2013-08-14 Nr. AB-4203-3-61-3-02737-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1351/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02737-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Ž. (I. Ž.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. Ž. 2010 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (10.10)I-5352 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (11.5.1)3-49799; 2) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 4 718,17 Lt neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį (šio reikalavimo pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. atsisakė); 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus sumažintos senatvės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1-32) pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1995 m. iki 2002 m. gruodžio 31 d. dirbo ir kaip senatvės pensininkas negavo senatvės pensijos dalies. 2009 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 11-25-457 buvo apskaičiuota 20 933,39 Lt negautos valstybinės socialinio draudimo senatvės/invalidumo pensijos dalis. Vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 (toliau – Aprašas), 6.3 punktu 2009 m. birželio mėnesį į jo banko sąskaitą buvo pervesta dalis apskaičiuotos sumos – 830 Lt, kitą šios sumos dalį – 4 718,17 Lt – atsakovas į banko sąskaitą turėjo pervesti 2010 m. birželio mėnesį, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1780 pakeitė Aprašo 6.3 punktą, nustatydama, kad nusavinta pensijos dalis bus išmokėta 2012 m. birželio mėnesį, tuo pažeisdama pareiškėjo teises ir interesus, sukeldama jam turtinę bei neturtinę žalą. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta pareiškėjo senatvės pensija, viršijanti ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį (650 Lt). Pareiškėjas kaip senatvės pensininkas, atitinkantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, turi pagrįstą lūkestį, jog nustatyta tvarka įgyta teisė į įstatymu nustatytą pensiją valstybės bus saugoma ir ginama. Nuo 2010 m. sausio 1 d. negaudamas visos pensijos I. Ž. patyrė dvasinius sukrėtimus, sveikatos pablogėjimą, sumažėjo jo bendravimo su draugais ir giminėmis galimybės, buvo pažeista garbė ir orumas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio reikia įvertinti tai, kad valstybės institucijų neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai. Kadangi ilgą laikotarpį nebuvo išmokėta 4 718,17 Lt senatvės pensijos dalis už 1995–2002 m., pareiškėjas buvo priverstas apriboti savo poreikius, jį kankino nemiga ir nerimas.

Atsakovai VSDFV Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 50-53) paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija – įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Įsigaliojus Laikinajam įstatymui nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama senatvės pensija, perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas. Senatvės pensijos sumažinimo tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. (11.5.1)3-49799. Pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikia VSDFV teritoriniams skyriams teisės reikšti savo abejonių dėl įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo jo nevykdyti. VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai yra teisėtais, todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti ginčijamus sprendimus ir priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, negali būti tenkinami. Be to, šiuo atveju nėra būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu administracinę bylą dalyje dėl I. Ž. reikalavimo priteisti 4 718,17 Lt neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 3 p.), o kitus skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus (b. l. 148-153).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjui Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis sumažinta senatvės pensija, buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d., o nuo 2012 m. sausio 1 d. jam mokama visa 1 077,55 Lt dydžio senatvės pensija, todėl reikalavimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atmestas. Be to, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m. bei Aprašo 6.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad apskaičiuotos senatvės pensijos dalies sumos išmokėjimas iš 2010 m. nukeltas į 2012 m., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, padaryta išvada, kad atsakovai, taikydami minėtų įstatymų ir Tvarkos aprašo nuostatas, elgėsi teisėtai. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėjui likusi 4 718,17 Lt senatvės pensijos dalis, apskaičiuota už 2000–2002 metus, kai jis turėjo draudžiamųjų pajamų, buvo išmokėta 2012 m. birželio 11 d., bei priimdamas I. Ž. pareikštą atsisakymą nuo reikalavimo priteisti nurodytą nepriemoką, bylą šioje dalyje nutraukė.

III. Pareiškėjas I. Ž. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas (b. l. 155-169) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra neišsami, neaiški ir prieštaringa, jos išvados pagrįstos formaliu įrodymų vertinimu ir netinkamu norminių teisės aktų aiškinimu.

2. Teismas nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos.

3. Atsisakymą nuo skundo pareiškėjas pasirašė prašomas teismo.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo išaiškinimus.

5. Teismas nenagrinėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš 1995–2002 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies.

6. Lietuvos valstybė iki šiol nenustatė pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo.

Atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 176-183).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010 m., kurios jis negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies taikymo, taip pat dėl laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. priklausiusios mokėti pensijos, kurios dydis pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nuostatas buvo ribojamas dėl gautų draudžiamųjų pajamų, dydžių skirtumo priteisimo.

Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo sąlygas ir tvarką tiems šių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl kurių dydžio pagal tuo metu galiojusias Pensijų įstatymo nuostatas jiems buvo mokama ne visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensija, nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymas. Matyti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją išmokėti minėtu laikotarpiu dirbantiems pensijų gavėjams neišmokėtas senatvės ar invalidumo pensijų dalis, Išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2007 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatęs 2008–2010 m. terminą neišmokėtai senatvės ar invalidumo pensijų daliai grąžinti, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2010 m. sausio 1 d., nukėlė šių nepriemokų išmokėjimo terminą iki 2012 m. pabaigos.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas kartu su Laikinuoju įstatymu, 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į inter alia valstybės finansines, ekonomines galimybes, laikydamasis iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisingumo, protingumo, teisinės valstybės principų, kylančių reikalavimų, galėjo koreguoti teisinį reguliavimą taip, kad juo būtų pratęstas valstybės prisiimtų įsipareigojimų vykdymas, nustačius kitokį (vėlesnį) galutinį šių įsipareigojimų įvykdymo terminą.

Taigi Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. (10.10)I-5352 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (11.5.1)3-49799 priėmimo metu VSDFV atsisakydama išmokėti pareiškėjui senatvės pensijos nepriemoką už 1995–2002 m. veikė neteisėtai. I. Ž. nepateikė teismui faktinių duomenų, paneigiančių VSDFV Vilniaus skyriaus paaiškinimus (2013 m. sausio 28 d. raštas Nr. (1.14)3-10004), kad 4 718,17 Lt senatvės pensijos dalis į jo banko sąskaitą buvo perversta 2012 m. birželio mėnesį, t. y. neįrodė, kad atsakovas netinkamai ar ne laiku atliko Išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi ir jį įgyvendinančio Aprašo 6.3 punktu įtvirtintą pareigą visiškai atsiskaityti 2012 m.

Minėta konstitucinės justicijos byla nagrinėjamam ginčui yra svarbi ir tuo aspektu, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek ja sudarytos prielaidos iki 2011 m. gruodžio 31 d. perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai. Kitaip tariant, minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai (2010–2011 m.) apribodama 650 Lt ribinį dydį viršijusias socialines išmokas valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams. Tai reiškia, jog pareiškėjui I. Ž. paskirtos ir mokamos senatvės pensijos perskaičiavimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi buvo teisėtas, todėl nesant pareiškėjo teisių pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė jo pasirinkto šių teisių gynimo būdo, t. y. nepriteisė 2010-2011 m. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos (b. l. 132-133).

Apibendrindamas išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog įstatymų leidėjas Išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi atidėdamas galutinį pensijų dalies už 1995–2002 m. išmokėjimo terminą bei Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatydamas socialinių išmokų mažinimo mechanizmą 2010–2011 m. siekė teisėto tikslo bei paisė iš teisinės valstybės kylančių lygiateisiškumo, proporcingumo principo reikalavimų, Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, asmens patirtą dėl šių teisės normų įgyvendinimo. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz.: administracinės bylos Nr. A502-318/2013, A756-1070/2013).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su I. Ž. 2013 m. sausio 28 d. pasirašytu pareiškimu, kuriuo pareiškėjas atsisakė skundo dalyje priteisti 4 718,17 Lt senatvės pensijos, nes atsakovas nurodytą reikalavimą patenkino geruoju (b. l. 134, 135), bei išklausiusi 2013 m. sausio 28 d. teismo posėdžio garso įrašą, patvirtinantį, jog pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 10 straipsniu, išaiškino I. Ž. ABTĮ 52 straipsnyje numatytą pareiškėjo teisę atsisakyti skundo bei supažindino su šio procesinio veiksmo atlikimo teisinėmis pasekmėmis, neturi priežasčių abejoti pareiškėjo laisva valia. Teismas, atsižvelgdamas į garbų pareiškėjo amžių, įsitikino, kad pastarasis teisingai suvokia savo veiksmų esmę, supranta, jog bylą dalyje nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu nebegalės. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 punktą, teismas nutraukia bylą, jei pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo). Esant šioms aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad minėta apimtimi nutraukdamas bylą, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso teisės normas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius