2017-05-12 Nr. AB-10657-3-61-3-04377-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3432-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04377-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. (H. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. (H. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos Departamentas) 2016 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1463(00815) (I t., b. l. 1–4).

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad Migracijos Departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Migracijos Departamento pareigūnai nepagrįstai nesudarė galimybės 2016 m. spalio 6 d. apklausoje pareiškėjui dalyvauti su arabų kalbos vertėju. Pareiškėjas moka tiek prancūzų, tiek anglų kalbas, tačiau jo žinios yra ribotos, todėl galėjo netinkamai suprasti jam užduodamus klausimus ir pateikti tikslius atsakymus. Pasinaudodamas pareiškėjo kalbos barjeru, Migracijos Departamentas padarė nepagrįstas išvadas. Migracijos Departamentas visiškai neįvertino 2016 m. spalio 4 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „H.“ veiklos aprašymo. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl atvykę į veiklos vykdymo vietą ir neradę įmonės, Migracijos Departamento pareigūnai nesusisiekė su pareiškėju. Pareiškėjo nuomone, Migracijos Departamentas nesurinko pakankamų ir objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų išvadas dėl įmonės vykdomos fiktyvios veiklos.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 20–26).

Atsiliepime pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, kadangi UAB „H.“ yra fiktyvi. Migracijos Departamentas surinko pakankamai duomenų tokioms išvadoms pagrįsti, sudarė pareiškėjui galimybę pateikti duomenis, patvirtinančius įmonės vykdomos veiklos realumą. Migracijos Departamento nuomone, nors pareiškėjas angliškai kalba netaisyklingai, tačiau pakankamai aiškiai gali atsakyti į Migracijos Departamento užduotus klausimus be vertėjo, kurio dalyvavimas galėtų iškraipyti esmę. Be to, pareiškėjo atsivesto vertėjo lietuvių kalbos žinios yra itin ribotos. Migracijos Departamentas siekė apklausą įvykdyti be tarpininkų, kadangi ankstesnės pareiškėjo apklausos metu dalyvavęs arabų kalbos vertėjas pats atsakinėjo į pareiškėjui skirtus klausimus, davė paaiškinimus, taip iškraipydamas esmę ir sudarydamas įspūdį, kad pareiškėjui jokia informacija nėra žinoma. Be to, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė į klausimus atsakyti prancūzų kalba, t. y. būtent ta kalba, kuria jis pateikė prašymą išduoti leidimą. Pareiškėjas nežino savo gyvenamosios ir įmonės buveinės vietos adreso, jo nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r. yra ne automobilių saugojimo aikštelė, o gyvenamasis namas. Pareiškėjas negalėjo įvardinti įmonėje dirbančių asmenų, nurodytų jų darbinių funkcijų ir telefonų. Įmonėje tokių pareigybių, kurias apklausos metu nurodė pareiškėjas, nėra. Migracijos Departamentas neturėjo pagrindo vadovautis pareiškėjo pateiktu balansu, kadangi jis pasirašytas tik įmonės direktoriaus ir nėra pasirašytas apskaitą tvarkančio asmens, kas yra privaloma pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį. Be to, balanse nurodyti neteisingi duomenys, nes įmonės nuosavas kapitalas yra ne 27 345 Eur, o – 20 166 Eur. Vadinasi, įmonė net neatitinka ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų dėl nuosavo kapitalo dydžio. Nei Migracijos Departamentui, nei teismui nebuvo pateikti objektyvūs duomenys apie įmonės vykdomą veiklą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo H. H. skundą atmetė – nurodė, kad Migracijos Departamentas turėjo teisėtą pagrindą taikyti ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų nuostatas ir panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. (II t., b. l. 125–129).

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčijamas Migracijos Departamento sprendimas priimtas konstatavus, kad UAB „H.“, kurios vienintelis savininkas yra pareiškėjas, yra fiktyvi įmonė, kadangi pareiškėjas negalėjo pateikti tikslių ir išsamių duomenų apie įmonės buveinę, darbuotojus, jiems mokamą darbo užmokestį, įmonės vykdomą veiklą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė vykdo realią ūkinę veiklą. Įvertinęs ginčijamo Migracijos Departamento sprendimo motyvus ir byloje esančią rašytinę medžiagą, teismas konstatavo, kad atsakovo išvados yra pagrįstos, todėl jis turėjo teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas 2016 m. balandžio 25 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams davė paaiškinimus dėl UAB „H.“ veiklos ir nurodė, kad įmonė yra įregistruota adresu: (duomenys neskelbtini), Kaunas, bet veiklą vykdo adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r., kur yra įrengtos trys darbo vietos. Pareiškėjas nurodė, kad įmonės direktorius yra R. Š., o kitų darbuotojų vardų, pavardžių, pareigų ar telefono numerių nurodyti negalėjo.

Pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas įsipareigojo vėliausiai iki gegužės 13 dienos pateikti dokumentus, patvirtinančius automobilių išvežimą iš Lietuvos. Iki 2016 m. gegužės 13 d. dokumentų, patvirtinančių automobilių išvežimą iš Lietuvos, pareiškėjas nepateikė, todėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai nuvyko pareiškėjo nurodytu adresu, kur UAB „H.“ tariamai vykdo veiklą, ir nustatė, kad jokios automobilių stovėjimo aikštelės ar UAB „H.“ darbo vietų tuo adresu nėra. Pareiškėjo prašyme pakeisti laikiną leidimą gyventi nurodytu elektroninio pašto adresu, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai 2016 m. rugsėjo 8 d. išsiuntė kvietimą atvykti į 2016 m. rugsėjo 14 d. apklausą.

Pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 16 d. buvo išsiųstas pakartotinis kvietimas atvykti į apklausą 2016 m. rugsėjo 30 d. ir pristatyti dokumentus, patvirtinančius įmonės veiklą. Nustatytu metu pareiškėjas į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą neatvyko. Pareiškėjas 2016 m. spalio 6 d. atvyko į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių ir pateikė UAB „H.“ 2016 m. spalio 4 d. veiklos aprašymą, taip pat jis buvo paprašytas viena iš jam suprantamų kalbų (anglų/prancūzų) pateikti išsamius paaiškinimus dėl įmonės vykdomos veiklos, joje dirbančių darbuotojų, jų pareigų ir mokamo darbo užmokesčio, nurodyti adresą, kuriuo įmonė vykdo veiklą.

Pareiškėjas nurodė UAB „H.“ dirbančių asmenų vardus ir tariamas pareigas, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti jiems mokamo darbo užmokesčio, teigė, kad jis užsiima Lietuvoje įsigytų mašinų pardavimu, šiuo metu nuomojamoje aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, turi 6 automobilius, už aikštelės nuomą moka 450 Eur, tačiau kam – nežino. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas pateikė tarp UAB „H.“, atstovaujamo direktoriaus R. Š., ir (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (toliau – ir ŽŪB) 2016 m. rugsėjo 1 d. sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria UAB „H.“ suteikta teisė už 143,61 Eur (be PVM) per mėnesį naudotis 150 kv. m žemės sklypu, o už 37,19 Eur (be PVM) – garažų pastato administracine patalpa, esančiais (duomenys neskelbtini), Kauno r. (b. l. 14–15).

Teismas išsamiai ir nuodugniai įvertinęs visas anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas visų apklausų metu nurodė skirtingus adresus, kuriais UAB „H.“ vykdo ūkinę komercinę veiklą. Be to, sutartis dėl Negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Kauno r., nuomos sudaryta tik 2016 m. rugsėjo 1 d. Atvykęs į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą 2016 m. spalio 6 d. šios sutarties pareiškėjas nepateikė, be to, nurodė neteisingą adresą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nežino kiek ir kam yra įsipareigojęs mokėti už nuomojamą teritoriją ir patalpas, nepateikė duomenų apie atsiskaitymus su (duomenys neskelbtini) ŽŪB.

Apklausų metu pareiškėjas negalėjo tiksliai nurodyti įmonės darbuotojų vardų ir pavardžių, jų užimamų pareigų ir mokamo darbo užmokesčio dydžio. Akcentavo, kad UAB „H.“ 2016 m. spalio 4 d. veiklos aprašymas negali būti vertinamas kaip objektyvus dokumentas, patvirtinantis jos vykdomos ūkinės komercinės veiklos realumą, kadangi veiklos aprašyme ir kartu su skundu pateiktame balanse nurodyti duomenys nesutampa. Teismas nurodė, kad skiriasi ir veiklos aprašyme bei 2016 m. spalio 6 d. pareiškėjo paaiškinimuose nurodyti duomenys apie UAB „H.“ tariamai įsigytus, bet dar neparduotus automobilius, taip pat apie įmonės vėliausiai parduotus automobilius.

Siekdamas pagrįsti vykdomos ūkinės veiklos realumą, pareiškėjas privalėjo pateikti automobilių pirkimo-pardavimo dokumentus, dokumentus, patvirtinančius įvykdytus mokėjimus, taip pat įsigytų transporto priemonių pardavimą kitoms įmonėms. Teismo vertinimu į bylą pateiktas UAB „H.“ balansas neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, nes yra pasirašytas ne apskaitą tvarkančio buhalterio ar apskaitos paslaugas teikiančios įmonės, o ūkio subjekto vadovo. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai sukliudė jam pateikti išsamius paaiškinimus dėl UAB „H.“ veiklos, kadangi neleido apklausoje dalyvauti arabų kalbą suprantančiam jo giminaičiui, galinčiam išversti jo paaiškinimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė paaiškinimus duoti viena iš kalbų, kurią jis supranta, t. y. anglų/prancūzų. Teikdamas 2016 m. spalio 6 d. paaiškinimus pareiškėjas patvirtino, kad supranta anglų kalbą. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo nurodyti tik faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vykdoma veikla. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas duodamas parodymus tiksliai nenurodė reikšmingų aplinkybių ne dėl nepakankamų anglų kalbos žinių, bet dėl nežinojimo. Įvertinęs į bylą pateiktą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno, atlikusio pareiškėjo 2016 m. balandžio 25 d. apklausą, tarnybinį pranešimą, teismas sprendė, kad, siekiant nustatyti, ar UAB „H.“ nėra fiktyvi, buvo teisėtas pagrindas neleisti apklausoje dalyvauti galimą suinteresuotumą ir šališkumą turinčiam pareiškėjo giminaičiui.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad teismas buvo sudaręs pareiškėjui galimybę visus neaiškumus ir abejones pašalinti teismo posėdžių metu (2017 m. sausio 10 d., 2017 m. sausio 24 d.), kuriuose teismas buvo užtikrinęs nešališko vertėjo iš/į arabų kalbą dalyvavimą, tačiau pareiškėjas nusprendė šios savo teisės nerealizuoti.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas H. H. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (II t., b. l. 132–134).

Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjas kalba ir rašo tik arabų kalba – šia kalba jis gali tiksliai suvokti pateikiamus klausimus, gaunamą informaciją ir pateikti tikslius atsakymus. Pareiškėjas turi tiek prancūzų, tiek anglų kalbos žinių, tačiau jo gebėjimai suvokti ir išreikšti informaciją šiomis kalbomis yra itin riboti. Pažymėjo, kad būtent dėl šios priežasties 2016 m. balandžio 25 d. atvykęs į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir AVPK) Migracijos skyrių apklausai pareiškėjas dalyvavo su vertėju iš arabų kalbos M. D. Dėl tos pačios priežasties 2016 m. spalio 6 d. pareiškėjas atvykęs apklausai į Kauno AVPK Migracijos skyrių atvyko su vertėju iš arabų kalbos K. E. G.. Nepaisant to, 2016 m. spalio 6 d. apklausos metu pareigūnai liepė atvykusiam vertėjui pasišalinti. Nusprendę, kad pareiškėjas pakankamai moka anglų kalbą, jie šia kalba apklausė pareiškėją ir nurodė jam pateikti atsakymus anglų/prancūzų kalbomis. Po to šios apklausos metu gautos informacijos pagrindu jie padarė išvadas, kad UAB „H.“ vykdoma veikla yra fiktyvi. Šiame kontekste pažymi, kad pareiškėjo anglų ir prancūzų kalbos žinios yra ribotos. Jis negalėjo tiksliai suprasti visų jam užduodamų klausimų nei pateikti tikslių atsakymų. Juolab nebuvo galimybės įvertinti ir Kauno AVPK Migracijos skyriaus darbuotojų anglų kalbos žinių lygio ir kaip aiškiai bei tiksliai jie pateikė pareiškėjui klausimus, kaip konkrečiai tie klausimai buvo suformuluoti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kaip ir Migracijos Departamentas, spręsdamas, esą UAB „H.“ veikla yra fiktyvi ignoravo esminę aplinkybę, kad H. H. nėra įmonės direktorius, o akcininkas. Tai lemia, kad jis nedalyvauja UAB „H.“ kasdienėje veikloje, nežino tiksliai visų detalių apie įmonės veiklą, gali nurodyti pasenusią ar neteisingą informaciją. Kasdienės įmonės veiklos organizavimo funkcijų atlikimas yra pavestas UAB „H.“ direktoriui, nepaisant šių aplinkybių, UAB „H.“ direktorius nebuvo apklaustas, ar jo paprašyta pateikti veiklos vykdymą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjo nuomone, veikiant tokiais duomenų rinkimo ir vertinimo principais, ne vieną įmonę būtų galima pripažinti fiktyvia.

Pažymi, jog nei Migracijos Departamentas, nei pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į objektyvius duomenis kaip sistemingai mokamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai įmokos. Įmonės patikrinimas atliktas tik vieną kartą, net nebandant to padaryti pakartotinai ar susisiekti su UAB „H.“ vadovu telefonu, kas verčia rimtai abejoti surinktų duomenų ir jų pagrindų daromų išvadų pagrįstumu.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti (II t., b. l. 138–142).

Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ir jame išdėstytais motyvais, kadangi teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

Dėl pareiškėjo teiginių apie apklausos, kurios metu buvo apklausiamas pareiškėjas, kalbą, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas patvirtino, jog supranta anglų kalbą. Pateiktame paaiškinime pareiškėjas nenurodė, kad negali pateikti išsamių paaiškinimų dėl to, kad nežino kalbos. Tokių pretenzijų pareiškėjas Migracijos departamentui iki ginčijamo sprendimo nepateikė. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę pateikti paaiškinimus ir prancūzų kalba (aplinkybę, kad moka šią kalbą, pareiškėjas buvo nurodęs 2014 m. balandžio 14 d. veiklos aprašyme). Atsakovas mano, kad teismo sprendimo išvados dėl to, kad buvo teisėtas pagrindas neleisti apklausoje dalyvauti galimą suinteresuotumą ir šališkumą turinčiam pareiškėjo giminaičiui, yra pagrįstos. Nurodo, jog šias išvadas pagrindžia bylos medžiaga: 2016 m. birželio 6 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus rašte Nr. 20-IL-47018 nurodyta: „Vykdant apklausą susidarė įspūdis, kad apie UAB „H.“ veiklą daugiau duomenų turi vertėjo vaidmenį atliekantis M. D., o ne H. H.. Dažnai apklausos metu uždavus klausimą, atsakymą pateikdavo M. D., net neišvertus užduoto klausimo H. H.“. Įvertinus šios apklausos vykdymo eigą ir rezultatus, siekiant išvengti pareiškėjo teikiamų paaiškinimų iškraipymo ir vertėjo savarankiškai atliekamo paaiškinimų papildymo, vykdant pakartotinę apklausą buvo nuspręsta pareiškėją apklausti be tarpininkaujančių asmenų. Pažymi, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokių konkrečių aplinkybių pareiškėjas negalėjo paaiškinti dėl nepakankamo anglų kalbos mokėjimo. Be to, pačiame apeliaciniame skunde (9 punkte) nurodoma, kad pareiškėjas, įmonės akcininkas, prašomos informacijos tiksliai nežino, nes tiesiogiai nedalyvauja įmonės veikloje. Įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas nedalyvavo teismo posėdžiuose (t. y. nusprendė nerealizuoti teismo užtikrintos teisės pateikti paaiškinimus arabų kalba), šiuos apeliacinio skundo argumentus atsakovas vertina kaip pareiškėjo gynybinę poziciją, nurodo, kad išvada, jog pareiškėjas išsamių paaiškinimų nepateikė ne dėl nepakankamų anglų kalbos žinių, o dėl nežinojimo – pagrįsta.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad ĮUTP 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – ne įmonės įsteigimas ar akcijų įsigijimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Surinktų duomenų visuma (apklausos metu pateikti pareiškėjo neišsamūs ir formalūs atsakymai) rodo, kad pareiškėjas nėra įsitraukęs į įmonės veiklą, negali apibūdinti savo vaidmens joje. Migracijos departamento vertinimu, aplinkybių visuma leido padaryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo deklaruoti tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą UAB „H.“, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo būtent teisėtos veiklos pagrindu, t. y. jis atvyksta į Lietuvos Respubliką, kad galėtų nuolat ir efektyviai valdyti UAB „H.“, prižiūrėti įmonėje vykstančius procesus, ieškoti verslo partnerių, priimti sprendimus įmonės vardu ir pan. Atsakovas įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas yra UAB „H.“ akcininkas, o prašyme deklaruotas jo atvykimo tikslas – teisėta veikla UAB „H.“, daro išvadą, kad esminių, neatsiejamai su įmonės veikia ir pareiškėjo deklaruojamu tikslu susijusių paaiškinimų pateikimas neturėtų sukelti sunkumų užsieniečiui. Migracijos departamento nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė vien tik neišsamius, neinformatyvius, abstrakčius ir formalius paaiškinimus rodo, kad pareiškėjo tikslas nėra teisėtos veiklos vykdymas UAB „H.“. Šios aplinkybės atsakovui leido daryti išvadą, kad nors pareiškėjas teisėtą veiklą UAB „H.“ deklaravo kaip gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą, su jos veikla ir savo funkcijomis įmonėje jis visiškai nesusipažinęs.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas atlikus ir kitus tyrimo veiksmus, įvertinus duomenų visumą, ne tik apklausos rezultatus. Pavyzdžiui, pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad UAB „H.“ veikla registracijos adresu nevykdoma, jo nupirkti automobiliai yra saugomi aikštelėje, kuri, anot pareiškėjo, yra adresu (duomenys neskelbtini), Kauno raj„ čia pat yra įrengtos ir darbo vietos UAB „H.“ darbuotojams. 2016 m. birželio 6 d. Migracijos skyriaus specialistai nuvyko nurodytu įmonės faktinės veiklos adresu atlikti patikrinimą. Nuvykus pareiškėjo nurodytu adresu, buvo rastas nuosavas gyvenamasis namas (pareiškėjo byloje yra šio gyvenamojo namo nuotrauka), jokios automobilių stovėjimo (laikymo) aikštelės ar įrengtų darbo vietų šiuo adresu nėra. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei nustatytas Lietuvos Respublikos užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-239 (toliau – ir Aprašas) 100.6 papunktyje įtvirtintas fiktyvios įmonės veiksnys. Pažymi, kad nei su skundu, nei su apeliaciniu skundu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes dėl įmonės veiklos vykdymo vietos.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog nebuvo apklaustas UAB „H.“ direktorius, atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas nagrinėjo pareiškėjo, o ne įmonės direktoriaus leidimo laikinai gyventi klausimą, taigi, būtent pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą rūpintis, kad įmonė, kurioje jis ketina vykdyti teisėtą veiklą, atitiktų ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, t. y. elgtis atidžiai ir rūpestingai, teikti visą reikšmingą ir tikrovę atitinkančią informaciją. Teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga Migracijos departamentui visais atvejais apklausti įmonės direktorių. Atsakovas atsižvelgdamas į tai, kad pats pareiškėjas buvo ne vieną kartą apklaustas, taip pat į kitus atliktus patikrinimo veiksmus, mano, kad surinkti įrodymai yra pakankami išvadai dėl įmonės fiktyvumo ir tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo.

Atsiliepime taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2016 m. balandžio 25 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog automobilius perka Lietuvoje, o šiuos nupirktus automobilius tralais išveža parduoti į Belgiją. Migracijos skyrius įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip iki 2016 m. gegužės 13 d. pateikti automobilių išvežimą iš Lietuvos tralais patvirtinančius dokumentus, tačiau tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė nei iki 2016 m. gegužės 13 d., nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos. Be to pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo neatsižvelgta į objektyvius duomenis, kad mokamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) įmokos. Atsakovas akcentuoja, kad įmokos VSDFV neturėtų būti vertinamos kaip paneigiančios įmonės aktyvumą – tai nėra pagrindinis įmonės ūkinę komercine veiklą rodantis požymis. Be to, šie apeliacinio skundo teiginiai neatitinka tikrovės: viešai skelbiami 2017 m. balandžio 21 d. VSDFV informacinės sistemos duomenys patvirtina UAB „H.“ 1610,81 Eur. skolą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1463(00815), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog UAB „H.“ veikla Įstatymo prasme buvo fiktyvi, todėl pareiškėjui leidimas gyventi buvo panaikintas pagrįstai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam apelianto vertinimui nepritaria.

Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos.

Įstatymo 26 straipsnyje nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, tuo tarpu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punktas – jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktas fiktyvios įmonės apibrėžimas, nurodant, kad tai Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo, kuris buvo įsteigtas ar įsigytas siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, (toliau – dalyvis), vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Be to Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi LR užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 100 punktą, veiksniai, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi, yra: pateikti įmonės steigimo dokumentuose nurodytos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentai neįrodo, kad ši įmonė realiai vykdo veiklą (pavyzdžiui, įmonė už suteiktas paslaugas negauna pajamų, nevykdo jokių finansinių operacijų) (100.4 p.);

įmonė įregistruota Lietuvos Respublikoje adresu, kuriuo nuolat registruojamos užsieniečių įsteigtos ar įsigytos įmonės, o dokumentas, kuriame nurodytas kitas įmonės adresas, kuriuo vykdoma pateiktuose dokumentuose nurodyta įmonės veikla Lietuvos Respublikoje, nepateiktas (pavyzdžiui, patalpų nuomos sutartis) (100.5 p.); įmonė neturi tinkamų (pritaikytų) patalpų, kurios reikalingos pateiktuose įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodytai veiklai vykdyti (pavyzdžiui, neįrengtos darbo vietos, patalpos nepritaikytos prekių laikymui, nesudaryta patalpų nuomos sutartis) (100.6 p.);

įmonė nemoka Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamų mokesčių (gyventojų pajamų, pelno, pridėtinės vertės, nekilnojamojo turto ir kt.) ir jų nedeklaruoja (100.8 p.); yra požymių, kad darbuotojų įdarbinimas įmonėje yra fiktyvus (100.9 p.); įmonė, kurios pateiktuose jos vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje dokumentuose nurodyta, kad pagrindinė šios įmonės veikla – prekyba ar paslaugų teikimas, pastaruosius 2 metus deklaruoja įmonės veiklos nuostolius (išskyrus atvejus, kai nuostoliai susidarė dėl investuotų lėšų į įmonės veiklą) arba iš savo vykdomos veiklos negauna pajamų (įplaukų) ar pelno (100.10 p.); yra įrodymų, kad užsienietis praeityje buvo fiktyvios įmonės dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys (100.11 p.); yra kitų požymių, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (100.12 p.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis kalba ir rašo tik arabų kalba, atsakovas reikalavo pateikti informaciją anglų ar prancūzų kalba, taigi atsakovas nesudarė jam tinkamų prielaidų pateikti reikiamą informaciją apie UAB „H.“ veiklą. Be to pareiškėjo teigimu, jis yra tik įmonės akcininkas, todėl nedalyvauja kasdienėje įmonės veikloje ir detalių nežino, o įmonės direktorius nebuvo apklaustas, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad UAB „H.“ veikla yra fiktyvi. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kalbant apie informacijos pateikimą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 40.7 punkte numatyta, jog įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, priimantis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu su juo pateikiamus dokumentus, privalo, kai Įstatymo nustatytam leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindui, kuriuo užsienietis siekia gauti arba pasikeisti leidimą laikinai gyventi, patvirtinti pateikiami Aprašo 22.21 ar 22.22 punkte nurodyti dokumentai ir yra įtarimų, kad užsieniečio atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne užsiimti teisėta veikla (užsienietis negali atsakyti į klausimus, susijusius su Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos veikla, iš įmonės veiklos negauna pajamų ir pan.) – pareikalauti pateikti veiklos aprašymą ir papildomus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje (ūkinę komercinę veiklą patvirtinančią (-ias) sutartį (-is), metinę pelno mokesčio deklaraciją, patalpų nuomos sutartį ar pan.), jeigu tai būtina.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas jo pasirašytą 2014 m. balandžio 14 d. įmonės veiklos aprašymą (t. I, b.l. 108) pateikė prancūzų kalba. Pareiškėjas yra nurodęs, kad su darbuotojais bendrauja anglų kalba (t. II, b.l. 75-79). Be to iš 2016 m. balandžio 25 d paaiškinimo (t. II, b.l. 66) matyti, kad pareiškėjas apie UAB „H.“ veiklą buvo apklaustas per arabų kalbos vertėją, apklausos metu įsipareigojo pateikti dokumentus apie automobilių išvežimą iš Lietuvos iki gegužės 13 d. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus arabų kalba pirmosios instancijos teisme, tačiau jis šia teise nusprendė nepasinaudoti (t. II, b.l. 112). Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, jog pareiškėjo procesinių teisių nei atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nei pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliacine tvarka skundžiamą sprendimą, nepažeidė, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentu, kad jis yra tik įmonės akcininkas, todėl visų detalių nežino, o įmonės direktorius apklaustas nebuvo, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip buvo minėta pirmiau, būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui visą su realia įmonės veikla susijusią informaciją. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laiku buvo vienintelis įmonės akcininkas. Iš pareiškėjui atsakovo siųstų elektroninio pašto pranešimų, apklausų dokumentų matyti, kad pareiškėjas suvokė, jog atsakovas prašo pateikti su realia įmonės veikla susijusius dokumentus. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių priežasčių, kurios objektyviai jam būtų sukliudžiusios šią informaciją pateikti atsakovui, arba, jei papildomai būtina, pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto surinktų įrodymų vertinimo (tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių automobilių išvežimą iš Lietuvos Respublikos, kad nuomos sutartis buvo sudaryta tik 2016 m. rugsėjo 1 d., dėl pareiškėjo pateikto 2016 m. spalio 4 d. veiklos aprašymo ydingumo, dėl UAB „H.“ pateikto balanso neatitikties Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimams), papildomų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, taip pat nepateikė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pareiškėjas teigia, jog jis nežino įmonės veiklos detalių, atsakovui jo pateikti parodymai (automobiliai saugomi adresu (duomenys neskelbtini), Kauno raj, kad ten įrengtos darbuotojų darbo vietos) neatitiko tikrovės (t. I, b.l. 80). Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo argumentu, kad vien sistemingas VSDF įmokų mokėjimas savaime neleidžia daryti išvados, kad įmonė užsiima realia ūkine veikla, be to, iš byloje pateiktos medžiagos (t. II, b.l. 68) matyti, kad UAB „H.“ 2014-2016 m. įvairiais laikotarpiais buvo skolinga VSDF, 2016 m. birželio 30 d. skola buvo 612.03 Eur. Taip pat pažymėtina, jog vien faktinė aplinkybė, kad UAB „H.“ patikrinimas buvo atliktas tik vieną kartą, savaime nepaneigia tokio patikrinimo rezultatų.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. H. (H. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė