2017-08-02 Nr. AB-14735-3-61-3-02193-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-669-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02193-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir grąžinimo į pareigas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtais sveikatos apsaugos ministro veiksmus (2017 m. birželio 12 d. raštą Nr. (1.1.36-16)4-2246 „Dėl gražinimo į ankstesnes pareigas“), kuriais ministras atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. gegužės 22 d. prašymą grąžinti jį į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) direktoriaus pareigas; 2) panaikinti sveikatos apsaugos ministro 2016 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. K-481 „Dėl A. S. atleidimo iš Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigų“; 3) grąžinti pareiškėją į VLK direktoriaus pareigas; 4) priteisti iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Ministerijos 2017 m. birželio 8 d. paskelbtą konkursą VLK direktoriaus pareigoms užimti (toliau – ir Konkursas) iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje; arba, jeigu Konkursas būtų įvykęs, sustabdyti jį laimėjusio asmens paskyrimą į VLK direktoriaus pareigas. Pareiškėjas paaiškino, kad Ministerija 2017 m. birželio 8 d. paskelbė Konkursą, kuriam įvykus ir VLK direktoriaus pareigas užėmus Konkursą laimėjusiam asmeniui, iš pareiškėjo būtų atimta teisinė galimybė grįžti į pareigas ir teismo sprendimas grąžinti pareiškėją į pareigas negalėtų būti įvykdytas. Tuo būtų pažeistos pareiškėjo teisės ir jam būtų padaryta neatitaisoma didelė žalą. Nestabdant Konkurso, neatitaisomai didelė žala būtų daroma ir valstybei, nes iš valstybės biudžeto pareiškėjui būtų ne tik mokamas darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, bet ir nepagrįstai mokamas darbo užmokestis Konkursą laimėjusiam asmeniui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 3 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, o prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 12 punktu, pagal kurį kai į pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau jas ėjęs valstybės tarnautojas, jose dirbantis kitas asmuo yra atleidžiamas iš pareigų, pripažino, jog pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju iš pareiškėjo nebus atimta galimybė grįžti į anksčiau eitas pareigas.

Be kita ko teismas kritiškai vertino A. S. argumentas, kad nestabdant Konkurso, neatitaisomai didelė žala būtų daroma valstybei, nes iš valstybės biudžeto pareiškėjui būtų ne tik mokamas darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, bet ir nepagrįstai mokamas darbo užmokestis Konkursą laimėjusiam asmeniui, nes nepriklausomai nuo to, ar būtų taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, ar ne, ginčo nagrinėjimo laikotarpiu VLK direktoriaus pareigos turi būti vykdomos, todėl valstybė bet kokiu atveju patiria su tuo susijusius kaštus.

Susipažinęs su bylos medžiaga, teismas padarė išvadą, kad prie pareiškėjo skundo pridėti dokumentai nelaikytini prima facie (lot. iš pirmo žvilgsnio) įrodymais dėl skundo reikalavimo pagrįstumo. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjas nėra išteisintas dėl nusikaltimų, dėl kurių padarymo jis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu. Minimoje nutartyje LAT Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendį, į kurį atsižvelgdamas ministras 2016 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. K-481 atleido pareiškėją iš VLK direktoriaus pareigų, panaikino konstatavęs, kad ne visi bylos duomenys yra išsamiai ištirti ir įvertinti įrodymų visumos kontekste. Taigi LAT 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi pareiškėjas nebuvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto ir Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo praktiką, mutatis mutandis (lot. su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) aktualią šiai administracinei bylai, siekiant konstatuoti, kad šiuo pagrindu valstybės tarnautojas atleistas neteisėtai, būtina nustatyti dvi sąlygas, t. y. turi būti ne tik panaikintas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo valstybės tarnautojui paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų, bet ir turi būti priimamas teismo sprendimas, kuriuo asmuo išteisinamas (pvz.: 2015 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2027-756/2015, 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012). Todėl nagrinėdamas šią administracinę bylą teismas turės įvertinti ir minėtus teisinius aspektus.

III. Pareiškėjas A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – šį prašymą tenkinti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl Valstybės tarnybos įstatymas 44 straipsnio 1 dalies 16 punkto aiškinimo ir taikymo neatitinka vyraujančios administracinių teismų praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nedaro skirtumo tarp situacijos, kai asmuo baudžiamojoje teisenoje yra išteisinamas arba byla nutraukiama, ir tos situacijos, kai panaikinamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir byla perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Reikalavimas dėl išteisinamojo nuosprendžio (kaip būtinosios sąlygos) aiškiai prieštarauja pamatinėms teisės nuostatoms ir asmens teisėms. Pagrindinę reikšmę sprendžiant dėl atleidimo teisėtumo tokiais atvejais turi ne tai, kokį sprendimą ar kokiu pagrindu baudžiamojoje teisenoje priima teismas, bet tai, kad panaikinamas nuosprendis, kuris buvo materialusis pagrindas pritaikyti VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą. Šiuo atveju priėmus LAT 2017 m. gegužės 16 d. nutartį buvo panaikintas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, kuris buvo pagrindas atleisti pareiškėją iš tarnybos. Taigi šiuo metu nėra jokio įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio pareiškėjo atžvilgiu, t. y. nėra materialiojo pagrindo atleisti pareiškėją ir tarnybos, vadinasi, pareiškėjas iš pareigų atleistas neteisėtai. Kitoks aiškinimas reikštų ne tik teisingumo, protingumo ir iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria non oritur ius) principų paneigimą, bet ir pažeistų pareiškėjo nekaltumo prezumpciją.

Pareiškėjo teigimu, neišsprendus šio administracinio ginčo, neracionalu organizuoti konkursą VLK direktoriaus pareigoms užimti ir skirti vadovą, tokiu būdu valstybei prisiimant papildomus didelius kaštus naujo vadovo darbo užmokesčiui. Be to, netenkinus prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, neatitaisoma didelė žala gali būti padaryta ir pareiškėjui.

Atsakovas Ministerija prašo pareiškėjo atskirojo skundo netenkinti.

Ministerija nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutarties motyvai yra teisingi bei pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas inicijavo ginčą dėl sveikatos apsaugos ministro 2016 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. K-481 nuo 2016 m. liepos 15 d. atleisti jį iš VLK direktoriaus pareigų panaikinimo ir jo grąžinimo į šias pareigas. Pareikštiems reikalavimams užtikrinti pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Ministerijos paskelbtą konkursą VLK direktoriaus pareigoms eiti iki įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje; arba, jeigu Konkursas jau įvyko, sustabdyti jį laimėjusio asmens paskyrimą į VLK direktoriaus pareigas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama minėtos teismo nutarties dalies pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr. 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ne pagal paskirtį (žr., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz.: LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017).

Pareiškėjas tvirtina, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala, kurią sieja su apsunkintu savo grįžimu į anksčiau eitas pareigas, jeigu nesulaukęs šio teisminio proceso baigties atsakovas į minėtos įstaigos direktoriaus pareigas nustatyta tvarka paskirs kitą asmenį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek faktinius bylos duomenis, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, tiek kitas reikšmingas aplinkybes, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo užtikrinti pareiškėjo skundo reikalavimus. Pareiškėjui tariamai kilsiančios žalos aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvais, kad valstybės tarnautojų grąžinimo į eitas pareigas klausimai yra sureguliuoti Valstybės tarnybos įstatymu, todėl objektyvių kliūčių atkurti iki ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo buvusią padėtį konkrečiu atveju nekils. Pažymėtina, jog dėl savo teisių ir teisėtų interesų gynimo pareiškėjas į teismą kreipėsi beveik po vienerių metų nuo sveikatos apsaugos ministro 2016 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. K-481 priėmimo, kas tik patvirtina išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šios bylos individualiomis aplinkybėmis nebūtų adekvatus siekiamam tikslui, neatitiktų proporcingumo principo bei pažeistų proceso šalių interesų ir viešojo intereso pusiausvyrą. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas, prašydamas imtis priemonių jo reikalavimui užtikrinti, nepateikė svarių argumentų dėl akivaizdaus skundžiamo įsakymo ir rašto neteisėtumo, t. y. pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį tikėtinai nepagrindė savo skundo reikalavimo pagrįstumo ir neįrodė, kad neuždraudus atsakovui organizuoti Konkursą ir šia procedūra paskirti nuolatinį VLK vadovą, ypač sunkių padarinių (didelės žalos) nebus įmanoma išvengti.

Apibendrindamas nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas (ABTĮ 70 str.), todėl 2017 m. liepos 3 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė