2018-10-03 Nr. AB-17265-3-61-3-03264-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3105-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03264-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 50 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, t. y. nežmoniškomis, elementarių sanitarinių ir higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, be kita ko, pažeidžiant vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normą (didžiąją kameros dalį užėmė baldai). Be to, kameroje buvo tik dvi kėdės, o suimtųjų keturi, todėl tekdavo laukti, kol pavalgys kiti suimtieji. Sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos dalies skirianti sienelė neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, tualetas buvo prie pat durų. Dėl ant langų esančių grotų nebuvo galimybės pasiekti langų. Kamerose nuo lubų krito tinkas, dažai atsilupę. Pasivaikščioti buvo vedamas kas antrą dieną, tamsiu paros metu. Duše galėjo praustis tik 15 minučių. Nebuvo leidžiama paskambinti šeimos nariams. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumų, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, taip pat priteisti iš pareiškėjo patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

4. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Tualetas nuo likusios kameros dalies yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu, pro langus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, kas atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita (ne ilgiau kaip 15 minučių). Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žala yra nepagrįstas ir traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, priteisė jam iš atsakovo 1 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė, Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

6. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. ir neprašė jo atnaujinti, o atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, minėto laikotarpio nevertino, o pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2015 m. balandžio 8 d.

7. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas iš viso ginčo laikotarpiu 127 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

8. Teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjo gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo įrengimas pablogino jo kalinimo sąlygas, pažeidė jo teises, sukėlė neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjo teisę į privatumą pažeidimu.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nuo lubų krentančio tinko ir atsilupusių dažų, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 140, Nr. 179, Nr. 186, Nr. 302, Nr. 305 ir Nr. 388 nuo lubų ir sienų tinkas nebyra, o kamerose Nr. 157, Nr. 194, Nr. 398 sienų, lubų paviršiai buvo nelygūs, atšokę dažai ir tinkas, kameroje Nr. 398 grindų danga nelygi (susidėvėjęs, suplyšęs linoleumas), kamerose Nr. 177 ir Nr. 279 sienų paviršiai vietomis buvo nelygūs, nepritaikyti valymui/dezinfekcijai. Taigi kai kuriuose kamerose buvo nustatyti tam tikri pažeidimai.

10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamai įrengto kietojo inventoriaus (kad jo yra per mažai), dėl ant langų esančių grotų (jog negali pasiekti lango), pasivaikščiojimo paros meto ir dažnumo, dušo bei skambučių.

11. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 127 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kai kurios kameros neatitiko nustatytų reikalavimų, nurodė, kad jam nekyla abejonių, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį įvertino 1 300 Eur suma, priteistina iš atsakovo.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

13. Lukiškių TI-K nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, konstatavo, jog Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Tačiau nors Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodyta, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau Lietuvos higienos normose tokie standartai nėra įtvirtinti. Be to, Lietuvos higienos normos taikomos tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K tam tikrose kamerose asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, kitose – sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 14 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. (pritaikius ieškinio senaties terminą – nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2015 m. balandžio 8 d.), atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš dalies yra pagrįstos, t. y. buvo nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K kamerose Nr. 172 ir Nr. 144, 127 dienas jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu bei tam tikri higienos normų reikalavimų pažeidimai, todėl priteisė jam 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitos pareiškėjo pretenzijos nebuvo pripažintos pagrįstomis.

16. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, jame nepagrįstai konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, todėl minėtas teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmestas.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo įrengimas pablogino jo kalinimo sąlygas, pažeidė jo teises, sukėlė neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjo teisę į privatumą pažeidimu.

19. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.).

20. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo užtikrinta. Priešingai, Lukiškių TI-K pats nurodė, jog užuolaidos buvo įrengtos tik 2017 m. (b. l. 13), t. y. jau pasibaigus ginčui aktualiam laikotarpiui. Iš to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus nagrinėjamu aspektu.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

22. Teismų praktikoje pažymėta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444‑619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

23. Nustatant pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį (1 300 Eur), pirmiausia pažymi, kad byloje konstatuoti šie pareiškėjo teisių pažeidimai: 127 dienas pareiškėjui trūko kameros ploto, 195 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu bei nustatyti tam tikri higienos normų reikalavimų pažeidimai.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartus pareiškėjo teisių pažeidimus, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 300 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl ją mažinti ar nepriteisti iš viso jokio neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė