2020-11-25 Nr. AB-22160-2-47-3-01883-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1897-602/2020

Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01883-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus ir atsakovės I. B. apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus prašymą atsakovei I. B. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) Mažeikių skyrius (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. B. (teisių perėmėja – I. B.) (toliau – ir atsakovė) 6 457,45 Eur žalos atlyginimo ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą nekilnojamam turtui: žemės sklypui (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamajam namui (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems adresu (duomenys neskelbtini), Telšiai.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovei V. B. valstybinio socialinio draudimo našlių pensija (toliau – ir našlių pensija) paskirta 1995 m. spalio 23 d. Fondo valdybos Telšių skyriaus sprendimu Nr. 1879. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus direktoriaus pavedimu atliekant našlių pensijos skyrimo ir mokėjimo kontrolės procedūras, 2016 m. lapkričio mėn. buvo nustatyta, kad atsakovė su S. B. išsituokė (duomenys neskelbtini). Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. PE-SP3-3885 nuo 2016 m. gruodžio 1 d. atsakovei našlių pensijos mokėjimas nutrauktas, nes našlių pensija paskirta neteisėtai. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. PE-SP4-30 nustatyta 7 523,87 Eur našlių pensijos permoka už laikotarpį nuo 1995 m. birželio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., nes atsakovė, 1995 m. rugpjūčio 2 d. teikdama prašymą skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį S. B., pateikė dokumentą, neatitinkantį tikrovės, t. y. (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos su S. B. liudijimą, ir nenurodė, kad santuoka su S. B. buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). Konstatuota, kad permoka susidarė dėl išmokos gavėjos kaltės. Pagal atsakovės 2016 m. gruodžio 6 d. prašymą Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. PE-SP5-29 nuspręsta nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iš atsakovės gaunamos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) išskaityti po 20 procentų per mėnesį iki bus atlyginta 7 523,87 Eur našlių pensijos permoka.

3. Pareiškėjas nurodė, kad per laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki šio prašymo surašymo dienos kas mėnesį iš atsakovės gaunamos senatvės pensijos buvo išskaitoma apie 47,14 Eur per mėnesį, todėl likęs našlių pensijos permokos likutis 2018 m. gruodžio 1 d. dieną sudarė 6 457,45 Eur. Pareiškėjas, norėdamas taikiai išspręsti kilusį ginčą, 2018 m. spalio 22 d. raštu kreipėsi į atsakovę su siūlymu atidžiai peržiūrėti savo finansines galimybes ir rasti piniginių lėšų likusiai permokai padengti. Atsakovė 2018 m. spalio 31 d. raštu informavo, kad neturi galimybių padengti likusios permokos skolos sumos. Pareiškėjas, įvertinęs tai, kad atsakovei nustatytos permokos išieškojimas iš gaunamos senatvės pensijos vyksta nežymiai ir gali užtrukti dar 10–11 metų, bei tai, kad atsakovė turi nekilnojamojo turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. lapkričio mėn. atliekant našlių pensijos skyrimo ir mokėjimo kontrolės procedūras, buvo nustatyta, kad atsakovė su 1995 m. rugpjūčio 2 d. prašymu pateikė (duomenys neskelbtini) S. B. mirties liudijimą Nr. AK01777 ir 1954 m. balandžio 7 d. santuokos liudijimą Nr. 241199, o faktą, kad su mirusiuoju santuoka buvo nutraukta dar (duomenys neskelbtini), atsakovė nuslėpė, todėl laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. našlių pensija jai buvo paskirta ir mokama neteisėtai. S. B. jo mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) nebuvo atsakovės sutuoktinis, todėl atsakovė neturėjo teisės į pensiją. Remdamasis atsakovės kreipimosi dėl našlių pensijos skyrimo metu (1995 m. rugpjūčio 2 d.) galiojusia Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 42 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (galioję iki 2017 m. gruodžio 31 d., toliau – ir Nuostatai) 100 punktu ir nustatęs, kad permoka susidarė dėl atsakovės kaltės, Fondo valdybos Mažeikių skyrius 2016 m. lapkričio 29 d. priėmė sprendimą dėl permokos išieškojimo iš atsakovės senatvės pensijos, išskaitant po 20 proc. per mėnesį.

5. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi (iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusio įstatymo 18 straipsniu) ir pažymėjo, kad jam padarytą žalą sudaro už laikotarpį nuo 1995 m. birželio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. išmokėta našlių pensija. Atsakovės tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas tiesiogiai turėjo įtakos skiriant našlių pensiją, todėl nagrinėjamos bylos atveju faktinis priežastinis ryšis yra akivaizdus, nes, jeigu atsakovė būtų informavusi pareiškėją apie išmokos skyrimui reikšmingas aplinkybes (kad santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini)), pareiškėjas būtų turėjęs galimybę vertinti nurodytas aplinkybes ir neskirti našlių pensijos. Tačiau pareiškėjas tokios galimybės neturėjo, nes apie išmokos skyrimui reikšmingas aplinkybes nebuvo informuotas. Pareiškėjas, įvertinęs susidariusios permokos dydį ir jos išieškojimo galimybes, siekdamas operatyviai vykdyti susidariusios permokos išieškojimą, kreipėsi į teismą dėl susidariusios permokos prisiteisimo.

6. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė nurodė, kad prašomą priteisti permokos sumą mažina iki 6 258,09 Eur, o tenkinti atsakovės atstovo prašymą taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo, nes pareiškėjas apie susidariusią permoką sužinojo tik 2016 m. lapkričio mėn.

7. Atsakovė V. B. pateiktame atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė prašymą atmesti.

8. Atsakovė pabrėžė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, nes nėra visų būtinų atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei taikyti sąlygų, o tai yra esminis pagrindas prašymui atmesti. Be to, nuo sprendimo priėmimo skirti našlių pensiją iki prašymo pareiškimo momento pareiškėjas veikė neteisėtai, kas taip pat sudaro pagrindą prašymą atmesti. Trečia, turi būti taikomos ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos ir šiuo, kaip savarankišku pagrindu, prašymas atmestas.

9. Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimai grindžiami prielaidomis, jog būtent dėl atsakovės kaltės buvo mokama našlių pensija. Niekaip neįrodyta, kad V. B. pateikė dokumentą, neatitinkantį tikrovės – sutuoktinio S. B. mirties liudijimą bei veikė žinomai ir sąmoningai neteisėtai, pateikiant duomenis dėl santuokos aplinkybių. Faktinė situacija akivaizdžiai įrodo, jog nuo tariamos žalos atsiradimo momento iki sprendimo priėmimo, kuriuo nuspręsta nutraukti našlių pensijos mokėjimą, atsakovas funkcijas vykdė netinkamai. Iš bylos medžiagos matyti, kad su prašymu buvo pateikti šie dokumentai: darbo knygelė, pareiškimas, pažyma apie pajamas, darbo stažo dokumentai – taigi, nėra jokių duomenų, kad buvo pateikti pareiškėjo nurodomi dokumentai ar atlikti kiti neteisėti veiksmai, sudarantys atsakovės atsakomybės pagrindą. Atsakovė yra senyvo amžiaus, faktiškai nebeprisimena to laikotarpio reikšmingų aplinkybių, bet prisimena, kad jai teko palaidoti buvusį sutuoktinį (vyrą), kuris mirė (duomenys neskelbtini), ir jai buvo išmokėta laidojimo pašalpa, ši aplinkybė ypač siejasi su 1995 m. liepos 27 d. prašymo data (momentu) ir leidžia daryti prielaidas, jog galimai buvo sumaišyti mokėjimo pagrindai ir sąlygos pagal skirtingus faktus. Be kita ko, vertinant atsakovės veiksmus, svarbu tai, kad pati kaltės sąlyga yra susijusi su intelektiniu momentu – teisiškai reikšmingų faktų suvokimu, t. y. būtina suprasti, kad našlių pensijai gauti būtina juridinių faktų sudėtis: sutuoktinio mirties faktas, santuokos buvimo faktas. Atsakovė iki pat sutuoktinio mirties glaudžiai su juo bendravo, be to, jį ir palaidojo. Pareiškėjas yra kompetentinga institucija, vykdanti funkcijas, susijusias su socialinių išmokų mokėjimu, kurio darbuotojai turėjo ir privalėjo įsitikinti, jog yra sąlygos našlių pensijai skirti, be kita ko, turėjo atsakovei išaiškinti jos teises ir pareigas, susijusias su teisės į našlių pensiją realizavimu, taip pat savo jėgomis tikrinti ir rinkti būtinus dokumentus, atlikti kitus veiksmus tam, kad nepatirtų neigiamų padarinių. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovei buvo žinoma, kaip ir kokia tvarka tokia teisė realizuotina, nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo darbuotojai svarstė ir nagrinėjo atsakovės prašymą.

10. Atsakovės vertinimu, pareiškėjas nepateikė faktų ir neįrodė, kad atsakovė veikė nesąžiningai. Pats įstatymų leidėjas yra įteisinęs draudimą išieškoti sumas, taip pat pensijas, jei jas gavęs asmuo veikė sąžiningai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.241 str. 1 d. 4 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 aiškiai nurodyta, kad tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2018 m. balandžio 26 d. byloje (pareiškimas Nr. 48921/13) Čakarevič prieš Kroatiją pripažino, kad valstybė buvo neteisi dėl to, kad tinkamai neišaiškino asmens teisių, susijusių su nedarbingumo pašalpos mokėjimu, be to, atkreipė dėmesį, kad buvo pažeisti asmens lūkesčiai (mokant socialines išmokas pasibaigus jų mokėjimo terminui), žmogaus pakankamai senyvas amžius, nepilnas vidurinis išsilavinimas rodo, kad asmeniui teisinių faktų ir reikalavimų vertinimas buvo sudėtingas, visos šios aplinkybės taip pat pagrindžia, kad atsakovė veikė sąžiningai. Nurodyti faktai, jų teisinis vertinimas rodo, kad kompetentinga institucija veikė netinkamai, tai eliminuoja atsakovės veiksmų neteisėtumą bei kitą būtiną sąlygą atsakomybei atsirasti – kaltę, ir kartu daro nuostolių priteisimą negalimą. Iš bylos dokumentų akivaizdu, kad pareiškėjo darbuotojai, priimant sprendimą dėl našlių pensijos skyrimo, neveikė tinkamai: nebuvo surinkti visi dokumentai, nesivadovauta Nuostatų 50 ir 52 punktais, be to, nepateisinamai ilgai nesiimta jokių priemonių tam, kad būtų ištaisyta neigiama padėtis. Visi išdėstyti faktai bei teismų praktikos suformuotos taisyklės pagrindžia, kad tiek iki našlių pensijos paskyrimo, tiek visą laikotarpį iki jos mokėjimo nutraukimo pareiškėjas veikė nederamai ir neprofesionaliai, ignoruodamas elementarius atidumo, rūpestingumo bei apdairumo principus, todėl prašymas turi būti atmestas.

11. Atsakovė vadovavosi CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, 1.125 straipsnio 8 dalimi ir manė, kad prašymas pateiktas praleidus terminą ieškiniui pateikti bei tokiu būdu ginti pažeistas teises. Socialinės paskirties išmokų mokėjimo klausimais, taip pat dėl našlių pašalpų gan plačiai yra pasisakę administraciniai teismai, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės.

12. Teismo posėdyje atsakovės V. B. atstovas nurodė, kad atsakovės santuokos nutraukimas buvo formalus, taip pat, jog nėra įrodymų, kad atsakovei pareiškėjas būtų išaiškinęs jos teises ir pareigas. Atsakovės atstovas nurodė, kad trys pareiškėjo sprendimai nebuvo tinkamai motyvuoti, atsakovė galimai nesuvokė jų turinio, jų neskundė. Atsakovės atstovė I. B. nurodė, kad apie našlių pensijos permokos nustatymą sužinojo 2016 m. gruodžio mėn., ji tuo metu buvo užsienyje, nebuvo asmens, galinčio padėti močiutei (atsakovei V. B.) skųsti pareiškėjo sprendimus.

II. 13. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo Fondo valdybos Mažeikių skyriaus prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismo sprendimui įsiteisėjus nurodė panaikinti Telšių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – V. B. priklausančio turto areštą ir išregistruoti turto arešto aktą iš Turto arešto aktų registro. Įsiteisėjusio sprendimo nuorašą išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – valstybės įmonei Registrų centras.

14. Teismas nurodė, kad Fondo valdybos Mažeikių skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, susidariusią dėl atsakovės kaltės.

15. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2016 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. PE_SP4-30 nurodoma, jog permoka susidarė dėl to, kad V. B., 1995 m. rugpjūčio 2 d. teikdama prašymą skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį S. B., pateikė dokumentą, neatitinkantį tikrovės, t. y. (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos su S. B. liudijimą, ir nenurodė, kad santuoka su S. B. buvo nutraukta (duomenys neskelbtini); permoka susidarė dėl išmokos gavėjo kaltės.

16. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 pateiktais išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad Fondo valdybos Mažeikių skyriui 1995 m. liepos 27 d. pareiškėjos vardu pateiktas prašymas skirti našlių pensiją. Šis prašymas pasirašytas, ginčo, jog prašymą pasirašė V. B., nėra. Minėto prašymo dėl pensijos skyrimo formoje yra dalis, skirta nurodyti asmens, pateikiančio prašymą dėl pensijos skyrimo, įsipareigojimą informuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyrių apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos paskyrimui / mokėjimui.

17. Atsakovės atstovai nurodė, kad atsakovė su S. B. gyveno kartu iki pat jo mirties, rūpinosi jo laidotuvėmis, o santuoka nutraukta formaliai, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė nesuprato, jog yra išsituokusi. (duomenys neskelbtini) ištuokos akto išraše Nr. 25 yra abiejų išsituokiančių asmenų V. B. ir S. B. parašai. Atsakovės atstovė teismo posėdyje nurodė atsimenanti, jog jos močiutė V. B. sakydavo, kad jai keista, jog gauna našlių pensiją, nors nerašė prašymo. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, prašydama skirti pensiją / ir gaudama našlių pensiją nuo 1995 m. birželio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn., nes neinformavo pareiškėjo apie faktą, kad ji su S. B. jo mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) buvo išsituokusi. Taigi byloje nustatyta, kad pareiškėja neturėjo teisės į socialinio draudimo našlių pensiją ir yra kalta dėl jos neteisėto paskyrimo ir gavimo.

18. Teismas vadovavosi ginčui aktualios redakcijos (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, 36 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje Nr. eA-1324-502/2015 ir 2016 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1884-146/2015 pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, jog Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. PE_SP5-29 „Dėl V. B. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 36 straipsnio 6 dalimi bei Nuostatų 99 ir 101 punktais, nuspręsta nuo 2016 m. gruodžio 1 d. išskaityti 20 procentų per mėnesį iš V. B. gaunamos perskaičiuotos senatvės pensijos iki bus atlyginta 7 523,87 Eur dydžio valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka, susidariusi laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.

19. Atsakovė V. B. 2016 m. gruodžio 6 d. pateikė Fondo valdybos Mažeikių skyriui prašymą, kuriame nurodė, jog sutinka, kad 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį būtų išskaityta permokai, susidariusiai nuo 1995 m. birželio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2018 m. spalio 22 d. rašte Nr. (4.18)I-201831 „Dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos grąžinimo“ nurodoma, kad per laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki šio rašto surašymo dienos kas mėnesį iš atsakovės gaunamos pensijos yra išskaitoma po 47,14 Eur per mėnesį, todėl likęs našlių pensijos permokos likutis 2018 m. lapkričio 1 dieną sudarė 6 504,59 Eur.

20. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog iš atsakovės pensijos nebuvo išskaitoma 20 procentų permokos grąžinimui, jog pareiškėjo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimas Nr. PE_SP5-29 „Dėl V. B. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“ nebebuvo (nebėra) ar nebegali būti vykdomas. Vis dėlto, net ir neturėdamas duomenų dėl negalimumo toliau atlikti permokos išieškojimo, taikant administracinę procedūrą, pareiškėjas su ieškiniu į Telšių apylinkės teismą kreipėsi 2018 m. lapkričio 29 d. dėl išieškojimo teismo tvarka, motyvuodamas tuo, jog atsakovei nustatytos permokos išieškojimas iš gaunamos senatvės pensijos vyksta nežymiai ir gali užtrukti dar 10–11 metų. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad įvertinęs tai, jog atsakovė turi nekilnojamojo turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo.

21. Taigi iš faktinių aplinkybių viseto matyti, kad nebuvo nei vieno Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje numatyto pagrindo kreiptis dėl permokos išieškojimo teismo tvarka, t. y. atsakovė gavo socialinio draudimo išmokas, mokamas jai iš fondo lėšų. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio prasme sukūrė šiai įstatymo normai prieštaraujančią teisinę situaciją, nes, esant galimybei ne teismo tvarka išieškoti permoką iš atsakovės gaunamos socialinio draudimo išmokos, neteisėtai ir nepagrįstai inicijavo permokos išieškojimą ir teismine tvarka, 2018 m. lapkričio 29 d. pateikdamas ieškinį teismui. Iš pareiškėjo teikiamų duomenų matyti, kad našlių pensijos permokos suma mažėja (nuo 7 523,87 Eur, pateikiant Telšių apylinkės teismui ieškinį, iki 6 258,09 Eur (2019 m. kovo 19 d. teismo posėdyje nurodytais duomenimis), išskaičiuojant kas mėnesį po 20 procentų iš atsakovei mokamos senatvės pensijos, taigi permoka išieškoma ne teismo tvarka. Įstatymas nenumato jokių išlygų dėl našlių pensijos gavėjų amžiaus ar turtinės padėties, išieškoti permoką teismine tvarka galima tik vienu atveju – jeigu asmuo negauna jokių socialinio draudimo išmokų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl atsakovės garbingo amžiaus ir turimo nekilnojamojo turto realizavimo atmesti kaip nepagrįsti.

22. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas dėl 6 258,09 Eur valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos priteisimo Fondo valdybos Mažeikių skyriaus naudai iš atsakovės negali būti tenkinamas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Iš bylos medžiagos matyti, kad Telšių apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi ieškovės reikalavimams užtikrinti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. areštuotas atsakovei V. B. priklausantis turtas. Teismas sprendė, kad, atmetus pareiškėjo prašymo reikalavimą, pareikštą atsakovei, jos turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės sprendimui įsiteisėjus naikintinos, o turto arešto aktas Nr. 2018066661 išregistruotinas iš Turto arešto aktų registro.

III. 24. Pareiškėjas Fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

25. Pareiškėjas nesutinka su Valstybinio socialinio draudimo fondo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies taikymu ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, kurioje išaiškinta, kad nurodyta teisė Fondo administravimo įstaigoms priimti sprendimą dėl permokos išskaičiavimo iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų nesuponuoja, kad Fondo valdybos administravimo įstaiga negali ir tokiais atvejais pasinaudoti teise dėl permokos išieškojimo kreiptis į teismą. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste operatyvesne permokos išieškojimo procedūra laikytina teisminė permokos išieškojimo procedūra.

26. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1884-146/2015 pateiktais išaiškinimais, nes paminėtos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Nurodytoje byloje pareiškėja buvo nuteista baudžiamojoje byloje pripažįstant fondo administratoriui teisę į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą civilinio proceso tvarka. Pareiškėjas mano, jog nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 suformuluotas Valstybinio socialinio draudimo fondo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies aiškinimas. Pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas, kad permokos išieškojimas teismine tvarka galimas tik vienu atveju, užkerta kelią Fondo administravimo įstaigai konkrečiu atveju objektyviai įvertinti susidariusią situaciją ir užtikrinti operatyvų permokų išieškojimą. Pareiškėjas pabrėžia, jog apeliacinio skundo surašymo dieną našlių pensijos permokos suma sudaro 6 156,61 Eur, todėl tikslina savo reikalavimo sumą.

27. Atsakovė V. B. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovė pažymi, kad teismas teisingai pažymėjo, jog nebuvo nei vieno Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje numatyto pagrindo kreiptis dėl permokos išieškojimo teismo tvarka, t. y. atsakovė gavo socialinio draudimo išmokas, mokamas jai iš fondo lėšų. Teismas pagrįstai pažymėjo, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenumato jokių išlygų dėl našlių pensijos gavėjų amžiaus ar turtinės padėties, išieškoti permoką teismine tvarka galima tik vienu atveju – jeigu asmuo negauna jokių socialinio draudimo išmokų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl atsakovės garbingo amžiaus ir turimo nekilnojamojo turto realizavimo atmestini kaip nepagrįsti. Viešosios teisės subjektas gali elgtis tik, taip kaip nustato įstatymas ar kitas teisės aktas, taigi toks subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam yra konkrečiai suteikti, plečiamasis kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas.

29. Atsakovės vertinimu, teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1884-146/2015 pateiktu išaiškinimu dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reguliavimo. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės vienu metu taikyti keletą skolos išieškojimo būdų – administracinio dokumento pagrindu ir teisminiu keliu, minima byla atitinka ginčo šioje byloje situaciją ir faktines aplinkybes, be to, kaip precedentas, ji suformuota paskiausiai. Nepaisant to, jog teismas ginčo santykiui taikė kitą prašymo netenkinimo pagrindą ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su civilinės atsakomybės taikymu, atsakovė pateikia ankstesniuose procesiniuose dokumentuose pateiktą argumentaciją, susijusią su atsakovės kalte, ir šios sąlygos santykį su pareiškėjo veikimu (neveikimu). Netgi pripažinus, jog civilinės atsakomybės taikymas atsakovės atžvilgiu galimas, turėtų būti įvertintas pareiškėjo veikimas tiek skiriant našlių pensiją, tiek ją mokant ir / ar tai dera su gero viešojo administravimo principais. Teisės aktai įpareigoja pareiškėją, kaip specialų ir profesionalų subjektą, skiriant pensijas, įdėmiai ir rūpestingai išnagrinėti ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pensijos skyrimu ir jos mokėjimu. Nepateisinamas ir tas faktas, jog pareiškėjas daugiau kaip 25 metus toleravo tokią situaciją ir neatliko jokių veiksmų, kas leido atsakovei manyti, jog našlių pensija gaunama teisėtu pagrindu.

30. Atsakovė V. B. pateiktame apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje nustatyta, kad V. B. yra kalta dėl našlių pensijos paskyrimo ir gavimo.

31. Atsakovė pažymi, kad sutinka su sprendimo rezoliucine dalimi – reikalavimo atmetimu, bet nesutinka su sprendimu motyvuojamąja dalimi, kurioje nustatyta aplinkybė dėl to, jog atsakovė kalta dėl našlių pensijos paskyrimo ir gavimo. Atsakovė veikė sąžiningai, o jos veiksmuose nėra kaltės ar nesąžiningumo. Teismas nevertino atsakovės pateiktų argumentų tiek, kiek jie susiję su kaltų veiksmų eliminavimu. Niekaip neįrodyta, kad V. B. veikė žinomai ir sąmoningai neteisėtai pateikdama duomenis dėl našlių pensijos paskyrimo bei ir ją vėliau gaunant. Teismas nepagrįstai laikė patį prašymo pateikimo faktą atsakovės kaltės įrodymu, nors byloje teigta, jog pats prašymas kelia abejonių dėl tikrosios valios išraiškos, su prašymu nebuvo pateikti minimi dokumentai, be kita ko, iš prašymo matyti, kad jis surašytas ne atsakovės ranka. Teismas nevertino, jog įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais pareiškėjui buvo suformuotos konkrečios pareigos ir įgalinimai, užtikrinant socialinių išmokų mokėjimo teisėtumą ir teisingumą. Atsakovei buvo (duomenys neskelbtini) metai (našlių pensijos skyrimo metu), be to, jos mokslinis išsilavinimas – nepilnas vidurinis, kas rodo, kad asmeniui teisinių faktų ir reikalavimų vertinimas buvo sudėtingas, byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovei buvo išaiškintos teisės ir pareigos, susijusios su teisės į našlių pensiją įgijimu, taigi visos šios aplinkybės taip pat pagrindžia, kad atsakovė santykiuose su pareiškėju veikė sąžiningai. Teismas, nustatęs faktus, jog abu asmenys (V. B. ir S. B.) iki pat vyro mirties vedė bendrą ūkį, šia aplinkybe rėmėsi pagrįsdamas atsakovės kaltę, bet akivaizdu, jog toks bendras gyvenimas atsakovei galėjo leisti suvokti, jog ji turi teisę į našlių pensiją po vyro mirties, bet ne patvirtinti sąmoningą veikimą su tikslu gauti našlių pensiją.

32. Pareiškėjas Fondo valdybos Mažeikių skyrius pateiktame atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

33. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė neturėjo teisės į našlių pensiją ir yra kalta dėl jos neteisėto paskyrimo ir gavimo. Apeliantės vertinimas, kad ji nesuvokė savo veiksmų (prašymo skirti našlių pensiją) pasekmių ir jai nebuvo išaiškintos teisės ir pareigos, yra nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė yra neveiksni ar ribotai veiksni ar dėl kitų priežasčių negali suvokti savo veiksmų pasekmių. Atsakovei našlių pensija buvo mokama pakankamai ilgą laiką, atsakovė teigė, kad nesuprato, už ką gavo šiuos pinigus, tačiau į pareiškėją nesikreipė, siekdama išsiaiškinti gaunamų išmokų paskirtį. Visa tai parodo, jog atsakovė sąmoningai nuslėpė ištuokos faktą, siekdama gauti našlių pensiją. Pareiškėjas akcentuoja, jog atsakovės prašymo pateikimo metu (1995 m. liepos 27 d.) jis negalėjo patikrinti atsakovės nurodytų duomenų apie santuoką teisingumo, nes duomenys nebuvo skaitmenizuoti. Kadangi dokumentai abejonių nekėlė, atsakovės pavardė buvo sutuoktinio, pareiškėjas atsakovės sąžiningumo ir pateiktų dokumentų teisingumu neturėjo pagrindo abejoti.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi mirusią atsakovę V. B. pakeitė jos teisių perėmėja I. B. ir pasiūlė išdėstyti savo poziciją dėl V. B. pateikto apeliacinio skundo, t. y. ar ji palaiko apeliacinį skundą, ir, esant reikalui, pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus dėl bylai aktualių aplinkybių.

35. Atsakovės teisių perėmėja I. B. pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentus palaiko. Papildomai akcentuoja, kad prašymą pildė pareiškėjo darbuotojas. Atsakovei nebuvo išaiškinta, kad santuokos nutraukimo faktas nesuteikia teisės į našlių pensiją. Prašymo pirmame ir antrame lape nurodytų datų nesutapimai taip pat rodo prašymo ydingumą ir fiktyvumą. I. B. akcentuoja, kad pensijos skyrimo pagrįstumo tikrinimas buvo inicijuotas praėjus 25 metams po jos skyrimo, kas rodo netinkamą pareiškėjo pareigų atlikimą. Jeigu teismas spręstų, jog atsakovė nepagrįstai įgijo našlių pensiją, ji prašo taikyti ieškinio senatį. Be to, akcentuoja, kad V. B. nėra vienintelis asmuo, kuris gavo našlių pensiją, bet teisiškai jos neturėjo gauti, todėl tai laikytina sistemine pareiškėjo klaida ar neapdairumu našlių pensijos skyrimo sferoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 36. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo Fondo valdybos Mažeikių skyriaus prašymo priteisti iš atsakovės I. B. (V. B. mirė bylos nagrinėjimo metu) valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoką, susidariusią dėl atsakovės kaltės.

37. Nustatyta, kad atsakovė V. B. 1995 m. rugpjūčio 2 d. Fondo valdybos Telšių skyriui (vėliau funkcijas perėmė Fondo valdybos Telšių skyrius) pateikė prašymą skirti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją už mirusį sutuoktinį S. B. Prie prašymo buvo pridėtas mirties liudijimas ir santuokos liudijimas. V. B. našlių pensija paskirta Fondo valdybos Telšių skyriaus 1995 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 1879.

38. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus direktoriaus pavedimu atliekant našlių pensijos skyrimo ir mokėjimo kontrolės procedūras, 2016 m. lapkričio mėn. buvo nustatyta, kad atsakovė V. B. su S. B. išsituokė (duomenys neskelbtini).

39. Fondo valdybos Mažeikių skyrius 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. PE_SP3-3885 nuo 2016 m. gruodžio 1 d. nusprendė nutraukti V. B. našlių pensijos mokėjimą, nes pensija paskirta neteisėtai. Fondo valdybos Mažeikių skyrius 2016 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. PE_SP4-30 nurodė, jog permoka susidarė dėl to, kad V. B., 1995 m. rugpjūčio 2 d. teikdama prašymą skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį S. B., pateikė dokumentą, neatitinkantį tikrovės, t. y. (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos su S. B. liudijimą, ir nenurodė, kad santuoka su S. B. buvo nutraukta (duomenys neskelbtini); permoka susidarė dėl išmokos gavėjo kaltės.

40. Fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. PE_SP5-29 „Dėl V. B. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo“, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 36 straipsnio 6 dalimi bei Nuostatų 99 ir 101 punktais, nuspręsta nuo 2016 m. gruodžio 1 d. išskaityti 20 procentų per mėnesį iš V. B. gaunamos perskaičiuotos senatvės pensijos iki bus atlyginta 7 523,87 Eur dydžio našlių pensijos permoka, susidariusi laikotarpiu nuo 1995 m. birželio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.

41. Pareiškėjas su ieškiniu 2018 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Telšių apylinkės teismą dėl našlių pensijos permokos išieškojimo teismo tvarka, motyvuodamas tuo, jog atsakovei nustatytos permokos išieškojimas iš gaunamos senatvės pensijos vyksta nežymiai ir gali užtrukti dar 10–11 metų. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad atsakovė turi nekilnojamojo turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą. Pagal teismingumo taisykles byla perduota nagrinėti administraciniam teismui.

42. Atsakovė V. B. manė, kad šiuo atveju turėtų būti įvertintas pareiškėjo veikimas tiek skiriant našlių pensiją, tiek ją mokant ir ar tai dera su gero viešojo administravimo principais. Teisės aktai įpareigoja pareiškėją, kaip specialų ir profesionalų subjektą, skiriant pensijas, įdėmiai ir rūpestingai išnagrinėti ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pensijos skyrimu ir jos mokėjimu. Nepateisinamas ir tas faktas, jog pareiškėjas daugiau kaip 25 metus toleravo tokią situaciją ir neatliko jokių veiksmų, kas leido atsakovei manyti, jog našlių pensija gaunama teisėtu pagrindu.

43. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo Fondo valdybos Mažeikių skyriaus prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

44. Apeliacinius skundus pateikė tiek pareiškėjas, manydamas, kad gali pasinaudoti teise dėl permokos išieškojimo kreiptis į teismą, tiek atsakovė V. B., prašydama pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje nustatyta, kad V. B. yra kalta dėl našlių pensijos paskyrimo ir gavimo.

V. 45. Sprendimai dėl paskirtos našlių pensijos mokėjimo nutraukimo ir pensijos permokos išieškojimo iš atsakovės priimti remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normomis.

46. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija) 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

47. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka.

48. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio, įtvirtinančio Fondo administravimo įstaigų teises, 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1844 redakcija) nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, aiškindama minėtas teisės normas, konstatavo, kad būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo. Nurodytos sąlygos – asmens kaltės – buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir į asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. Tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, taigi ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo (37 punktas).

50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 konstatavo, kad net nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tiek įgaliotai Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos (38 punktas). Vertinant Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, turi būti atidžiai įvertinta ir tai, ar ši institucija, kuriai įstatymais pavesta inter alia (be kita ko) užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 ir 30 str.), tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus. Be to, vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų (39 punktas).

VI. 51. Nagrinėjamoje administracinėje byloje V. B. administraciniu sprendimu buvo įgijusi teises valstybinio socialinio draudimo srityje – V. B. buvo paskirta našlių pensija, kuri mokėta 21 metus (nuo 1995 m. birželio mėn. iki 2016 m. lapkričio mėn.).

52. Po 21 metų institucija, paskyrusi V. B. našlių pensiją, administraciniu sprendimu konstatavo, kad pensija V. B. buvo mokama nepagrįstai, todėl priėmė sprendimą dėl pensijos mokėjimo nutraukimo ir permokos už visą laikotarpį išieškojimo administraciniu sprendimu iš asmens gaunamų kitų valstybinio socialinio draudimo išmokų. Taigi faktiškai institucija panaikino savo ankščiau priimtą administracinį sprendimą, kurio pagrindu V. B. buvo įgijusi teises valstybinio socialinio draudimo srityje. Vėliau institucija kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės V. B. žalos dėl neteisėtai išmokėtos našlių pensijos atlyginimą.

53. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsakovė iš esmės to neginčija, kad minėtas V. B. palankus administracinis sprendimas dėl pensijos skyrimo buvo priimtas dėl to, kad V. B. nepateikė visų dokumentų, nurodė iš dalies klaidingus faktus. Taigi asmuo savo veiksmais prisidėjo prie jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo.

54. Institucija, prieš priimdama administracinį sprendimą, privalėjo atidžiai įvertinti asmens pateiktus dokumentus bei surinkti kitus faktinius duomenis, turėjusius užtikrinti sprendimo pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju, sprendimas išieškoti permoką buvo priimtas vertinant vien dėl sprendimo besikreipiančio asmens dokumentus, kurių pagrįstumas buvo patikrintas tik po ilgo laikotarpio. Institucija, patikrinusi duomenis (anksčiau nepatikrinti, nes nebuvo skaitmenizuoti), sprendė, kad asmeniui palankus sprendimas prieš 21 metus buvo priimtas nepagrįstai. Taigi tai, kad institucija nusprendė panaikinti savo priimtą sprendimą, lėmė taip pat minėta priežastis (duomenų skaitmenizavimas ir galimybės juos lengvai patikrinti sudarymas, Lietuvos Respublikos gyventojų registro įsteigimas), taigi priežastis, susijusi su valstybės institucijų įsteigimu, veiklos pagrindais. Jeigu institucijos sprendimo panaikinimas yra lemiamas, be kita ko, pačių institucijų veiklos ypatumais, dėl kurių priimant administracinį sprendimą faktiškai nebuvo surinkti visi faktiniai duomenys, turintys užtikrinti sprendimo pagrįstumą, tai negali būti vertinama kaip faktinis pagrindas, leidžiantis institucijai spręsti dėl jos priimto sprendimo panaikinimo. Toks institucijos veikimas neatitinka gero administravimo principo.

55. Institucija, nustačiusi, kad administracinis sprendimas turi būti panaikintas ne vien dėl asmens, besikreipusio dėl tokio sprendimo, kaltės, bet iš dalies ir dėl institucijos veiksmų, paprastai neturėtų naikinti savo priimto administracinio sprendimo, nes toks panaikinimas yra nesuderinamas su gero administravimo principu. Nėra abejonių, kad viešojo administravimo institucijos, atlikdamos priskirtas funkcijas, turėtų imtis priemonių, užtikrinančių sprendimų teisėtumą. Sprendimų teisėtumas viešojo administravimo srityje yra viešasis interesas, kuris įgyvendinamas institucijose joms priimant sprendimus. Dėl būtinumo saugoti viešąjį interesą gali būti ribojamos asmens teisės. Nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad nustačius, jog asmuo neatitinka įstatyme nustatytų sąlygų našlių pensijai gauti, šios pensijos mokėjimas turėjo būti nutrauktas. Nustačius įstatymo pažeidimą, institucija galėjo svarstyti dėl asmens teisių ribojimo ir už praėjusį laikotarpį, tačiau taip pat buvo būtina svarstyti, ar toks ribojimas yra proporcingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-261-602/2018).

56. Teisėjų kolegija vertina, kad administracinio sprendimo panaikinimas ir įgytų teisių už praėjusį laikotarpį panaikinimas praėjus labai ilgam laiko tarpui – 21 metų, yra neproporcinga priemonė. Visa administracinio sprendimo panaikinimo našta negali būti perkelta asmeniui, nes toks sprendimas priklausė ne tik nuo asmens elgesio, bet ir nuo institucijos veiklos ypatumų, institucijos taikytos administracinės praktikos. Be to, visos administracinio sprendimo panaikinimo naštos perkėlimas asmeniui yra neproporcingas atsižvelgiant ir į asmens amžių, išsilavinimą. Taigi nagrinėjamu atveju institucijos taikytos priemonės vertintinos kaip neproporcingas.

57. Minėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, aiškindama Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalį, nustatančią Fondo valdybos teritorinių skyrių teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu, pabrėžė būtinumą kiekvienu atveju vertinti ir proporcingumo aspektą.

58. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir teismui pateiktų procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad pareiškėjas nevertino, ar jo priimami sprendimai ir atliekami veiksmai (kreipimais dėl žalos dėl neteisėtai išmokėtos našlių pensijos atlyginimo), kuriais yra panaikinami ankstesni tos pačios institucijos sprendimai ir paneigiamos asmeniui minėtais sprendimais suteiktos teisės, yra proporcinga priemonė asmeniui. Taigi pareiškėjas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, dėl to neteisingai taikė ir aiškino įstatymą.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui kreiptis dėl žalos dėl neteisėtai išmokėtos našlių pensijos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, o sprendimo rezoliucinę dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą atmesti. Atsakovės I. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan Vaida Urmonaitė-Maculevičienė