2013-02-21 Nr. AB-103-3-61-3-01250-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-449/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01250-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2012 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (15/6-14) 15PR-121 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio ir prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui K. D. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą iš naujo.

Skunde (b. l. 1-2) pareiškėjas paaiškino, kad kilmės šalyje ir Rusijoje jam nėra saugu. Karo metu jis padėjo savo pusbroliams kovotojams. Kadangi jį norėjo nužudyti, 2009 m. pabėgo į (duomenys neskelbtini). Pablogėjus sveikatai 2009 m. išvyko į (duomenys neskelbtini), norėdamas gauti tinkamą gydymą, po to į (duomenys neskelbtini), vėliau sugrįžo į Čečėniją, kur jį nuolat persekiodavo giminaičiai, reikalaudami pasilikti Čečėnijoje. Jam išėjus iš namų, skambindavo į miliciją, prašydami sugrąžinti atgal. Pareiškėjas nurodė, kad gydėsi Rusijoje, tačiau tiek Rusijoje, tiek Čečėnijoje gydymas nepadėjo, pagerėjo tik nuvykus į (duomenys neskelbtini), tačiau visiškai nepasveiko. Dėl esamų sveikatos problemų pareiškėjui sutriko nervinė sistema, tapo konfliktiškas. Išvykęs į Europą, kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo. Nurodė, kad 2004 m. prašė prieglobsčio (duomenys neskelbtini), o nesulaukęs sprendimo išvyko į (duomenys neskelbtini), kur gyveno jo sesuo. Čia atsisakė prieglobsčio nagrinėjimo ir 2007 m. grįžo atgal į Čečėniją.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l.7) paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų. Pareiškėjo prieglobsčio prašyme ir pirminės apklausos protokole nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys – sveikatos problemos bei nesutarimai su giminaičiais – yra asmeninio pobūdžio ir neatitinka persekiojimo bei smurto apibrėžimų. Pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą bandydamas sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią užsienietis norėjo atskleisti Lietuvos Respublikos pareigūnams, buvo pateikta bei užfiksuota tinkamai. Jokių naujų duomenų pareiškėjas nenurodė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo K. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 30-34).

Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai vertintini kritiškai, atskleista informacija prieštaringa. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto ar žmogaus teisių pažeidimų. Prašyme ir pirminės apklausos metu nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys – sveikatos problemos bei nesutarimas su giminaičiais, yra asmeninio pobūdžio ir neatitinka persekiojimo ir smurto apibrėžimo. Taigi pareiškėjo išvykimas iš kilmės valstybės Rusijos susijęs su asmeninėmis priežastimis, o ne su pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijais.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos būtinumo. Pagal Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovą, kad asmuo būtų pripažintas pabėgėliu pagal Konvenciją, turi būti įvykdytos visos Konvencijoje minimos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos, t. y. asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio statusą, turi ne dalinai atitikti minėtą pabėgėlio statuso apibrėžimą, visos jame numatytos sąlygos turi būti įvykdytos in corpore, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų, t. y. asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo, persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų ir jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo.

Atsižvelgiant į tai, pripažinta, jog atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo bei šio prašymo motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (JTVPK) „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 62 punkte apibrėžta, kad „migrantas – tai asmuo, dėl kitų, nei nurodyta apibrėžime (pabėgėlio), priežasčių savanoriškai išvykstantis iš savo šalies turėdamas tikslą apsigyventi kitur.

Tam jį gali paskatinti permainų ar nuotykių troškimas, šeimyninės ar kitos asmeninės priežastys. Pagal pareiškėjo byloje nustatytas aplinkybes ir surinkus duomenis apie padėtį jo kilmės valstybėje, galima daryti išvadą, kad pagrindiniai motyvai, paskatinę pareiškėją pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra asmeniniai, todėl atsakovas teisingai nurodė, kad pareiškėjo išvykimas iš kilmės valstybės asmeninio pobūdžio ir neatitinka persekiojimo ir smurto apibrėžimo.

III. Pareiškėjas K. D. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 41-43) paaiškinama, kad pareiškėjas yra persekiojamas ir jį siekiama nužudyti už dalyvavimą Rusijos ir Čečėnijos kare. Dėl karinių konfliktų ir grėsmės gyvybei jis 2009 m. buvo priverstas palikti kilmės šalį. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, pasisakė tik dėl pareiškėjo sveikatos ir problemų su giminaičiais. Faktas, kad per laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. pareiškėjas prašė suteikti prieglobstį (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog karinė-politinė įtampa Čečėnijoje neslūgsta, nesant stabilios vietinės valdžios, neįmanoma užtikrinti pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalį, visi prieglobsčio prašytojo nurodyti duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, turi būti vertinami prieglobsčio prašytojo naudai, tačiau paminėta taisykle teismas nesivadovavo.

Atsakovas Migracijos departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 57-58) pažymi, kad EURODAC duomenų bazės duomenys rodo, jog pareiškėjas prieglobsčio prašėsi 5 kartus (3 –(duomenys neskelbtini) ir 2 –(duomenys neskelbtini)). 2012 m. balandžio 12 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. iš kilmės valstybės išvyko dėl sveikatos, nes negalėjo gauti tinkamo gydymo, ir nesutarimų su giminaičiais. Pareiškėjas neužsiminė apie gresiantį pavojų, susijusį su dalyvavimu kariniame konflikte, todėl pastarosios aplinkybės nebuvo tirtos administracinės procedūros metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl Rusijos Federacijos piliečio K. D. teisės gauti pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

Vadovaujantis Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo metu turi pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 7 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Pagal Tvarkos aprašo 66.4 punktą, kuris perkelia 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 5 straipsnio nuostatas dėl sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio, pagal kurias pagrįsta persekiojimo baimė ar realus smurto pavojus gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Tvarkos aprašo 66.5 punktą Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.

Apeliacinį skundą K. D. grindžia iš esmės tuo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino jo pasakojimo dalyje apie gresiantį persekiojimo pavojų kilmės valstybėje dėl dalyvavo Rusijos Federacijos ir Čečėnijos kare, ir pagalbos pusbroliams kovotojams teikimo.

Atsakydama į šį abstraktų argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad nei pirminės apklausos metu, nei skunduose teismui pareiškėjas nepaaiškino, kuo konkrečiai pasireiškė jo dalyvavimas kariniuose veiksmuose, neįvardijo savo pusbrolių kovotojų, nenurodė jų (ir savo) priklausomybės tam tikrai grupuotei, atliktų vaidmenų, nepaminėjo reikšmingų datų ir įvykių, neatkūrė tariamo pasikėsinimo jį nužudyti aplinkybių. Remiantis Migracijos departamento 2011 m. lapkričio 25 d. pažyma Nr. RU-15/6-6-47 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos federacijoje“, R. Kadyrovui pavaldžios jėgos struktūros aktyviai veikia siekdamos nustatyti ir nubausti kovotojus, jų rėmėjus ir giminaičius. R. Kadyrovo aplinka viešai deklaruoja, kad šeimos turi būti atsakingos už savo narių veiksmus, nukreiptus prieš Čečėnijos Vyriausybę. Jei Čečėnijos valdžios atstovai neranda jiems reikalingo asmens, naudoja smurtą prieš minėtų asmenų šeimos narius. Tačiau iš pareiškėjo dėstomos versijos akivaizdu, jog Čečėnijoje likę jo artimieji tokio pobūdžio spaudimo ar kitų neigiamų pasekmių nepatiria, priešingai, spęsdami tarpusavio nesutarimus nevengia prašyti milicijos įsikišimo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, kai laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2009 m. buvo grįžęs į Čečėniją. K. D. persekiojimo kilmės valstybėje grėsmę paneigia ir kiti rašytiniai bylos įrodymai. 2012 m. balandžio 13 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokole užfiksuota, kad pagrindinė 2009 m. išvykimo iš kilmės valstybės priežastis – sveikatos problemos ir tinkamo gydymo paieškos. Kvalifikuotų sveikatos paslaugų poreikį bei konfliktus šeimoje, pareiškėjas akcentavo ir teisminio proceso metu, todėl vadovaujantis šiais paaiškinimais jis pagrįstai laikomas migrantu.

Patikrinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra pateikta tokios informacijos ir įrodymų, kurie teismui leistų spręsti, jog pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ar iškils realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, taip pat kad negalės pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino visą aktualią informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, nustatė, kad Čečėnijos Respublikoje iš esmės pasikeitė faktinė situacija ir tokie pasikeitimai yra svarbūs bei ilgalaikio pobūdžio. Taigi bendra padėtis kilmės valstybėje nėra tokia, kuri būtų pakankamas pagrindas konstatuoti papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybę.

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys