236dc9fb-b689-4e54-b140-84dfa79e9330 · Klaipėdos apygardos teismas

?Pranešėjas Eduardas Maškevičius Teisėja Adolfina Simaitienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-88-417/2019 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55149-2017-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.7.13.; 1.2.14.5.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.1. (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. balandžio 18 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Pociaus, Aurelijos Sadauskaitės, sekretoriaujant Jurgitai Dilienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Rumbinaitei, nuteistajam A.

A., jo gynėjai advokatei Julijai Monako-Galminei, nuteistajam M. A., jo gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui, nuteistojo T. Ž. gynėjui advokatui Mariui Venckui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų M. A., T. Ž. ir A. A. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo: T. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų V.

M. pinigų) ir jam paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Jis taip pat pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl apgaule įgytų K. P. pinigų) ir jam paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir T. Ž. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 3 mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, nuspręsta bausmę vykdyti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo faktinio T. Ž. sulaikymo laiko. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laikÄ Ä¯skaitytas T. Ž. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. spalio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 24 d. bei nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 17 d. ir suėmimo laikas nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2018 m. kovo 16 d. Iki bausmės vykdymo pradžios T. Ž. paliktos galioti kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje ir raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti.

M. A. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visÄ Å¡Ä¯ laikotarpį bÅ«ti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su mokymuisi ar darbu. Iki bausmės vykdymo pradžios M. A. paliktos galioti kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje ir raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti. A. A. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimi, prie 2014 m. lapkričio 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi paskirtos subendrintos neatliktos bausmės dalies – 5 metų 5 mėnesių 8 dienų, pridėta dalis Å¡iuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir A. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (Å¡eÅ¡eriems) metams ir 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams. A. A. kardomoji priemonė – suėmimas, bausmės atlikimo pradžiÄ skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmė skirta atlikti pataisos namuose. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir R. P., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas. Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. Ž. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu savo ir kitų naudai apgaule įgijo svetimÄ turtÄ : jis, turėdamas tikslÄ apgaule įgyti svetimÄ turtÄ , veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, iÅ¡ anksto susitarė, kad jis, T. Ž., nuvyks pas V. M., gyvenantį (duomenys neskelbtini), kur melagingai prisistatęs eismo įvykyje nukentėjusio asmens sÅ«numi, paaiÅ¡kins, kad pinigai reikalingi, kad anÅ«kui nebÅ«tų pradėta baudžiamoji byla bei tokiu bÅ«du jį suklaidinęs, paims pinigus ir pasiÅ¡alins.

Tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , 2017 m. spalio 23 d., apie 15.00 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, naudodamas telefono Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino V. M. į jo telefonÄ Nr. (duomenys neskelbtini), ir melagingai prisistatęs jo anÅ«ku L., nurodė, kad įvyko eismo įvykis, dėl kurio jis yra kaltas, o kad jam negrėstų kalėjimas, reikalinga atlyginti tariamai padarytÄ 7000 eurų žalÄ , taip įtikino V. M. įsileisti į namus tariamÄ nukentėjusiosios sÅ«nų ir jam perduoti pinigus.

T. Ž., tęsdamas bendrininkų pradėtÄ nusikalstamÄ veikÄ , 2017 m. spalio 23 d., apie 15.20 val., atvyko pas V. M. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur melagingai prisistatęs tarpininku (nukentėjusios moters sÅ«numi), ir tokiu bÅ«du įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimÄ , paėmė iÅ¡ V. M. 900 eurų ir pasiÅ¡alino. Taip T. Ž., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimÄ turtÄ â€“ V. M. priklausančius 900 eurų. 1.1.

M. A., A. A., T. Ž. ir R. P. nuteisti už tai, veikdami bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimÄ turtÄ : jie, veikdami bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, iÅ¡ anksto susitarė, kad T. Ž. nuvyks pas K. P., gyvenančiÄ (duomenys neskelbtini), kur melagingai prisistatęs ekspertu, paaiÅ¡kins, kad reikia patikrinti jos turimus pinigus, bei tokiu bÅ«du jÄ suklaidinęs, paims pinigus ir pasiÅ¡alins.

Tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , 2017 m. lapkričio 15 d. 13.00 val., R. P., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, naudodamas telefonÄ Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino K. P. į jos telefonÄ Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai prisistatęs (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės specialistu, pranešė, kad pas K. P. yra galbÅ«t netikri pinigai, ir įtikino K. P. įsileisti į namus tariamÄ ekspertÄ , kuris patikrins namuose turimus nukentėjusiosios pinigus. T.

Ž., tęsdamas bendrininkų pradėtÄ nusikalstamÄ veikÄ , 2017 m. lapkričio 15 d., apie 14.00 val., atvyko pas K. P. į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), kur melagingai prisistatęs ekspertu ir tokiu bÅ«du įgijęs nukentėjusiosios pasitikėjimÄ , paėmė iÅ¡ K. P. 2350 eurų ir pasiÅ¡alino. Tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ A. A., atliekantis laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, kalbėdamas telefonu, suorganizavo sÅ«naus M. A. ir T. Ž. susitikimÄ prie namo, (duomenys neskelbtini), kurio metu T.

Ž., vykdydamas A. A. nurodymÄ , perdavė dalį apgaule įgytų 900 eurų M. A.. Tokiu bÅ«du M. A., A. A. T. Ž. ir R. P., veikdami bendrininkų grupe apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimÄ turtÄ â€“ K. P. priklausančius 2350 eurų.

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. A. praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ nuosprendį Konstitucijos 7 straipsnio l dalies pagrindu dėl Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies pažeidimo (absoliutus nuosprendžio negaliojimo pagrindas), dėl netinkamo veikos kvalifikavimo; dėl BPK 20 straipsnio, 242 straipsnio, 301 straipsnio nuostatų ir teismų praktikos pažeidimų, bei priimti jam iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį arba grÄ Å¾inti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. 2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas įrodymais, grindžiamas kaltės prezumpcija, todėl neteisėtas ir naikintinas.

Nuteistasis mano, kad buvo pažeista jo teisė nebÅ«ti baudžiamam be pagrindo. Jam inkriminuotos veikos jis nepadarė, prie nuosprendyje minimos veikos padarymo taip pat niekuo neprisidėjo, taigi priimtas nuosprendis yra neteisingas. Nuosprendyje kalbama apie veikÄ , kvalifikuotÄ pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kuriÄ galbÅ«t atliko kitas, byloje visiÅ¡kai prisipažinęs asmuo, bei byloje nenustatytas asmuo, o jo ryÅ¡ys su Å¡ia veika byloje nėra atskleistas ir detalizuotas, bendrininkavimas (BK 24 straipsnis) jam neinkriminuotas, bendrininkavimo forma (BK 25 straipsnis) neįvardyta ir nedetalizuota, jam inkriminuota jo tiesiogiai įvykdyta nusikalstama veika.

Kartu byloje pripažįstama, kad veikÄ , apie kuriÄ kalbama byloje (BK 182 straipsnio 1 dalis), įvykdyti jis neturėjo jokių fizinių galimybių, nes veikÄ Ä¯vykdė kiti asmenys – galbÅ«t vienas visiÅ¡kai prisipažinęs asmuo, bei galbÅ«t byloje nenustatytas asmuo, galbÅ«t esantis įkalinimo įstaigoje. Taigi nuosprendis yra prieÅ¡taringas, apie jo tariamÄ bendrininkavimÄ , kuris net neinkriminuotas, byloje užsimenama tik tarp kitko, detaliau apie tai nieko nepasisakant, jokių įrodymų netiriant, prasimanytÄ bendrininkavimÄ pateikiant kaip savaime suprantamÄ dalykÄ , t. y. vadovaujantis kaltės prezumpcija.

Kaltės forma, pasireiškianti per asmens psichologinį santykį su nusikalstama veika (žinojimas, veikos nusikalstamumo suvokimas, pritarimas nusikalstamai veikai, apsisprendimas kokiu nors būdu prie šios veikos prisidėti) byloje ne tik kad niekaip neatskleista, bet net nenagrinėta. Galimas (byloje net neįrodinėtas) apelianto pasinaudojimas kitų asmenų anksčiau įvykdytos veikos pasekmėmis (neįrodžius jo žinojimo, veikų nusikalstamumo suvokimo, pritarimo nusikalstamoms veikoms, apsisprendimo prie šių veikų prisidėti) – negali būti kvalifikuojamas nei pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nei kriminaliniu nusikaltimu apskritai.

Jam inkriminuota veika gali būti atlikta tik tiesioginės tyčios kaltės forma, neatsargus šios veikos atlikimas (nežinant apie kitų asmenų veikas ir jų pobūdį) yra negalimas. Taigi nuosprendis yra visiškai deklaratyvus, nepagrįstas, neįrodytas, grindžiamas kaltės prezumpcija. Apeliantui nekelia jokių abejonių faktas, kad iki policijai jį sulaikant, jis nieko nenumanė apie kitų asmenų galbūt atliktas veikas ir neturėjo tyčios prie šių veikų prisidėti. Todėl skundžiamas nuosprendis, kaip aktas, prieštaraujantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, privalo būti panaikintas. 2.2.

Dėl klaidingo BK 182 straipsnio inkriminavimo apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog jis asmeniÅ¡kai bÅ«tų prieÅ¡ kÄ nors pavartojęs apgaulę ir tokiu bÅ«du įgijęs svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę. Byloje kalbama apie tai, kad nenustatytas asmuo, o taip pat byloje visiÅ¡kai prisipažinęs asmuo, galbÅ«t veikdami bendrai, galbÅ«t panaudojo apgaulę prieÅ¡ nukentėjusius asmenis ir galbÅ«t įgijo jų turtÄ (pinigus), tačiau jis su tuo neturi nieko bendra. Bendrininkavimas jam neinkriminuotas, bendrininkavimo forma neįvardyta ir nedetalizuota, veika jam inkriminuota kaip jo įvykdyta tiesiogiai, nors yra visiÅ¡kai akivaizdu, kad apgaulės jis prieÅ¡ niekÄ tikrai nepavartojo, kaltės forma byloje net nebuvo nagrinėjama.

Apsiribota deklaratyviu teiginiu, kad aptartų įrodymų visuma leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad M. A., veikdami bendrininkų grupe, suvokė, kad dėl jų veiksmų asmenys patirs turtinę žalÄ , ir to norėjo bei siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Su absoliučia žmogaus teise į teisingÄ teismÄ toks deklaratyvus, kaltės prezumpcija grindžiamas pareiÅ¡kimas baigiamajame teismo akte niekaip nesuderinamas – baigiamieji teismo aktai privalo bÅ«ti ne tik aiÅ¡kÅ«s, bet ir rezoliucinė dalis turi bÅ«ti pagrįsta motyvuojamojoje dalyje iÅ¡dėstytais argumentais.

Nors deklaruojama esÄ aptartų įrodymų visuma leidžia daryti iÅ¡vadÄ , tačiau nuosprendyje aptarti įrodymai neturi visiÅ¡kai nieko bendra nei su prasimanytu jo veikimu bendrininkų grupėje, nei su prasimanytu jo suvokimu, taigi tai, kÄ pirmosios instancijos teismas įvardina aptartų įrodymų visuma, neatitinka įrodymų leistinumo (sÄ ryÅ¡io su nagrinėjamu klausimu) reikalavimų. Tariamas apgaulės panaudojimas jam inkriminuotas visiÅ¡kai nepagrįstai, prieÅ¡ niekÄ jis jokios apgaulės nevartojo, bendrininkavimas, kaip ir kaltės forma, apskritai nebuvo įrodinėjamas, jokių jo kaltę galinčių pagrįsti įrodymų byloje nėra.

Neįrodžius žinojimo, negali bÅ«ti inkriminuojamas ir bendrininkavimas, o nesant bendrininkavimo – apgaulės panaudojimas inkriminuotas aiÅ¡kiai nepagrįstai. 2.3. Dėl klaidingo įrodymų vertinimo apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje ne kartÄ yra pasisakyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikÅ¡mės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali bÅ«ti pagrindu paneigti teismo posėdžio metu iÅ¡nagrinėtų įrodymų. Parodymai įrodymais yra tik tuo atveju, kai Å¡ie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir spėliojimais, esÄ ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino kaltę. Ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymų jis nėra davęs, ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nebuvo, taigi jokie ikiteisminio tyrimo duomenys nėra įrodymais. Teisiamajame posėdyje jo duotus parodymus (o ir kitų asmenų parodymus taip pat) pirmosios instancijos teismas atmetė todėl, kad Å¡ie teisingi parodymai prieÅ¡tarauja kaltinimo versijai. Taigi teismas vadovavosi kaltės prezumpcija, o tai laikytina tiesioginiu Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies pažeidimu, taigi ir absoliučiu nuosprendžio negaliojimo pagrindu.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti arba grÄ Å¾inti bylÄ nagrinėti pirmosios instancijos teisme. 3.1. Skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, kadangi teismas jį pripažino kaltu remdamasis vien tik prielaidomis, prokurorė klaidino teismÄ teigdama, kad jis telefoniniuose pokalbiuose nurodė susitikimo vietÄ bendrininkui, o to jis padaryti negalėjo, nes iÅ¡ jo atsiėmė jam atiduodamÄ skolÄ , todėl jis galėjo jam tik nurodyti vietÄ , kur galėtų atsiimti pinigus.

Taip pat buvo teigiama, kad jis suorganizavo nusikalstamÄ veikÄ , paprašė M. A. susitikti su T. Ž.. Apeliantas nurodo, kad iÅ¡ tikrųjų jis to paprašė, tačiau tai jokiais bÅ«dais nesusiję su nusikalstama veika, kadangi Å¡is jo praÅ¡ymas buvo jau praėjus kuriam laikui nuo nusikalstamos veikos padarymo. PraÅ¡o teismo iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėti Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , iÅ¡klausyti visus pokalbius, kurie yra byloje, nes apylinkės teismas to nepadarė, t. y. nesuteikė galimybės iÅ¡klausyti jų ir pateikti paaiÅ¡kinimus.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Ž. praÅ¡o 2018 m. gruodžio 11 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų nuosprendį pakeisti – pritaikyti jam BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymÄ atidėti, paskirti jam įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones. 4.1. Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, nusikaltimų kvalifikavimo yra teisėtos ir pagrįstos, Å¡ioje dalyje teismo nuosprendis neskundžiamas, tačiau teismas jam paskyrė gana griežtÄ bausmę.

Spręsdamas bausmės skyrimo jam klausimÄ , teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus iÅ¡ savanaudiÅ¡kų paskatų, visiÅ¡kai pripažino savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jis įsidarbino. Apeliantas nurodo, kad Å¡iuo metu jis dirba UAB (duomenys neskelbtini) automobilių plovėju, tęsia mokslus, baiginėja dvyliktÄ klasę Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje, todėl buvo pagrindas manyti, kad bausmės tikslai galėtų bÅ«ti pasiekti ir atidėjus bausmės vykdymÄ . 4.2.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktikÄ dėl BK 75 straipsnio taikymo yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad laisvės atėmimas yra taikomas kaip kraÅ¡tutinė priemonė, esant galimybei bÅ«tina iÅ¡naudoti nuteistojo asmens motyvacijÄ , norÄ ir pastangas siekti pokyčių savo gyvenime. Bausmės vykdymo atidėjimas leidžia teismui įvairesniais bÅ«dais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimÄ bÅ«tina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«dį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį Å¡eimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

Å ie duomenys turi sudaryti prielaidas iÅ¡vadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryÅ¡ius. Siekiant asmens resocializacijos kaip vieno pagrindinių bausmės tikslų itin reikÅ¡minga ne asmens atskirtis nuo visuomenės, o bandymas, pvz., baudžiamojo poveikio priemonėmis, jį integruoti į darbo rinkÄ , suteikiant jam galimybę kurti konstruktyvų, produktyvų gyvenimÄ , tokiu bÅ«du prisidedant prie ekonominio Å¡alies augimo ir bendrojo gėrio.

Be abejo, toks sprendimas turi bÅ«ti siejamas ir suprantamas ne kaip bausmės iÅ¡vengiamumo galimybė, o kaip sėkmingos integracijos į visuomenę prielaida (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartys: Nr. 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-3256-303/2018). 4.3. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad atidėjus jam bausmės vykdymÄ , bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu visÄ laikÄ bÅ«tų kontroliuojamas bei prižiÅ«rimas kompetentingos institucijos bei privalėtų vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones, o tuo atveju, jeigu nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo ir nevykdytų įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonių ar padarytų teisės pažeidimus, jo priežiÅ«rÄ vykdanti institucija su teikimu privalėtų kreiptis į teismÄ , praÅ¡ydama panaikinti bausmės vykdymo atidėjimÄ ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę.

Norėtų, kad apeliacinis teismas patikėtų juo ir jo noru sėkmingai integruotis į visuomenę. Teigia, kad jis iÅ¡kart visiÅ¡kai prisipažino padaręs nusikaltimÄ ir labai gailisi dėl to, yra jaunas, visos anksčiau padarytos nusikalstamos veikos, už kurias buvo nuteistas ir atliko bausmę, buvo padarytos jam bÅ«nant nepilnamečiam. Tai įvyko dėl jo paauglystėje susiformavusių elgesio sunkumų bei socialinių įgÅ«džių stokos. Å iuo metu kitaip vertina savo elgesį ir yra pasiryžęs jį keisti, yra įsitikinęs, kad įgÅ«džiai, įgyti taikant ugdomÄ jį poveikį, gali bÅ«ti perkeliami į kitas gyvenimo sritis ir turi teigiamos įtakos jo tolesnės adaptacijos procesui.

Å ių metų vasarÄ dalyvavo Darbo biržos organizuotame projekte „Atrask save“, kurio metu dalyviai buvo supažindinti su įvairiomis profesijomis ir veiklos sritimis. Teismo paskirti įpareigojimai ir baudžiamojo poveikio priemonės padėtų jam pasiekti teigiamų rezultatų ir bausmės tikslai bus pasiekti ir atidėjus bausmės vykdymÄ .

5. Teismo posėdyje nuteistasis A. A. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, nuteistojo M. A. gynėjas ir nuteistojo T. Ž. gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė visų nuteistųjų skundus atmesti.

6. Apeliaciniai skundai atmestini.

7. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, padarė motyvuotas iÅ¡vadas dėl nuteistųjų kaltės. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos iÅ¡vados yra iÅ¡samios, pagrįstos neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, o nuteistųjų kaltę dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visiÅ¡kai patvirtina bylos įrodymų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo iÅ¡vados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iÅ¡ esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, todėl apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti teiginiai, kad teismo iÅ¡vados neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Dėl nuteistųjų M. A. ir A. A. apeliacinių skundų 8. Nuteistieji M. A. ir A. A. praÅ¡o juos iÅ¡teisinti dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, teigia, kad byloje nėra surinkta pakankamai jų kaltę pagrindžiančių duomenų, tačiau skundÄ nagrinėjantis teismas, iÅ¡tyręs byloje esančiÄ medžiagÄ , priimtÄ nuosprendį, skundų argumentus, daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, padarė motyvuotas iÅ¡vadas dėl nuteistųjų M.

A. ir A. A. kaltės ir jų padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ tinkamai kvalifikavo, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

9. Nuteistasis M. A. skunde nurodo, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad jis vartojo kažkokiÄ apgaulę prieÅ¡ nukentėjusius asmenis, todėl nepagrįstai yra pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo manymu, baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo iÅ¡nagrinėta neiÅ¡samiai, teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, dėl to jo kaltės klausimu buvo padarytos nepagrįstos iÅ¡vados. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi bylos medžiagÄ , konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, skundžiamÄ nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, iÅ¡analizavęs kiekvienÄ iÅ¡ jų atskirai bei įvertinęs jų visumÄ , nurodė, kuriais iÅ¡ jų remiasi, o kuriuos atmeta, iÅ¡dėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus.

Teisėjų kolegija visiÅ¡kai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis iÅ¡vadomis bei jų motyvacija. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo iÅ¡vadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundÄ .

10. Nors nuteistasis M. A. nurodo, kad jis pats jokios apgaulės prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ K. P. nenaudojo, tačiau iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. A. nuteistas už tai, kad, kitiems nuteistiesiems Å¡ioje byloje panaudojus apgaulę prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ K. P. ir apgaule iÅ¡ jos pasisavinus pinigus, dalį pinigų paėmė bÅ«tent nuteistasis M. A.. Taigi nuteistasis M. A. ginčija tai, kad jis atliko kokius nors BK 182 straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus. 11.1. Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės iÅ¡vengimas arba jos panaikinimas.

Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicija nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi bÅ«ti suklaidintas. Tai gali bÅ«ti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi bÅ«ti esminė, t. y. turėti lemiamÄ Ä¯takÄ asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymÄ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-322/2013, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017). 11.2.

Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tai iÅ¡ esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. BendrininkavimÄ , kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibÅ«dina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ ; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamÄ veikÄ gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas įvairiomis formomis: žodžiu, raÅ¡tu ar pritariančiais veiksmais. Veikti bendrai gali bÅ«ti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ , kad kėsinasi į tÄ patį objektÄ , taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. 11.3.

Sprendžiant klausimÄ dėl bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinio ir susitarimo ribų, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumÄ . Taigi bendrininkavimo atveju bÅ«tina nustatyti asmenų veikos bendrumÄ : susitarimÄ daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu ir bendrÄ tyčiÄ , t. y. situacijÄ , kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus. 11.4.

IÅ¡ byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis M. A. atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, pritarė kitų nuteistųjų Å¡ioje byloje atliktiems veiksmams ir suvokė bendrÄ sumanymÄ panaudojant apgaulę užvaldyti kitų asmenų turtÄ ir gauti iÅ¡ to naudos, ir savo veiksmais prisidėjo prie Å¡io sumanymo. Tai, kad pats M. A. neskambino nukentėjusiajai ar nebuvo nuvykęs pas jÄ ir pats apgaulės prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ nevartojo, arba tai, kad jis žodžiu neiÅ¡reiÅ¡kė susitarimo veikti bendrai su kitais asmenimis, nereiÅ¡kia, kad jis negali bÅ«ti laikomas Å¡ios nusikalstamos veikos bendrininku, nes akivaizdu, kad jo atlikti veiksmai prisidėjo prie nusikalstamos veikos įgyvendinimo.

Nusikalstamos veikos, už kuriÄ yra nuteistas M. A., specifika (nuteistieji paskambinę nukentėjusiajai, apgaule įgavę jos pasitikėjimÄ , dėl to ji įsileido T. Ž. į butÄ , kuris, melagingai prisistatęs ekspertu, paėmė iÅ¡ nukentėjusiosios pinigus ir pabėgo) leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad darant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ , realizuojant nusikalstamos veikos sudėties požymius, M. A. veiksmai buvo reikÅ¡mingi bendrai nusikalstamai veikai, sudarė sÄ lygas kitų bendrininkų veiksmams ir juos papildė, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad M.

A. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Apie nuteistojo kaltę sprendžiama ne vien tik iÅ¡ jo subjektyvių parodymų, kaip jis suprato nusikalstamÄ veikÄ , tačiau bÅ«tina įvertinti ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, veiksmus, kuriuos atliko nuteistasis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad M. A. kaltę įrodo ir tai, kad jis, bÅ«damas taksi automobilyje ir pamatęs policijos pareigÅ«nus, suprato, jog jį gaudo dėl paimtų pinigų, nes slėpė iÅ¡ T.

Ž. paimtus pinigus. Taigi vien aplinkybė, jog nuteistasis nurodo, kad jis nieko nežinojo apie T. Ž. jam perduotų pinigų kilmę, nepaneigia jo kaltės, kuriÄ patvirtina kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme tinkamai įvertinti įrodymai.

2. Nuteistasis skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimu remtis jo parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu, nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , todėl teismas negalėjo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. 12.1. IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas kelis kartus – 2017 m. lapkričio 16 d. apklausos metu savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos neigė, nurodė, kad jis nieko nežinojo apie tai, kad pinigai, kuriuos jam perdavė T.

Ž., yra gauti iš nusikalstamos veikos, teigė, kad jis tik vykdė tėvo A. A. nurodymus paimti pinigus (4 t., b. l. 82–83). 2018 m. rugsėjo 24 d. apklausos metu M. A. savo kaltę dėl apdarytos nusikalstamos veikos pripažino ir nurodė, kad jis suprato, kad pinigai, kuriuos jam perdavė T. Ž., yra gauti apgaulės būdu, kadangi ir anksčiau yra vykdęs tokius savo tėvo A. A. nurodymus (4 t., b. l. 93–94). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme M. A. savo kaltę neigė nurodydamas, kad nieko nežinojo, kad pinigai, kuriuos jis paėmė iš T.

Ž., yra gauti sukčiavimo bÅ«du (5 t., b. l. 116). 12.2. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais pripažįstami tuo atveju, kai Å¡ie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. BÅ«tent dėl to vienas iÅ¡ duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltumÄ , rinkimo bÅ«dų yra BPK 189 straipsnyje numatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama įtariamojo apklausa.

Pagal Å¡io straipsnio 3 dalį, prokuroro iniciatyva įtariamÄ jį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas tuo atveju, kai manoma, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis gali pakeisti savo parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų panaudojimas apibrėžtas BPK 276 straipsnio 1 dalyje, jie savaime yra įrodymai ir jais teismai turi vadovautis vertindami teisme duodamus parodymus. 12.3. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Å i norma neturi bÅ«ti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo iÅ¡tirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. ApklausÄ ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigÅ«nas teisme gali bÅ«ti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis). 12.4.

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, teismas atliko iÅ¡samiÄ nuteistojo M. A. byloje duotų parodymų analizę ir pagrįstai konstatavo, kad jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, yra prieÅ¡taringi ir jais remtis negalima, o M. A. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nams duoti parodymai atitinka kitÄ bylos medžiagÄ . Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti įtariamųjų parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumÄ .

Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad teismas negalėjo remtis M. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, vien dėl to, kad jis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ .

3. Nuteistasis A. A. pateiktame skunde taip pat ginčija savo kaltę, nurodo, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė ir buvo nuteistas nepagrįstai. Pagrindinis nuteistojo argumentas yra tai, kad jis, nurodydamas savo sÅ«nui M. A. paimti pinigus iÅ¡ T. Ž., nieko nežinojo apie vykdomÄ sukčiavimÄ , tačiau tik atsiėmė skolÄ . Tačiau Å¡iÄ versijÄ nuteistasis A. A. buvo pateikęs ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Å¡iÄ nuteistojo A.

A. versijÄ , iÅ¡samiai pasisakė. Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, kodėl Å¡i jo pateikta versija paneigia jo kaltę, tik nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę duoti paaiÅ¡kinimus apie telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotÄ informacijÄ , neiÅ¡klausė byloje esančių užfiksuotų telefoninių pokalbių, kurie paneigia jo kaltę. 13.1. IÅ¡ pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nuteistieji neprašė iÅ¡klausyti byloje esančių telefoninių pokalbių, sutiko, kad byloje esantys įrodymai bÅ«tų iÅ¡tirti įvardijant jų pavadinimus, kadangi su byla jie jau buvo susipažinę (5 t., b. l. 139–140).

Nuteistasis A. A., jam paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigÄ , taip pat nepareiÅ¡kė noro susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ((5 t., b. l. 25). Be to, bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir aiÅ¡kinantis A. A. pateiktos versijos pagrįstumÄ , prokurorė citavo byloje esančių pokalbių iÅ¡traukas ir pateikė klausimus A. A., todėl A. A. buvo suteikta teisė duoti paaiÅ¡kinimus apie byloje esančių telefoninių pokalbių turinį. Todėl, įvertinus aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepažeidė A.

A. teisės duoti paaiÅ¡kinimus apie jam pareikÅ¡to kaltinimo esmę ir byloje esančius įrodymus. 13.2. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimÄ ir dalyvaujant nuteistajam A. A. iÅ¡klausė byloje esančius telefoninių pokalbių įraÅ¡us. IÅ¡klausius Å¡iuos įraÅ¡us A. A. paaiÅ¡kino, kad telefoninio pokalbio įraÅ¡e Nr. 695 yra jo balsas, tačiau jis Å¡iame pokalbyje sakė bet kÄ , kad tik T. Ž. greičiau atiduotų tuos pinigus, nes M. A. važiavo taksi ir visiÅ¡kai neturėjo pinigų.

Nurodė, kad paprašė M. A., kad nuvažiuotų ir paimtų tuos pinigus, visas pokalbis vyko dėl skolos atidavimo, kuriuos jam buvo skolingas Andrius, pats nusikaltimas Klaipėdoje jau buvo įvykdytas, kai jį pasikvietė ir pasakė, kad jis pinigus turi pasiimti Klaipėdoje, todėl jis nieko neorganizavo, pokalbyje Nr. 695 jis kalba tik tiek, kad pasiimtų savo pinigus, o pokalbyje, kur T. Ž. derasi, kodėl jam lieka mažiau už darbÄ , ten A. A. balsas. Nuteistasis taip pat nurodė, kad jam neįdomu, kokie ten buvo susitarimai, nes jis tarėsi tik dėl 800 Eur, dėl likusios dalies leido T.

Ž. pasilikti pusę, nes bijojo, kad neapgautų, apie Plikių kaimÄ taip pat melavo, kad neapgautų (6 t., b. l. 33–34). 13.3. Taigi, kaip matyti iÅ¡ byloje esančių užfiksuotų telefoninių pokalbių (2 t., b. l. 189–192), Å¡iuose pokalbiuose esanti informacija visiÅ¡kai paneigia A. A. versijÄ , kad jis tik atsiėmė skolÄ , kuriÄ nurodė pasiimti savo sÅ«nui M. A.. Pažymėtina, kad iÅ¡ byloje esančio pokalbio Nr. 695 (kurį perklausęs M. A. patvirtino, kad pokalbyje užfiksuotas bÅ«tent A.

A. balsas) matyti, kad A. A. apie jokiÄ skolÄ nekalba, o tariasi apie tai, kiek iÅ¡ viso pinigų paimta iÅ¡ nukentėjusiosios K. P., kaip Å¡iuos pinigus pasidalyti ir kt. Be to, nuteistasis T. Ž. (kuris apeliaciniame skunde savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos neginčija, taip pripažindamas teismo nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes) taip pat patvirtino, kad apie jokiÄ skolÄ jis nieko nežinojo, o jam buvo nurodyta prisistatyti ekspertu ir apgaule paimti pinigus, nurodė, kad suprato, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje ir už tai jam bus sumokėta, niekur neužsimindamas tik apie pinigų paėmimÄ kaip skolÄ ir jos perdavimÄ .

Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad T. Ž. vykdė A. A. nurodymÄ apgaule įgytus pinigus perduoti M. A., todėl byloje esančiais įrodymais paneigta A. A. versija dėl neva A. S. skolos atsiėmimo. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo iÅ¡vadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundÄ .

4. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek M. A., tiek A. A. skunduose pateikia savo subjektyvų samprotavimÄ dėl to, kaip jų nuomone, turėjo bÅ«ti vertinami byloje esantys duomenys. Svarbu pažymėti, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja teismui pačiam iÅ¡nagrinėjus ir patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamus duomenis. Ä®statymas numato bylÄ nagrinėjančio teismo iÅ¡skirtinę kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes.

Atkreipiamas nuteistųjų dėmesys, kad vertinant byloje esančių duomenų ir byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumÄ , pirmosios instancijos teismas juos lygino ir vertino su kitais byloje esančiais įrodymais, o ne atsietai nuo visos bylos medžiagos. Todėl, skundÄ nagrinėjančio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė, tinkamai įvertino Å¡ioje byloje esančius visus įrodymus, motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo iÅ¡vados, o kurie yra atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, nuteistųjų apeliaciniame skunde pateikiami samprotavimai yra subjektyvūs, selektyviai atsieti nuo visų faktinių aplinkybių, todėl neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui.

5. Nuteistieji skunduose daug dėmesio skiria aplinkybėms, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, mano, kad teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ir tai grindžia netinkamai atliktu įrodymų vertinimu. Tačiau teismo posėdžio protokolų, apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino tiek kiekvienÄ atskirai, tiek jų visumÄ , t. y.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Nuosprendyje kruopščiai paaiÅ¡kinta įrodymų vertinimo logika, motyvai, abejoti teismo nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis buvo daroma M. A. ir A. A. inkriminuota nusikalstama veikos, pagrindo nėra. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiÅ«lymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl iÅ¡vadų, darytinų vertinant įrodymus.

Nuteistieji savo kaltę ginčija pateikdami deklaratyvius teiginius apie tai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina jų kaltės, tačiau nuteistųjų pamÄ stymai bei samprotavimai, kai jie nėra paremti jokiais objektyviais duomenimis, negali bÅ«ti vertinami kaip įrodymai. Proceso dalyvių iÅ¡sakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieÅ¡taravimų.

Jei apeliantai nesutinka su jiems nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiÅ¡kia, jog pirmosios instancijos teismas padarė BPK normų pažeidimus ir nesilaikė rungimosi, proporcingumo principų ar nekaltumo prezumpcijos, ir dėl to bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kai bei priėmė nepagrįstÄ nuosprendį.

6. Apibendrindamas anksčiau aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistųjų M. A. ir A. A. kaltė dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai. Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistųjų kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti jų apeliacinius skundus jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo T. Ž. apeliacinio skundo 17. IÅ¡ apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis T. Ž. neginčija savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo ir veikos kvalifikacijos, tačiau, apelianto nuomone, jam paskirta bausmė yra per griežta, ir praÅ¡o jÄ suÅ¡velninti taikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ . Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, bÅ«tent Å¡iuo klausimu ir pasisako (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

18. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų neperžengdamas įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijos ribų, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismo paskirta bausmė turi atitikti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, turi bÅ«ti teisinga bei tinkamai individualizuota, tai yra atitikti kaltininko padarytos veikos pavojingumÄ ir jo asmenybę.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikÅ¡mingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiÅ¡kiai per griežtÄ arba aiÅ¡kiai per Å¡velniÄ bausmę. Å iuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Kolegija, iÅ¡analizavusi bylos medžiagÄ , konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam P. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rÅ«Å¡ies ir dydžio bausmę.

19. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas T. Ž. didesnes nei BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkis bausmes, apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du nesunkÅ«s nusikaltimai), apelianto kaltės formÄ ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytÄ T. Ž. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 13 punktai). Be nurodytų aplinkybių, teismas atsižvelgė ir į byloje nustatytas aplinkybes, jog jis anksčiau teistas ne vienÄ kartÄ , nusikaltimo padarymo metu nedirbo, Å¡iuo metu yra atliekami dar 2 ikiteisminiai tyrimai dėl galbÅ«t jo padarytų nusikalstamų veikų.

20. IÅ¡ skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytÄ T. Ž. atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, kad nusikalstamÄ veikÄ padarė recidyvistas. BK 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimÄ , kurį padarė bÅ«damas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neiÅ¡nykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vienÄ ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas.

IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. Ž. anksčiau buvo teistas septynis kartus, paskutinį kartÄ teistas 2015 m. kovo 12 d., tačiau, kaip matyti iÅ¡ T. Ž. teistumo duomenų (t. 4, b. l. 50–61), visas nusikalstamas veikas, už kurias anksčiau buvo teistas, T. Ž. padarė bÅ«damas nepilnametis. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , norint asmenį pripažinti recidyvistu, jis anksčiau turi bÅ«ti teistas už nusikaltimÄ , kurį padarė bÅ«damas pilnametis, o T. Ž. visas nusikalstamas veikas, už kurias anksčiau buvo teistas, padarė bÅ«damas nepilnametis.

Ä®vertinęs Å¡ias aplinkybes, skundÄ nagrinėjantis teismas mano, kad nėra pagrindo T. Ž. pripažinti recidyvistu, todėl jam nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) panaikinama.

21. Nepaisant to, kad Å¡io nuosprendžio 20 punkte aptartais argumentais nustatyta, jog nėra pagrindo T. Ž. pripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, T. Ž. paskirta bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę. Apylinkės teismas, iÅ¡nagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su paties nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad tinkamiausia bausmės rÅ«Å¡is nuteistajam bus laisvės atėmimo bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, apylinkės teismas nepažeidė bausmės skyrimÄ reglamentuojančių nuostatų. Kaip jau minėta anksčiau, T. Ž., nors yra jauno amžiaus, tačiau anksčiau jau 7 kartus teistas, nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neseniai grįžęs iÅ¡ įkalinimo įstaigos atlikęs bausmę už ankstesnes nusikalstamas veikas. Å ie duomenys parodo nuteistojo asmenybės pavojingumÄ , įžūlumÄ , neigiamÄ požiÅ«rį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad jis linkęs nuolat nusikalsti, daryti nusikaltimus vienÄ po kito, jokių iÅ¡vadų dėl savo elgesio nedaro, nesistengia pasitaisyti, keisti gyvenimo bÅ«do.

Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) gali bÅ«ti pasiekti tik paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, kurios sumažinti taip pat nėra pagrindo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo bÅ«du ne pirmÄ kartÄ pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

22. Dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas pažymėtina, kad bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokios Å¡io įstatymo nuostatos teismų praktikoje aiÅ¡kinamos taip, kad net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sÄ lygoms, bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidedamas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo; kad sprendžiant klausimÄ , ar bausmės vykdymas gali bÅ«ti atidėtas, turi bÅ«ti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe.

Taigi, priimdamas sprendimÄ atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ , teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, kad bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. 22.1. Nagrinėjamoje byloje T. Ž. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymÄ , vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta subendrinta dvejų (2) metų ir trijų (3) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kaip minėta, T. Ž. nusikalto bÅ«damas praeityje ne kartÄ teistas, naujÄ nusikalstamÄ veikÄ padarė turėdamas neiÅ¡nykusį teistumÄ , nusikalto grįžęs iÅ¡ įkalinimo įstaigos. Å ie duomenys rodo, kad T. Ž. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, akivaizdu, kad jis, nepaisydamas ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo bÅ«do, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Å ie duomenys neigiamai charakterizuoja T. Ž. bei rodo, kad jo padarytos nusikalstamos veikos yra dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų.

Tad nors apeliantas savo skunde ir pasižada daugiau nebenusikalsti, nurodo, kad Å¡iuo metu dirba, tačiau iÅ¡ jo dėsningo elgesio akivaizdu, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, atskleidžia jo susiformavusį nihilistinį požiÅ«rį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorÄ keisti savo gyvenimo bÅ«dÄ ir stoti į doros keliÄ , nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, yra socialiai pavojingas, o jo siekis bÅ«ti laisvėje negali turėti prioriteto prieÅ¡ visuomenės interesÄ bÅ«ti apsaugotai nuo nusikalstamų veikų. 22.2.

Å iuo atveju nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , jog bausmės tikslai T. Ž. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl keisti skundžiamÄ nuosprendį, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ , taikant BK 75 straipsnio nuostatas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl padarytų nusikaltimų jis nuoÅ¡irdžiai gailisi, o bÅ«damas laisvėje jis savo elgesiu įrodytų, kad yra pasiryžęs pasikeisti, yra deklaratyvios ir vertintinos kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį, nes, kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, aplinkybę, kad jis savo kaltę pripažino ir nuoÅ¡irdžiai gailėjosi, teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl Å¡i aplinkybė teismo buvo įvertinta tinkamai.

23. Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bei individualizuodamas nuteistajam T. Ž. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytas nusikalstamas veikas, nuteistojo pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančiÄ bei sunkinančiÄ aplinkybes ir paskyrė tinkamos rÅ«Å¡ies bei dydžio bausmę.

Nuteistajam paskirta bausmė nėra per griežta, yra adekvati jo padarytoms nusikalstamoms veikoms ir neprieÅ¡tarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai ir bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams, todėl nėra jokio pagrindo jÄ Å¡velninti ar taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ . Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, nusprendžia: nuteistųjų M. A., A. A. ir T. Ž. apeliacinius skundus atmesti. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2018 m. gruodžio 11 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti T.

Ž. nustatytÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę, kad nusikalstamÄ veikÄ jis padarė bÅ«damas recidyvistas. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Teisėjai Eduardas MaÅ¡kevičius Zigmas Pocius Aurelija Sadauskaitė