2021-04-21 Nr. AB-8261-3-61-3-01697-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-715-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01697-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.1; 12.2.2; 12.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. S-92 (7-37/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas), 2) atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 68-6 (toliau – ir VMI sprendimas), 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-570 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Mokesčių administratorius nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatas ir nekilnojamojo turto įsigijimo bei statybų išlaidas priskyrė pareiškėjui. Apie 2005 m. pareiškėjo mama N. I. patyrė (duomenys neskelbtini), buvo silpnos sveikatos, dėl ko paprašė pareiškėjo padėti įsigyti erdvesnį gyvenamąjį namą, kuriame galėtų gyventi su pareiškėjo šeima. Mamos prašymu dalyvavęs ieškant ir įsigyjant gyvenamąjį namą, taip pat derinęs jo kainą, kadangi mama dėl amžiaus ir patirties neturėjimo patikėjo tai pareiškėjui. Vien aplinkybė, jog savo mamai padėjo nusipirkti ir įsirengti gyvenamąjį namą, visiškai nepagrindžia mokesčių administratoriaus ir Komisijos patvirtintinų aplinkybių apie pareiškėjo nesąžiningumą ir siekį gauti mokestinės naudos. Komisija, remdamasi mokesčių administratoriaus nurodomomis aplinkybėmis, jog ginčo gyvenamajame name buvo rasti pareiškėjo asmeniniai daiktai, padarė klaidinančias išlaidas, nes atliekant kratą adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r., buvo ieškoma tik pareiškėjo asmeninių daiktų ir įrankių, galbūt susijusių su tiriama pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika, N. I. atžvilgiu krata nebuvo sankcionuota, todėl jai priklausančių daiktų nebuvo ieškoma.

2.2. Nesutinka su Komisijos išvada, kad pareiškėjo mama faktiškai gyveno (duomenys neskelbtini), nes apklausti liudytojai kaimynai V. M. ir V. P. nenurodė, kad adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r., pareiškėjo mama negyveno. Net ir jiems nurodžius, kad jie pareiškėjo mamos nėra matę, būtų normalu, nes namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r., yra aptvertas aukšta ir aklina tvora, todėl neįmanoma matyti kieme vaikštančių asmenų. Be to, pareiškėjo mama buvo senyvo amžiaus, todėl didžiąją dalį laiko praleisdavo namuose. Pareiškėjo mama norėdavo aplankyti savo senuosius namus, kuriuose pareiškėjo pagalba pasisodindavo įvairių daržovių ir vaisių, o šaltuoju metų laiku name, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), lankėsi beveik kiekvieną dieną, kadangi reikėjo juos kūrenti. Rėmėsi liudytojų J. R., E. Š. parodymais.

2.3. Nesutinka su Komisijos išvada, kad išsiskyrė pareiškėjo, jo sutuoktinės ir N. I. parodymai dėl pinigų skolinimo ginčo nekilnojamajam turtui įsigyti. Savo mamai duotų pinigų neformino skolos rašteliais, o sudarė tik žodinį susitarimą ir duotų pinigų nelaikė paskola, nesitarė dėl konkretaus pinigų grąžinimo laiko, išskyrus dėl aplinkybės, kad išlauks palankaus momento N. I. priklausiusiam dviejų kambarių butui, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), parduoti, nes 2008 m. prieš įsigyjant gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), buvo nepalankios kainos jį parduoti. Su mama niekada nekalbėjęs apie palūkanas ar sąlygas, kaip tai numatyta paskolos sampratoje, nes nenorėjo jos įžeisti. T. I. 2014 m. sausio 21 d. klausimyne buvo nurodžiusi, jog jokių paskolų nebuvo gavusi ar suteikusi, kadangi šeimos biudžetu rūpinosi pareiškėjas, todėl pareiškėjo buvusi sutuoktinė, nurodžiusi, kad pareiškėjo mamai ji pinigų negrąžino, buvo suklaidinta pareiškėjo netinkamo informavimo.

2.4. Buvo neteisingai nustatytos statybos išlaidos. Pareiškėjas ne kartą tvirtinęs mokesčių administratoriui, kad neturi išlikusių sąskaitų, daugumą medžiagų pirkęs seniai, kada užsiėmė statybos darbais. Nors ginčo namo savininkė iki mirties 2016 m. buvo N. I., tačiau dėl nežinomų priežasčių namo ir pavėsinės įrengimo išlaidos priskiriamos pareiškėjui. Ikiteisminio tyrimo metu N. I. nurodė, kad jos visas turtas įgytas teisėtai, kad nuo 1988 m. ji vertėsi individualia veikla, iš kurios tiek ji, tiek pareiškėjas pagal tą laikmetį gavo pakankamai dideles pajamas. N. I. visą gyvenimą sunkiai dirbo, gyveno taupiai ir tam tikrą dalį uždirbtų pinigų visuomet atidėdavo. Ikiteisminis tyrimas N. I. atžvilgiu dėl visų jai pareikštų įtarimų, tuo pačiu ir dėl neteisėto praturtėjimo, buvo nutraukti.

2.5. Mokesčių administratorius, konstatuodamas, kad 2008 m. pirkto 80 procentų baigtumo gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudos buvo 375 200 Lt, neatsižvelgė į gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartyje sutartą ir sumokėtą 270 000 Lt pinigų sumą, tokiu būdu neobjektyviai ir nepagrįstai apskaičiavo 100 procentų baigtumo gyvenamojo namo atkūrimo sąnaudas (469 000 Lt – 375 200 Lt = 93 800 Lt). Mokesčių administratorius vadovavosi ne įrodomąją reikšmę turinčiais objektyviais faktiniais duomenimis, o nepagrįstomis prielaidomis.

2.6. Pareiškėjas ne kartą nurodęs, kad didelę dalį pinigų namo įsirengimui skyrė namo savininkė N. I., o pareiškėjas prisidėjo ne piniginėmis lėšomis, o darbu ir patirtimi. Jam daug padėjo šeimos draugas Nikolajus ir jo draugai, su kuriais jis palaikė draugiškus santykius. Pareiškėjas turėjęs statybos darbų patirties, todėl daugumą namo įrengimo darbų atlikęs savo jėgomis. Todėl įsirengiant namo vidų kainavo tik statybinės medžiagos, už kurias mokėjo N. I., iš kurių nemažą dalį medžiagų pats pirkęs Lenkijoje, dalį statybinių medžiagų buvo įsigijęs ankščiau, dalį pirkęs bankrutuojančioje UAB „Statybos panorama“, Kaune, (duomenys neskelbtini), kur statybinės medžiagos buvo parduodamos už 20–30 procentų jų vertės. Mokesčių administratoriaus gyvenamojo namo vidaus darbų statybos išlaidų 93 800 Lt suma, nustatyta pagal UAB „Sistela“ pateiktas 2006–2010 m. gyvenamųjų pastatų 1 kub. m. statybos skaičiuojamas kainas, apskaičiuota paviršutiniškai, neatitinkanti teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijų, kadangi jos yra žymiai didesnės už realiai patirtas išlaidas. Gyvenamasis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r., buvo įsigytas 80 procentų baigtumo, kas reiškia, jog buvo pilnai pabaigtas statyti, viduje taip pat buvo atlikta daug brangiai kainuojančių darbų (pilnai išvedžiota elektros instaliacija, įrengti santechnikos mazgai ir visi reikiami vamzdynai, sienos paruoštos dažymui, lubos padengtos gipso plokštėmis, grindys paruoštos klojimui, išvedžioti šildymo mazgai, pastatytas dujinis katilas). Kadangi daugumą gyvenamojo namo statybos ir įrengimo darbų atliko pats pareiškėjas, padedamas draugo, su kuriuo nebuvo atsiskaitęs, akivaizdu, kad patirtos išlaidos statybos darbams tiksliausiai galėjo būti įvertintos nustačius, kada ir kokie statybos darbai buvo atlikti, kokios statybinės medžiagos buvo panaudotos, kokia tuo metu buvo medžiagų rinkos kaina, tačiau mokesčių administratorius visiškai to nevertino. Šiuo atveju mokesčių administratorius galėtų vertinti tik tai, ar N. I. galėjo iš savo turimų santaupų, likusių pardavus butą, įsirengti namą iki tokios būklės, kokios jis buvo 2011 m. Jokių duomenų apie namo būklę 2011 m. šiuo metu nėra.

2.7. Pavėsinė, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r., taip pat 2009–2011 m. nepriklausė pareiškėjui, tačiau pareiškėjas padėdamas mamai ją pastatė iš nupirktos medienos ir kruopščiai dirbdamas. Mediena kainavo apie 300–400 Lt, ją pirko lentpjūvėje, tačiau sąskaitos negavo. Daugiau jokių išlaidų statydamas pavėsinę nepatyręs. Todėl mokesčių administratoriaus apskaičiuota pavėsinės statybos išlaidų suma nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

2.8. Mokesčių administratorius neteisingai nustatė vartojimo išlaidas. Pareiškėjo šeima gyveno labai taupiai ir išleisdavo tris kartus mažesnes sumas, nei nurodo mokesčių administratorius. Pareiškėjui visuomet padėdavo jo mama, kuri su sugyventiniu gyveno ūkiškai, augino įvairių gyvulių, todėl pieno ir mėsos produktai pareiškėjui nekainavo. Be to, pareiškėjas užsiaugindavęs įvairiausių vaisių ir daržovių, kuriuos valgydavo visais metų laikais, apsipirkdavęs dėvėtų drabužių parduotuvėse. Sutinka tik su mokesčių administratoriaus 2011 m. nustatyta 554 Lt išlaidų, susijusių su T. I. vykdoma veikla, suma, tačiau kitos išlaidos neatitinka tikrovės ir yra nepagrįstai didelės, todėl gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) apskaičiuotas nepagrįstai. Abu su sutuoktine negalėjo deklaruoti pinigų, kurių nebuvo gavę, mokesčių administratorius nenustatė pajamų šaltinio, tikrųjų pajamų, todėl negalėjo apskaičiuoti GPM.

2.9. Mokesčių administratorius nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad kratos metu rasti pinigai buvo gauti iš nežinomų šaltinių. Seife rasti 7 000 Lt priklausė pareiškėjo mamai, kuri šią sumą buvo atsidėjusi laidotuvėms, 4 750 Lt – pareiškėjo šeimos santaupos, likusios nepanaudotos namui įrengti, 1 500 JAV dolerių – pareiškėjo 1998–2000 m. sukauptos santaupos „juodai dienai“, 30 000 rublių, 30 Lenkijos zlotų, 115 Latvijos latų buvo likę po 1994–2004 m. kelionių.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjo laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą ir nustatė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjo ir jo sutuoktinės T. I. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, o 2012 m. pareiškėjo išlaidos viršijo jo pajamas, todėl konstatavo, kad pareiškėjas 2009–2012 m. išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Patikrinimo metu pareiškėjo GPM bazė nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2009–2011 m., taip pat pareiškėjo 2012 m. gautos pajamos bei patirtos išlaidos patikrinimo metu įvertintos remiantis surinkta informacija iš komercinių bankų apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenis bei įvertinus kitą patikrinimo metu surinktą informaciją.

3.2. Vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi buvo tinkamai įvertintos ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybės ir, atsižvelgus į mokesčių administratoriaus turimą informaciją, kad pareiškėjo motina neturėjo finansinių galimybių įsigyti šio turto, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas formaliai įformindamas žemės sklypo su gyvenamuoju namu įsigijimo sutartį mamos vardu siekė pagrindinio tikslo – mokestinės naudos, t. y. nemokėti GPM nuo kitų iš nenustatytų ir mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautų pajamų.

3.3. Mokesčių administratoriui gyvenamojo namo įrengimo, pavėsinės statybos išlaidas patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti, todėl mokesčių administratorius statybos vertę apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikydamas grynosios vertės metodą, tuo pačiu atsižvelgdamas į valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis ir įvertinęs UAB „Sistela“ apskaičiavimą, kuris buvo artimas VĮ Registrų centro vertei. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kokie darbai, kokiu laikotarpiu, kokių asmenų ir kokiomis išlaidomis buvo atlikti, bei nepateikė statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo konstatuota, kad gyvenamojo namo statybos vertė 2009 m. buvo 46 900 Lt, 2010 m. – 46 900 Lt, pavėsinės statybos vertė 2010 m. – 4 820 Lt.

3.4. Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r., 2012 m. balandžio 18 d. atliktos kratos metu seife buvo rasti ir paimti įvairia valiuta iš viso 84 977,39 Lt. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo konstatuota, kad dalis piniginių lėšų paimtų kratos metu priklauso kitiems asmenims, ir jos grąžintos minėtiems asmenims. Kratos metu pagrįstai pareiškėjo gyvenamojoje vietoje paimtos kitos piniginės lėšos 12 827 Lt (84 977,39 Lt – 65 150,40 Lt – 7 000 Lt) buvo priskirtos pareiškėjui.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl Kauno AVMI, VMI ir Komisijos sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjo mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nustačiusi, kad pareiškėjas 2010 m., 2011 m., 2012 m. sausio–kovo mėnesiais nedirbo pagal darbo sutartį, nevykdė individualios veiklos, nebuvo draustas valstybės lėšomis, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, VMI 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkto nuostatomis, pritaikiusi išlaidų metodą, konstatavo, kad 2009 m. pareiškėjo išlaidos 52 752 Lt, 2010 m. išlaidos 59 105 Lt, 2011 m. išlaidos 9 185,50 Lt, 2012 m. išlaidos 8 050 Lt viršijo pareiškėjo gautas pajamas. Kauno AVMI sprendimu patvirtino 2016 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjui sumokėti GPM, privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – ir PSD įmokos) ir su jais susijusias sumas. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą. Komisija sprendimu patvirtino VMI sprendimą.

7. Teismas, pasisakydamas dėl MAĮ 69 straipsnio taikymo ir nekilnojamojo turto įsigijimo ir statybos išlaidų priskyrimo pareiškėjui, nurodė, kad mokesčių administratorius įvertino turimus duomenis apie ginčo turto pirkimo aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį savo motinos vardu sudarė formaliai ir turtą įsigijo būtent savo reikmėms, todėl pagrįstai ginčo nekilnojamojo turto statybos išlaidas vertino kaip asmeninės pareiškėjo patirtas išlaidas bei konstatavo, kad pareiškėjas siekė mokestinės naudos, t. y. nemokėti GPM nuo kitų iš nenustatytų šaltinių gautų pajamų. Nors pareiškėjas su šiomis mokesčių administratoriaus išvadomis nesutinka, jas paneigiančių duomenų nepateikė (MAĮ 67 str.), todėl teismas jo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog mokesčių administratoriui nebuvo pateikti gyvenamojo namo įrengimo, pavėsinės statybos išlaidas patvirtinantys dokumentai, todėl vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių 6.3.4 punkte numatytu grynosios vertės metodu mokesčių administratorius apskaičiavo namo statybos vertę atsižvelgdamas į UAB „Sistela“ bei VĮ Registrų centro esančius atkuriamosios vertės duomenis ir nustatė, kad 2008 m. pirkto 80 proc. baigtumo namo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) buvo 375 200 Lt (469 000 Lt x 80 proc.), 2009–2010 m. – 93 800 Lt (469 000 Lt – 375 200 Lt); proporcingai tenkanti išlaidų suma 2009 m. – 46 900 Lt, ir 2010 m. – 46 900 Lt, pavėsinės statybos vertė 2010 m. – 4 820 Lt. Pareiškėjas su šia mokesčių administratoriaus išvada nesutinka, tačiau savo teiginiams pagrįsti, kad didelę dalį pinigų namo įrengimui skyrė N. I., kad nemažą dalį medžiagų žymiai pigiau pats pirko Lenkijoje, kad dalį statybinių medžiagų buvo įsigijęs ankščiau, dalį pirkęs bankrutuojančioje UAB „Statybos panorama“, Kaune, Varnių g. ir mokėjęs 20–30 procentų jų vertės, jokių duomenų nepateikė. Nors pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus pagal UAB „Sistela“ pateiktas 2006–2010 m. gyvenamųjų pastatų 1 kub. m. statybos skaičiuojamas kainas nustatyta 93 800 Lt namo vidaus darbų statybos išlaidų suma, jokių šią sumą paneigiančių įrodymų nepateikė. Nors pareiškėjas nurodė daugumą gyvenamojo namo statybos ir įrengimo darbų atlikęs pats, padedamas draugo Nikolajaus, tačiau jokių šį teiginį patvirtinančių argumentų nenurodė, nepateikė paaiškinimo apie konkrečius atliktus darbus ir kada jie buvo atlikti, nenurodė panaudotų medžiagų ir jų rinkos kainos. Todėl mokesčių administratorius neturėjo pareigos įvertinti, kada ir kokie statybos darbai buvo atlikti, kokios statybinės medžiagos buvo panaudotos, kokia tuo metu buvo medžiagų rinkos kaina ir pagrįstai namo statybos vertę apskaičiavo pagal UAB „Sistela“ bei VĮ Registrų centro esančius atkuriamosios vertės duomenis.

9. Dėl vartojimo išlaidų teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, įvertinęs turimą informaciją, t. y. kad pareiškėjas Kauno AVMI duomenų apie nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. patirtas apytiksles vartojimo ir kitas išlaidas nepateikė, pareiškėjo sutuoktinė paaiškino, kad už šeimos finansus buvo atsakingas pareiškėjas, o bankiniais pavedimais patirtos vartojimo išlaidos yra labai mažos, bei neturėdamas galimybių nustatyti grynaisiais pinigais patirtų realių vartojimui tenkančių išlaidų, apskaičiavo jas pagal Statistikos departamento internetiniame puslapyje www.stat.gov.lt esamą informaciją apie namų ūkių pajamas ir išlaidas ir konstatavo, kad pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidos 2010 m. buvo 20 449 Lt (suaugusiam – 576,60 Lt, o vaikui – 551,70 Lt/mėn.). Teismas įvertino, kad pareiškėjo teiginiai apie mažesnes, nei mokesčių administratoriaus nustatytos, vartojimo išlaidas yra deklaratyvūs, todėl pripažino, kad mokesčių administratorius tinkamai nustatė pareiškėjo šeimos vidutines vartojimo išlaidas 2010 m.

10. Dėl kratos metu rastų piniginių lėšų teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog seife rasti 7 000 Lt priklausė motinai, 4 750 Lt – pareiškėjo šeimos namo įrengimui nepanaudotos santaupos, 1 500 JAV dolerių – kitos santaupos, 30 000 rublių, 30 Lenkijos zlotų, 115 Latvijos latų likę po jo kelionių nuo 1994 iki 2004 m., tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, kratos seife metu rastų piniginių lėšų kilmės neįrodė, todėl mokesčių administratorius pagrįstai kratos metu rastas pinigų sumas pripažino pareiškėjo ne banke turėtomis lėšomis.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pasirinkdamas finansines operacijas grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijose, prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Iš gyventojo pareigos mokėti įstatyme nustatytą mokestį nuo įstatyme nustatytų apmokestinamųjų gyventojo gautų pajamų neabejotinai atsiranda taip pat mokesčio mokėtojo pareiga turėti įrodymus, patvirtinančius, kad jis gavo atitinkamas pajamas, įrodymus, patvirtinančius gautų pajamų apskaičiavimą. Minėti įrodymai turėtų būti pateikiami mokesčių administratoriui, jeigu kyla abejonė dėl mokesčio mokėtojo deklaruojamo ir mokamo mokesčio.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami Komisijos, VMI ir Kauno AVMI sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų nėra pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

13.1. Priešingai nei nurodoma teismo sprendime, buvo pateikti mokesčių administratoriaus išvadas, kad pareiškėjas ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį savo motinos vardu sudarė formaliai ir turtą įsigijo būtent savo reikmėms, paneigiantys įrodymai, kurių teismas nepagrįstai nevertino.

13.2. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog pagal byloje esančią nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį gyvenamasis namas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Kauno r., buvo įsigytas už 270 000 Lt (kas atitinka 78 197 Eur), tačiau mokesčių administratorius siekdamas dirbtinai beveik net kelis kartus padidinti gyvenamojo namo įrengimo sąnaudas (sukuriant didesnę piniginę prievolę) vadovavosi ne nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje apibrėžta turto įsigijimo kaina, tačiau VĮ Registrų centro atkuriamąja verte. Akivaizdu, kad tokiu būdu mokesčių administratorius vadovaujasi ne įrodomąją reikšmę turinčiais objektyviais faktiniais duomenimis, o viešais neobjektyviais ir netiksliais duomenimis. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius privalo paisyti protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijų ir pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis, parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (Taisyklių 6.3, 20 p.). Teismas akivaizdžiai ignoravo liudytojų paaiškinimus.

13.3. Priešingai nei nurodoma teismo sprendime, pareiškėjas pateikė detalius paaiškinimus, jog išleisdavo ženkliai mažesnes sumas nei nurodo mokesčių administratorius taikydamas apytiksles vartojimo išlaidas. Šiuo atveju mokesčių administratorius taikydamas apytiksles išlaidas siekia dirbtinai padidinti neva tai „patirtas“ vartojimo išlaidas, tokiu būdu sukuriant nepagrįstą piniginę prievolę.

13.4. Procesiniuose dokumentuose pareiškėjas yra pateikęs nuoseklius ir detalizuotus paaiškinimus, jog jo motina pardavusi savo butą gavo papildomai piniginių lėšų. Rasti seife pinigai buvo likusios visos jų šeimos, įskaitant N. I., turėtos santaupos, kuri pardavusi butą ir gavusi pinigines lėšas. Minėtos piniginės lėšos teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaruotos (išviešintos ir dėl jų ginčo nėra), todėl teismas visiškai nepagrįstai sprendė, jog kratos seife metu rastos piniginių lėšų kilmės neįrodė, todėl mokesčių administratorius pagrįstai kratos metu rastas pinigų sumas pripažino pareiškėjo ne banke turėtomis lėšomis.

13.5. Vadovaujantis teismų praktikos pripažįstamais administracinės atsakomybės principais, asmuo negali būti nubaustas grindžiant jo kaltę prielaidomis, visi nagrinėjant bylą kilę prieštaravimai turi būti pašalinti, o nesant galimybės juos pašalinti – aiškinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Mokesčių administratorius tikslingai nevertino N. I. iš individualios veiklos gautų pajamų, taikė akivaizdžiai per dideles gyvenamojo namo atkūrimo išlaidas (nevertindamas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje apibrėžtos kainos) bei nepagrįstai taikė statistines vartojimo išlaidas. Teismas nepagrįstai į šias aplinkybes neatsižvelgė, priimdamas neišsamų, neatsakytą į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, neįvertindamas visų byloje reikšmingų aplinkybių ir nepašalintas abejones aiškindamas mokesčių administratoriaus naudai, sprendimą.

14. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad VMI, Komisija ir teismas išsamiai ir motyvuotai išdėstė savo argumentus ir priėmė pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

17. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; kt.). Žinoma, ši proceso taisyklė nereiškia, jog mokesčių administratorius yra atleidžiamas nuo jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Tačiau būtent teismas, inter alia (be kita ko) pagal minėtas proceso taisykles dėl įrodymų vertinimo, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė aptariamą (įrodinėjimo) pareigą, ar jo surinkti ir pateikti duomenys (įrodymai), nustatytos ir pagrįstos faktinės aplinkybės patvirtina įstatymų leidėjo MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų (sąlygų) šiai nuostatai taikyti buvimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-206-968/2019).

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėstydamas argumentus, kuriais, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės prašoma iš naujo įvertinti byloje pateiktus įrodymus, nenurodo pagrįstų motyvų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, ar kad teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo skunde keliamų klausimų ar argumentų, taip pat nenurodo, jog teismas būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialines teisės normas. Šiame kontekste pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

19. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas turi būti priimtas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003; 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013; 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

20. Šioje konkrečioje administracinėje byloje mokesčių administratoriaus teiginiai buvo motyvuoti, pagrįsti įrodymais – mokesčių administratorius pareigas, nustatytas MAĮ 67 straipsnyje, įvykdė.

21. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, neigdamas mokesčių administratoriaus poziciją, faktinių duomenų, kurie leistų spręsti kitaip, nepateikė. Apeliaciniame skunde teikiami paaiškinimai nebuvo pagrįsti įrodymais. Tai labiau bendro pobūdžio samprotavimai.

22. Pavyzdžiui, teigiant, kad nepagrįstai buvo vadovaujamasi VĮ Registrų centro atkuriamąja verte, viešais neobjektyviais ir netiksliais duomenimis (žr. nutarties 13.2 p.), nėra pateikiami priešingi duomenys – individualus vertinimas, eksperto išvada ar kiti įrodymai, kuriais galima būtų paneigti ar suabejoti mokesčių administratoriaus nurodytomis nekilnojamojo turto vertėmis. Siekdamas paneigti VMI ir Komisijos sprendimus, pareiškėjas (apeliantas) turėjo pagrįsti savo paaiškinimus dėl kitokios turto vertės, tačiau to nepadarė, todėl nėra pagrindo ir vadovautis jo paaiškinimais. Vien pastarųjų nepakanka, siekiant pareiškėjui palankaus sprendimo.

23. Dėl kratos metu rastų piniginių lėšų priskyrimo pareiškėjui atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokesčių administratorius tik dalį kratos metu rastų pinigų priskyrė pareiškėjui, todėl nutarties 13.4 punkte dėstoma apeliacija pripažintina nepagrįsta (Komisijos b. l. 11–14, 22).

24. Pareiškėjas nurodydamas, kad vartojimo išlaidų buvo patirta tris kartus mažiau nei nustatė mokesčių administratorius (nutarties 2.8 p., 13.3 p.), tokio teiginio niekaip nepagrindė – nėra duomenų apie turėtų gyvulių skaičių, jų įsigijimą, ženklinimą, pašarų pirkimą gyvuliams šerti, veterinaro paslaugas ir kita, todėl ir šis aspektas negali pasitarnauti kitokio pobūdžio sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegijos nuomone, vis dėlto turėjo likti atitinkami duomenys, galintys pagrįsti vartojimo išlaidas, tačiau jie nei teismui, nei mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu pateikti nebuvo. Per banką išleistos piniginės sumos nėra didelės ir, sutiktina, neatspindi realių vartojimo išlaidų.

25. Sąvoka „pagrįsti“ reiškia pateikti naujus įrodymus, kurie patvirtintų faktines aplinkybes, lemiančias nustatytos mokesčio bazės neteisingumą ar mokesčio dydžio apskaičiavimo neteisingumą, tačiau mokesčių mokėtojas šios užduoties (MAĮ 67 str.) neatliko (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-1744/2010).

26. Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį byloje Nr. A-556-602/2018; 2018 m. liepos 3 d. nutartį byloje Nr. eA-4270-602/2018).

27. Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais skaičiavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-635/2010).

28. Taigi išdėstytos aplinkybės lemia išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius