2388f659-4995-4e8a-b666-9dcdffbd1279 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-50-331/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00184-2013-2Procesinio sprendimo kategorija: 38, 74 (S) S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 3 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Nijolės ŽalnieriÅ«nienės, dalyvaujant atsakovės atstovei U. G., vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjusi administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos R. K. skundÄ atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė: Vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 1V-833 netenkino pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo dėl pilietybės atkÅ«rimo (b. l. 14).PareiÅ¡kėja, nesutikdama su Å¡iuo sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ su skundu (b. l. 1–5) ir praÅ¡o:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymÄ Nr. 1V-833 (toliau – ir Ä®sakymas);

2) įpareigoti Vidaus reikalų ministerijÄ priimti sprendimÄ atkurti pareiÅ¡kėjai Lietuvos Respublikos pilietybę;

3) priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.PaaiÅ¡kino, jog Ä®sakymu buvo nuspręsta netenkinti jos praÅ¡ymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo. Jos tėvas E. V. L. gimė (duomenys neskelbtini), iki 1952 m. gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 1952-12-20 iÅ¡vyko už dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos ribų į (duomenys neskelbtini), nes buvo paÅ¡auktas ten atlikti privalomÄ jÄ karinę tarnybÄ , nuo 1957 m. nuolat gyveno dabartinės (duomenys neskelbtini) teritorijoje iki pat mirties (duomenys neskelbtini), nuo 1991-10-18 jis buvo (duomenys neskelbtini) piliečiu.

Taigi pareiÅ¡kėja, jos sÅ«nus A. K. (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini) ir dukra O. R. (duomenys neskelbtini) pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini), bÅ«dami E. L. palikuonimis pagal 2010-12-02 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymÄ Nr. XI-1196 (toliau – ir Pilietybės įstatymas) pateikė praÅ¡ymÄ suteikti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Kadangi jie tenkina Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies iÅ¡imties sÄ lygas ir Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, tai turi teisę neatsisakyti (duomenys neskelbtini) pilietybės. Vidaus reikalų ministerijos Ä®sakyme minima Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, kurioje faktiÅ¡kai yra dvi normos, viena iÅ¡ jų nurodo, jog bÅ«tinas yra nebuvimas kitos valstybės piliečiu.

Vis dėlto, minėtas reikalavimas yra bendro pobÅ«džio ir negali bÅ«ti taikomas asmenims, kurie tenkina Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktus, kas tiesiogiai yra numatyta Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje. Ä®sakyme nėra nurodoma jokia priežastis, kodėl pareiÅ¡kėjai ir jos vaikams netaikoma sÄ lyga, nurodyta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 arba 4 punkte. Be to, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2012-11-29 raÅ¡te Nr. (15/3-7) 10K-34582 nurodoma, kad pareiÅ¡kėjai buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę remiantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, nes ji neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali bÅ«ti kartu ir kitos valstybės pilietis, bei Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kada asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakę turimos kitos valstybės pilietybės. Å iame Migracijos departamento raÅ¡te nepagrįstos priežastys, kodėl pareiÅ¡kėja neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 arba 4 punkte nustatytų reikalavimų.

Pareiškėja mano, kad atitinka visus Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 arba 4 punkto reikalavimus todėl, kad:

1) jos senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940-06-15;

2) jis išvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini) iki 1990-03-11; 3) 1990-03-11 jo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini);

4) jis turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pilietybės įstatyme nenumatyta kitokių reikalavimų ar iÅ¡imčių, todėl Migracijos departamento paaiÅ¡kinimas nepakankamas ir prieÅ¡tarauja Pilietybės įstatymo normoms. Vidaus reikalų ministerijos Ä®sakymas yra nepagrįstas, kadangi jame nenurodomos praÅ¡ymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo netenkinimo priežastys, bei neteisėtas, kadangi neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies antro sakinio nuostatų ir Pilietybės įstatymo 3 ir 4 punktų.PareiÅ¡kėja teismo posėdyje nedalyvavo, jai apie bylos nagrinėjimo vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai (b. l. 112), todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 78 straipsnis).Atsakovė Vidaus reikalų ministerija su pareiÅ¡kėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į skundÄ (b. l. 37–39) paaiÅ¡kino, kad Ä®sakymas buvo priimtas vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir 32 straipsnio 2 punktu. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys, pagal Å¡io įstatymo 9 straipsnio 1 dalį turintys neterminuotÄ teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jÄ gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Å¡io įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktÄ gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

PareiÅ¡kėja turi neterminuotÄ teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, kuris iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. PareiÅ¡kėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė ir nėra atsisakiusi (duomenys neskelbtini) pilietybės. Vadinasi, vadovaujantis Pilietybės įstatymo nuostatomis ji gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik, jei atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktÄ .

Pilietybės įstatymo 7 straipsnis nustato atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali bÅ«ti kartu ir kitos valstybės pilietis. Lietuvos Respublikos pilietis gali bÅ«ti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vienÄ iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų: yra asmuo, iÅ¡tremtas iÅ¡ okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (7 straipsnio 2 punktas), yra asmuo, pasitraukęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11 ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (7 straipsnio 3 punktas), yra Å¡io straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (7 straipsnio 4 punktas).

PareiÅ¡kėja teigia, kad ji atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktÄ , nes yra asmens, nurodyto 7 straipsnio 3 punkte, palikuonis, t. y. teigia, kad jos protėvis pasitraukė iÅ¡ Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 PareiÅ¡kėja nurodė, kad jos tėvas E. V. L., gimęs (duomenys neskelbtini), 1952-12-20 iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos Respublikos atlikti karinę tarnybÄ (duomenys neskelbtini), nuo 1957 m. jis gyveno (duomenys neskelbtini)iki mirties (duomenys neskelbtini). PareiÅ¡kėjos manymu, tai reiÅ¡kia, kad jos tėvas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktÄ , t. y. yra „pasitraukęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11“.

Pilietybės įstatyme sÄ voka „pasitraukęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11“ nėra detaliau paaiÅ¡kinama. Teisės akte (jo dalyje) nustatytos sÄ vokos negalima nagrinėti paliekant nuoÅ¡alyje kurį nors toje sÄ vokoje vartojamÄ Å¾odį arba kuriÄ nors tos sÄ vokos apibrėžimo formuluotę, nes taip bÅ«tų ignoruojamas atitinkamo teisinio reguliavimo vieningumas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002-12-24 nutarimas), lingvistinis aiÅ¡kinimas turėtų bÅ«ti taikomas kartu pasitelkiant ir istorinį, įstatymo leidėjo ketinimų, precedentinį, istorinį metodus.

Atsakovė mano, kad Å¡ios Pilietybės įstatymo nuostatos tikslas – pilietybę atkurti tik tiems asmenims, kurie turėjo pasitraukti iÅ¡ Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 dėl iÅ¡skirtinių istorinių, politinių aplinkybių. Ä®statymo tikslÄ neteikti pilietybės bet kuriam iÅ¡ Lietuvos pasitraukusiam asmeniui okupacinio režimo laikotarpiu ne dėl iÅ¡skirtinių, o įprastų socialinių, ekonominių (tokių, kaip vedybos, darbas) motyvų, inter alia atskleidžia Pilietybės įstatymo nuostatos, kurios po 1990-03-11 iÅ¡vykusiems asmenims netaiko iÅ¡imtinių sÄ lygų atkurti prarastÄ pilietybę.

Pabrėžtina, kad 1990-03-11 sutampa su Lietuvos valstybės 1940-06-15 Sovietų SÄ jungos įvykdytos valstybės okupacijos, vėliau – aneksijos bei inkorporavimo į Sovietų SÄ jungÄ , laikotarpio pabaiga. Vadinasi įstatymo leidėjas, nesuteikdamas po 1990-03-11 iÅ¡vykusiems asmenims iÅ¡imtinių sÄ lygų, laiko juos, asmenimis, kurie sÄ moningai, dėl motyvų, nesusijusių su jokiomis istorinėmis, politinėmis priežastimis, nesusijusių su pasiprieÅ¡inimu okupaciniam režimui, praranda ryšį su Lietuvos Respublika.

Ir, prieÅ¡ingai, suteikdamas asmenims, iÅ¡vykusiems iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11, iÅ¡imtines sÄ lygas, Å¡ias nuostatas sieja su ypatingu Lietuvai istoriniu laikotarpiu – okupacija, taigi ir pasitraukimas turėtų bÅ«ti priverstinis, siejamas su istoriniais, politiniais, pasiprieÅ¡inimo okupaciniams režimui motyvais. Tai patvirtina ir įstatymo priėmimo metu iÅ¡sakyti Å¡ių nuostatų priėmimo motyvai: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012-03-13 raÅ¡te Nr. 1557 cituojamos 2010-06-01 Seimo plenarinio posėdžio iÅ¡traukos, kuriose pasitraukimas iÅ¡ Lietuvos siejamas su pasitraukimu iÅ¡ okupacinio režimo, vengimu bÅ«ti tokiame režime, toks pasitraukimas nelaikomas visiÅ¡kai laisvu valios iÅ¡reiÅ¡kimu;

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento iÅ¡vadose Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo projektui 2008-04-15 Nr. XP-2952 ir 2008-06-25 Nr. XP-2952(3), kuriose panaÅ¡ios nuostatos, t. y. sÄ voka „asmenys, pasitraukę iÅ¡ Lietuvos 1940-06-15 – 1990-03-11“ aiÅ¡kinama kaip reiÅ¡kianti asmenis, kurie ne savo valia iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos arba iÅ¡vyko dėl jiems kilusios grėsmės dėl istorinių politinių aplinkybių. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003-12-30 ir 2006-11-13 nutarimuose pažymi:

„Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiÅ¡kia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali bÅ«ti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi bÅ«ti ypač reti – iÅ¡imtiniai, kad pagal KonstitucijÄ negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai bÅ«tų ne ypač retos iÅ¡imtys, bet paplitęs reiÅ¡kinys“. Atsakovė mano, kad Pilietybės įstatymo nuostatų aiÅ¡kinimas, pagal kurį teisę į dvigubÄ pilietybę turėtų visi asmenys, kurie iki 1990-03-11 iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos dėl bet kokių priežasčių, nepagrįstai iÅ¡plėstų tokių asmenų ratÄ ir prieÅ¡tarautų Konstitucinio Teismo pateiktam iÅ¡aiÅ¡kinimui.

PareiÅ¡kėjos atveju jos tėvas iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos tarnauti Sovietų SÄ jungos karinėse pajėgose, jose tarnavo nuo 1952-12-23 iki 1980 m., taigi toks iÅ¡vykimas iÅ¡ Lietuvos tikrai negali bÅ«ti vertinamas kaip iÅ¡vykimas dėl iÅ¡skirtinių istorinių, politinių aplinkybių, okupacinio režimo grėsmės. Vien formalus vertinimas, kai nebÅ«tų atsižvelgiama į tai, kad asmuo iki 1990-03-11 iÅ¡vyko ir apsigyveno buvusios Sovietų SÄ jungos, 1940-06-15 okupavusios LietuvÄ , teritorijoje tarnauti Å¡ios valstybės (ar jos teisių perėmėjos – Rusijos Federacijos) karinėse pajėgose bei įgijo jos pilietybę, gali iÅ¡kreipti Pilietybės įstatyme nustatytÄ tikslÄ â€“ pilietybę atkurti tik tiems asmenims, kurie turėjo pasitraukti iÅ¡ Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 dėl iÅ¡skirtinių istorinių, politinių aplinkybių.

Atsižvelgdama į tai, atsakovė mano, kad ginčijamas Ä®sakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Pilietybės įstatymo nuostatas, todėl neturėtų bÅ«ti panaikintas. PareiÅ¡kėja taip pat praÅ¡o teismo įpareigoti vidaus reikalų ministrÄ priimti sprendimÄ atkurti pareiÅ¡kėjai Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartÄ yra pastebėjęs, jog administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti vieÅ¡ojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų.

Tai sÄ lygoja „valdžių padalijimo“ principas, kuris reiÅ¡kia valstybės valdžios galių paskirstymÄ skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžiÄ ir iÅ¡saugoti laisvę bei lygybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2667-12). Tai reiÅ¡kia, kad teismas negali priimti sprendimo už vieÅ¡ojo administravimo subjektÄ , tik gali jį įpareigoti iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimÄ .Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime iÅ¡dėstytus argumentus.

S k u n d a s  a t m e s t i n a s Å ioje byloje ginčas kilęs dėl Vidaus reikalų ministerijos 2012-11-21 įsakymo Nr. 1V-833 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 75). Taigi teismui svarbu nustatyti, ar buvo teisinis pagrindas netenkinti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ar 4 punktų nuostatas. Nustatyta, kad pareiÅ¡kėja, bÅ«damas (duomenys neskelbtini) pilietė (b. l. 45), 2011-11-28 praÅ¡ymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrÄ dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo (b. l. 41-43).

Kaip pagrindÄ Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti nurodė, kad jos senelis E. V. L. iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir iÅ¡ Lietuvos į (duomenys neskelbtini) pasitraukė iki 1990-03-11. Senelis E. L. buvo (duomenys neskelbtini) pilietis nuo (duomenys neskelbtini) pilietybės įstatymo įsigaliojimo dienos (1991-10-18), nuo 1975-11-25 jis buvo registruotas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mirė.Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pagal šį reikalavimÄ , atsisakymas kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Å¡io įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktus gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Teismo vertinimu, Å¡iame ginče, reikia nustatyti, ar pareiÅ¡kėja atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sÄ lygas, t. y. ar ji gali bÅ«ti pripažįstama asmeniu, pasitraukusiu iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11 ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, palikuoniu.

Migracijos departamentas 2012-11-13 teikimu Nr. (15/3-7)13P-1197 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ (b. l. 70-72), įvertinęs senelio E. V. L. iÅ¡vykimo iÅ¡ dabartinės Lietuvos Respublikos nuolat gyventi į kitÄ valstybę iki 1990-03-11 faktui patvirtinti pateiktus dokumentus: TSRS gynybos ministerijos tarnybos lapo, iÅ¡duoto E. V. L. (duomenys neskelbtini) karinio komisariato, kopijÄ , apie tai, kad papulkininkis inžinierius E. L. atliko karinę tarnybÄ , nuo 1952-12-13 iki 1953-05-04 – kursantas (Karinė dalis Nr. 01601), nuo 1953-05-05 iki 1956-04-27 – kursantas (duomenys neskelbtini) karinė prieÅ¡lėktuvinės gynybos radiotechnikos mokykla); nuo 1956 iki 1979 m.

– tarnyba PrieÅ¡lėktuvinės gynybos 21-ojo radiotechnikos pulko radiolokaciniuose padaliniuose, PrieÅ¡lėktuvinės gynybos 2-oje atskiroje armijoje; 1979-08-21 iÅ¡leistas į atsargÄ (b. l. 59–63); taip pat (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų valdybos 2011-11-16 raÅ¡tas Nr. 8-4052 (b. l. 65), kuriame nurodyta, jog E. L. – (duomenys neskelbtini) pilietis nuo (duomenys neskelbtini) pilietybės įstatymo įsigaliojimo dienos (1991-10-18), nuo 1975-11-25 jis buvo registruotas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mirė.

Atsižvelgdamas į tai, kad iÅ¡vykimas mokytis į karinę mokyklÄ ir tarnavimas Sovietų SÄ jungos karinėse pajėgose negali bÅ«ti laikomas pasitraukimu iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11 ir Å¡i aplinkybė neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nustatyto atvejo, siÅ«lė netenkinti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo dėl pilietybės atkÅ«rimo, kaip neatitinkančio Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytos sÄ lygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.Vidaus reikalų ministras 2012-11-21 įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo Nr. 1V-833 (b. l. 75), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, taip pat atsižvelgdamas į Migracijos departamento 2012-11-13 teikimÄ Nr. (15/3-7)13P-1197, nusprendė netenkinti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo.

PareiÅ¡kėja teigia, kad ji pilnai atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas sÄ lygas, jai turi bÅ«ti atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė.Teismas su Å¡iais teiginiais sutikti negali, nes Seimas (įstatymų leidėjas) sÄ vokos „asmuo, pasitraukęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11“ apibrėžimÄ Ä¯tvirtina Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmeniu pasitraukusiu iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11 laikomas iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990-03-11 iÅ¡vykęs iÅ¡ dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitÄ valstybę, jeigu 1990-03-11 jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.

Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, kuriame reglamentuojami atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Taigi Pilietybės įstatymo 7 straipsnis įtvirtina dvigubos pilietybės atvejus. Teismui įvertinus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, laiko, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis, nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis.

Å ios nuostatos negali bÅ«ti aiÅ¡kinamos izoliuotai nuo Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, pagal kuriÄ iÅ¡skyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Todėl teismas, vertindamas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas, yra saistomas pilietybės sampratÄ aiÅ¡kinančiomis oficialiomis konstitucinės doktrinos nuostatomis. Pagal Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ , visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiÅ¡kinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina – savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigÅ«nus), neiÅ¡skiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005-09-20 nutarimas).

Teismas savo priimtuose nutarimuose yra suformavęs plačiÄ Lietuvos Respublikos pilietybės oficialiÄ doktrinÄ bei atskleidęs daugelį jos aspektų, taip pat pilietybės įgijimo, pilietybės suteikimo iÅ¡imties tvarka, pilietybės grÄ Å¾inimo ir kitus klausimus. Teismas ne kartÄ yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998-11-11, 2003-12-30, 2006-11-13 nutarimai). Taigi Konstitucinis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiÅ¡kia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali bÅ«ti tik labai reti (atskiri), o dvigubos pilietybės atvejai turi bÅ«ti ypač reti – iÅ¡imtiniai. Pagal Lietuvos Respublikos KonstitucijÄ negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai bÅ«tų ne ypač retos iÅ¡imtys, bet paplitęs reiÅ¡kinys.

Tokia Konstitucinio teismo nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimÄ aiÅ¡kinančiame pačiame naujausiame Konstitucinio Teismo 2013-03-13 sprendime. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „iÅ¡skyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiÅ¡kia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali bÅ«ti nustatyti tik iÅ¡imtiniai atvejai, kada asmuo gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi bÅ«ti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai bÅ«tų tokios pilietybės draudimo, iÅ¡reikÅ¡to formuluote „niekas negali“, iÅ¡imtis, o ne šį draudimÄ paneigianti taisyklė.

Taigi, formuluotė „asmuo, pasitraukęs iÅ¡ Lietuvos“ Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės iÅ¡imtinumo principo prasme, yra asmens pasitraukimas iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11, jis negali bÅ«ti tapatinamas su bet kokiu asmens iÅ¡vykimu iÅ¡ Lietuvos. Terminas „pasitraukimas“ reiÅ¡kia asmens iÅ¡vykimÄ iÅ¡ Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Å i grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobÅ«džiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms.

Ä®vertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstÄ , asmuo, pasitraukęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11, reiÅ¡kia asmenį, kuris bÅ«damas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiÅ«rų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl Å¡ių priežasčių iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos iki 1990-03-11 bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į LietuvÄ . Å i grėsmė kiekvienu atveju turi bÅ«ti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieÅ¡ jam iÅ¡vykstant iÅ¡ Lietuvos.

Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualiÄ situacijÄ , galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimÄ iÅ¡ Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiÅ¡kėja yra palikuonis asmens, kuris iÅ¡ Lietuvos iÅ¡vyko 1952 m. gruodžio mėnesį, nes buvo paÅ¡auktas tarnauti Sovietų SÄ jungos karinėse pajėgose, mokėsi karinėje (duomenys neskelbtini) radiotechnikos mokykloje, įgijo atitinkamÄ karininko laipsnį ir atlikinėjo tikrÄ jÄ karinę tarnybÄ iki 1979-08-17.

Teismo vertinimu, toks iÅ¡vykimas dėl tarnybos kariuomenėje ir pasilikimas joje tarnauti po karinės mokyklos baigimo nepatenka į pirmiau nurodytų iÅ¡skirtinių aplinkybių sÄ raÅ¡Ä , pateisinantį asmens galimybę turėti dvigubÄ pilietybę. Dėl Å¡ios priežasties iÅ¡vykęs asmuo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme nelaikomas pasitraukusiu ir bandymas jį prilyginti Å¡iame punkte nurodytiems asmenims negalimas. PareiÅ¡kėja nėra pateikusi į bylÄ jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog yra asmens, kuris iÅ¡ Lietuvos pasitraukė dėl jam okupacinio režimo keliamos grėsmės, palikuonis.

Ä®vertinus aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumÄ , teismas daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovas, priimdamas skundžiamÄ Ä¯sakymÄ , vadovavosi galiojančių teisės aktų nuostatomis, pagrindÄ Â (iÅ¡vykimas iÅ¡ Lietuvos dėl paÅ¡aukimo atlikti karinę tarnybÄ ) suteikti pilietybę, objektyviai įvertino iÅ¡imtinumo kontekste, vidaus reikalų ministerijos 2012-11-21 įsakymas Nr. 1V-833 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti skunde iÅ¡dėstytais argumentais.Teismui pripažinus, kad ginčo įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministerijÄ priimti sprendimÄ atkurti pareiÅ¡kėjai Lietuvos Respublikos pilietybę.             Netenkinus pareiÅ¡kėjos reikalavimų, nėra teisinio pagrindo priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas (ABTÄ® 44 str.).Remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas n u s p r e n d ž i a:

             pareiÅ¡kėjos R. K. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .             Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundÄ Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui. Kolegijos pirmininkas                                                                                     Henrikas Sadauskas Teisėjai                                                                                                    Egidija Puzinskaitė                                                                                                                  Nijolė ŽalnieriÅ«nienė