas yra pasibaigusi apie 1995 metus nuo patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos. Teismo sprendimu pripažinus šį faktą, šalių sutartiniai santykiai pasibaigtų ne tik faktiškai, bet ir teisiškai.

Pažymėjo, jog atsakovo argumentai, kad pareiškėjas privalo atgaline tvarka įforminti atjungimą, sutartiniams santykiams faktiškai jau nutrūkus, turėtų tik formalų pobūdį. Toks įstatymo aiškinimas nesiderina su CK 1.138 straipsniu, todėl pareiškėjas neprivalo atgaline tvarka oficialiai atjungti butą nuo centralizuoto šildymo, nes pripažintina, kad šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartis su šilumos tiekėjų dėl pareiškėjų patalpų yra nutraukta.

Pareiškėjai dėl vartotojų teisių apsaugos nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų nurodė, jog vartojimo energijos pirkimo-pardavimo sutartys paprastai sudaromos pagal individualiai neaptariamas, dažnai standartines sąlygas, todėl joms taikytinas CK 6.188 straipsnyje įtvirtintas teisinis vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės mechanizmas. Nurodė, jog nacionalinėje teisėje nesąžiningų sąlygų kontrolės taikymo apribojimas privalomųjų teisės aktų nuostatų atžvilgiu neįtvirtintas, t. y. vartotojo teisių apsauga yra platesnė. Bendrieji teisinės valstybės principai lemia teismo pareigą vertinant vartojimo sutarties, parengtos pagal valstybės institucijos norminiu aktu patvirtintas standartines sąlygas, atitiktį sąžiningumo kriterijams, kartu išspręsti norminio akto nuostatų dėl abejotinų sąlygų teisėtumo klausimą.

Nurodė, jog CK 6.390 straipsnyje nustatyti vartojimo energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ypatumai. Abonentas – fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotų energiją (CK 6.390 str. 1 d.). Ši vartotojo teisė įgyvendinama nepriklausomai nuo bendrųjų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų, nustatytų CK 6.217 straipsnyje, buvimo. Daugiabučių namų gyventojų energijos pirkimo-pardavimo sutartys yra objektyviai susijusios su kolektyvinių visų namo gyventojų interesų tenkinimu, todėl kiekvienas vartotojas savo teisių įgyvendinimą turi derinti su kitų namo gyventojų teisėtais interesais. Pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę daugiabučiame name gyvenantis vartotojas teisę vienašališkai nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Pareiškėjai nurodė, jog CK 6.390 straipsnyje įtvirtinta abonento teisė nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį reiškia vartotojo įrenginių atjungimą nuo šilumos tiekimo sistemos su sąlyga, kad vartotojas yra visiškai atsiskaitęs už suvartotą iki atsijungimo energiją. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad vartotojas turi teisę savo nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas, tam nėra būtinas kitų asmenų sutikimas arba leidimas. CK 1.2 straipsnio 1 dalis įtvirtina sutarties laisvės principą. CK 6.390 straipsnio 1 dalis nustato, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitiems namo butų gyventojams. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis numato, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį.

Pareiškėjų vertinimu, nurodytoms normoms (vartotojo teisei savo asmenine nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas, laisvai sudaryti ir nutraukti vartojimo sutartis, nedarant žalos kitiems butų savininkams) prieštarauja poįstatyminiai teisės aktai: Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 20 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (IV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka”), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva”), Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (VII skirsnis „Šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva”). Pažymėjo, jog šie poįstatyminiai teisės aktai reikalauja, kad šilumos vartojimo sutarties nutraukimui (šildymo būdo keitimui) pritartų visi namo butų savininkai, kurie nėra dvišalės šilumos vartojimo sutarties šalys. Vartotojas ir šilumos tiekėjas negali nutraukti dvišalės sutarties bendru sutarimu, jei su tuo nesutinka kitų butų savininkai, kurie nėra dvišalių šilumos vartojimo sutarties šalys, net ir tuo atveju, kai šie savininkai nepatiria žalos dėl šilumos vartojimo sutarties nutraukimo. Pažymėjo, jog nurodyti poįstatyminiai teisės aktai reglamentuoja butų ir kitų patalpų šildymo keitimo būdą, pažeisdami Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalį. Manė, jog šildymo būdo keitimas gali būti reglamentuotas tik Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 29 str.).

Nurodė, jog ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos ūkio ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijų teisės reglamentuoti patalpų (butų) šildymo būdą šilumos vartojimo taisyklėmis, o ne Statybos įstatymo nustatyta tvarka, kaip numato Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis. Be to, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsniu neteisėtai pakeistas ir išplėstas žemesnės galios poįstatyminių teisės aktų (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m, sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (TV skirsnis „Techninių sąlygų išdavimo tvarka”), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (XIII skirsnis „Šilumos ar karšto vandens įrenginių atjungimas nuo Šilumos ar karšto vandens perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva”) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis (VII skirsnis „Šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva”), nors Lietuvos Respublikos ūkio ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nėra įgaliotos reglamentuoti nei šildymo būdo keitimo tvarkos, nei statybos darbų. Pareiškėjų nuomone, nurodyti teisės aktai sukuria naujas bendro pobūdžio teisės normas, todėl prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsniui ta apimtimi, kad reglamentuoja buto šildymo būdo keitimo tvarką, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktui, CK 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.390 straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kiek reikalauja trečiųjų asmenų, kurie nėra dvišalių šilumos vartojimo sutarčių šalys, sutikimo, leidžiančio vartotojui pirkti prekes ir paslaugas bei nutraukti dvišales šilumos vartojimo sutartis.

Pareiškėjai paaiškino, jog šiuo atveju buvo keičiamas ne daugiabučio namo, o individualaus buto šildymo būdas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai yra šilumos vartotojai, jeigu jie butus ir kitas patalpas šildo pastato šildymo būdu. Sprendimą dėl šildymo būdo jie priima ne tik kaip vartotojai, bet ir kaip savininkai. Savininkas įgyvendina nuosavybės teisę savo nuožiūra, bet ši teisė nėra absoliuti, nes savininkas neturi pažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Remiantis CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytu reguliavimu, pareiškėjai darė išvadą, kad, esant alternatyviam buto šildymo būdui ir namo kitų butų bei patalpų savininkų sutikimui, šilumos energijos tiekėjas negali daryti vartotojui kliūčių atjungti jo butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų ir nutraukti sutartį.

Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. I, b. l. 109-112) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 47.4.4 punktu. Pažymėjo, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 123 punktas nustato, kad pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalis nustato, kad, jeigu daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartines sąlygas. Nurodė, jog remiantis nurodytomis nuostatomis darytina išvada, kad net ir nepasirašius pirkimo-pardavimo sutarties laikoma, kad tarp vartotojo ir tiekėjo yra susiklostę sutartiniai santykiai, išskyrus atvejus, kai vartotojas teisėtai atsijungia nuo centrinio šildymo sistemos.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 1-172 patvirtinto Šilumos gamybos statinių ir šilumos perdavimo tinklų, statinių (šildymo ir karšto vandens sistemų) statybos rūšių ir šilumos gamybos ir šilumos perdavimo įrenginių įrengimo darbų rūšių aprašo (toliau – ir Aprašas) 20.7 punkte nustatyta, kad Aprašo 20.8, 20.9 punktuose nurodytais atvejais, pertvarkant šildymo sistemą ypatinguose statiniuose ir daugiabučiuose gyvenamuose namuose, būtinas pastato paprastojo remonto aprašas. Atliktų darbų atlikimą paprastojo remonto aprašui turi patvirtinti pastato valdytojas. Aprašo 20.8, 20.9 punktuose nustatyta, kad šildymo sistemos pertvarkymas dėl buto (butų), patalpos (patalpų) šildymo būdo keitimo, šildymo prietaisų galios, pajungimo vietos toje pačioje patalpoje bei prijungimo schemos keitimas ir esamų statinio šildymo sistemų keitimas kito tipo šildymo sistemomis pagal vamzdynų schemą, šilumos perdavimo būdą, šilumnešį ir kt. – priskiriami statinio paprastajam remontui.

Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. Dl-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas” 5 skyriaus 27 punktas nustato, kad priklausomai nuo statinio paskirties, statybos rūšies turi būti parengtos visos būtinos tam statiniui pastatyti ir naudoti projekto dalys, kurių sprendiniai įgyvendintų esminius statinio, statinio architektūros, aplinkos, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir kitos apsaugos (saugos), trečiųjų asmenų interesų apsaugos, neįgaliųjų socialinės integracijos ir paskirties reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys” 12.11 punkto, Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra priskiriamas statinio paprastajam remontui, kurio įteisinimui rengiamas buto atjungimo nuo centralizuoto namo šildymo sistemos paprastojo remonto projektas ir gaunamas savivaldybės administracijos rašytinis pritarimas. Pareiškėjai tokio pritarimo nepateikė.

Pažymėjo, kad pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai” 6 priedo 6.3 punktą pertvarkant pastato šildymo bendrąsias inžinerines sistemas privalomas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui, parengtam statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas” nustatyta tvarka. Nuo 2011 m. liepos 29 d. galiojančių taisyklių 108 punkte nurodyta, kokius dokumentus su prašymu išduoti rašytinį pritarimą pastato paprastojo remonto aprašui (pertvarkant pastato inžinerines sistemas) savivaldybės institucijai privalo pateikti atsijungimo iniciatorius. Nurodė, jog Statybos įstatymo 2 straipsnio 62, 63 dalys nustato, kad bendrosios statinio inžinerinės sistemos – viso pastato (visų pastato patalpų) inžinerinės sistemos, užtikrinančios šių patalpų funkcionavimą ir tenkinančios jų naudotojų poreikius, o atskirosios statinio inžinerinės sistemos – nepriklausomos nuo kitų vienos ar kelių pastato patalpų inžinerinės sistemos (nesusietos su bendrosiomis pastato inžinerinėmis sistemomis), užtikrinančios šių patalpų funkcionavimą ir tenkinančios jų naudotojų poreikius.

Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys” 6.9 punktą vartotojo inžinerinė sistema – statinio bendrosios inžinerinės sistemos dalis (posistemė), atskirta nuo bendrosios inžinerinės sistemos apskaitos prietaisais ar uždaromaisiais (paskirstomaisiais) įtaisais (sklendėmis, ventiliais, jungikliais ir pan.) bei kitomis vartotojo (juridinio ar fizinio asmens) atsakomybės ribas nustatančiomis priemonėmis.

Vartotojo inžinerinė sistema tenkina statinio dalies (gyvenamojo namo, buto ar kitos paskirties pastato tam tikros dalies, pavienės patalpos ar jų grupės) gyventojų ar patalpos naudotojų bei statinio dalies naudojimo (eksploatavimo) reikmes. STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys” 6.19 punktas nustato, kad bendrosios statinio inžinerinės sistemos – viso pastato (visų pastato patalpų) inžinerinės sistemos (vandentiekio, nuotekų šalinimo, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo, dujų, elektros, nuotolinio ryšio (telekomunikacijų), gaisrinės saugos ir gaisro aptikimo, pranešimo apie jį ir gesinimo, dūmų, šiukšlių šalinimo, žmonėms skirtų liftų, procesų valdymo, automatizavimo, signalizacijos ir kitos sistemos), užtikrinančios pastato (visų pastato patalpų) funkcionavimą ir tenkinančios jo naudotojų poreikius.

Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas) 2 straipsnio 5 dalies 2 punktas nustato, kad bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendro naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė.

Pareiškėjai nepateikė duomenų, kad jų inžinerinė sistema yra atskirta nuo bendrojo naudojimo inžinerinės sistemos, todėl jų išvada, jog patalpose esantys centrinio šildymo šildytuvai ir vamzdynai yra atskiroji vartotojo inžinerinė sistema, o ne bendrojo naudojimo inžinerinė sistema, nepagrįsta.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 ir nurodė, jog butų savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. Pareiškėjai patikslintame skunde teigia, kad šalis siejusi sutartis dėl šilumos energijos tiekimo į pareiškėjų patalpas yra pasibaigusi 1995 metais, patalpų šildymo sistemą atjungus nuo centrinio šildymo sistemos, tačiau tokio teiginio nepatvirtina byloje esantys duomenys (2005 m. rugpjūčio 25 d. sutartis Nr. 13SĮ-(4.7)-223, pareiškėjo pateiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011 m. kovo 4 d. išrašas, kuriame įrašytas šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų). Nurodė, jog pareiškėjai nepateikė duomenų, kad būtų teisėtai atsijungę nuo centralizuotos šildymo sistemos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Visagino energija” atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 113-115) nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka.

Paaiškino, jog tai, kad pareiškėjams priklausančiose patalpose neleistinai pakeista šildymo sistema, savaime nereiškia, kad šiluma nėra vartojama. Pažymėjo, kad daugiabučio gyvenamojo namo šilumą išlaiko tik išorinių konstrukcijų izoliacija, o dėl temperatūrų skirtumo šiluma laisvai teka per vidines konstrukcijas iš greta esančių šiltesnių patalpų, t. y. kitų namo gyventojų butų. Pareiškėjų patalpose yra vartojama šilumos energija, ją gaunant ne tik per praeinančius šildymo sistemos stovus, bet ir per neizoliuotus patalpų atitvarus, todėl apskaičiuojant pareiškėjų patalpoms tenkantį suvartotos šiluminės energijos kiekį taikytinas Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-122 patvirtintas rekomenduojamas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 1.

Nurodė, jog pareiškėjams priklausančiose patalpose įrengti šildymo prietaisai yra bendros namo šildymo sistemos dalis, dėl kurios išmontavimo (atjungimo) nesilaikant privalomųjų teisės normų reikalavimų (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių) bus pažeisti kitų gyvenamojo namo bendrasavininkų interesai. Pažymėjo, jog Šilumos ūkio įstatymas ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės reglamentuoja ne paties remonto ir jo įteisinimo eigą, o nuostatas, kurių privaloma laikytis prieš pradedant remontą ar rekonstrukciją. Pareiškėjų nurodytas patalpų šildymo sistemos atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos būdas nekeičia paties atsijungimo esmės. Nėra svarbu kokie konkrečiai darbai buvo atlikti atliekant atsijungimą, nes atitinkami veiksmai (atlikti darbai), įgyvendinantys atsijungimą, negali būti vertinami tik Statybos įstatymo taikymo prasme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pastebėjo, jog pareiškėjų skunde iš esmės supainiotos dvi sąvokos – vartotojo inžinerinė sistema ir atskirosios statinio inžinerinės sistemos. Atskiro buto šildymo prietaisai nėra atskirtoji statinio inžinerinė sistema, nes ji yra priklausoma nuo kitų patalpų ir pastato bendrosios inžinerinės sistemos. Pareiškėjams priklausančiose patalpose buvę šildymo prietaisai yra bendros namo šildymo sistemos dalis, todėl atliekant bendrojo naudojimo objektų paprastojo remonto darbus privaloma vadovautis statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 16, 18 punktų bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis.

Pabrėžė, jog negyvenamųjų patalpų (parduotuvės), esančių adresu (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – prekybos. Minėtos sutartys sudarytos pagal individualiai aptartas sąlygas ir nėra vartojimo sutartys. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, argumentų, kodėl šiuo atveju jie turi būti laikomi vartotojais CK prasme.

Nurodė, jog skunde be bendro pobūdžio teiginių nėra nurodyta nei kokia apimtimi yra abejojama dėl kvestionuojamo norminio administracinio akto teisėtumo, nei dėl kokių priežasčių, t. y. nėra pateikti teisiniai argumentai, kurie turėtų būti įvertinti norminėje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. I, b. l. 121-122) su skundu nesutiko.

Paaiškino, jog Statybos inspekcija 2012 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (4.8)-2D-5509 informavo, kad pagal pareiškėjams priklausančio buto galimo šildymo sistemos pertvarkymo metu (kelis metus, įskaitant ir pareiškėjų nurodyto buto paveldėjimo datą 2005 m. kovo 4 d.) galiojusius teisės aktus buvo reikalinga parengti rekonstravimo projektą, gauti statybos leidimą rekonstravimui ir baigus darbus pripažinti statinį tinkamu naudoti. Be to, reikėjo atlikti atitinkamas procedūras ir gauti bei pateikti reikalingus dokumentus, nurodytus Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, todėl, jeigu buto šildymo sistemos pertvarkymo metu nebuvo laikytasi šios tvarkos, laikytina, kad šis procesas vyko pažeidžiant teisės aktus.

Atkreipia dėmesį, jog pagal šiuo metu galiojantį statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:2010 „Statinio statybos rūšys” buto šildymo sistemos atjungimas priskiriamas paprastojo remonto darbams (12.11 p.). Jo atlikimui pagal statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai” reikalingas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui, nurodytam Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punkte (6 priedo 6.3 p.). Kadangi buto šildymo sistema yra bendrosios namo šildymo sistemos dalis, todėl atsijungiant nuo jos būtina vadovautis CK 4.75, 4.85 straipsniais bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis. Pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, kad būtų teisėtai atsijungę nuo centralizuotos šildymo sistemos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu (t. I, b .l. 164-181) pareiškėjų E. K. ir A. K. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjams E. K. ir A. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise (po 1/2 dalį) nuo 2005 m. kovo 14 d. priklauso negyvenamoji patalpa-parduotuvė – patalpa Nr. 16, esanti Visagino sav., Visagino m., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2005 m. kovo 4 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1093 pagrindu. VĮ „Visagino energija” 2011 m. gegužės 9 d. raštu Nr. (4.22)112PL-139 „Dėl skolų už energijos išteklius” pareiškėjų atstovui R. K. nurodyta, kad skola už energijos išteklius 2011 m. gegužės 1 d. sudaro 6 778,44 litus, einamieji priskaičiavimai už balandžio mėnesį – 355,68 litai, delspinigiai – 256,09 litai bei išrašyta 2011 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra serija ER Nr. 0721504 dėl 7 390,21 litų apmokėjimo už 2011 m. balandžio mėn. (įskaitant už šilumą). Byloje skundžiamu Sprendimu, išnagrinėjus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos persiųstą pareiškėjų prašymą (1 ir 3 p.), kuriuo pareiškėjai prašo neteisėtu pripažinti VĮ „Visagino energija” reikalavimą sumokėti įsiskolinimą už šildymą ir nustatyti, ar buto, esančio (duomenys neskelbtini), Visagine, šildymo sistema prijungta prie VĮ „Visagino energija” centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, nurodyta, kad patalpų (parduotuvės) šildymo sistema, nuo VĮ „Visagino energija” centralizuoto šilumos tiekimo sistemos atjungta neteisėtai.

Teismas pažymėjo, jog pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą pasirenka šilumos vartotojai CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 108 – 123 punktų nuostatos reglamentuoja konkrečius privalomus atlikti veiksmus siekiant atjungti daugiabučio namo butą ar kitą patalpą nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva. Šilumos ūkio įstatymas bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės nereglamentuoja paties remonto ar rekonstrukcijos darbų procedūros. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 123 punkto nuostatas pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo taisyklių 122 punkte nurodyto atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju duomenų, kad įgyvendinant teisę atjungti savo patalpų šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo laikomasi teisės aktų nustatytos procedūros, atsakovui pateikta nebuvo. VĮ Registrų centro 2011 m. kovo 4 d. duomenyse nurodyta, kad šildymas centrinis yra iš centralizuotų sistemų. Remdamasis tuo teismas vertino, jog atsakovas turėjo pagrindą pripažinti, kad ginčo patalpų šildymo sistema nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos yra atjungta neteisėtai. Šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktas projektuojamas planas ir faktinių aplinkybių konstatavimo 2012 m. kovo 23 d. protokolas, VĮ Registrų centro 2012 m. kovo 27 d. duomenys bei liudytojo R. K. parodymai, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu atsakovui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, kad atjungimo nuo šildymo sistemos procedūra buvo atlikta laikantis galiojusių teisės aktų nuostatų.

Nurodė, jog buto šildymo sistemos atjungimą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos anksčiau reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 723 „Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo”, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 patvirtinimo“ patvirtintas Organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.05.03:1997, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1998 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 1581V patvirtinta Gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarka. Šiuose teisės aktuose taip pat buvo nustatytos specialios atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis patalpų savininkas. Vėlesnis buto atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos teisinis reglamentavimas nustatytas jau įstatymų galios aktų (2000 m. CK 6.390 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymo 23, 24, 25 str.). Reikalavimą laikytis nustatytos šildymo sistemos atjungimo tvarkos pakeičiant buto ar patalpų šildymo būdą konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005).

Teismas, vertindamas pareiškėjų argumentus, kad patalpų šildymo būdo pakeitimo statybos darbus reglamentuoja ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, bet Statybos įstatymas ir jį detalizuojantys statybos techniniai reglamentai, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. Dl-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas” 5 skyriaus 27 punkto nuostatos nustato, kad priklausomai nuo statinio paskirties, statybos rūšies turi būti parengtos visos būtinos tam statiniui pastatyti ir naudoti projekto dalys, kurių sprendiniai įgyvendintų esminius statinio, statinio architektūros, aplinkos, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir kitos apsaugos (saugos), trečiųjų asmenų interesų apsaugos, neįgaliųjų socialinės integracijos ir paskirties reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys” 12.11 punkto, Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 23 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra priskiriamas statinio paprastajam remontui, kurio įteisinimui rengiamas buto atjungimo nuo centralizuoto namo šildymo sistemos paprastojo remonto projektas ir gaunamas savivaldybės administracijos rašytinis pritarimas. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai” 6 priedo 6.3 punkto nuostatas pertvarkant pastato šildymo bendrąsias inžinerines sistemas privalomas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui, parengtam statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas” nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog ginčo atveju atsakovui nagrinėjant pareiškėjų prašymą savivaldybės administracijos rašytinis pritarimas pateiktas nebuvo.

Vertindamas pareiškėjų argumentus, kad patalpose esantys centrinio šildymo šildytuvai ir vamzdynai yra atskiroji vartotojo inžinerinė sistema, teismas pažymėjo, jog pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 62 dalies nuostatas bendrosios statinio inžinerinės sistemos – viso pastato (visų pastato patalpų) inžinerinės sistemos, užtikrinančios šių patalpų funkcionavimą ir tenkinančios jų naudotojų poreikius, 63 dalis nustato, kad atskirosios statinio inžinerinės sistemos – nepriklausomos nuo kitų vienos ar kelių pastato patalpų inžinerinės sistemos (nesusietos su bendrosiomis pastato inžinerinėmis sistemomis), užtikrinančios šių patalpų funkcionavimą ir tenkinančios jų naudotojų poreikius. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies nuostatas bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendro naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė.

Įvertinęs nurodytas bylos aplinkybes, teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl administracinio norminio akto teisėtumo pažymėjo, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės reglamentuoja specialią procedūrą, kurios privaloma laikytis realizuojant teisę atjungti daugiabučio namo butą ar kitą patalpą nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I756-8/2012 nusprendė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ patvirtinimo“ patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-824 redakcija) 12.11 punktas, nustatantis, kad statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojo inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas priskiriama paprastajam remontui, neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas)“. Remdamasis tuo teismas pažymėjo, jog jam nekyla abejonių dėl minėto norminio akto prieštaravimo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai, 2 straipsnio 21 daliai.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 28-50) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar:

1) Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu 2003 m. birželio 30 d. Nr. 4-260, 11 punktas neprieštarauja lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, proporcingumo principams, CK 1.2 straipsniui, 4.39 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 2 daliai, 6.384 straipsnio 1 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui, o nustačius prieštaravimą – laikyti jį panaikintu;

2) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (Lietuvos Respublikos ūkio 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) IV skyriaus XI skirsnio „Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių buitinių šilumos vartotojų iniciatyva” 250 punkto nuostata, kad buto ir kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, pageidaujantis atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, privalo pateikti prašymą savivaldybės institucijai gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą ir atitinkamai šių taisyklių 250.1 – 250.6 papunkčiai, 251 – 256 punktai, 256.1 – 256.6 papunkčiai, 257 – 263 punktai, nustatantys buto ir kitų patalpų savininko – buitinio šilumos vartotojo – šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginių atjungimo nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir buto ar kitos patalpos šildymo būdo pakeitimo įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (redakcija, galiojanti nuo 2009 m. vasario 1 d.) ta apimtimi, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ta apimtimi, kad statybos darbų priskyrimo atskiroms statybos rūšims ypatumus nustato Vyriausybės įgaliota institucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo” (redakcija nuo 2010 m. spalio 10 d.) 1.2.18 papunkčiui;

3) Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. redakcija) trečiosios dalies VIII skyriaus „Karšto vandens įrenginių (sistemų) atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva” 210 punkto nuostata, kad vartotojai, pageidaujantys atjungti karšto vandens įrenginius ir keisti apsirūpinimo karšto vandeniu būdą, privalo priimti sprendimą teisės aktuose (taisyklių 1 priedo 1, 3 p.) nustatyta tvarka, 211 punkto nuostata, kad priėmus atitinkamą sprendimą vartotojų įgaliotas atstovas (valdytojas ir pan.) privalo pateikti informaciją savivaldybės institucijai apie numatomus atlikti darbus ir gauti iš jos specialiuosius architektūros reikalavimus ir atitinkamai šių taisyklių 212 – 218 punktai, nustatantys vartotojų, pageidaujančių atjungti karšto vandens įrenginius (sistemas) nuo šilumos perdavimo tinklų ir keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, neprieštaravo Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (redakcija, galiojanti nuo 2009 m. vasario 1 d.) ta apimtimi, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ta apimtimi, kad statybos darbų priskyrimo atskiroms statybos rūšims ypatumus nustato Vyriausybės įgaliota institucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo” (redakcija nuo 2010 m. spalio 10 d.) 1.2.18 papunkčiui;

4) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (Lietuvos Respublikos ūkio 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) IV skyriaus XI skirsnio „Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių buitinių šilumos vartotojų iniciatyva” 250 punkto nuostata, numatanti, kad buto ir kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, pageidaujantis atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, privalo pateikti prašymą savivaldybės institucijai gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą ir atitinkamai šių taisyklių 250.1 – 250.6 papunkčiai, 251 – 256 punktai, 256.1 – 256.6 papunkčiai, 257 – 263 punktai, numatantys buto ir kitų patalpų savininko – buitinio šilumos vartotojo – šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginių atjungimo nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir buto ar kitos patalpos šildymo būdo pakeitimo įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, neprieštaravo Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnio 21 daliai, kad statinio paprastasis remontas (atitinka CK sąvoką einamasis remontas) – statybos rūšis, kurios tikslas – atnaujinti statinį, jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant, ta apimtimi, jog kitaip numatė šildymo sistemų įrenginių atjungimo nuo daugiabučio namo šildymo sistemos ir buto ar kitos patalpos šildymo būdo pakeitimo įgyvendinimo sąlygas ir tvarką;

5) Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija) trečios dalies VIII skyriaus „Karšto vandens įrenginių (sistemų) atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva” 210 punkto nuostata, kad vartotojai, pageidaujantys atjungti karšto vandens įrenginius ir keisti apsirūpinimo karšto vandeniu būdą, privalo priimti sprendimą teisės aktų (taisyklių 1 priedo 1, 3 p.) nustatyta tvarka, 211 punkto nuostata, kad priėmus atitinkamą sprendimą vartotojų įgaliotas atstovas (valdytojas ir pan.) privalo pateikti informaciją savivaldybės institucijai apie numatomus atlikti darbus ir gauti iš jos specialiuosius architektūros reikalavimus ir atitinkamai šių taisyklių 212 – 218 punktai, nustatantys vartotojų, pageidaujančių atjungti karšto vandens įrenginius (sistemas) nuo šilumos perdavimo tinklų ir keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, neprieštaravo Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnio 21 daliai, kad statinio paprastasis remontas (atitinka CK sąvoką „einamasis remontas”) – statybos rūšis, kurios tikslas – atnaujinti statinį, jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant ta apimtimi, jog kitaip numatė karšto vandens įrenginių (sistemų) atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų įgyvendinimo sąlygas, tvarką.

Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, nurodyti pareiškėjo skunde. Papildomai pažymima, jog teismas pažeidė pareiškėjo procesines teises, nes atsisakė tenkinti jo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl nurodytų teisės aktų normiškumo ištyrimo, nenurodydamas nei vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnyje numatytų pagrindų atmesti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas mano, jog atsakovas privalėjo įvertinti šildymo būdo pakeitimo metu galiojusius teisės aktus, buvusio patalpų savininko atlikto šildymo būdo pakeitimo teisėtumą ir pateikti motyvuotą teisėtą ir pagristą atsakymą pareiškėjui. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas 2005 metais įsigydamas ginčo patalpas privalėjo laikytis teisės aktų reikalavimų, atsiradusių gerokai vėliau. Pabrėžia, jog nors teismo sprendime teigiama, kad Šilumos ūkio įstatymas bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės nereglamentuoja remonto ar rekonstrukcijos darbų procedūros, tačiau teismas paneigia savo išvadas, nurodydamas, kad buto šildymo sistemos atjungimą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos anksčiau reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 723 „Dėl gyvenamųjų namų butų (atskirų patalpų) šilumos ir karšto vandens tiekimo įrangos atjungimo nuo bendros namo šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarkos tvirtinimo” ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės.

Pažymi, jog patalpose esantys centrinio šildymo šildytuvai ir vamzdynai yra atskiroji vartotojo inžinerinė sistema, o ne bendrojo naudojimo inžinerinė sistema. Pabrėžia, jog ginčo patalpų savininko dėl šildymo būdo keitimo apie 1995 metus statusas turėtų būti vertinamas pagal tuometinę patalpų paskirtį, tačiau atsakovas vertino dabartinę ginčo patalpų paskirtį ir pareiškėjų statusą. Kita vertus, visiems šilumos vartotojams taikomos tos pačios standartinės sąlygos.

Pareiškėjas nurodo, jog 2003 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymas „Dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų ir pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartinių sąlygų patvirtinimo” Nr. 4-260. Įsakymu buvo patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos. Pareiškėjo vertinimu, jam taikomas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas prieštarauja lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, proporcingumo principams, CK 1.2 straipsniui, 4.39 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 2 daliai, 6.384 straipsnio 1 daliai bei Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui. Mano, jog Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas ta apimtimi, kad šilumos pirkimo – pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytu įstatymuose. Nurodyta teisės norma pakeičia įstatymu nustatytas teises normas ir sukuria naują bendro pobūdžio teisės normą. Pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų tik tuo atveju, jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo ir energiją naudoja tik savo buitinėms reikmėms. Kitų energijos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas CK nesiejamas su įrenginių prijungimu prie tiekimo tinklų. Pažymi, jog pagal bendrąsias nuostatas sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 str. 1 d.). Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita (CK 6.181 str. 1 d.). Šilumos ūkio įstatymo nuostatos šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo momento nereglamentuoja ir nesieja su įrenginių prijungimu prie šilumos tiekimo tinklų.

Pareiškėjo vertinimu, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas nepagristai išplečia įstatymų nustatytą taisyklę dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento. Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 11 punktas sukuria naują teisės normą kad ir visais kitais atvejais šilumos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos. Tokiu būdu nurodyta teisės norma pakeičia CK nustatytas teises normas dėl sutarties sudarymo momento ir sukuria naują bendro pobūdžio teisės normą, kuri nėra grindžiama Šilumos ūkio įstatymu, CK. Mano, jog taip yra pažeidžiamas sutarties laisvės principas, nuosavybės teisės. Priverstinės sutarties pagrindu kyla pareiga sumokėti už priverstinai tiekiamą šilumą. Tokiu būdu ribojama savininko teisė su savo turtu atlikti bet kokius veiksmus, naudoti turtą ir lemti jo likimą. Pabrėžia, jog nurodyta nuostata pažeidžia asmenų lygybės principą (CK 1.2 str. 1 d.). Šiuo atveju šilumos vartotojas priverstinai privalo pirkti šilumą ir už ją mokėti.

Pareiškėjas pažymi, jog iki 2010 m. lapkričio 12 d. galiojusių Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių IV skyriaus XI skirsnio 250 punktas numatė, kad daugiabučio namo valdytojas (administratorius), jeigu butų bei kitų patalpų savininkai teisės akte nustatyta tvarka priima sprendimą ir paveda valdytojui (administratoriui) leisti keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą arba buto ir kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, pageidaujantys atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą privalo pateikti prašymą savivaldybės institucijai gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą.

Atitinkamai šių taisyklių 250.1 – 250.6 papunkčiai, 251 – 256 punktai, 256.1 – 256.6 papunkčiai, 257 – 263 punktai numatė buto ir kitų patalpų savininko – buitinio šilumos vartotojo, pageidaujančio atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginių atjungimo nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir buto ar kitos patalpos šildymo būdo pakeitimo įgyvendinimo sąlygas ir tvarką.

Pažymi, jog šių nuostatų galiojimo metu pareiškėjai atsijungė tik nuo šildymo sistemų, o nuo karšto vandens sistemų atsijungė šioms taisyklėms nebegaliojant. Iki 2010 m. lapkričio 12 d. galiojusių nuodytų taisyklių IV skyriaus XI skirsnio 250 – 264 punktų nuostatų neatitikimas Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies, Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 dalies, 2 straipsnio 21 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo” 1.2.18 papunkčio atžvilgiu vertintinas tik ta apimtimi, kiek reglamentavo atsijungimo nuo šildymo sistemų įgyvendinimo sąlygas ir tvarką.

Nuo 2010 m. lapkričio 1 d. galiojusių nurodytų taisyklių trečios dalies VIII skyriaus 210 – 218 punktai numatė vartotojų, pageidaujančių atjungti karšto vandens įrenginius (sistemas) nuo šilumos perdavimo tinklų ir keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, įgyvendinimo sąlygas, tvarką.

Pažymi, jog Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas teiginys „patalpų šildymo būdas” aiškintinas kaip apimantis tiek šildymo, tiek karšto vandens sistemas, kuris Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 20, 21 punktuose, pateikiant sąvokų išaiškinimus, traktuojamas kaip vienarūšių techninių priemonių kompleksas. Pabrėžia, jog tai, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas yra priskiriamas paprastajam remontui ir patenka išskirtinai į Statybos įstatymo reglamentavimo sritį, patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-756-8/2012. Mano, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-756-8/2012 pripažino, kad šildymo būdo keitimo teisinius santykius reguliuojantis įstatymas yra tik Statybos įstatymas ir jį detalizuojantys teisės aktai, o ne Šilumos ūkio įstatymas. Pažymi, jog tiek iki 2010 m. lapkričio 12 d. galiojusių nurodytų taisyklių IV skyriaus XI skirsnio 250 – 264 punktai (tiek, kiek reglamentuoja atsijungimą nuo šildymo sistemų), tiek nuo 2010 m. lapkričio 1 d. galiojusių taisyklių trečios dalies VIII skyriaus 210 – 218 punktai (tiek, kiek reglamentuoja karšto vandens įrenginių (sistemos) atjungimą nuo šilumos perdavimo tinklų) reglamentuoja butų ir kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų keitimo būdą pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, 20 straipsnio 11 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo” 1.2.18 papunktį ir viršydami šių taisyklių paskirtį reglamentuoti šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų bei karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu.

Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 60-63) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog skundžiamu Sprendimu nėra išreikštas sprendimas viešojo administravimo srityje dėl pareiškėjų teisių ar pareigų, šis raštas savaime nesukelia pareiškėjams pasekmių. Pažymi, jog nurodytame akte yra pateikti pasiūlymai, bet jokie įpareigojimai nėra nustatyti. Pareiškėjai nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokias teises ar pareigas objektyviai nustatė, pakeitė ar panaikino skundžiamas Sprendimas, kokias konkrečias pareiškėjų teises ar saugomus interesus gali pažeisti ar pažeidžia atsakovo Sprendime išdėstyta nuomonė dėl teisės aktų pažeidimų.

Nurodo, jog nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas”, kurio 48 punktas nustatė, kad nustatytąja tvarka turi būti viešai aptarti ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų (palėpių, rūsių ir kitų bendrojo naudojimo patalpų, papildomų aukštų, sienų apšiltinimo, bendrųjų konstrukcijų, bendrosios inžinerinės įrangos) rekonstravimo bei kapitalinio remonto projektai. Nuolatinė statybos komisija tikrindama šiuos projektus privalo atsižvelgti į viešojo aptarimo išvadas, išdėstytas protokoluose, kurie pridedami prie projektų. Ši nuostata buvo patikslinta 2004 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. D1-617 ir nustatyta, kad pasiūlymai pakeisti daugiabučio namo patalpų paskirtį, kai reikalingas bendrojo naudojimo objektų (laikančių konstrukcijų, bendro naudojimo inžinerinių sistemų, bendro naudojimo patalpų) rekonstravimas ar kapitalinis remontas, viešai aptariami reglamento 47 punkte nurodyta tvarka, tačiau šiuo atveju viešame aptarime turi dalyvauti ir išvadoms pritarti dauguma (daugiau nei 50 %) namo patalpų savininkų. Šis reikalavimas galioja ir tuo atveju, kai numatoma atlikti daugiabučio namo bendro naudojimo objektų rekonstravimą arba kapitalinį remontą nekeičiant patalpų paskirties. Šiuo atveju pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad gavo daugiau kaip pusės daugiabučio namo gyventojų sutikimą. Nurodo, jog minėto teisės akto 17 punktas nustatė, kad statybos leidimas šildymo sistemą atsijungti nuo daugiabučio namo bendrosios šildymo sistemos ir įsirengti autonominę šildymo sistemą buto savininkui išduodamas pateikus reglamento 15.1, 15.3, 15.5, 15.10 papunkčiuose nurodytus dokumentus ir šilumos tiekėjo sutikimą bei atsijungimo nuo bendrosios šildymo sistemos technines sąlygas, t. y. prašymą, statinio bendraturčių sutikimą, statinio projektą, statinio kadastrinių matavimų bylos kopiją.

Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys” 6.9 punktu, 6.19 punktu, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 2 punktu ir nurodo, jog pareiškėjų šildymo sistema yra bendrojo naudojimo inžinerinės sistemos dalis.

Pabrėžia, jog nuo 2011 m. liepos 29 d. galiojančių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 108 punkte nurodyta, kokius dokumentus su prašymu išduoti rašytinį pritarimą pastato paprastojo remonto aprašui (pertvarkant pastato inžinerines sistemas) atsijungimo iniciatorius privalo pateikti savivaldybės institucijai. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai nepateikė atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos teisėtumą patvirtinančių dokumentų, todėl jis skundžiamame rašte pagrįstai išreiškė nuomonę, kad pareiškėjų šilumos įrenginiai galimai atjungti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Visagino energija” atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 54-59) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai pažymima, jog nors pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju būtina vadovautis nuo 2010 m. spalio 1 d. pakeistu Statybos įstatymu ir statybos techniniais reglamentais, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, kad nėra neginčijamai įrodyta, kada atjungimas buvo atliktas.

Pabrėžia, jog Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio nuostata nukreipianti į Statybos įstatymą įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjai negali ja vadovautis atgaline data, nes ankstesnėje šio įstatymo redakcijoje (galiojusioje nuo 2003 m. liepos 1 d.) buvo įtvirtinta kitokia atsijungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos tvarka. Pagal tuo metu galiojusias Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio nuostatas savivaldybė turėjo priimti sprendimą dėl daugiabučių namų atskirų butų ar kitų patalpų savininkų prašymų derinti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą ir norimą keisti atskirų butų ar kitų patalpų daugiabučiuose namuose šildymo būdą. Pagal tuo metu galiojusio 25 straipsnio nuostatas šilumos vartotojai turėjo teisę nutraukti šilumos pirkimo-pardavimo sutartis pagal sutartyse nustatytas jų nutraukimo sąlygas arba, jeigu sutartyse šios sąlygos nenustatytos, įstatymu nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pažymi, jog pareiškėjai nebuvo įgyvendinę imperatyvių teisės normų nuostatų, reglamentuojančių daugiabučio gyvenamojo namo atskirų patalpų atjungimą nuo centrinio šildymo sistemos ir šildymo būdo keitimą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai būtų kreipęsi į savivaldybę dėl techninių sąlygų sąvado atsijungimui nuo bendros šildymo sistemos darbams atlikti gavimo, atsijungimo darbai būtų atlikti turint šį sąvadą, po darbų atlikimo pakeitimai būtų nustatyta tvarka priimti naudoti. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog pareiškėjai nėra gavę kitų daugiabučio namo gyventojų sutikimo dėl pareiškėjų patalpų atjungimo nuo namo bendrosios inžinerinės sistemos, nėra įgyvendinta viena iš sąlygų, numatytų CK 6.390 straipsnio 1 dalyje.

Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad visiems vartotojams, neatsižvelgiant į tai kokiems tikslams yra perkama šilumos energija, yra taikomos tos pačios šilumos vartojimo sąlygos. Vartotoju laikomas išimtinai tik fizinis asmuo, įsigyjantis prekes ar paslaugas ne dėl savo ūkinės, komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Šiuo atveju negyvenamųjų patalpų (parduotuvės), esančių adresu (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – prekybos. Minėtos sutartys sudarytos pagal individualiai aptartas sąlygas ir nėra vartojimo sutartys. Pareiškėjai nepateikė įrodymų ir argumentų, kodėl šiuo atveju jie turi būti laikomi vartotojais CK prasme.

Pažymi, jog Šilumos pirkimo pardavimo standartinių sutarčių sąlygos taip pat yra atskirai patvirtintos buitiniams vartotojams ir kitiems asmenims. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 yra patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, o Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 yra patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos. Pažymi, jog vertinant sutarties sudarymo momentą yra atmestini pareiškėjų nurodyti motyvai dėl ofertos pateikimo ir akcepto CK prasme, nes šiuo atveju sutartis yra sudaroma konkliudentiniais veiksmais (kitai šaliai prisijungiant prie tiekėjo tinklų).

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų prašymo dėl norminių teisės aktų atitikimo aukštesnės teisės aktams tyrimo. Pareiškėjai nepagrįstai nurodo, jog šis prašymas buvo pirmosios instancijos teismo išnagrinėtas iš esmės ir viršijant jam suteiktą kompetenciją, nes teismas atmetė pareiškėjų prašymą, o ne jį išnagrinėjo.

Nurodo, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas naujas reikalavimas – prašymas papildomai ištirti, ar Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260, 11 punktas neprieštarauja lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, proporcingumo principams, CK 1.2 straipsniui, 4.39 straipsniui, 6.156 straipsnio 1 daliai, 6.156 straipsnio 2 daliai, 6.384 straipsnio 1 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsniui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 64-66) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Papildomai pažymima, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu atsakovui buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog atjungimo nuo šildymo sistemos procedūra atlikta laikantis galiojusių teisės aktų nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (18) 2R-918 teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į atsakovą iš esmės prašydami pripažinti valstybės įmonės „Visagino energija” reikalavimą sumokėti įsiskolinimą už šildymą neteisėtu, nustatyti, ar buto, esančio (duomenys neskelbtini), Visagine, šildymo sistema prijungta prie įmonės „Visagino energija” centralizuoto šildymo tiekimo sistemos (t. I, b. l. 8-9, 12-13). Skundžiamu raštu atsakovas Energetikos inspekcija nurodė, jog valstybės įmonės „Visagino energija” reikalavimas sumokėti įsiskolinimą už šildymą yra teisėtas, nes pareiškėjų patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Visagine, šilumos įrenginiai atjungti savavališkai, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus (t. I, b. l. 6-7).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjų E. K. ir A. K. skundą dėl skundžiamo akto panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju duomenų, kad įgyvendinant teisę atjungti pareiškėjų patalpų šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo laikomasi teisės aktų nustatytos procedūros, atsakovui pateikta nebuvo, todėl pagrįstai atsakovas skundžiamu raštu nurodė, jog pareiškėjai nėra įvykdę teisės aktuose numatytų veiksmų, kurie yra privalomi keičiant patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir pateikia argumentus, jo nuomone, leidžiančius daryti išvadą, kad valstybės įmonės „Visagino energija” reikalavimas sumokėti įsiskolinimą už šildymą yra neteisėtas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir susipažinusi su proceso šalių pateiktais argumentais, vertina, kad pirmosios instancijos teismas administracinę bylą turėjo nutraukti.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu visų pirma atkreipia dėmesį, jog pareiškėjų pateiktu skundu buvo prašoma pripažinti neteisėtu valstybės įmonės „Visagino energija” reikalavimą sumokėti mokesčių įsiskolinimą už šilumą, kadangi pareiškėjų patalpa (parduotuvė), esanti adresu (duomenys neskelbtini), Visagine, neturi sujungimo su valstybės įmonės „Visagino energija” šilumos sistema, taip pat nustatyti, jog pareiškėjų patalpa (parduotuvė), esanti adresu (duomenys neskelbtini), Visagine, neturi sujungimo su valstybės įmonės „Visagino energija” šilumos sistema (t. I, b. l. 8-9). Kaip minėta, skundžiamu raštu pareiškėjams buvo nurodyta, kad valstybės įmonės „Visagino energija” reikalavimas sumokėti įsiskolinimą už šildymą yra teisėtas, nes pareiškėjų patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Visagine, šilumos įrenginiai atjungti savavališkai, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus (t. I, b. l. 6-7). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog siekiant nustatyti, ar valstybės įmonės „Visagino energija” reikalavimas sumokėti mokesčių įsiskolinimą už šilumą yra teisėtas iš esmės turėjo būti vertinama, ar pareiškėjams priklausanti patalpa (parduotuvė), esanti adresu (duomenys neskelbtini) Visagine, neturi sujungimo su valstybės įmonės „Visagino energija” šilumos sistema, todėl šie pareiškėjų paklausimai turėjo būti vertintini kartu.

Teisėjų kolegija, vertindama byloje taikytiną teisinį reguliavimą, pabrėžia, jog atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos kompetenciją numato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2010 m. birželio 10 d. redakcija) (toliau – ir Energetikos įstatymas) 18 straipsnio 2 dalis, kuri numato, kad valstybinę energetikos kontrolę nustatyta tvarka atlieka Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos. Valstybinės energetikos inspekcijos funkcijas detalizuoja Energetikos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 (toliau – ir Nuostatai) (2011 m. kovo 20 d. redakcija), pagal kuriuos inspekcijos veiklos paskirtis – vykdyti valstybinę energetikos kontrolę, neatsižvelgiant į nuosavybės valdymo formą, siekiant užtikrinti patikimą, efektyvią ir saugią energijos išteklių ir energijos gamybą, tiekimą ir vartojimą bei kontroliuoti valstybės ir rezervines energijos išteklių atsargas (Nuostatų 2 p.).

Pažymėtina, jog Nuostatų II skirsnis numato inspekcijos tikslus ir funkcijas, tarp kurių, be kita ko, yra numatytos tokios funkcijos kaip: konsultuoti ir teikti informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims inspekcijos kompetencijos klausimais; atlikti galutiniams energijos vartotojams teikiamos informacijos kontrolę; išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėti skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir mokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, gamtinių sistemų įrengimo, vartotojų sistemų prijungimo sąlygų bei perdavimo, laikymo, skirstymo ar SGD sistemų techninės saugos ir patikimumo, šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo veiklos ar neveikimo, pagal kompetenciją išankstine neteismine skundų nagrinėjimo tvarka spęsti iškilusius ginčus tarp klausėjo ir teikėjo dėl paklausimo aiškumo ar pagrįstumo arba pateiktos informacijos atitikties paklausimui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal pareiškėjo pateiktus paklausimus, atsakymus į juos darytina išvada, kad atsakovas pareiškėjo skundą išnagrinėjo išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka (Nuostatų 10.11 p.). Pabrėžtina, jog Išankstinio skundų ne teisme dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir mokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo nagrinėjimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos viršininko 2007 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 46 (2010 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės), 1 punktas numato jų taikymo sritį. Taisyklių 8 punktas nustato, jog pareiškėjas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugos teikėjas, kitas asmuo pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, pirmiausia privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją, kitą asmenį ir išdėstyti savo reikalavimą (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 20 str. 1 d.). Taisyklių 28.6 punktas numato, jog inspekcijai pateikto skundo nagrinėjimas yra nutraukiamas, jeigu viena iš ginčo šalių kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą. Taisyklių 38 punktas įtvirtina, kad šalis, nesutinkanti su priimtu sprendimu, savo pasirinkimu turi teisę paduoti skundą Valstybinės energetikos inspekcijos viršininkui (dėl Valstybinės energetikos inspekcijos teritorinių skyrių sprendimo) ar administracinių ginčų komisijai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais arba administraciniam teismui ABTĮ 32 straipsnyje nustatytais terminais.

Teisėjų kolegija, aiškindama nurodytų teisės aktų nuostatas sistemiškai, atsižvelgusi į proceso šalių pateikiamus argumentus, tai, kad pareiškėjas nenurodo atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjant jo pateiktą skundą, nurodo, jog byloje ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjo patalpų atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, dėl sutartinių santykių tarp šilumos tiekėjo ir pareiškėjo nutraukimo. Pareiškėjai patys skunde pirmosios instancijos teismui pabrėžė, jog jie nėra skolingi šilumos tiekėjui už šilumos energiją, patiektą iki jų patalpų atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos 1995 metais, nes yra atsijungę nuo šildymo sistemos (t. I, b. l. 1-4, 73-97), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pareiškėjas yra verčiamas mokėti už nesuteiktas šildymo paslaugas (t. I, b. l. 160). Tuo tarpu trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Visagino energija” teigė, kad pareiškėjams priklausančiose patalpose neleistinai pakeista šildymo sistema, todėl savaime nereiškia, kad šiluma nėra vartojama, manė, kad šilumos vartojimo teisiniai santykiai nėra nutrūkę. Pažymėjo, jog pareiškėjų patalpose yra vartojama šilumos energija, ją gaunant ne tik per praeinančius šildymo sistemos stovus, bet ir per neizoliuotus patalpų atitvarus, todėl apskaičiuojant pareiškėjų patalpoms tenkantį suvartotos šiluminės energijos kiekį taikytinas Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-122 patvirtintas rekomenduojamas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 1 (t. I, b. l. 113-115).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, atsižvelgiant į teismų kompetenciją. Pastebėtina, jog administracinių bylų kompetenciją apibrėžia ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, kuri numato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, kuri yra apibrėžiama kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Pažymėtina, jog vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (ABTĮ 3 str. 1 d., Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 str., žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 22 d. nutartį byloje UAB „Kupiškio agrotiekimas“ v. Kupiškio rajono savivaldybės administracija). Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti yra pažymėjusi, kad administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų jurisdikcija atribojama ne vien pagal teisiniame santykyje, iš kurio kilo ginčas, dalyvaujančius subjektus, tačiau ir pagal paties teisinio santykio pobūdį. Taip pat ne kartą yra pažymėjusi, jog administracinių teismų kompetencijai paprastai nėra priskirtinas ginčų, kurių išsprendimas siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu, nagrinėjimas (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracija).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės siekia nustatyti, kad sutartiniai santykiai tarp jo valstybės įmonės „Visagino energija“ yra nutraukti, kad jis yra atsijungęs nuo šildymo sistemos, todėl neprivalo mokėti už pateiktas šildymo sąskaitas, nes šiluma nebuvo vartojama. Šiuo atveju pagal ABTĮ ir CPK nuostatas tokių ginčų administraciniai teismai nenagrinėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad šiuo atveju yra skundžiamas aktas, kurį atsakovas priėmė vadovaudamasis Taisyklėmis, nekeičia iš esmės ginčo pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, negalima skųsti administraciniam teismui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, jeigu ginčas iš esmės yra civilinis, nors ginčų nagrinėjimo tvarka institucija ir yra viešojo administravimo subjektas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje daroma išvada dėl ginčo priskirtinumo atitinkamos kompetencijos teismui taip pat yra grindžiama tuo, kad Taisyklių 2 punktas inter alia numato, kad Valstybinės energetikos inspekcijos pareigūnai skundus nagrinėja vadovaudamiesi, be kita ko, Vartotojų teisių apsaugos įstatymu (2009 m. gruodžio 28 d. redakcija), kurio 2 straipsnio 11 dalis numato, jog preke yra ir šilumos energija.

Pabrėžtina, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis numato, kad inter alia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse. Pagal Energetikos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį valstybinė energetikos inspekcija išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėja skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Iš esmės panašų reguliavimą numato ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2010 m. birželio 5 d. redakcija) (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnis įtvirtina, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Šiuo atveju to paties įstatymo 22 straipsnio 4 dalis numato, jog to paties straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos teismo ar ginčo šalies prašymu duoda išvadą byloje, kai ginčo šalis pagal 29 straipsnį kreipiasi į teismą nagrinėti ginčą iš esmės. Taigi šiuo atveju nagrinėjant ginčą tarp pareiškėjų ir valstybės įmonės „Visagino energija” inspekcija pagal savo kompetenciją galėtų pateikti išvadą dėl atsijungimo nuo šilumos sistemos ir valstybės įmonės „Visagino energija” keliamų reikalavimų sumokėti už pateiktą šildymą ir jos byloje skundžiamas aktas galėtų būti vertinamas kaip vienas iš įrodymų.

Kaip minėta, šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad civilinį dviejų ūkio subjektų ginčą išnagrinėjo viešojo administravimo subjektas, kurio kompetencijai įstatymas priskiria tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimą išankstine ne teismo tvarka, nekeičia santykių, iš kurių yra kilęs ginčas civilinio teisinio pobūdžio. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija jokių atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų (sprendimų), priimtų šiai inspekcijai vykdant Šilumos ūkio įstatyme, Nuostatuose suteiktas funkcijas viešojo administravimo srityje. Tokia teismų praktika yra iš esmės suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1469/2012.

Teisėjų kolegija nurodo, jog skundo reikalavimas – skundo dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, pareiškėjo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Pareiškėjas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti skundo dalyką, tai yra suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent skundo dalyko ir pagrindo kvalifikuotas nurodymas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Šiuo atveju pareiškėjo byloje pateiktu reikalavimu iš esmės pareiškėjo teisės negali būti apgintos. Teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo šiuo atveju keliamas ginčas nėra nagrinėtinas administraciniame teisme, nes ginčas pagal savo kilusį ginčo pobūdį ir pareiškėjų siekiamų teisių apgynimo pobūdį neatitinka administraciniams teismams ABTĮ suteiktos kompetencijos ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, šalių pareikštus reikalavimus, nurodomą atsakovą, proceso šalių nurodomas faktines aplinkybes, nurodo, jog pareiškėjas iš esmės siekia nustatyti, kad sutartiniai santykiai tarp jo ir valstybės įmonės „Visagino energija” yra nutraukti, šiuo atveju pateikia abstraktų prašymą pripažinti valstybės įmonės „Visagino energija” reiškiamus reikalavimus apmokėti šildymo sąskaitas neteisėtais, tačiau administraciniai teismai tokių ginčų iš esmės nenagrinėja. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Remiantis nurodyta teismų praktika spręstina, kad ir nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiamo teisės akto panaikinimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukeltų, jo teisių neapgintų, todėl procesas dėl jo panaikinimo iš esmės yra beprasmis.

Nurodžiusi, kad iš esmės pareiškėjo prašomas panaikinti aktas jokių teisinių pasekmių nesukeltų, teisėjų kolegija nevertina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas pasisakė, ar valstybės įmonės „Visagino energija” keliamais reikalavimas apmokėti šildymo sąskaitas yra teisėtas ir analizavo, ar teisėtai pareiškėjai atsijungė nuo šildymo sistemos. Tuo atveju, jeigu civilinis ginčas būtų nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, šias aplinkybes turėtų įvertinti teismas nagrinėjamas bylą ir dėl jų pasisakydamas iš esmės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, į tai, kad skundžiame rašte pareiškėjams nėra nurodyta įpareigojimų, procesas dėl skundžiamo akto panaikinimo iš esmės būtų beprasmis, nurodo, jog administracinė byla dėl Valstybinės energetikos inspekcijos 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (18) 2R-918 nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo procesines teises, nes atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl nurodytų teisės aktų normiškumo ištyrimo, nenurodydamas nei vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnyje numatytų pagrindų atmesti pareiškėjo prašymą, vertina kritiškai. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prašymą dėl norminių aktų atitikimo aukštesnės galios aktams išnagrinėjo iš esmės ir taip viršijo jam suteiktą kompetenciją (t. II, b. l. 28-50).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pabrėžia, kad teisė kreiptis į teismą su prašymu ištirti ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę asmenys, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 str. 1 d.). Taigi ABTĮ 110 straipsnyje nenumatytiems subjektams teisė kreiptis dėl norminio administracinio akto teisėtumo sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme jau nagrinėjama individuali byla, susijusi su tokių subjektų teisėmis ir teisėtais interesais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-53/2011). Teismas turi vertinti tokio pateikto prašymo pagrįstumą, t. y. įvertinti pareiškėjo keliamo ginčo viešojo administravimo srityje pobūdį, nustatyti, ar minėtas norminis teisės aktas faktiškai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą pagrindinėje byloje, inicijuotoje įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, ir vienu iš ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti pradėti arba, vadovaujantis ABTĮ 111 straipsnio 3 dalimi, nutartimi sustabdžius individualios bylos nagrinėjimą, pradėti norminio akto teisėtumo tyrimą. Pastebėtina, jog tuo atveju, kai teismas neturi pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi privalo sustabdyti individualios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nuspręsti pradėti atitinkamą tyrimą (ABTĮ 111 str. 3 d.). Teismas privalo atmesti pareiškėjo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais (ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjų nurodytų teisės aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I756-8/2012 ir nurodė, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės reglamentuoja specialią procedūrą, kurios privaloma laikytis realizuojant teisę atjungti daugiaubučio namo butą ar kitą patalpą nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismo sprendimo motyvus ir nurodytus argumentus, nurodo, jog negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas šioje apimtyje išnagrinėjo pareiškėjų prašymą iš esmės ir pasisakė dėl nurodytų teisės aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, nors pagal ABTĮ jam tokia kompetencija nėra suteikta.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas prašo ištirti apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų nuostatų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams, tačiau pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 111 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-303/2012). Įvertinusi tai, kad nutartyje nurodytais motyvais administracinė byla yra nutraukiama, teisėjų kolegija sprendžia, jog administracinio ginčo išsprendimui nurodytų teisės aktų normiškumo tyrimas reikšmės neturi. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą ir argumentus dėl jo nurodytų teisės aktų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams gali pateikti bendrosios kompetencijos teismui, jeigu ginčas tarp pareiškėjo ir valstybės įmonės „Visagino energija” dėl reikalavimo sumokėti šilumos mokesčių įsiskolinimą už šilumą, pareiškėjo atsijungimo nuo šildymo sistemos, būtų nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pažymėtina, jog, remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija netenkina ir pareiškėjo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikto prašymo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki tol, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės administracinę bylą Nr. I-35/2012 ir įsiteisės šioje byloje priimtas teismo sprendimas, kadangi šiuo atveju pagrindų, nurodytų ABTĮ 98 straipsnyje, nenustatyta.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija spendžia, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl proceso šalių nurodytų argumentų ir administracinės bylos nenutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje atitinkamai yra keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 dalį pakeisti, ją išdėstant taip:

„administracinę bylą dėl atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. (18) 2R-918 pareiškėjo A. K. atžvilgiu nutraukti“.

Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė