2019-10-23 Nr. AB-20298-3-64-3-01543-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4289-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01543-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.1; 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą ir patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai, Pakruojo rajono savivaldybės administracijai, J. G. ir G. G. (trečiojo suinteresuoto asmens J. G. teisių perėmėjams) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su 2015 m. gegužės 20 d. skundu, prašydama: 1) panaikinti VĮ Registrų centro Šiaulių filialo (toliau – ir RC Šiaulių filialas) 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (8.4.3.) ŠG-301 „Dėl nuosavybės teisės išregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas) ir VĮ Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. cspr 1-74 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) įpareigoti RC Šiaulių filialą pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pirtis), esančią (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėja teismui 2018 m. rugsėjo 12 d. pateiktame patikslintame skunde suformulavo naują reikalavimą – įpareigoti RC Šiaulių filialą pakeisti Nekilnojamojo turto registre esančio registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, išregistruojant J. G. ir G. G. nuosavybės teises į pastatą – pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja nurodė, kad ji kreipėsi į RC Šiaulių filialą su prašymu išregistruoti J. G. nuosavybės teises į pirtį. Pareiškėja prašymą grindė tuo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog J. G. nėra pirties savininkė. J. G. pirtį ir kitus pastatus paveldėjo 1974 m. pagal savo motinos A. D. testamentą, J. G. 1974 m. vasario 25 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, o 1975 m. J. G. namų valdos pastatus perleido Pakruojo miškų urėdijai. J. G. 2000 m. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti Pakruojo rajono valdybos potvarkio ir Šiaulių apskrities viršininko įsakymo dalis dėl jos paveldėtų pastatų įteisinimo valstybės vardu bei perdavimo valdyti patikėjimo teise Pakruojo miškų urėdijai, įpareigoti panaikinti Pakruojo miškų urėdijos patikėjimo teisės į pastatus registraciją Nekilnojamojo turto registre bei, remiantis paveldėjimo teisės liudijimu, įregistruoti jos nuosavybės teises į paveldėtus pastatus.

Teismai, išnagrinėję šią civilinę bylą, nustatė prejudicinius faktus, jog (duomenys neskelbtini) mirus pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkei A. D., buvo užbaigta ūkinė knyga, o nauja ūkinė knyga J. G. vardu nebuvo užvesta, paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo įregistruotas Pakruojo rajono taryboje, J. G., išsiėmusi paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, jokių veiksmų įteisinant nuosavybę neatliko, paveldėta namų valda apie 1975 m. buvo perleista Pakruojo miškų urėdijai, ginčo pastatai nuo 1975 m. yra Pakruojo miškų urėdijos balanse.

Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 buvo patvirtintas Preičiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suprojektuotas žemės sklypas, reikalingas statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), tuo metu nuosavybės teise priklausiusiems valstybei ir patikėjimo teise valdomiems Pakruojo miškų urėdijos, naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Į šį žemės sklypą pateko ir pirtis. Pakruojo miškų urėdija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1626, namų valdos pastatus – gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), 2010 m. gruodžio 13 d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė Pakruojo rajono savivaldybei.

Pirtis į šį aktą nebuvo įtraukta, nes ji nebuvo nurodyta 1997m. kovo 5 d. suformuotoje nekilnojamųjų turto objektų techninės apskaitos/inventorizacijos byloje. J. G., sužinojusi, kad nėra atlikti pirties kadastriniai matavimai, kreipėsi į RC Šiaulių filialą su prašymu įregistruoti jos nuosavybės teises į pirtį. J. G., niekada neturėjusi teisių į pirtį, RC Šiaulių filialui pateikė paveldėjimo teisės liudijimą ir Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. išduotą pažymėjimą. J. G. prašymas buvo patenkintas RC Šiaulių filialo 2010 m. spalio 8 d. sprendimu.

Gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir kiemo statinius iš Pakruojo rajono savivaldybės pagal 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo pareiškėja ir jos sutuoktinis P. Z.. Šiame sandoryje pirtis nebuvo paminėta. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyrius (toliau – ir NŽT Pakruojo skyrius) savo sprendimais pakeitė Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 patvirtintu Preičiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu suprojektuoto žemės sklypo ribas ir išskyrė sklypo dalį, reikalingą J.

G., neva, nuosavybės teise priklausančiai pirčiai eksploatuoti. Šie administraciniai aktai buvo panaikinti tuometinio Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-25-257/2014. Susiklosčiusi padėtis, kai Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 patvirtintu Preičiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu statiniams, esantiems (duomenys neskelbtini), naudoti pagal tiesioginę paskirtį suprojektuotas žemės sklypas, į kurį patenka ir pirtis, pažeidžia pareiškėjos teises, kadangi jos namų valdoje ir faktiškai naudojamame žemės sklype esanti pareiškėjos nuosavybės teise nevaldoma pirtis trukdo užbaigti žemės sklypo pirkimo iš valstybės procedūras.

RC Šiaulių filialas ir Registrų centras skundžiamais sprendimais atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį, motyvuodami tuo, kad nėra nuginčyti jos nuosavybės teisės į pirtį įregistravimo pagrindai, nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pasibaigė J. G. nuosavybės teisė į pirtį ar kad pasibaigė šios daiktinės teisės turėtojas. Tokie sprendimai yra nepagrįsti, nes pareiškėja prie prašymo pateikė duomenis apie teismo sprendimą, kuriame buvo konstatuota, jog J. G. niekada nuosavybės teisių į ginčo pirtį įgijusi nebuvo, ir toks dokumentas yra pagrindas nuosavybės teisei išregistruoti.

RC Šiaulių filialas ir Registrų centras turi duomenis, kurie paneigia, jog paveldėjimo teisės liudijimas ir Pakruojo seniūnijos išduotas pažymėjimas patvirtina J. G. nuosavybės teisę į pirtį ir kad nekilnojamojo daikto turėtojas yra pasikeitęs. RC Šiaulių filialas privalėjo vertinti J. G. pateiktus dokumentus ir spręsti, ar jie patvirtina jos nuosavybės teises į pirtį, bei teismų sprendimus, kuriuose konstatuojama, kad J. G. nuosavybės teisės į šį statinį neįgijo. Šiaulių apygardos prokuratūra 2014 m. gegužės 29 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nurodė, jog J.

G. nusikalstama veika, apgaule įgyjant svetimą turtą, galimai kvalifikuotina kaip baudžiamasis nusižengimas, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Registrų centras atsakyme prokuratūrai nurodė, kad jeigu registravimo metu kartu su kitais dokumentais būtų buvę pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis ir (ar) Pakruojo miškų urėdijos 2000 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. 249, juose minimas pastatas – pirtis būtų identifikuotas kaip tas pats pastatas – pirtis, ir būtų atsisakyta registruoti J.

G. nuosavybės teisę į pirtį.

4. Pareiškėja tvirtino, jog aplinkybę, kad J. G. pateikti dokumentai – paveldėjimo teisės liudijimas ir Pakruojo seniūnijos pažyma – nepatvirtino jos nuosavybės teisių į pirtį ir kad J. G. nuosavybės teisės į statinį buvo įregistruotos nepagrįstai, nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje. Nekilnojamojo turto registre po J. G. mirties, remiantis 2018 m. birželio 7 d. išduotu paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu Nr. 1-3547, buvo įregistruotos J. G. ir G. G. nuosavybės teisės į pirtį.

Pareiškėja, remdamasi bendruoju teisės principu, kad iš neteisės teisė neatsiranda, teigė, kad J. G. įpėdiniai – tretieji suinteresuoti asmenys J. G. ir G. G. – negalėjo įgyti jokių nuosavybės teisių, nes jų J. G. ir neturėjo, o nesant neteisėtos J. G. nuosavybės teisių į pirtį registracijos, nebūtų pagrindo ir J. G. ir G. G. nuosavybės teisių registracijai. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, teigė, kad ji laikytina suinteresuotu asmeniu, kuris sužinojęs, jog į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, turi teisę pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų.

Pareiškėja, kreipdamasi į RC Šiaulių filialą, ir prašė pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, kadangi jos pateikti dokumentai nepatvirtino nuosavybės teisių į pirtį. Pareiškėja, remdamasi 2017 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-157-492/2017, teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad netikslių ir klaidingų Nekilnojamojo turto registro duomenų taisymas turi būti atliekamas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nuostatomis.

Minėtoje byloje kaip tik ir buvo nustatyta, kad įrašai apie nekilnojamojo daikto ir asmens nuosavybės teisių į jį registravimą neatitinka registro tvarkytojui pateiktų dokumentų, kurių pagrindu ginčo duomenys buvo įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, todėl teismai panaikino tokius įrašus, kaip neatitinkančius pateiktų dokumentų ir atliktus nesant teisės aktų reikalavimus atitinkančių duomenų apie asmens nuosavybės teisių įgijimo pagrindą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė ir tai, kad ginčo duomenų neatitikimas registro tvarkytojui pateiktiems dokumentams buvo akivaizdus.

Pareiškėja vertino, kad nagrinėjamoje byloje akivaizdu, jog J. G. pateikti dokumentai nepatvirtina jos nuosavybės teisių į pirtį.

5. Atsakovas RC Kauno filialas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad duomenys į Nekilnojamojo turto registrą įrašomi registro tvarkytojui pateiktų dokumentų pagrindu, o Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys ne ginčo tvarka gali būti pakeisti tik tokius pakeitimus įrodančių dokumentų, išvardintų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu. J. G. nuosavybės teisės į pirtį buvo įregistruotos remiantis jos pateiktu 2010 m. rugsėjo 29 d. prašymu, notariškai patvirtintu 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimu reg. Nr. 1038, Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimu ir Šiaulių apskrities archyvo 2010 m. sausio 6 d. raštu Nr. PŽ‑22(8.4).

Šie dokumentai buvo pakankami, kad pirtis ir J. G. nuosavybės teisės į ją būtų įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, tvirtino, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarime yra nurodyta, kad J. G. nepanaudojo nė vieno neteisėto dokumento, Registrų centras pateikė iš Šiaulių apskrities archyvo gautus dokumentus, paveldėjimo teisės liudijimą, registruotą ir patvirtintą notaro, Pakruojo seniūnijos išduotą 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą ir kitus dokumentus, kuriuose nėra suklastojimo žymių.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kaip viešojo administravimo subjektas, įregistruodamas (išregistruodamas) nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, privalo vadovautis viešojo administravimo srityje galiojančiais principais. Pareiškėjos atstovas kreipėsi į RC Šiaulių filialą su 2015 m. vasario 10 d. prašymu išregistruoti J. G. nuosavybės teisę į pirtį, kurį grindė citatomis iš teismų sprendimų ir nutarčių. RC Šiaulių filialas vertino, kad pareiškėjos nurodytuose teismų procesiniuose dokumentuose teritoriniam registratoriui nebuvo suformuluota įpareigojimų atlikti tam tikrus veiksmus, be to, dokumentų, kurių pagrindu buvo įregistruota J.

G. nuosavybės teisė į pirtį, nuginčijimas ar J. G. nuosavybės teisių į pirtį išregistravimas, ar kitų asmenų nuosavybės teisių į pirtį nustatymas nebuvo nurodytų teismo bylų dalykas. Tuo metu, kai J. G. kreipėsi į atsakovą dėl pirties įregistravimo, nei šis statinys, nei daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą yra išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas.

Pareiškėja dokumentų, patvirtinančių daiktinių teisių pasibaigimą, nepateikė, todėl atsakovas jos prašymą atmetė. Atsakovas pažymėjo, kad J. G. ir G. G. nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo faktą patvirtino šių asmenų pateiktas paveldėjimo teisės liudijimas. Šis dokumentas yra galiojantis, todėl pagrindo atsisakyti įregistruoti J. G. ir G. G. nuosavybės teises į pirtį nebuvo.

7. Administracinėje byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvavusi J. G., mirusi (duomenys neskelbtini), teismui pateiktame prašyme nurodė, kad nebuvo rasta jokių turto perleidimo dokumentų. Paveldėjimo dokumentą įteikė Pakruojo rajono vykdomojo komiteto sekretorei, daug kartų kreipėsi į archyvą, 2010 m. gavo atsakymą, kad Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėse knygose yra įrašas, jog A. D. turėtus pastatus paveldėjo J. G.. Pirtį pastatė jos tėvai savo žemėje.

8. J. G. teisių perėmėjai tretieji suinteresuoti asmenys J. G. ir G. G. atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Nurodė, kad jiems, kaip J. G. turtą paveldėjusiems vaikams, Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarė 2018 m. birželio 7 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. Pagal šį liudijimą tretieji suinteresuotieji asmenys paveldėjo pirtį. Be to, remdamasis šiuo liudijimu, RC Šiaulių filialas 2018 m. birželio 19 d. Nekilnojamojo turto registre įregistravo trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į pirtį. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės į pirtį pagrindas – paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas – yra nenuginčytas ir galiojantis, todėl Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 5 punktu, yra įregistruotos teisėtai.

Nenuginčytas ir galiojantis yra ir J. G. 1974 m. vasario 25 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Pažymėjo, kad nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-145-662/2017 nesprendė ginčo dėl J. G. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. J. G. 1974 m. išduotame paveldėjimo teisės liudijime yra aiškiai nurodyta, jog išduodant liudijimą buvo žinomas toks turtas: gyvenamasis namas, tvartas-daržinė, lauko virtuvė ir pirtis. 1975 m. neišaiškintomis aplinkybėmis pastatai, išskyrus pirtį, buvo perleisti Pakruojo miškų urėdijai; 1997 m. kovo 5 d. nekilnojamojo turto objektų techninės apskaitos/inventorizacijos byloje pirtis nebuvo pažymėta;

Šiaulių apskrities viršininko 1997 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 374 patvirtintame teisiškai registruotų pastatų sąraše pirtis nenurodyta; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. lapkričio 17 d. nutarime Nr. 1626 „Dėl valstybės įmonių miškų urėdijų turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ pirtis irgi nenurodyta; valstybės turto, perduodamo savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo akte, kuriuo visa namų valda (gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, malkinė, kiemo statiniais) 2010 m. gruodžio 13 d. buvo perduota Pakruojo rajono savivaldybei, pirtis nenurodyta; pirtis nebuvo parduota pareiškėjai pagal 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį, be to, ji nenurodyta ir 2013 m. birželio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime Nr. SN43-1854, kurio pagrindu pareiškėja paveldėjo statinius, įrašytus Nekilnojamojo turto registre esančiame registre Nr. 40/15134.

Tuo metu, kai J. G. padavė 2010 m. rugsėjo 29 d. prašymą įregistruoti pirtį ir nuosavybės teises į ją, Pakruojo miškų urėdija turto patikėjimo teise valdė tik gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir kiemo statinius. Nei pareiškėja, nei jos atstovas negali būti laikomi suinteresuotaisiais asmenimis, nurodytais Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 punkte.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Pakruojo rajono savivaldybės administracija atsiliepime nuomonės dėl pareiškėjos skundo nepareiškė.

11. Administracija patvirtino, kad ji neturi jokių daiktinių teisių į pirtį. Pakruojo miškų urėdija 2010 m. gruodžio 13 d. valstybės turto, perduodamo savivaldybės nuosavybėn, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. B6(3.40)-148 perdavė, o Pakruojo rajono savivaldybė priėmė valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą pagal priedą. Šio priedo 14-18 eilutėse yra aprašytas perduodamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau į perduodamų pastatų sąrašą pirtis neįrašyta. Administracija, remdamasi 1997 m. suformuota Nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byla Nr. 65/6497, nurodė, kad ji neturi jokių duomenų apie pirtį, nei kaip savarankišką nekilnojamąjį daiktą, nei kaip pagrindinio daikto – gyvenamojo namo – priklausinį. Tuo atveju, jeigu pirtis, kaip gyvenamojo namo priklausinys, būtų buvęs, jis būtų pažymėtas dokumentuose.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Pakruojo miškų urėdija, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra VĮ Valstybinių miškų urėdija, atsiliepime nuomonės dėl pareiškėjos skundo nepareiškė.

13. Urėdija patvirtino, kad į pirtį pretenzijų neturi. Remdamasi buhalterinės apskaitos duomenimis, Urėdija nurodė, kad 1975 m. perėmė, o 2010 m. gruodžio 13 d. perdavimo-priėmimo aktu Administracijai perdavė tik gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir kiemo statinius.

14. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-145-662-2017 pareiškėjos apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimas panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 14 d. sprendimu, be kita ko, pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas, išanalizavęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėja negali būti priskirta pirties teisių turėtojos dėl pasibaigusios J. G. nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą ar dėl šios teisės pasikeitimo kategorijai, nes pareiškėja nepateikė jokių nustatytos formos ir turinio dokumentų, patvirtinančių, kad ji įstatymo nustatyta tvarka įgijo nuosavybės teises į pirtį.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003, nustatė, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 21-343-2002, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis, proceso dalyviais buvo ieškovė J. G., atsakovai Pakruojo miškų urėdija, Pakruojo rajono savivaldybė, Šiaulių apskrities viršininko administracija, tuometinės Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialas ir R. V.. Pareiškėja minėtos civilinės bylos proceso dalyve nebuvo, todėl ji negali būti priskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 28 punkte nurodytai proceso, kurio metu priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ir (ar) pasibaigimo, dalyvio kategorijai.

19. Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir Nuostatų 28 punkto prasmę, pareiškėja negali būti priskirta kategorijai asmenų, turinčių teisę reikalauti, kad RC Šiaulių filialas patikslintų ir ištaisytų netikslius ir klaidingus Nekilnojamojo turto registro duomenis apie nuosavybės teises į pirtį.

20. Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities viršininkas 2008 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-2482 patvirtino Pakruojo rajono Preičiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame Pakruojo miškų urėdijai buvo suprojektuotas 0,50 ha žemės sklypas Nr. 1050-12 (Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos Preičiūnų kadastro vietovės 2007 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme suformuotų žemės sklypų sąrašo 58-oji eilutė). Nurodytas žemės sklypas buvo suformuotas jame esantiems pastatams, kuriuos tuo metu valdė Pakruojo miškų urėdija, eksploatacijai. Pareiškėja skunde nurodė, kad į šio žemės sklypo teritoriją patenka ir pirtis, kurios ji nevaldo nuosavybės teise; tokia susiklosčiusi faktinė situacija pažeidžia jos teises, nes jos namų valdoje ir faktiškai naudojamame žemės sklype esantis nekilnojamasis daiktas, kurio ji nevaldo nuosavybės teise, trukdo užbaigti žemės sklypo pirkimo iš valstybės procedūras. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, vertino, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies prasmę pareiškėja laikytina asmeniu, turinčiu suinteresuotumą, jog Nekilnojamojo turto registre būtų įrašyti tikslūs ir teisingi duomenys apie nuosavybės teises į pirtį, o netikslūs ir klaidingi duomenys – ištaisyti.

21. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo Nekilnojamojo turto registre ištaisyti netikslius ir klaidingus duomenis apie nuosavybės teises į pirtį pagrįstumo, turi būti vadovaujamasi Nuostatų 116 punktu, numatančiu, kad techninės klaidos gali būti taisomos tik tuo atveju, jeigu toks taisymas nepažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, J. G. nuosavybės teisės į pirtį buvo įregistruotos 2010 m. spalio 8 d., tenkinant jos 2010 m. rugsėjo 29 d. prašymą ir remiantis kartu su prašymu pateiktais 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimu registro Nr. 1038 ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimu. Pagal 1974 metais galiojusį Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Lietuvos TSR CK) 598 straipsnį, įpėdiniai, šaukiami paveldėti pagal įstatymą arba pagal testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarinę kontorą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje paveldėjimo teisės liudijimas suprantamas kaip oficialus palikimo priėmimo faktą ir teisę į palikimą patvirtinantis dokumentas. Notarine tvarka 1974 m. vasario 25 d. išduotame paveldėjimo teisės liudijime registro Nr. 1038 nurodyta, kad A. D., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimo paveldėtoja yra J. G., o išduodant šį liudijimą buvo žinomas toks (duomenys neskelbtini) esantis turtas: gyvenamasis namas, tvartas-daržinė, lauko virtuvė ir pirtis. Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjime nurodyta, kad šios seniūnijos ūkinėse knygose 1973–1974 m. esančio įrašo duomenimis, J. G. vardu registruota pirtis, pastatyta 1935 m., esanti (duomenys neskelbtini). Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos pažymėjimas buvo išduotas remiantis Šiaulių apskrities archyvo 2010 m. sausio 6 d. pažymėjimu Nr. PŽ-22(8.4) „Dėl pastatų įregistravimo“. Šiame pažymėjime nurodyta, kad Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) 1973‑1974 m. ūkinėse knygose yra įrašas, jog A. D. turėtus pastatus paveldėjo J. G.. Nurodytus duomenis patvirtina Šiaulių apskrities archyvo išduotos Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) 1973-1974 metų ūkinių knygų A. D. vardu vestos asmeninės sąskaitos Nr. 513 kopijos.

22. Teismas, vertindamas Šiaulių apskrities archyvo duomenis iš Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) 1973–1974 m. ūkinių knygų, atsižvelgė į tai, kad iki 1965 m. sausio 1 d. Lietuvos teritorijoje galiojo Rusijos Tarybų Socialistinės Federacinės Respublikos 1922 m. civilinis kodeksas, kurio 185 straipsnyje buvo nustatyta, jog nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, registruojama DŽDT (darbo žmonių deputatų tarybų) vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose. Iš esmės analogiškas reikalavimas buvo įtvirtintas ir nuo 1965 m. sauso 1 d. įsigaliojusio Lietuvos TSR CK 255 straipsnyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (žr., pvz., 1999 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/1999; 2001 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2001; 2003 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003 ir kt.).

23. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog J. G. nuosavybės teisės į pirtį buvo įregistruotos 2010 m. spalio 8 d., turi būti taikomas tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintas Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas (toliau – ir Sąrašas). Sąrašo 1 punkte buvo nurodyta, kad šiame sąraše nurodyti dokumentai, teiktini Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant statinius, įsigytus ar pastatytus, iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija ir kurie įrašymo į ūkines knygas momentu buvo kaimo vietovėje ir iki šiol neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pagal Sąrašo 2.1 punktą, pastatyti seni statiniai Nekilnojamojo turto registre registruojami pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį ir dokumentus, tarp jų – savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu statiniai pastatyti iki 1989 m. sausio 1 d. įskaitytinai.

24. Teismas iš aptarto teisinio reguliavimo padarė išvadą, kad 1974 m. vasario 25 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas registro Nr. 1038, Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimas, parengtas remiantis Šiaulių apskrities archyvo išduotais Pakruojo rajono (duomenys neskelbtini) 1973–1974 m. ūkinių knygų A. D. vardu vestos asmeninės sąskaitos Nr. 513 duomenimis, laikomi tinkamais dokumentais, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre galėjo būti įregistruotos nuosavybės teisės į statinį, be to, šie dokumentai patvirtina išvadą, kad J. G. nuosavybės teises į pirtį įgijo paveldėjimo keliu.

25. Pagal tuometinės Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos 1974 m. birželio 26 d. priimto Lietuvos TSR valstybinio notariato įstatymo 31 straipsnį, tarp suinteresuotų asmenų kilusį ginčą dėl teisės, pagrįstą atliktu notariniu veiksmu, nagrinėjo teismas arba arbitražas. Sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Ši nuostata nėra pasikeitusi ir bylos nagrinėjimo metu.

26. Teismas sprendė, kad siekiant paneigti prieš tai išvardintų dokumentų, t. y., 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo registro Nr. 1038 ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimo pagrindu atsiradusias J. G. nuosavybės teises į pirtį, pareiškėja privalo pateikti teismo priimtus sprendimus, kuriais šie asmens nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai būtų pripažinti negaliojančiais teisės aktų nustatytais pagrindais.

27. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos teiginius, jog J. G. nuosavybės teisė į pirtį paneigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003, taip pat, kad RC Šiaulių filialui, kaip teisminių procesų dalyviui, buvo žinomas faktas, jog J. G. pirtį 1975 m. perleido Pakruojo miškų urėdijai.

28. Teismas, išanalizavęs kasacinės instancijos teismo 2003 m. kovo 26 d. nutarties konstatuojamoje dalyje išdėstytus motyvus, vertino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, jog J. G. po savo motinos mirties paveldėjo namų valdą, o po to ją perleido Pakruojo miškų urėdijai, kuri įsigytus pastatus apskaitė savo balanse ir juos valdė. Teismas sprendė, kad šie ir kiti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutarties motyvai, susiję su paveldėjimo teisės liudijimo vertinimu civilinėje byloje nagrinėto ginčo kontekste, negali būti vertinami kaip teismo civilinio proceso normų nustatyta tvarka suformuluotas sprendimas pripažinti paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu. Be to, teismas pažymėjo, jog kasacinės instancijos teismo išvada, kad J. G. paveldėtą namų valdą perleido Pakruojo miškų urėdijai, leidžia teigti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visgi sprendė, kad šis juridinis asmuo namų valdos statinius iš J. G. įsigijo kaip iš teisėtos savininkės. Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarime „Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo byloje Nr. 40-9-640-13“ konstatuota, kad J. G., įregistruodama nuosavybės teisę į pirtį nė vieno neteisėto dokumento nepanaudojo, o Registrų centrui pateikė iš Šiaulių apskrities archyvo gautus dokumentus, notaro registruotą ir patvirtintą paveldėjimo teisės liudijimą, Pakruojo rajono savivaldybės Pakruojo seniūnijos išduotą pažymėjimą ir kitus dokumentus, kuriuose nėra suklastojimo žymių.

29. Teismas pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija (registro Nr. 40/15134) duomenys patvirtina, kad 1997 m. gegužės 30 d. buvo įregistruoti Pakruojo miškų urėdijos patikėjimo teise valdomi statiniai – gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, malkinė ir kiemo statiniai (šulinys), esantys (duomenys neskelbtini). Valstybės teisės į šiuos pastatus buvo įregistruotos remiantis Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1997 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 374 „Dėl teisinės pastatų registracijos Pakruojo rajone“, kurio priedo 11-oje eilutėje išvardinti (duomenys neskelbtini) esantys statiniai – gyvenamasis namas, daržinė, tvartas, malkinė, šiems statiniais suteiktas bendras inventorinis Nr. 6497, jų valdytoja yra Pakruojo miškų urėdija.

30. Pakruojo girininkijos užsakymu 1997 m. kovo 25 d. parengtos nekilnojamojo turto objektų techninės apskaitos/inventorizacijos bylos Nr. 6497 duomenimis, (duomenys neskelbtini), 107 kvartale buvo inventorizuoti tik prieš tai išvardinti pastatai, lape „Pastatų ir statinių charakteristikos“ duomenų apie 1935 m. statybos pirtį neįrašyta. Pakruojo miškų urėdija 2017 m. liepos 17 d. rašte Nr. S-(3.43)-184 „Dėl paaiškinimų pateikimo“ nurodė, jog (duomenys neskelbtini), esantys pastatai ir statiniai, remiantis 2002 m. metinės inventorizacijos apskaitos duomenimis, Pakruojo miškų urėdijos balanse apskaitomi nuo 1975 m. Iš esmės analogiškus duomenis Pakruojo miškų urėdija nurodė savo atsiliepime, be to, šis trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad į pirtį jokių pretenzijų neturi.

31. Nurodytos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad 2010 m. spalio 8 d., t. y. kai RC Šiaulių filialas įregistravo J. G. nuosavybės teisės į pirtį, šis nekilnojamasis daiktas ir nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos.

32. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 1626 „Dėl valstybės įmonių miškų urėdijų turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ patvirtinto Savivaldybių nuosavybėn perduodamo valstybės įmonių Miškų urėdijų patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto sąrašo 46-50 eilutėse išvardinti pastatai – gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, malkinė ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), kuriuos valdė Pakruojo miškų urėdija ir kurie buvo perduodami Pakruojo rajono savivaldybei. Pakruojo rajono savivaldybė šiuos statinius iš Pakruojo miškų urėdijos perėmė pagal 2010 m. gruodžio 13 d. valstybės turto, perduodamo savivaldybės nuosavybėn, perdavimo ir priėmimo aktą Nr. B6(340)-148. Šio akto priedo „Valstybės turto, perduodamo Pakruojo rajono savivaldybės nuosavybėn“ sąrašo 14‑18 eilutėse nurodyti prieš tai išvardinti nekilnojamieji daiktai. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2006 m. gruodžio 12 d. – 2010 m. gruodžio 27 d. laikotarpiu į gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), buvo registruotos Lietuvos Respublikos, o po to iki 2011 m. balandžio 8 d. – Pakruojo rajono savivaldybės nuosavybės teisės.

33. Byloje esančios 2011 m. balandžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 1165, duomenimis, pardavėja Pakruojo rajono savivaldybė pirkėjui P. Z. pardavė gyvenamąjį namą, kluoną, tvartą, malkinę ir inžinerinį statinį-kiemo statinį (šulinį). P. Z. ir V. Z. tik į šiuos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgytus pastatus įregistravo bendrosios jungtinės nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Teismas sprendė, kad P. Z., pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtino, kad jis, remdamasis 2010 m. gruodžio 13 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. B6(340)-148, Nekilnojamojo turto registro pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą ir 2011 m. kovo 21 d. pažyma Nr. 44-3080896, įsitikino, jog tik tokie statiniai nuosavybės teise priklausė Pakruojo rajono savivaldybei.

34. Teismas, apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į teisminę praktiką, darė išvadą, kad RC Šiaulių filialas, gavęs J. G. prašymą Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pirtį ir jos daiktines teises į ją bei J. G. nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus – notaro patvirtintą 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimą registro Nr. 1038 ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimą, neturėjo akivaizdaus pagrindo abejoti šių dokumentų tinkamumu bei juose esančių duomenų teisingumu ir atsisakyti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą ir asmens nuosavybės teises į jį. Pareiškėja, per savo įgaliotą atstovą 2015 m. vasario 10 d. pateikusi prašymą pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, teismo baigiamųjų procesinių dokumentų, kuriais būtų pripažinti negaliojančiais notaro patvirtintas 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimas registro Nr. 1038 ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimas, taip paneigiant J. G. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, nepateikė.

35. Teismas apibendrino, kad nėra pagrindo teigti, jog Nekilnojamojo turto registre 2010 m. spalio 8 d. įrašyti duomenys apie J. G. nuosavybės teises į pirtį akivaizdžiai neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, ar kad įrašant šiuos duomenis į Nekilnojamojo turto registrą buvo padaryta techninio pobūdžio klaidų.

36. Teismas vertino, kad pareiškėjos skundžiami Sprendimas ir Komisijos sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimams: sprendimai pagrįsti faktiniais duomenimis ir teisės normomis, juose pateikti argumentai, kuriais viešojo administravimo subjektai pagrindė priimamus sprendimus.

37. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamus Sprendimą ir Komisijos sprendimą. Netenkinus šio reikalavimo, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl RC Šiaulių filialo įpareigojimo pakeisti Nekilnojamojo turto registre esančio registro Nr. 44/1377723 duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises (bylos nagrinėjimo metu – istorinis įrašas) bei J. G. ir G. G. nuosavybės teises į pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).

III. 38. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą ir patikslintą skundą tenkinti.

39. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenustatė bylai esminę reikšmę turinčių aplinkybių, netinkamai išaiškino bei pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

40. Pareiškėja pažymi, kad dėl 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo registro Nr. 1038 ir Pakruojo rajono Pakruojo seniūnijos 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimo, kaip nuosavybės teises nepatvirtinančių dokumentų, yra pasisakyta teismų sprendimuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA‑145-662/2017). VĮ RC Šiaulių filialas šiose bylose dalyvavo kaip atsakovas, todėl jam buvo žinomos bylose nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės apie pirties perleidimo 1974–1975 m. kitam asmeniui faktą ir kad J. G. nėra pirties savininkė. Civilinėje byloje buvo nustatytas faktas, kad paveldėtas nekilnojamasis turtas, tame tarpe ir pirtis, apie 1975 m. buvo perleistas Pakruojo miškų urėdijai, kuris patvirtintas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje, todėl nagrinėjamoje administracinėje byloje negali būti nustatinėjamas iš naujo ar kvalifikuojamas kitaip, nei nustatyta ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

41. Pareiškėja akcentuoja, kad ji niekada neįrodinėjo, jog yra pirties savininkė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kad ji nepateikė dokumentų, jog yra pirties turėtoja ir todėl nelaikytina asmeniu, galinčiu reikalauti ištaisyti klaidingus Nekilnojamojo turto registro duomenis apie nuosavybės teises į pirtį, yra išdėstyti netinkamai įvertinus bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą. Teismas nepagrįstai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnį, kai turėjo remtis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostata.

42. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo byloje Nr. 40‑9‑640-13, kuriame nurodyta: „Gautame atsakyme iš VĮ „Registrų centras“ nurodoma < ... > Jeigu registravimo metu, kartu su kitais dokumentais pateikus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-03-26 nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003 ir/ar Pakruojo miškų urėdijos 2000-08-22 pažymą Nr. 249, juose minimas pastatas – pirtis, nekreipiant dėmesio į jo likutinę vertę, būtų identifikuotas, kad tai yra tas pats pastatas – pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), būtų atsisakyta registruoti J. G. nuosavybės teisę į pastatą – pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).“

43. Pareiškėja teigia, kad nors šioje byloje buvo nustatyta, jog Urėdija neturi pretenzijų į pirtį, taip pat nėra nustatyta, kad pirtis buvo perduota Pakruojo rajono savivaldybei ar perleista P. Z., tačiau tai nereiškia, jog pirtis priklausė J. G., o dabar – jos įpėdiniams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatyta, kad pirtis iki jos ir J. G. nuosavybės teisių į ją registracijos Nekilnojamojo turto registre priklausė valstybei.

44. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

45. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nėra pirties savininkė, ji taip pat nebuvo 2002 ir 2003 m. vykusių teisminių procesų dalyve, todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir Nuostatų 28 punkto prasmę pareiškėja negali būti priskirta kategorijai asmenų, turinčių teisę reikalauti, kad RC Šiaulių filialas patikslintų ir ištaisytų netikslius ir klaidingus Nekilnojamojo turto registro duomenis apie nuosavybės teises į pirtį.

46. Atsakovas teigia, kad pareiškėja 2015 m. vasario 10 d. kreipėsi su prašymu į teritorinį registratorių pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, o ne ištaisyti klaidingus duomenis Nekilnojamojo turto registre. Versiją, kad pareiškėja kreipėsi į teritorinį registratorių dėl klaidingų duomenų ištaisymo, pareiškėjos atstovas nurodė tik 2018 m. rugsėjo 12 d. patikslintame skunde ir dabar apeliaciniame skunde. Todėl nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas ne Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnis, o minėto įstatymo 33 straipsnio 1 dalis. Nesant asmens išreikšto prašymo dėl klaidingų duomenų taisymo Nekilnojamojo turto registre, teritorinis registratorius negalėjo prašymo dėl nuosavybės teisių išregistravimo vertinti kaip prašymą dėl klaidingų duomenų taisymo. Be to, pareiškėja teritoriniam registratoriui kartu su 2015 m. vasario 10 d. prašymu nepateikė nė vieno dokumento, patvirtinančio, jog daiktinių teisių į pirtį įregistravimo pagrindai yra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys apie J. G., G. G. ir buvę duomenys apie J. G. nuosavybės teisių įregistravimą visiškai atitinka dokumentus, kurių pagrindu tie duomenys yra / buvo įrašyti.

47. Atsakovas nurodo, kad visi apeliaciniame skunde dėstomi pareiškėjos argumentai, susiję su, jos nuomone, klaidingais duomenimis, patvirtina faktą, kad iš esmės yra siekiama ir teigiama, kad teritorinis registratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo atlikti nuosavybės teisių į pirtį registravimo proceso vertinimą, kas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Registrų centro nuomone, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai iš esmės patvirtina faktą, kad pareiškėja šioje byloje įrodinėja teritorinio registratoriaus 2010 m. spalio 8 d. sprendimo, kuriuo J. G. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į pirtį, neteisėtumą.

48. Tretieji suinteresuoti asmenys J. G. ir G. G. atsiliepime, nurodydami iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir savo atsiliepime į pareiškėjos skundą, prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

49. Tretieji suinteresuoti asmenys J. G. ir G. G. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą atlyginti 350 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apmokant už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 50. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (8.4.3.)ŠG-301 „Dėl nuosavybės teisės išregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ teisėtumas.

51. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjos įgaliotas atstovas 2015 m. vasario 13 d. kreipėsi į RC Šiaulių filialą su prašymu pakeisti į Nekilnojamojo turto registrą įrašytus duomenis, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pirtį, kartu, be kita ko, pateikdamas Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo kopiją. Prašymas buvo grindžiamas Šiaulių apygardos teismo 2002 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 4-7-539a/2002 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003, teigiant, kad šiuose teismų procesiniuose dokumentuose nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) mirus (duomenys neskelbtini) esančių pastatų savininkei A. D., t. y. J. G. motinai, buvo užbaigta jos vardu vesta ūkinė knyga, o nauja ūkinė knyga J. G. atžvilgiu nebuvo užvesta, jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas Pakruojo rajono taryboje nebuvo įregistruotas, paveldėta namų valda 1975 m. perleista Pakruojo miškų urėdijai ir nuo to laiko buvo Pakruojo miškų urėdijos balanse. Prašyme taip pat nurodyta, kad RC Šiaulių filialui 2010 m. spalio 8 d. priimant sprendimą įregistruoti J. G. nuosavybės teises į pirtį, nebuvo tiriami ir analizuojami atitinkami Nekilnojamojo turto registro duomenys, dokumentai, saugomi nekilnojamojo turto objektų archyvinėje byloje Nr. 65/6497 ir elektroninių dokumentų archyve, kurių pagrindu buvo registruojami juridiniai faktai apie civilinių bylų dėl registruotų daiktinių teisių iškėlimo faktą, įsiteisėję teismų sprendimai, turintys įtakos atitinkamų nekilnojamųjų daiktų teisiniam statusui.

52. RC Šiaulių filialas 2015 m. vasario 24 d. raštu Nr. (8.4.3.)ŠG-301 „Dėl nuosavybės teisės išregistravimo Nekilnojamojo turto registre“ atsisakė pakeisti duomenis Nekilnojamojo turto registre, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pastatą – pirtį. Atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėja neturėjo teisės paduoti prašymą, nes nėra nuosavybės teisę į daiktą įgijęs asmuo, nepateikė įstatymų nustatytų dokumentų, patvirtinančių, kad pasibaigė daiktinė teisė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, arba išnyko pats nekilnojamasis daiktas, t. y. teritoriniam registratoriui pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių J. G. nuosavybės teisės į pirtį netekimo faktą.

53. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos įgalioto atstovo skundą, 2015 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. cspr 1-74 paliko galioti RC Šiaulių filialo 2015 m. vasario 23 d. priimtą Sprendimą. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija konstatavo, kad J. G. nuosavybės teisės į pirtį įregistravimo pagrindai, t. y. 1974 m. vasario 25 d. paveldėjimo teisės liudijimas ir 2010 m. rugsėjo 29 d. apylinkės (seniūnijos) pažymėjimas, nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėja ir jos atstovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pasibaigė J. G. nuosavybės teisė į pirtį ar kad pasikeitė šios daiktinės teisės turėtojas, todėl nėra pagrindo išregistruoti J. G. nuosavybės teises į pirtį.

54. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad J. G. nuosavybės teisė į pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), įregistruota 2010 m. spalio 8 d., remiantis 1974 m. vasario 25 d. išduotu paveldėjimo teisės liudijimu registro Nr. 1038 ir Apylinkės (seniūnijos) 2010 m. rugsėjo 29 d. pažymėjimu.

55. Po J. G. mirties, jos turtą, įskaitant ir pirtį, pagal Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R. 2018 m. birželio 7 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1-3547, paveldėjo mirusios vaikai – dukra J. G. ir sūnus G. G..

56. Tretieji suinteresuoti asmenys J. G. ir G. G. 2018 m. birželio 7 d. RC Šiaulių filialui pateikė prašymus įregistruoti nuosavybės teises į paveldėtą pirtį ir 2018 m. birželio 7 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 1-3547.

57. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, J. G. ir G. G. nuosavybės teisės lygiomis dalimis (po ½) į pirtį Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 2018 m. birželio 19 d., remiantis 2018 m. birželio 7 d. notarine tvarka išduotu paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu, notarinio registro Nr. 1-3547.

V. 58. Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. lapkričio 21 d.).

59. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų.

60. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu registro tvarkytojui pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Nuostatų 26 punkte nurodyta, kad prašymą įregistruoti ar išregistruoti kitas daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus ar pakeisti duomenis nekilnojamojo daikto registro įraše pateikia šių teisių turėtojas, įstatymo įgaliota institucija arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu ar išregistravimu.

61. Be to, pagal Nuostatų 28 punktą, prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus ar pakeisti duomenis nekilnojamojo daikto registro įraše gali pateikti teisėsaugos, valstybės valdžios ar valdymo institucijos, įstatymų nustatytais atvejais ginančios viešąjį interesą, arba bet kuris proceso, kurio metu priimtas teismo sprendimas dėl nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų pasikeitimo ir (ar) pasibaigimo, dalyvis.

62. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai; kai pagal įstatymus atskiros sodybos (namų valdos) naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengtų techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas; paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose.

63. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami Nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

64. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui Įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.).

65. Duomenys Nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: 1) kai Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti; 2) kai, įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, yra padaromos techninės klaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1262/2012).

66. Reikalavimas, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų, gali būti pripažintas tenkintinu tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie nuosavybės teisę neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, buvo padarytos techninės klaidos, t. y. nekeičiant atsakovo priimtų sprendimų dėl daiktinės teisės registravimo, išregistravimo bei dokumentų, kurių pagrindu daiktinė teisė įregistruota (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3287-602/2015).

67. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio pagrindu dėl klaidingai įrašytų duomenų ištaisymo, jei ginčo duomenų neatitikimas registro tvarkytojui pateiktiems dokumentams buvo akivaizdus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-492/2017).

VI. 68. Minėta, kad RC Šiaulių filialas 2015 m. atsisakė pakeisti duomenis Nekilnojamojo turto registre, išregistruojant J. G. nuosavybės teises į pastatą – pirtį. Atsakovas Sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėja neturėjo teisės paduoti prašymą, nes nėra nuosavybės teisę į daiktą įgijęs asmuo, nepateikė įstatymų nustatytų dokumentų, patvirtinančių, kad pasibaigė daiktinė teisė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas, arba išnyko pats nekilnojamasis daiktas, t. y. teritoriniam registratoriui pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių J. G. nuosavybės teisės į pirtį netekimo faktą. Be to, akcentuota, kad pareiškėja nėra daiktinės teisės turėtoja, todėl negalėjo kreiptis dėl pakeitimų. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija teisingai sprendė, kad RC Šiaulių filialo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, nes minėti administraciniai aktai yra teisėti.

69. RC Šiaulių filialas, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija ir pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė dokumentų, kad J. G. daiktinė teisė pasibaigė, taip pat, jog daiktinės teisės turėtojas pasibaigė, ar dokumentų, patvirtinančių, kad dokumentai, kurių pagrindu J. G. daiktinė teisė įregistruota, yra nuginčyti. Todėl RC Šiaulių filialas tinkamai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalį ir neturėjo pagrindo atlikti šioje normoje nurodytų veiksmų (išregistruoti daiktinę teisę), nes neturėjo tam faktinio ir teisinio pagrindo.

70. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad dėl faktinių aplinkybių vertinimo jau yra pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-145-662/2017, todėl faktai (dėl dokumentų, kurių pagrindu įregistruota daiktinė teisė) negali būti vertinami iš naujo. Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra priimta nagrinėjamoje byloje, šia nutartimi administracinė byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

71. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui.

72. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nepažeidė minėtos ABTĮ 148 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, pirmosios instancijos teismas labai išsamiai ištyrė ir teisingai įvertino aplinkybes, į kurias atkreipė dėmesį Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje. Todėl nėra teisinio pagrindo šiuo požiūriu laikyti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtu ar nepagrįstu.

73. Nepagrįstas yra apeliacinio skundo argumentas, kad dėl faktinių aplinkybių vertinimo jau yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003, todėl faktai (dėl dokumentų, kurių pagrindu įregistruota daiktinė teisė) negali būti vertinami iš naujo, be to, RC Šiaulių filialas dalyvavo minėtoje byloje kaip atsakovas, todėl jam buvo žinomas nutarties turinys.

74. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis pabrėžia įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinę galią ir nustato jo įrodomąją reikšmę nagrinėjant kitą bylą teisme. Administracinis teismas nepriima administracinio sprendimo, tik sprendžia klausimą, ar teisėtas yra viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas (ABTĮ 3 str.), todėl prejudicinių faktų nustatymas teismo procesiniuose sprendimuose ne visuomet turi ir gali turėti tiesioginę įtaką viešojo administravimo subjekto priimamam sprendimui, kartu ir administracinio teismo vertinimui dėl jo teisėtumo.

75. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-415/2003 priimta išnagrinėjus bylą, pradėtą pagal J. G. ieškinį, kuriuo ieškovė siekė įteisinti savo vardu tiek pirtį (esančią (duomenys neskelbtini)), tiek greta minėtos pirties esančius statinius (esančius (duomenys neskelbtini)), priklausančius pareiškėjai nuo 2011 m. pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškinys buvo atmestas. Taigi procesinis sprendimas, kuris negali būti laikomas nei daiktinę teisę nustatančiu dokumentu, nei dokumentu, panaikinančiu dokumentus, kurių pagrindu įregistruota J. G. daiktinė teisė, negalėjo sudaryti pagrindo RC Šiaulių filialui atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus. Pažymėtina, kad prie tokių dokumentų negali būti priskirtas ir Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2014 m. gegužės 29 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo byloje Nr. 40‑9‑640-13.

76. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-415/2003 nebuvo pateikta RC Šiaulių filialui, o pareiškėjos tvirtinimas dėl institucijos privalėjimo žinoti apie jo turinį dėl to, kad RC Šiaulių filialas buvo atsakovas minėtoje byloje, negali turėti lemiamos reikšmės. RC Šiaulių filialui, kaip įstaigai, tvarkiusiai nekilnojamojo turto registrą, negali būti taikomi tokie patys standartai kaip asmeniui, kuriam skirtas procesinis sprendimas, su kurio materialinėmis teisėmis ir pareigomis susijęs teisme vykstantis procesas.

77. RC Šiaulių filialui registruojant šiuo metu pareiškėjos valdomus statinius buvo pateikta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑415/2003, kai J. G. siekė įteisinti savo daiktinę teisę, tačiau pirtis, kaip atskiras statinys, buvo registruojama vėliau – 2010 metais, o išraše nėra duomenų apie minėtą procesinį sprendimą. Taigi registruojant pirtį buvo pateikti dokumentai (dalis jų išduota vėliau, negu priimta nutartis), kuriuose buvo nurodoma apie J. G. daiktines teises į pirtį, todėl nepagrįsti yra pareiškėjos argumentai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2003 galėjo būti laikoma dokumentu, kuriuo yra nuginčijama J. G. daiktinė teisė į pirtį.

78. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjos ginčijami klausimai yra susiję su jos keliamu civiliniu ginču dėl J. G. daiktinės teisės (kurią bylos nagrinėjimo metu perėmė jos įpėdiniai) į pirtį. Pareiškėja, norėdama nuginčyti asmens daiktinę teisę, turėtų inicijuoti civilinį ginčą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negalėjo vertinti visų dokumentų ir nuspręsti dėl J. G. daiktinės teisės, nes viešojo administravimo subjektas neturi tokios kompetencijos, o dokumentas, leidžiantis atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nebuvo pateiktas.

79. Pastebėtina ir tai, kad šiuo metu J. G. teises perėmė jos įpėdiniai, ir yra įregistruotos jų teisės į nekilnojamąjį daiktą, kurių nenuginčijus, administracinėje byloje priimtu sprendimu negalima pakeisti susiformavusių santykių ir paneigti įgytų daiktinių teisių.

80. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas klaidų taisymo klausimas, kaip tai yra įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje, nes pareiškėja nesikreipė su tokiu prašymu į viešojo administravimo subjektą, todėl nebuvo pagrindo nagrinėti tokį prašymą. Be to, nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad pareiškėja nesiekia ištaisyti netikslius Nekilnojamojo turto registro duomenis, o siekia paneigti pačią daiktinę teisę, o tai negali būti laikoma klaidos taisymu.

81. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Šiuo atveju išnagrinėjus bylą buvo apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų J. G. ir G. G. teisės, todėl jie turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Minėti asmenys pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą atlyginti 350 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apmokant už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą bei pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog G. G. sumokėjo 350 Eur sumą pagal advokato išrašytą sąskaitą (IV t., b. l. 128–131). Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.11 punktuose nustatyto dydžio, apskaičiuoto pagal Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje, todėl priteisiama iš pareiškėjos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui G. G. 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjos V. Z..

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan