236f5259-fa3e-469b-aa19-763dc94f25ee · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-436-186/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01645-2014-8Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. liepos 14 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų B. M., D. S., R.

K., N. J., R. K., F. S., M. Č., P. P., L. D. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovų J. O., V. K., B. M., A. N., D. S., R. K., N. J., R. K., F. S., J. V., D. N., V. A. B., F. M., J. P., M. Č., J. S., G. M., J. G., Z. V., P. P., L. D. ir L. I. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teisėjų kolegija nustatė: I. Ginčo esmė IeÅ¡kovai prašė pripažinti negaliojančiomis Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, kurias jie sudarė su atsakove BAB banku SNORAS (toliau – ir Bankas); taikyti restitucijÄ â€“ pripažinti ieÅ¡kovų sumokėtas pagal Å¡ias sutartis sumas ieÅ¡kovų lėšomis jų asmeninėse sÄ skaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau – IÄ®IDÄ®).IeÅ¡kovai nurodė, kad nei vienam iÅ¡ jų nebuvo paaiÅ¡kinta, kad toks Banko siÅ«lomas produktas, kaip obligacijos, yra rizikingesnis už terminuotÄ jį indėlį ir, kad jam negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas; nebuvo realiai įteikti obligacijų emisijos prospektai ar jų santraukos, taip pat nebuvo pateikti ir kiti dokumentai, iÅ¡vardyti neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“.

IeÅ¡kovai apie tai, kad jų lėšos yra neapdraustos, sužinojo tik po Banko bankroto. IeÅ¡kovai Å¡ias sutartis suprato ir laikė indėlio sutartimis, o perduotas lėšas – kaip savo indėlius Banke. Banko darbuotojai ieÅ¡kovams teigė, kad Å¡i investicija yra visiÅ¡kai apsaugota valstybės, kad ji yra apdrausta. Sutartyse aiÅ¡kiai nenurodyta, kad lėšoms nebus taikomas indėlių draudimas pagal IÄ®IDÄ®. Tokie Banko veiksmai nulėmė ieÅ¡kovų esminį suklydimÄ dėl ginčijamų sandorių, todėl ieÅ¡kovai Å¡iuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais pagal Civilinio kodekso ­(toliau – CK) 1.90 straipsnį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais, kad nėra pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

Teismas konstatavo, kad įgydamas obligacijÄ asmuo prisiima obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikÄ .Teismas konstatavo, kad draudžiamumo aspektas ieÅ¡kovams buvo atskleistas nepakankamai aiÅ¡kiai, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tai nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieÅ¡kovų apsisprendimÄ sudaryti ginčijamus sandorius, nes ieÅ¡kovai, sudarydami ginčijamus sandorius, neįsitikino, ar pinigai bus apdrausti, Å¡ios aplinkybės nepasitikrino ir vėliau, t. y. grįžę namo, o minėtus sandorius užginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovei iÅ¡kėlimo.

Laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovės) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, kad ieÅ¡kovai visapusiÅ¡kai įvertintų sudarytų sandorių sÄ lygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumÄ , tačiau reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikÅ¡ti ne per protingÄ terminÄ , o tik atsakovės bankroto proceso metu, tuo labiau, net po ieÅ¡kovų kreditorinių reikalavimų patvirtinimo atsakovės bankroto byloje.Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriÅ¡kai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieÅ¡kovams (kaip vidutiniams vartotojams) turėjo bÅ«ti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.

Tikėjimasis, kad sudarant rizikingÄ sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieÅ¡kovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog esant deklaruotoms dviprasmiÅ¡koms nuostatoms sudaromose sutartyse (rizika dėl atsakovės (Banko) nemokumo ir kartu nuostata dėl investicijos draustumo), ieÅ¡kovai imtųsi aktyvių ir efektyvių veiksmų Å¡ioms abejonėms paÅ¡alinti.

Didžioji dalis ieÅ¡kovų, prieÅ¡ sudarydami ginčo sutartis, atsisakė pateikti Bankui informacijÄ apie save, be kita ko, apie savo investavimo patirtį. Kliento aptarnavimo sutartyje paryÅ¡kintu Å¡riftu įraÅ¡ytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. Bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui, todėl Bankas, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieÅ¡kovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių; kita dalis ieÅ¡kovų Bankui nurodė, jog turi tam tikros patirties investavime.

IeÅ¡kovai iÅ¡ esmės neginčijo, kad ginčijamų sutarčių pasiraÅ¡ymo metu kas nors juos skubino. IeÅ¡kovai iÅ¡ esmės pripažino, kad neperskaitė visų pasiraÅ¡omų sutarčių. Dauguma ieÅ¡kovų ilgÄ laikÄ buvo atsakovės klientais, dauguma iÅ¡ jų laikė terminuotus indėlius; be to, kai kurie ieÅ¡kovai (M. Č.) turėjo tam tikros investavimo patirties (buvo sudarę vertybinių popierių įsigijimo sutartis). IeÅ¡kovai negalėjo neatkreipti dėmesio į tai, kad ginčijamose sutartyse jie įvardinami investuotojais, o ne indėlininkais.

Didžioji dalis ieÅ¡kovų savo pinigines lėšas (iÅ¡ esmės tuo pačiu metu, arba po ginčijamų sutarčių sudarymo) investavo ne tik į obligacijas, tačiau taip pat turėjo terminuotų indėlių, todėl Å¡ios aplinkybės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovai suprato Å¡ių finansinių priemonių savybes, įskaitant jų (ne)draudžiamumÄ , bei tokiu bÅ«du diversifikavo savo rizikas. IeÅ¡kovų amžius (gyvenimiÅ¡ka patirtis), sveikatos bÅ«klė, iÅ¡silavinimas, veiklos pobÅ«dis ir kitos savybės neleidžia vienareikÅ¡miÅ¡kai teigti, kad taikant vidutinio vartotojo suvokimo standartÄ , suformuotÄ teismų praktikoje iÅ¡ esmės panaÅ¡aus pobÅ«džio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016), jie galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, o jeigu tai ir įvyko, tÄ lėmė ne atsakovės (Banko) neteisėti veiksmai (apgaulė) ar ieÅ¡kovų esminis suklydimas, bet pačių ieÅ¡kovų nepakankamas atidumas ir rÅ«pestingumas.Teismo vertinimu, IeÅ¡kovai neįrodė, kad Bankas ir (ar) jo darbuotojai tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sÄ moningÄ IeÅ¡kovų apgaulę, t. y. sÄ moningai suklaidino arba sÄ moningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga.

Net jeigu banko darbuotojai žodžiu ieÅ¡kovams ir buvo nurodę apie pinigų apdraudimÄ , tai IeÅ¡kovai, atsižvelgiant į jų patirtį bei kitas asmenines savybes, negalėjo nesuprasti, kad esminės ir tikrosios sandorio sÄ lygos nurodomos raÅ¡ytinėje sutartyje, o ne žodžiu. Tokiu atveju turi bÅ«ti vadovaujamasi CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, pagal kuriÄ suklydimas negali bÅ«ti laikomas turinčiu esminės reikÅ¡mės, jeigu Å¡alis suklydo dėl savo didelio neatsargumo. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentai IeÅ¡kovai B.

M., D. S., R. K., N. J., R. K., F. S., M. Č., P. P. ir L. D. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį patenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Teismas neatsižvelgė į tai, kad Bankas Å¡iuo atveju veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė. Galima laikyti, kad investicinė įmonė nebegali vykdyti savo įsipareigojimų dėl to, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, arba, lygiai taip pat galima laikyti, kad bankrutavo investicinė įmonė ir dėl savo nemokumo ji negali įvykdyti savo įsipareigojimų – iÅ¡pirkti obligacijų.

Teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, todėl Å¡i dvejopa situacija turėtų bÅ«ti vertinama palankiau investuotojams (ieÅ¡kovams). Investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Teismo iÅ¡vados nėra paremtos tiesioginėmis Investuotojų direktyvos nuostatomis, taip pat nėra paremtos ir Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais. Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla C-671/13) neatsakyta, kaip turėtų bÅ«ti taikoma Investuotojų direktyva, kai vertybinių popierių emitentas kartu yra ir investicinė įmonė, todėl Å¡iuo atveju svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sÄ lygų iÅ¡aiÅ¡kinimo Investuotojų direktyvos kontekste.Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylose, bet neatsižvelgė į tai, kad Å¡ios bylos aplinkybės nėra visiÅ¡kai tapačios, be to, ieÅ¡kovai byloje pateikė tam tikrus teisinius argumentus, kurie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nebuvo analizuojami.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, suklydimo galimybė vertintina atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes ir į individualias ieÅ¡kovų savybes. Teismas neatsižvelgė į ieÅ¡kovų argumentus dėl atsakovės elgesio vertinimo IÄ®IDÄ® nustatytų pareigų kontekste.Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovai buvo patys nepakankamai apdairÅ«s, nes neįsigilino į obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sÄ lygas ir bÅ«tent tai lėmė jų neteisingÄ suvokimÄ . Tokia teismo iÅ¡vada apskritai yra paneigiama IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalyje atsakovei nustatyta informavimo pareiga, įstatyminis reguliavimas Å¡iuo klausimu tampa betikslis.

IeÅ¡kovai pagrįstai pasikliovė Banko teikiama informacija, nes atsakovė turėjo imperatyviÄ pareigÄ tokiÄ informacijÄ suteikti. Teismas nepagrįstai Banko, kaip profesionalo finansų rinkoje, pareigų nevykdymÄ laikė ieÅ¡kovų suklydimo neįtakojančia aplinkybe, be to, nepagrįstai visÄ informacijos apie obligacijų draudimÄ susižinojimo naÅ¡tÄ perkėlė patiems ieÅ¡kovams.Bankas vieÅ¡umoje obligacijas pristatė kaip alternatyvÄ indėliams (alternatyvų pinigų taupymo bÅ«dÄ ), standartinėse sutartyse įtvirtino neaiÅ¡kias ir dviprasmiÅ¡kas formuluotes, be to, kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kovų paaiÅ¡kinimo, neužtikrino, kad darbuotojai žodžiu suteiktų visapusiÅ¡kÄ informacijÄ draustumo klausimais.

Visa tai rodo, jog Bankas buvo suinteresuotas, kad ieškovai įsigytų obligacijų, nes nuo 2011 metų sausio mėn. Lietuvos bankas apribojo Banko siūlomų palūkanų už indėlius normas.Teismas nepagrįstai prilygino ieškovus vidutinių vartotojų kategorijai investavimo produktų rinkoje. Vidutiniu vartotoju šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmuo, turintis specialių žinių apie šios rinkos produktus. Apeliantai neturi nei tokių žinių, nei įgūdžių ar patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti ir negali tinkamai įvertinti su tuo susijusios rizikos.

Atsižvelgiant į ieÅ¡kovų iÅ¡silavinimÄ , amžių, socialinę padėtį, pripažintina, kad jie patys negalėjo suvokti visų su obligacijų įsigijimu susijusių rizikų, atitinkamai esminę reikÅ¡mę sudarant sandorius suklydimo įtakoje turėjo bÅ«tent Banko pasyvumas ir įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas.PrieÅ¡ingai nei sprendė teismas, apeliantai turėjo tikslÄ ne rizikingai investuoti ir gauti kuo didesnę finansinę naudÄ , o ieÅ¡kojo bÅ«tų kaip laikyti pinigus banke saugiai.

Pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, jie prieÅ¡ tai laikė terminuotųjų indėlių sÄ skaitose arba paprastose sÄ skaitose. Tai parodo, jog ieÅ¡kovams iki tol buvo aktualus tik pinigų saugumas ir taupumas, o ne rizikingas investavimas. IeÅ¡kovams Å¡ie pinigai buvo gyvenimo santaupos, todėl kiti, rizikingesni finansiniai produktai, jų nedomino.Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose praÅ¡o ieÅ¡kovų apeliacinį skundÄ atmesti ir skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Nurodo šiuos argumentus:Iki apeliacinio skundo pateikimo ieškovai neteigė, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, ir nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT, todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas šiomis aplinkybėmis (CPK 306 str. 2 d.).IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektas.

Apeliantai, įgydami obligacijų, savo valia ir noru perdavė Banko nuosavybėn apeliantams priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas Banko obligacijas. Bankas Å¡iuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl Å¡i situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.PareigÄ kreiptis į Europos SÄ jungos teisminę institucijÄ , iÅ¡kilus Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ir galiojimo klausimui, turi tik teismas, kuris yra galutinė instancija konkrečioje byloje (CPK 3 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija byloje. Kreipimasis į ESTT turi bÅ«ti paremtas iÅ¡kilusiu tam tikros Europos SÄ jungos teisės normos aiÅ¡kinimo ir (ar) galiojimo klausimu, bet ne siekiu nuginčyti jau esantį, Å¡aliai nepalankų Europos SÄ jungos teisės normų aiÅ¡kinimÄ ir taikymÄ .IÅ¡skyrus teiginius apie apeliantų iÅ¡silavinimÄ , profesijÄ , socialinę padėtį ir amžių, byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys galėtų bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis.

Apeliantai neįrodė, nei kad atsakovė juos suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Tam tikrų FPRÄ® ar kitų susijusių teisės aktų reikalavimų pažeidimas negali bÅ«ti laikomas pagrindu pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 ar 1.91 straipsnį.Vidutinio vartotojo sÄ vokos atitikimas neprofesionalaus vartotojo sÄ vokai nėra akcentuojamas kaip esminis sprendžiant analogiÅ¡kas bylas, nes formalus Å¡ių sÄ vokų gretinimas nėra reikÅ¡mingas nustatinėjant tikruosius Å¡alių ketinimus ir valiÄ , sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio ar CK 1.91 straipsnio pagrindu.

Kita vertus, teismų praktikoje analogiÅ¡kose bylose vidutinio vartotojo sÄ voka yra taikoma apibÅ«dinant neprofesionalų investuotojÄ jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palÅ«kanų obligacijos.Ekonominio ar teisinio iÅ¡silavinimo neturėjimo aplinkybė ir kai kurių apeliantų garbus amžius nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantai, bÅ«dami veiksniais asmenimis, neturėjo pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sÄ lygų bei savo veiksmų galimų padarinių.

Apeliantai nepaaiškino, kodėl jie neįžvelgė skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorio, kurie iš esmės skiriasi ne tik turiniu, bet ir pasirašomų dokumentų kiekiu bei apimtimi. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais ginčijamų sandorių dokumentais bei juos gavo.Nesuprantam, kodėl apeliantai, ketindami sudaryti terminuotojo indėlio sutartis, domėjosi banko siūlomomis palūkanomis už kitus finansinius produktus, kurių jie net neketino pirkti.

Apeliantų teiginys, kad Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiÅ¡kus produktus indėliams, nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 17/8 str.).Teisėjų kolegijakonstatuoja:IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijomsLietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nėra pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.Vienodos teismų praktikos formavimÄ užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str., Teismų įstatymo 23 str. 2 d.).

Dėl Å¡ios priežasties pirmosios instancijos teismas buvo sustabdęs nagrinėjamÄ civilinę bylÄ , kol minėtoje byloje kasacinis teismas priims galutinį procesinį sprendimÄ . Teismas, atmesdamas apeliantų ieÅ¡kinį, be kita ko vadovavosi ir minėtu kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimu dėl draudimo apsaugÄ obligacijoms nustatančių teisės normų aiÅ¡kinimo ir taikymo.Aplinkybė, kad Bankas, platindamas savo iÅ¡leistas obligacijas, veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, buvo akcentuota tiek jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tiek ir kitose analogiÅ¡kose kasacine tvarka iÅ¡nagrinėtose civilinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

Kasacinis teismas iÅ¡aiÅ¡kino, kad įgydamas obligacijÄ asmuo prisiima obligacijÄ iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikÄ . Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sÄ lygas, nėra pagrindo teigti, kad Å¡i rizika bÅ«tų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra panaÅ¡ios, todėl Å¡iuo aspektu kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimai yra privalomi žemesnės instancijos teismams.Dėl suklydimo sudarant Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartisApeliantai ginčija su Banku sudarytas Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl esminio suklydimo.

Vertinant, ar sudarydamas ginčijamÄ sandorį asmuo suklydo, pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trÅ«kumų, t. y. ar asmuo bÅ«tų sudaręs tokį sandorį, jeigu bÅ«tų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis vien sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Apeliantai teigia, kad jų tikslas buvo laikyti savo santaupas saugiai banke, o ne rizikingai investuoti ir gauti kuo didesnę finansinę naudÄ .

Jie sudarė ginčijamus sandorius, nes Banko darbuotojai obligacijas pristatė kaip analogiÅ¡kus produktus terminuotiesiems indėliams. Jeigu bÅ«tų žinoję, kad obligacijos nėra apdraustos, Å¡ių sandorių nebÅ«tų sudarę. Apeliantai iÅ¡ esmės teigia, kad jie nesuvokė obligacijų esmės, manė, kad Å¡ie sandoriai pagal rizikingumÄ nesiskiria nuo terminuotojo indėlio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantai suklydo dėl esminių ginčijamų sandorių aplinkybių.Pirmiausia pažymėtina, kad bylos duomenys rodo ir patys apeliantai patvirtina, jog pinigus, už kuriuos įsigijo obligacijų, anksčiau laikė terminuotuose indėliuose.

Taigi, apeliantams turėjo bÅ«ti žinoma, kaip atrodo terminuotojo indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedÅ«ra ir pan. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties turinys, joje vartojamos sÄ vokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sÄ vokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties 1.22 punktÄ , investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.

Jau vien iÅ¡ Å¡ios sÄ lygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu Bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų bÅ«ti pagrindas pripažinti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį negaliojančia dėl suklydimo.

Apeliantams renkantis iÅ¡ investavimo bÅ«dų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo bÅ«ti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir, kad Banko siÅ«lomos didesnės palÅ«kanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Apeliantai iÅ¡ esmės pripažįsta, kad jų apsisprendimÄ sudaryti Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis lėmė didesnės nei už terminuotuosius indėlius mokamos palÅ«kanos. Akivaizdu, kad palÅ«kanų dydis negali bÅ«ti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes prieÅ¡ingu atveju apskritai nebÅ«tų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties.Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantus apie tai, jog įsigytoms obligacijoms taikoma draudimo apsauga pagal IÄ®IDÄ® (CPK 178 str.).

Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sÄ lygose taip pat nėra jokių nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas draudimas pagal IÄ®IDÄ®. Jeigu prieÅ¡ pasiraÅ¡ydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiÅ¡kino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali bÅ«ti vertinamas kaip turintis esminės reikÅ¡mės, nes tokiu atveju Å¡iÄ rizikÄ apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).Apeliantai akcentuoja, kad kartu su Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartimis jie sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose yra nurodyta, kad Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad minėta nuostata, nors ir nėra klaidinga, neatitinka aiÅ¡kumo ir nedviprasmiÅ¡kumo reikalavimų. Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamÄ praktikÄ ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014).

Obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobÅ«džio ir įgijus obligacijÄ lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingÄ sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiÅ¡kia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iÅ¡ tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali bÅ«ti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad Bankas bankrutavo, o ieÅ¡kovai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad jie gali bÅ«ti priskiriami vidutinių vartotojų kategorijai.

Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į jų situacijÄ individualizuojančias aplinkybes, neįvertino, kad apeliantai neturi specialių žinių apie investavimo rinkos produktus. Å ie skundo argumentai, viena vertus, paneigiami pirmiau aptartais argumentais dėl didelio pačių apeliantų nerÅ«pestingumo ir neapdairumo, kita vertus, apeliantai neginčija, kad pagal FPRÄ® jie yra priskirtini neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jų amžiaus, iÅ¡silavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jų vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia.Pažymėtina ir tai, kad vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir iÅ¡silavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikÅ¡mės analogiÅ¡ko pobÅ«džio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pažymėjo, kad atsisako suteikti Bankui FPRÄ® 22 straipsnio 7 dalyje nurodytÄ informacijÄ , pasiraÅ¡ytinai patvirtindami, kad tokio atsisakymo padariniai jiems yra suprantami. Taigi Bankas, neturėdamas pakankamai iÅ¡samios informacijos apie Å¡iuos asmenis, objektyviai negalėjo individualizuoti apeliantų, kaip klientų, investavimo poreikių.Remiantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieÅ¡kovų reikalavimus pripažinti Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį, priėmė teisingÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , atitinkantį aukÅ¡tesnės instancijos teismų praktikÄ analogiÅ¡kose bylose.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                     Nijolė PiÅ¡kinaitė                                                                                                         Vigintas ViÅ¡inskis                                                                                                         Egidijus Žironas