2016-10-12 Nr. AB-19717-3-61-3-01180-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1538-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01180-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-858(11).

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, ir Ministerijos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos 3 553,15 Eur nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Su pensijos perskaičiavimu jis nesutinka, mano, kad pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis nuostatomis, jaučiasi diskriminuojamas ir mano kad jo teisės ir teisėti interesai pažeisti.

Atsakovai atsiliepime (b. l. 14) su skundu nesutiko.

Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies normai atitikus Konstituciją, atsakovo sprendimas ginčijamu laikotarpiu perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas. Pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį jau įvykdytas, Ministerija veikia pagal įstatymus ir nėra teisės normos, pagal kurią ji galėtų ir turėtų kompensuoti pareiškėjui šį perskaičiavimą. Pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą ir nenurodė objektyvių šio termino praleidimo priežasčių, byla nutrauktina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu (b. l. 33-36) pareiškėjo A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma pasisakydamas dėl kreipimosi į teismą termino, teismas remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuota praktika, įvertinęs tai, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį, o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 13 d., t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo dienos, konstatavo, jog pareiškėjas į teismą su skundu dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo kreipėsi praleidęs nustatytą terminą, todėl šioje ginčo dalyje skundas negali būti priimamas.

Remdamasis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad Ministerijos 2000 m. rugpjūčio 8 d. išvada Nr. 16684 dėl pensijos paskyrimo už tarnybą pareiškėjui A. S. nuo 2000 m. liepos 1 d. yra paskirta 903,67 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą grąžinimo pareiškėjas 2014 m. gruodžio 16 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2015 m. sausio 22 d. 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 1D-858(11) atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą. Prie skundžiamo sprendimo atsakovas pateikė Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 2 d. pažymą Nr. 11DP(P)-4776, iš kurios matyti, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir 5 straipsnį laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais ir pažymėjo, kad kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai, sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus, priimtus 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., galėjo būti mokama, vadinasi, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus.

Pasisakydamas dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, teismas taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjo nuosavybės teisės į pensiją buvo periodiškai pažeidžiamos, o minėtu laikotarpiu susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis kompensuota nebuvo, vadinasi būtent šis turtinių teisių pažeidimas ir turėtų būti pašalintas. Pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks valstybinės pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Tačiau, vadovaujantis teismo aukščiau išdėstytais argumentais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėta, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas neprašė atnaujinti procesinio termino dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d., todėl teismas negali patenkinti šios A. S. skundo dalies.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-858(11), kuriuo atsisakyta nagrinėti jo prašymo dalį dėl pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir atsisakyta išmokėti pareiškėjo prašomą pensijos dalį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, teismas konstatavo, kad Ministerija pagrįstai atsisakė pareiškėjui išmokėti pensijos dalį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, taip pat pagrįstai atsisakė nagrinėti ir pareiškėjo prašymo dalį dėl pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, išmokėjimo, kadangi teisingai nurodė, jog remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytu 6 mėnesių termino reikalavimu dėl valstybinės pensijos ribojimo, jis šiuo atveju yra praleistas, todėl ir skundas dėl susidariusios pensijos nepriemokos, taikant laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas paliekamas nenagrinėtu. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Ministerijos sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

III. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą (procesinį dokumentą pavadinęs Prašymu dėl kreipimosi į teismą termino atnaujinimo) (b. l. 42-43), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą, atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti ir priimti skundą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pateikia šiuos argumentus:

1) apie tai, jog sumažinta valstybinės pensijos dalis jam nebus grąžinta be teismo, jis suprato tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimu žiniasklaidai. Apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, o apie tai, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė tik 2013 m. kovo 12 d. nutartyje. Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą pareiškėjas į teismą nesikreipė, manydamas, kad neteisėtai sumažinta pensijos dalis bus išmokėta. Apie tai, kad jo pensija buvo mažinama ir pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas sužinojo tik gavęs Ministerijos sprendimą, t. y., 2015 m. sausio 22 d.

2) Iki kreipimosi į teismą, pareiškėjas turėjo objektyvių aplinkybių, dėl kurių į teismą kreiptėti tik 2015 m. vasario mėnesį, nes tik tuo metu, po sunkaus gydymosi laikotarpio buvo pagerėjusi sveikata. Nuo 2012 m. birželio pareiškėjas gydosi (duomenys neskelbtini) ligą, per tą laiką padarytos 3 operacijos, sunkus gydymas tęsiamas ir šiuo metu.

3) Kreipimuisi į teismą turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas 5 metų ieškinio senaties terminas.

4) Valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas, kreipimosi į teismą terminus išskirianti teismų praktika vis dar apsunkina suinteresuotų asmenų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą.

Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 58) prašo teismo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pateikia šiuos argumentus:

1) Pareiškėjo pensija buvo mažinama pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris atitiko Konstituciją.

2) Pareiškėjas praleido 3 metų kreipimosi į teismą terminą, nenurodė to objektyvių priežasčių, todėl byla nutrauktina.

3) 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nustatė valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčą pareiškėjas A. S. iš esmės kėlė dėl jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2010-2013 metais pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, viena vertus, sprendimo rezoliucinėje dalyje nusprendė pareiškėjo skundą atmesti, prieš tai motyvuojamoje dalyje pasisakęs dėl pensijos nepriemokos, susidariusios per visą ginčo laikotarpį taikant tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, tiek 5 straipsnį, priteisimo, kita vertus, vertino, kad reikalavimas dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, priteisimo paduotas praleidus skundo padavimo terminą, todėl šioje dalyje skundas negali būti priimamas.

Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu teismo sprendimu, jo motyvais, sutinka tik iš dalies.

Pirmiausia pastebėtina, kad nors apeliaciniame skunde pareiškėjas kalba ir apie pensijos mažinimą pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, iš byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 2 d. pažymos Nr. 11DP(P)-4776 (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnybos Pažyma) matyti, kad minėtoje įstatymo nuostatoje numatytas valstybinės pensijos ribojimas pareiškėjui nebuvo taikomas, jo pensija buvo mažinama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį.

Pasisakant dėl pastarųjų nuostatų, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi pareiškėjo A. S. teisės į valstybinę pensiją pažeidimas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, pareiškėjo iš esmės apibrėžiamas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Tuo tarpu, kaip matyti iš minėtos Sveikatos priežiūros tarnybos Pažymos, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis pareiškėjo pensijai buvo taikomas tik 2010 m. sausio – 2010 m. spalio laikotarpiu, todėl dėl šio ribojimo aptarti įstatymo pakeitimai nėra aktualūs, jų taikymo laikotarpiu galiojo tik pirminė Laikinojo įstatymo redakcija.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos Pažymos, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas tiek pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, tiek pagal 5 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio, kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnį sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 metais laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 17 d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 10), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) pirmosios pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribotos valstybinės pensijos pareiškėjui buvo išmokėtos atitinkamai 2012 m. ir 2013 m. vasario mėnesiais, todėl 3 metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 metais susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. vasario 17 d. dar nebuvo pasibaigę.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Remiantis ABTĮ 101 straipsnio 7 dalimi, teismas nutraukia bylą, jei skundo nagrinėjimo metu nustato, jog skundas buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, neprašė atnaujinti praleisto skundo padavimo termino. Nepaisant to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis, t. y. teismui tik teismo posėdžio metu nustačius, jog skundo padavimo terminas yra praleistas, pareiškėjui kartu su prašymu bylą nagrinėti jam nedalyvaujant pateikus medicininį dokumentą apie jo ligą ir gydymą, teismas turėjo padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti ir tik po to spręsti dėl tokio prašymo tenkinimo ir arba, jį atnaujinus, skundo nagrinėjimo, arba, neatnaujinus ar negavus pareiškėjo prašymo, bylos nutraukimo.

Nors, minėta, pirmosios instancijos teismui prašymas dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo nebuvo pateiktas, jis suformuluotas tik pareiškėjui teikiant apeliacinį skundą, nagrinėjamu atveju šį klausimą, įvertinus pareiškėjo teisę ginti savo galbūt pažeistas teises, būti išklausytam, tai, kad prašyme bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant jis nurodė, kad egzistuoja objektyvios priežastys – liga, gydymas, pateikė tai patvirtinančius medicininius dokumentus, taip pat proceso ekonomiškumo principą, išspręs apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti grindžia ne tik tuo, kad nagrinėjamų teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas, neapibrėžtumas, bet ir individualiomis aplinkybėmis, t. y. sveikatos sutrikimais, dėl kurių jis objektyviai negalėjo laiku kreiptis į teismą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galbūt pažeistas jo teises (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, pateikė medicininius dokumentus (b. l. 30), kuriuose yra nurodyta ligos diagnozė ir duomenys, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo liga yra tokio pobūdžio, dėl kurios pareiškėjas negalėjo laiku kreiptis į teismą su skundu, konkrečiai – duomenys, kad 2012 m. birželio mėnesį pareiškėjui nustatyta (duomenys neskelbtini), taikytas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gydymas, atliktos operacijos, nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumo lygis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo liga apribojo jo galimybes laiku kreiptis į teismą ir yra objektyvi priežastis, dėl kurios turi būti atnaujinamas praleistas terminas skundui paduoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-577-520/2015).

Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjui Ministerijos 2000 m. rugpjūčio 8 d. Išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą Nr. 16684 nuo 2000 m. liepos 1 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Ginčo laikotarpiu paskirtos pensijos dydis – 989,73 Lt, o kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 1 349,73 Lt. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui nebuvo išmokėta 9 658,42 Lt, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies – 2 609,88 Lt. Pareiškėjas su 2014 m. gruodžio 16 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti sumažintą valstybinę pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį, nurodydamas, kad baigus tarnybą pablogėjo sveikata, teko išgyventi ne vieną operaciją, pateikė medicininio dokumento išrašo kopiją. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2015 m. sausio 22 d. sprendime Nr. 1D-858(11) nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo teisinį pagrindą ir, viena vertus, nurodė, kad nenagrinės pareiškėjo prašymo dalies dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, kita vertus, atsižvelgdama į visus sprendime pateiktus argumentus, konstatavo, kad pareiškėjui išmokėti nepriemokos Ministerija neturi teisinio pagrindo. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8225) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1110,15 Lt, o be valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo – iki 831,87 Lt.

Dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012 ir 2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią nepriemoką.

Kartu pastebėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad šiuo aspektu buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui A. S. 2010-2013 metais mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažintą valstybinę pensiją.

Tačiau kiek tai susiję su pensijos nepriemoka, susidariusia dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

Taigi remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2010 m. sausio-spalio mėnesiais pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina, todėl, atsižvelgiant, be kita ko, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013 pateiktą teisės aiškinimą, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteistina dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka – 755,87 Eur (2 609,88 Lt).

Pareiškėjo ginčijamame 2015 m. sausio 22 d. sprendime Nr. 1D-858(11), atsakydama į pareiškėjo prašymą, kuriuo, minėta, jis prašė išmokėti visą dėl Laikinojo įstatymo taikymo susidariusią pensijos nepriemokos, Ministerija, viena vertus nurodė, kad nenagrinės pareiškėjo prašymo dalies dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, kita vertus, atsižvelgdama į visus sprendime pateiktus argumentus, konstatavo, kad pareiškėjui išmokėti nepriemokos Ministerija neturi teisinio pagrindo, t. y. ginčijamas sprendimas patvirtina tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą. Atsižvelgiant į tai, Ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1D-858(11) dalis, susijusi su pareiškėjo prašymu priteisti pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, naikintina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeisti jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo.

Atnaujinti skundo padavimo terminą dėl reikalavimo priteisti 2010–2011 metų laikotarpiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Priteisti pareiškėjui A. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 755,87 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt penki eurai aštuoniasdešimt septyni centai) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1D-858(11) dalį, susijusią su pareiškėjo prašymu priteisti pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas