2015-11-04 Nr. AB-21384-3-62-3-01129-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. eAS-1224-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01129-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos F. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. Ž. skundą atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kaišiadorių šiluma“ dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja F. Ž. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. birželio 26 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2013–2015 metais priimtus sprendimus dėl pareiškėjos teisės į kompensaciją už būsto šildymą ir karštą vandenį, įskaitant 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 4985, 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 844, 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 1003, ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti kompensaciją už šildymą per vieną mėnesį nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo už laikotarpį nuo 2013 m. spalio iki 2015 m. liepos bei skirti visą kompensaciją už šildymą ir karštą vandenį.

II. Pareiškėjos skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių reikalavimų, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2015 m. liepos 16 d. skundo trūkumams pašalinti.

2015 m. liepos 16 d. pareiškėja šalindama trūkumus pateikė skundą, kuriame prašė: panaikinti Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 8424, 2015 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 1003 ir 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3585 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraiškas už prašomų panaikinti sprendimų laikotarpius. Taip pat skunde pareiškėja prašė įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti jos paraiškas-prašymus, kurių pagrindu buvo parengtos 2013 m. spalio 14 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. pažymos, ir priimti jų pagrindu sprendimus, o jei tokie sprendimai priimti, juos panaikinti.

Pareiškėjos skundas neatitiko ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimų, todėl pareiškėjai buvo nustatytas terminas iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. skundo trūkumams pašalinti.

2015 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėja šalindama trūkumus pateikė skundą, kuriame prašė: panaikinti atsakovo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 8424, 2015 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 1003, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3585 ir 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (S-SD)-653 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraiškas už prašomų panaikinti sprendimų laikotarpius; įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos paraiškas – prašymus, kurių pagrindu buvo parengta 2013 m. spalio 14 d. pažyma ir 2014 m. gegužės 9 d. pažyma.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjai buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti iki 2015 m. rugpjūčio 26 d., įpareigojant pareiškėją pateikti teismui kvitą, patvirtinantį žyminio mokesčio sumokėjimą šioje administracinėje byloje, arba motyvuotą ir atitinkamais įrodymais pagrįstą prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. 2015 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėja pateikė teismui žyminio mokesčio kvitą.

III. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti atsakovo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 8424 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens kompensaciją“, 2015 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 1003 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens kompensaciją“, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3585 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens kompensaciją“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraiškas už prašomų panaikinti sprendimų (dalyje dėl 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 8424, 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 1003, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 3585 laikotarpių) laikotarpius; įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos paraiškas-prašymus, kurių pagrindu buvo parengta 2013 m. spalio 14 d. Pažyma apie bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamas ir taikomus normatyvus būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijoms apskaičiuoti ir 2014 m. gegužės 9 d. Pažyma apie bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamas ir taikomus normatyvus būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijoms apskaičiuoti ir priimti sprendimus dėl būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo pareiškėjai.

Teismas priėmė F. Ž. skundą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (S-SD)-653 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraišką už prašomo panaikinti sprendimo laikotarpį.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjos skundo bei kitų byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjos paraiškos-prašymai, kurių pagrindų buvo priimto paminėtos pažymos, yra išnagrinėtos. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 23 d. rašte Nr. (3.23-V8)-3-1944 nurodyta, kad 2013 m. spalio 14 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. pažymos yra galutiniai dokumentai, kurie perduodami šilumos, karšto ir geriamo vandens tiekėjams tam, kad jų pagrindu būtų apskaičiuotos kompensacijos už būsto šildymą, karštą ir geriamąjį vandenį. Šių pažymų pagrindu Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija jokių sprendimų nepriiminėja. Be to, atsakovas 2015 m. liepos 23 d. rašte Nr. (3.23-V8)-3-1944 nurodė, jog pareiškėja į atsakovą tiesiogiai dėl tinkamo (kartotinio) jos paraiškų-prašymų, kurių pagrindu buvo parengtos 2013 m. spalio 14 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. pažymos, išnagrinėjimo nesikreipė. Taigi, šuo atveju tarp šalių nėra kilusio ginčo dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą toks skundo reikalavimas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl šį pareiškėjos reikalavimą atsisakytina priimti.

Skundą pareiškėja teismui pateikė 2015 m. birželio 26 d., t. y. praleidusi terminą skųsti Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 8424, 2015 m. vasario 2 d. sprendimą Nr.1003, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3585. Pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių, pateisinančių skundo padavimo terminą, todėl laikytina, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių. Dėl to terminas skundui paduoti neatnaujintinas (ABTĮ 34 str. 3 d.).

Teismas pažymėjo, kad neatnaujinus skundo padavimo termino, pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti atsakovo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 8424, 2015 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 1003, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3585 atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraiškas už prašomų panaikinti sprendimų laikotarpius yra išvestinis iš skundo reikalavimų dėl sprendimų panaikinimo, todėl šį reikalavimą (dalyje dėl 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 8424, 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 1003, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 3585 laikotarpių) taip pat atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

IV. Pareiškėja F. Ž. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi nesutinka. Atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundą dėl reikalavimo panaikinti atsakovo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 8424, 2015 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 1003, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 3585 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos paraiškas už prašomų panaikinti sprendimų (dėl 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 8424, 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 1003, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 3585 laikotarpių) laikotarpius, ir dalį dėl reikalavimų įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos paraiškas-prašymus, kurių pagrindu buvo parengtos 2013 m. spalio 14 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. pažymos, ir priimti sprendimus dėl būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo pareiškėjai, ir šių skundo dalių priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, atsisakė priimti skundo dalį, nes pareiškėja nepateikė įrodymų apie neegzistuojančias aplinkybes. Pareiškėja, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), pažymi, kad šios kategorijos bylose pareiškėja privalo įrodyti, jog kreipėsi į atsakovą su prašymu priimti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtą sprendimą, o jei toks sprendimas yra priimtas – įrodyti jo nepagrįstumą ir neteisėtumą, tačiau tais atvejais, kai veiksmai nėra atlikti ir (arba) sprendimas nėra priimtas, pareiga įrodyti, kad toks sprendimas yra priimtas ir (arba) veiksmai atlikti, tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (sprendimo nepriėmimo, veiksmų neatlikimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas neatliko veiksmų ir (arba) nepriėmė sprendimo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas priimti sprendimą ir (arba) atlikti veiksmus gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą pareiškėjui įrodyti bet kokį įmanomą atsakovo neatlikto veiksmo ir (arba) nepriimto sprendimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. – probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad veiksmus atliko arba sprendimą priėmė ir tai padarė tinkamai ir pagrįstai bei esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą. Todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundo dalį, nes pareiškėja nepateikė įrodymų apie neegzistuojančias aplinkybes, pažeisdamas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ir remdamasis ne atsakovo pateiktais arba savo paties surinktais įrodymais byloje, o išimtinai prielaidomis ir pasvarstymais.

Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja aiškiai nurodė, kad prašo teismo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos paraiškas-prašymus, kurių pagrindu buvo parengtos 2013 m. spalio 14 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. pažymos ir priimti sprendimus dėl būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo pareiškėjai. Šio reikalavimo pagrindu pareiškėja nurodė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų teikimo vykdymą ir finansavimą, 1 punktą, kuriame nustatyta, kad būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas savivaldybės, išskyrus šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodytas savivaldybes, teikia vykdydamos valstybinę (valstybės perduotą savivaldybėms) funkciją. Būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos finansuojamos ir šio įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje numatytas kreditas ir palūkanos apmokami iš valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos savivaldybių biudžetams.

Mano, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi. Įvertinus pareiškėjos skundo pobūdį, nėra jokio teisinio pagrindo daryti tokios išvados. Šiuo atveju skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad skundžiamas atsakovo aktas (veiksmas) pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Atsakovas privalo išnagrinėti jos prašymus dėl kompensacijos skyrimo, dėl kurių pateikimo fakto nėra ginčo tarp šalių, ir priimti motyvuotą sprendimą, kurio iki šiol nėra priėmęs.

Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti sprendimų apskundimo terminą. Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėja grindė ne tik tuo, jog skundžiamus sprendimus gavo 2015 m. birželio 18 d., bet ir tuo, kad tuo metu, kai baigėsi sprendimų apskundimo terminai, pareiškėjos ir atsakovo ginčas dėl įpareigojimo perskaičiuoti kompensacijas už 2013-2014 metus buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A-1297-502/2015. Pareiškėja, prašydama teismo atnaujinti sprendimų apskundimo terminą, nurodė, kad kreipėsi į atsakovą 2014 m. gegužės 12 d., pateikdama paraišką dėl kompensacijos skyrimo už šildymą ir karštą vandenį, tačiau atsakovas 2014 m. birželio 20 d. telefonu informavo pareiškėją, kad kompensacija skiriama nebus dėl, atsakovo nuomone, klaidingai užpildytos deklaracijos.

Pareiškėja su tokia atsakovo žodine pozicija nesutiko, tvirtindama, kad tariama skola yra tik neteisingai apskaičiuota kompensacija už šildymą, kurios neliks atlikus kompensacijos perskaičiavimą pagal faktinį buto plotą. Negavusi jokio atsakymo raštu į 2014 m. gegužės 12 d. prašymą, pareiškėja 2014 m. birželio 23 d. kreipėsi į atsakovą, papildydama savo dar neišnagrinėtą 2014 m. gegužės 12 d. prašymą. Atsakydama į pareiškėjos 2014m. gegužės 12 d. prašymą ir jo 2014 m. birželio 23 d. papildymą, Savivaldybė 2014 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (3.22-V11)-3-570 ir 2014 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (11.5.SD)-897 atsisakė perskaičiuoti ir skirti kompensaciją už šildymą, teigdama, kad neva yra susidaręs pareiškėjos įsiskolinimas už šildymą, o dėl kompensacijos perskaičiavimo pareiškėja privalo kreiptis į šilumos tiekėją, o ne į Savivaldybę.

Pareiškėja šiuos sprendimus apskundė teismui, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1297-502/2015 konstatavo, kad pareiškėja privalėjo skųsti ne atsakovo informacinius raštus (kuriuos pareiškėja gavo), o atsakovo sprendimus (ne)skirti kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį pagal pareiškėjos prašymus-paraiškas už laikotarpį nuo 2013 m. spalio iki 2015 m. liepos (kurių dalies pareiškėja negavo), nes būtent šie individualūs administraciniai aktai dėl kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį (ne)skyrimo sukelia teisines pasekmes pareiškėjai.

Nors pareiškėja 2014 m. gruodžio 4 d. ir 2015 m. vasario 3 d. žinojo apie atitinkamus sprendimus dėl būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų, nes Kaišiadorių rajono savivaldybės 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. (11.5-SD)-1408 pareiškėja buvo informuota, kad Piniginės socialinės paramos teikimo komisija nusprendė skirti pareiškėjai būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas išimties tvarka nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir minėtas sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2014 m. gruodžio 4 d. (siuntos Nr. RN992136457LT) ir įteiktas pareiškėjai asmeniškai 2014 m. gruodžio 5 d., o 2015 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. (S-SD)-84 pareiškėja buvo informuota, kad Piniginės socialinės paramos teikimo komisija nusprendė skirti pareiškėjai būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas išimties tvarka nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. ir minėtas sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2015 m. vasario 3 d. (siuntos Nr. RN993172950LT) ir įteiktas pareiškėjai asmeniškai 2015 m. vasario 4 d., tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad tuo metu ginčas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti paskirtos kompensacijos už buto šildymą perskaičiavimą buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. A-1297-502/2015, todėl pareiškėja atskirai neskundė 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (11.5-SD)-1408 ir 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. (S-SD)-84, sąžiningai manydama, kad šis ginčas bus išspręstas teismo, o į Kauno apygardos administracinį teismą iš naujo kreipėsi tik po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1297-502/2015 išaiškino, kad pareiškėja privalėjo skųsti ne atsakovo informacinius raštus, o atsakovo sprendimus (ne)skirti kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį pagal pareiškėjos prašymus-paraiškas, nes būtent šie individualūs administraciniai aktai dėl kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį (ne)skyrimo sukelia teisines pasekmes pareiškėjai.

Pareiškėja mano, kad tokios aplinkybės yra ekstraordinarinės ir pagrindžia jos prašymą atnaujinti terminą minėtų sprendimų apskundimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjos skundo reikalavimų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį todėl, kad dalis pareiškėjos skundo reikalavimų negali būti administracinės bylos dalyku, nes nėra ginčo dėl jų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), dėl kitos dalies reikalavimų pareiškėja yra praleidusi skundo padavimo terminą ir nėra pagrindo atnaujinti šį terminą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Skundžiama nutartis yra priimta prieš tai kelis kartus nustačius terminą trūkumams pašalinti.

Pareiškėjos 2015 m. birželio 26 d. elektorinių ryšių priemonėmis paduoto skundo, kurio pagrindu buvo užvesta elektroninė administracinė byla Nr. eI-3551-554/2015, turinys patvirtina, kad pareiškėja teikė patikslintą skundą kitoje Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. I-3036-406/2015.

Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje Nr. I-3036-406/2015 pagal pareiškėjos F. Ž. skundą 2015 m. balandžio 30 d. yra priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (apeliacinės instancijos bylos Nr. A-1297-502/2015), kuria byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą Nr. I-3036-406/2015 iš naujo, priėmė 2015 m. birželio 12 d. nutartį, kuria neatnaujino patikslinto skundo padavimo termino ir atsisakė priimti pareiškėjos F. Ž. skundą, dėl šios nutarties yra paduotas atskirasis skundas, kuris nėra išnagrinėtas (apeliacinės instancijos bylos Nr. AS-1078-146/2015).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes dėl to, kad teisme yra ar buvo nagrinėjama kita byla tarp tų pačių šalių, iš dalies dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Dėl nurodytų motyvų teismas, nevertindamas, ar yra prielaidos kreiptis į teismą (ABTĮ 37 str. 2 d. 4, 5 p.), negalėjo teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimo.

Pažymėtina, kad teismas, pasisakydamas dėl vieno iš pareiškėjos reikalavimų (įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos paraiškas-prašymus, kurių pagrindu buvo parengta 2013 m. spalio 14 d. Pažyma apie bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamas ir taikomus normatyvus būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijoms apskaičiuoti), pasisakė visiškai skirtingai negu tai padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. nutartyje (apeliacinės instancijos bylos Nr. A-1297-502/2015). Teismas, pasisakydamas dėl minėto ir kito pareiškėjos analogiško reikalavimo už vėlesnį laikotarpį, neatsižvelgė į tai, kas buvo pasisakyta minėtoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl ginčo dalyko, kuris turėtų būti nagrinėjamas pagal pareiškėjos nurodomas faktines aplinkybes.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas skundo padavimo administraciniam teismui termino atnaujinimo klausimą, visiškai neatsižvelgė į minėtas faktines aplinkybes, būtent į tai, kad pareiškėja jau kreipėsi su panašiais ar analogiškais reikalavimais į teismą (kas buvo minima skunde), todėl negalima pripažinti, kad teisingai sprendė termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 34 str., ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, nenustatė visų šiam klausimui būtinų išnagrinėti aplinkybių, todėl neteisingai galėjo taikyti minėtas proceso teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjos skundo reikalavimų, naikinama ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos F. Ž. atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti dalį pareiškėjos F. Ž. skundo reikalavimų, panaikinti ir pareiškėjos F. Ž. skundo priėmimo klausimą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan