2018-05-24 Nr. AB-10371-3-62-3-00069-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-413-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00069-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. P.) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyrius su prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 1 506,02 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsižvelgęs į Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktą 2013 m. kovo 28 d. pranešimą Nr. 12-10-186 apie apdraustojo A. P. valstybinio socialinio draudimo pabaigą bei į tai, kad 2013 m. balandžio 2 d. A. P. teritorinėje darbo biržoje buvo suteiktas bedarbio statusas, VSDFV Utenos skyrius laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. kovo 1 d. paskyrė A. P. nedarbo socialinio draudimo išmokas. Kauno apygardos administraciniam teismui 2013 m. spalio 15 d. sprendimu panaikinus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą dėl A. P. atleidimo, grąžinus jį į darbą bei priteisus vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos elektroninius prašymus Nr. 12-10-341 bei Nr. 02-7-188 iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenų bazės buvo pašalinti visi duomenys apie A. P. valstybinio socialinio draudimo pabaigą bei įrašyti nauji duomenys apie apdraustojo A. P. nuo 2013 m. kovo – 2014 m. birželio mėnesiais turėtas draudžiamąsias pajamas bei įmokų sumas. Tokiu būdu, VSDFV Utenos skyrius dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos duomenų apie apdraustojo A. P. socialinio draudimo pabaigą tikslinimo, 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu „Dėl A. P. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ Nr. NI_SP5-769 nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. kovo 1 d. susidarė 1 506,02 Eur (5 200 Lt) A. P. išmokėtos nedarbo draudimo išmokos permoka.

3. Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos patikslintus duomenis A. P. nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. kovo 1 d. negalėjo būti suteiktas bedarbio statusas ir paskirtos nedarbo socialinio draudimo išmokos. Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų 2013 m. kovo 28 d. atleidžiant A. P. iš pareigų valstybės tarnyboje, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 1 506,02 Eur (5 200 Lt) žala, kurią, pareiškėjo teigimu, privalo atlyginti Kauno miesto savivaldybės administracija. Jei Kauno miesto savivaldybės administracija būtų veikusi teisėtai, būtų nereikėję įrašyti, o vėliau ir tikslinti duomenų Registre, todėl žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui būtų išvengta.

4. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jo netenkinti.

5. Atsakovas nurodė, kad A. P., nei tuo metu, kai byla buvo nagrinėjama Kauno apygardos administraciniame teisme, nei vėliau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nagrinėjant apeliacinį skundą, jokios informacijos apie tai, kad jam buvo paskirta nedarbo socialinio draudimo išmoka nepateikė. Kauno miesto savivaldybės administracija nedisponavo duomenimis apie nedarbo socialinio draudimo išmokų mokėjimą, todėl neturėjo jokios galimybės informuoti teismą, siekiant išvengti permokos A. P. naudai susidarymo.

6. Atsakovas pažymėjo, kad darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo. Todėl nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką.

7. A. P. Kauno miesto savivaldybės administracija kompensavo 100 proc. darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką. Kauno miesto savivaldybės administracija sumokėjo tokią pačią pinigų sumą kaip ir būtų mokėjus A. P. jam visą laiką dirbus Kauno miesto savivaldybės administracijoje. Todėl šiuo atveju neaišku, kokiu teisiniu pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracija turėtų mokėti papildomai dar A. P. gautą jo nedarbo socialinio draudimo išmoką. Šiuo atveju A. P., o ne Kauno miesto savivaldybės administracija, gavo ir 100 proc. darbo užmokestį ir nedarbo socialinio draudimo išmoką už tą patį laikotarpį.

8. Atsakovo nuomone, šiuo atveju teisėtai buvo paskaičiuota A. P. nedarbo socialinio draudimo išmoka, todėl pagal įstatymus teisėtai apskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimas vykdant iš įstatymo pareiškėjui kylančią prievolę negali būti vertinamas kaip pareiškėjo patiriama žala.

II. 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymą tenkino.

10. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 3 dalimi, Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 5-9 61 punktu bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 18 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog VSDFV Utenos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr.NI_SP5-769 „Dėl A. P. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ nustatyta, kad pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos patikslintus duomenis A. P. laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. kovo 1 d. negalėjo būti suteiktas bedarbio statusas ir apskaičiuotos bei išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos, nes teisę į nedarbo socialinio draudimo išmoką turi bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę asmenys. Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų 2013 m. kovo 28 d. atleidžiant A. P. iš pareigų valstybės tarnyboje, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 1 506,02 Eur (5 200 Lt) žala, kurią, teismo vertinimu, privalo atlyginti Kauno miesto savivaldybės administracija (duomenų įrašymas ir jų tikslinimas Registre dėl neteisėtu pripažinto atleidimo iš valstybės tarnybos ir be teisinio pagrindo išmokėtos nedarbo draudimo išmokos permoka).

11. VSDFV Utenos skyrius 2014 m. rugpjūčio 22 d. pateikė pretenziją Nr. (9.109) R3-26205 Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl 1 506,02 Eur (5 200,00 Lt) permokos (žalos) atlyginimo gera valia, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (33.200)2-5247 žalą atlyginti atsisakė. Tokiu būdu pagal VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2013 m. sausio 25 d. įsakymą „Dėl funkcijų, susijusių su nedarbo socialinio draudimo išmokomis paskirstymo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams“ Nr. V-51 nedarbo socialinių draudimo išmokų apskaičiavimą, skyrimą ir mokėjimą centralizuotai vykdo VSDFV Utenos skyrius, tačiau nedarbo socialinio draudimo išmokų permokas, kurios atsirado dėl išmokų gavėjų ir trečiųjų asmenų kaltės, kai kaltieji asmenys nesutinka žalos atlyginti savo noru ir jos negalima išieškoti iš asmeniui mokamų socialinio draudimo išmokų, teismo tvarka išieško VSDFV teritoriniai skyriai, kurių aptarnaujamoje teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji vieta ar buveinė, tokiu būdu VSDFV Kauno skyriui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos išieškojimo iš kaltų asmenų).

12. Atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė 1 506,02 Eur (5 200 Lt) turtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos.

III. 13. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

14. Atsakovo teigimu, jis neviršijo savo kompetencijos, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, priešingai, visus pranešimus VSDFV pateikė laiku ir tinkamai, o A. P. kompensavo darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką. Be to, Kauno savivaldybės administracija nedisponuoja duomenimis apie nedarbo socialinio draudimo išmokų mokėjimą, todėl neturėjo jokios galimybės apie tai informuoti teismą siekiant išvengti permokos susidarymo. Atsakovui neaišku, kokiu teisiniu pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracija turėtų papildomai mokėti už A. P. sumokėtą nedarbo socialinio draudimo išmoką. Šiuo atveju A. P., o ne Kauno miesto savivaldybės administracija gavo 100 proc. darbo užmokestį ir nedarbo socialinio draudimo išmoką už tą patį laikotarpį, todėl pareiškėjo prašoma priteisti žala, atsakovo nuomone, turėtų būti priteista iš A. P..

15. Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija būtų neįvykdžiusi kokios nors jai įstatyme nustatytos pareigos, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeidžiant bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nėra jokių įrodymų, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nesant neteisėtų veiksmų kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą.

16. Atsakovo nuomone, nedarbo socialinio draudimo išmoka pareiškėjui buvo apskaičiuota teisėtai, todėl pagal įstatymus teisėtai apskaičiuotos nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimas vykdant iš įstatymo pareiškėjui kylančią prievolę negali būti vertinamas kaip pareiškėjo patiriama žala.

17. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog dėl nedarbo išmokos nepagrįstai praturtėjo A. P., todėl jo atžvilgiu turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios nepagrįstą praturtėjimą.

18. Teismas tik formaliai konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija atliko neteisėtus veiksmus atleidžiant A. P. iš pareigų valstybės tarnyboje, tačiau visiškai nevertino atsakovo argumentų, nenagrinėjo pateiktų įrodymų, objektyviai ir visapusiškai neištyrė bylai svarbių aplinkybių. Tokiu būdu, atsakovo vertinimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje nurodytą pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes.

19. Pareiškėjas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartyje išsamiai ir motyvuotai nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai atleidžiant A. P. iš pareigų. Tai, kad skundžiamame teismo sprendime nėra detaliai pakartotos anksčiau teismų nustatytos A. P. neteisėto atleidimo iš pareigų aplinkybės, pareiškėjo teigimu, nesudaro pagrindo sprendimą panaikinti.

21. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju žalą turi atlyginti išmokos gavėjas – A. P. Pareiškėjas pažymi, jog teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Aplinkybė, jog pareiškėjas gali pasirinkti ir kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą, teisingam bylos išsprendimui įtakos neturi, todėl Kauno apygardos administracinis teismas, nustatęs visas atsakovo atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę), pagrįstai tenkino VSDFV prašymą priteisti žalą.

22. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog nors atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, tačiau šiuo atveju žala kildinama iš viešojo administravimo subjekto vidaus administravimo veiklos, todėl pareiškėjo argumentai dėl CK 6.271 straipsnio taikymo šioje byloje nėra aktualūs, nes žala priteista vadovaujantis bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais, o ne dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo VSDFV Kauno skyriaus reikalavimo atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui A. P. 2013 m. liepos 2 d. – 2014 m. kovo 1 d. laikotarpiu išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos (1 506,02 Eur) grąžinimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Pareiškėjas minėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimą A. P. laiko Valstybinio socialinio draudimo fondui padaryta turtine žala, atsiradusia dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimo A. P. atleisti iš valstybės tarnybos, kuris teismo sprendimu yra pripažintas neteisėtu ir panaikintas, o A. P. grąžintas į tarnybą, atlyginta pagal Socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. spalio 17 d. sprendimu, konstatavęs, kad dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų 2013 m. kovo 28 d. atleidžiant A. P. iš pareigų valstybės tarnyboje, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 1 506,02 Eur (5 200 Lt) žala, kurią privalo atlyginti Kauno miesto savivaldybės administracija, prašymą tenkino. Kauno miesto savivaldybės administracija paduotame apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo atveju nėra nustatytos viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo prašymą atmesti.

25. Patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo: Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl apdraustam asmeniui, grąžintam į tarnybą teismui panaikinus sprendimą dėl jo atleidimo, išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos, kurią Valstybinio socialinio draudimo fondo teritorinis įvardijo turtine žala, atlygintina pagal Socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, 2018 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018, aiškindamas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 patvirtintų Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nuostatas, konstatavo, kad Nedarbo socialinio draudimo įstatyme nėra sureglamentuoti socialinio draudimo išmokos susigrąžinimo atvejai, kai tokia išmoka teisėtai buvo paskirta ir išmokėta asmeniui, kuris vėliau teismo sprendimu buvo grąžintas į pareigas. Nedarbo socialinio draudimo įstatymas nereguliuoja asmeniui teisėtai paskirtos ir išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos susigrąžinimo atvejų, todėl nustačius, kad nedarbo socialinio draudimo išmokai esant paskirtai ir mokėtai teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo išvadai, kad dėl šios išmokos mokėjimo susidarė permoka išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos ir žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui Socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies prasme nebuvo padaryta.

27. Nagrinėjamos bylos reikšmingos faktinės aplinkybės ir taikytina teisė yra iš esmės analogiškos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018, aptartoms – nedarbo socialinio draudimo išmoka A. P. paskirta bei mokėta teisėtai ir pagrįstai, ginčo teisinius santykius reglamentuoja tos pačios redakcijos Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 patvirtinti Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatai ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, todėl ir ginčo atveju pagrindo išvadai, kad dėl šios išmokos mokėjimo susidarė permoka išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos, taip pat kad buvo padaryta žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies prasme.

28. Konstatavus, kad turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui nebuvo padaryta, t. y. kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, atsakovo apeliacinis skundas tekintinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo VSDFV Kauno skyriui iš Kauno miesto savivaldybės administracijos priteista A. P. išmokėta nedarbo socialinio draudimo išmoka, naikintinas, o pareiškėjo VSDFV Kauno skyriaus prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan