2021-09-01 Nr. AB-17446-3-61-3-04078-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2602-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04078-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Vaišvilčiai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal žemės ūkio bendrovės „Vaišvilčiai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas žemės ūkio bendrovė (toliau – ir ŽŪB) „Vaišvilčiai“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. AS-92 dėl 2019 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo akto Nr. PA80-76, kuriuo ŽŪB „Vaišvilčiai“ patvirtinta 63 059 Eur dydžio sankcija (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo atliktas benrovės planinis patikrinimas dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumo už 2015–2018 metus. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė turi požeminio gėlo vandens gręžinį, kurį naudoja ūkinei-komercinei veiklai – gyvulių girdymui, laukų purškimui. Iš Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) deklaracijų už 2015–2018 m. mokestinius ketvirčius matyti, kad jos pateiktos praleidus teisės aktuose nustatytus terminus, todėl už 61 702 m3 požeminio vandens kiekį, išgautą neturint geologijos tarnybos leidimo, priskaičiuotas didesnis mokesčio tarifas.

3. Pareiškėjas teigė, kad ekonominės sankcijos – mokesčio už išgautą požeminio vandens kiekį iš gręžinių be leidimo padidintu tarifu taikymas – yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi prieštarauja draudimui dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą, taip pat teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimu atsakovas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos ekonominės sankcijos taikymo, t. y. visiškai neanalizavo pateiktų pastabų. Po atlikto patikrinimo ir surašyto akto pareiškėjas ėmėsi šalinti nurodytus trūkumus ir toks leidimas buvo gautas, tačiau šios aplinkybės liko neįvertintos. Pareiškėjas turi tik vieną gėlo vandens gręžinį su gręžinio pasu, kuris naudojamas nuo 1970 m. Iš gręžinio vandenį naudoja gyvulių girdymui ir ūkio reikmėms, o gręžinys turi apskaitos priemones, kurios yra sertifikuotos ir atliktos patikros, todėl bendrovė visą laiką ne tik manė, kad gręžinį naudojo teisėtai, bet sunaudojamas vanduo buvo griežtai apskaitomas. Departamento Panevėžio agentūros pareigūnai ne kartą tikrino bendrovę ir tokio pažeidimo niekada nefiksavo. Taip pat įvertintina ir tai, jog už iš gręžinio išgaunamą vandenį bendrovė mokėjo įstatymų nustatyta tvarka, šie duomenys yra deklaruoti ir valstybės biudžetas jokios žalos dėl bendrovės padaryto formalaus pažeidimo nepatyrė (už 2015–2018 metus VMI sumokėjo mokestį už be leidimo išgautą požeminį vandenį įprastiniu tarifu, t. y. bendrovė deklaravo duomenis už išgautą požeminį vandenį 2019 metais ir už išgautą požeminį vandenį atsiskaito įstatymų nustatyta tvarka).

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį yra skaičiuojamas mokestis padidintu tarifu, o ne ekonominė sankcija, kaip teigia pareiškėjas. Todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiavus privalomą mokėti mokestį padidintu mokesčio tarifu, nebus pažeistas dvigubo nubaudimo principas.

7. Atsakovas teigė, kad kadangi mokestis už gamtos išteklius, išgautus be leidimo, buvo paskaičiuotas padidintu tarifu, kaip imperatyviai nustato Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant patikrinimo rezultatus. Atsižvelgus į pareiškėjo rašytines pastabas buvo priimtas sprendimas patvirtinti patikrinimo aktą.

8. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: skundžiamo Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu 63 059 Eur pakeitė, mokestį sumažindamas iki 6 305,90 Eur, kitą skundo dalį atmetė.

10. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui patvirtinta mokėtina 63 059 Eur suma už 2015–2018 m. be leidimo išgautą požeminį vandenį, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Teismas nustatė, kad Departamento Panevėžio valdybos Panevėžio aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnė, 2018 m. lapkričio 27 d. atlikusi bendrovės planinį patikrinimą fiksavo, kad bendrovė vandenį ūkinei komercinei veiklai išgauna iš bendrovei priklausančio požeminio gėlo vandens gręžinio neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti požeminio vandens išteklius ir sudarytos su ja išteklių naudojimo sutarties. Tuo bendrovė pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Už šį pažeidimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 124 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui 2019 m. kovo 7 d. nutarimu juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje buvo paskirta 1 400 Eur bauda.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis šį nutarimą 2019 m. kovo 21 d. pareiškėjas apskundė Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, kurie 2019 m. liepos 31 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjo skundą – baudą sumažino ir pareiškėjui paskyrė 700 Eur baudą. Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnė 2019 m. rugsėjo 18 d. atliko pareiškėjo planinį patikrinimą, kurio tikslas – 2015–2018 m. mokesčio už gamtos išteklius apskaičiavimo, deklaravimo teisingumas.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas turi požeminio gėlo vandens gręžinį, kurio identifikavimo Nr. 17137. Iš gręžinio paimtą vandenį naudoja gyvulių girdymui, laukų purškimui, t. y. ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Iš gręžinio paimamas vanduo apskaitomas vandens skaitiklio rodmenimis, vedama paimto vandens apskaita, duomenis nurašant kas mėnesį. Bendrovė pateikė paimamo vandens apskaitą už 2015–2018 m. VMI deklaracijos už 2015–2018 m. mokestinius ketvirčius pateiktos 2019 m. liepos 23 d. Deklaracijos pateiktos po teisės aktuose nustatytų pateikimo terminų.

Bendrovei leidimą naudoti požeminio vandens telkinį, esantį (duomenys neskelbtini), Lietuvos geologijos tarnyba išdavė 2019 m. rugpjūčio 9 d. Pagal pateiktą apskaitą, pateiktas deklaracijas nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. išgavo iš viso 61 702 m3 požeminio vandens, sumokėjo 6 306 Eur mokesčių. Minėtas požeminio vandens kiekis išgautas neturint Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruotas. Po atlikto mokestinio patikrinimo 2019 m. rugsėjo 18 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. PA80-76 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir įteiktas pareiškėjui.

Pareiškėjas 2019 m. spalio 16 d. raštu pateikė pastabas į patikrinimo aktą, teigdamas, kad jau yra nubaustas už Aplinkos apsaugos įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą 700 Eur bauda, todėl negali būti baudžiamas antrąkart už tą patį pažeidimą. Tuo pačiu pareiškėjas pažymėjo, jog jau ėmėsi priemonių pažeidimams pašalinti, gavo Lietuvos geologijos tarnybos leidimą, pateikė deklaracijas VMI ir sumokėjo mokesčius. Taip pat nurodė, kad įmonė 2018–2019 m. negavo daug pajamų, mokestis už išgautą požeminio vandens kiekį be leidimo padidintu tarifu būtų nepakeliama našta bendrovei ir sužlugdytų jos veiklą, todėl prašė panaikinti patikrinimo akte paskaičiuotą sankciją.

Departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant patikrinimo rezultatus, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalies 1 punktu, skundžiamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

12. Teismas, akcentuodamas Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo. Pareiškėjas pripažįsta, kad požeminį vandenį išgavo neturėdamas leidimo.

13. Teismas, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos įstatymo 2 straipsniu, Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1 straipsniu, nurodė, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį yra skaičiuojamas mokestis padidintu tarifu, o ne ekonominė sankcija. Todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiavus privalomą mokėti mokestį padidintu mokesčio tarifu, nebus pažeistas dvigubo baudimo principas.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė 2019 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklių ertmes, kuriuo pareiškėjui leista naudoti telkinio, esančio (duomenys neskelbtini), požeminio gamybinio vandens išteklius pagal sutarties sąlygas. Leidimas pareiškėjui yra išduotas tik 2019 m. rugpjūčio 9 d., todėl pareiškėjas 2015–2018 m. požeminio vandens gavybą vykdė neturėdamas leidimo. Taip pat pareiškėjas teismui pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2015–2018 m., kurios patvirtina, kad duomenis apie išgautą požeminį vandenį deklaravo pavėluotai, t. y. 2019 m. liepos 23 d.

15. Teismas, akcentuodamas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 ir 7 straipsnių, 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, atkreipė dėmesį, jog atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Teismas sprendė, kad atsakovas Sprendimą priėmė pagrįstai.

16. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas mokesčius sumokėjo pavėluotai, nereiškia, jog įvykdė savo įsipareigojimus ir atsakovas nepagrįstai konstatavo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo nuostatų pažeidimus. Pareiškėjas, naudodamas mokesčiu apmokestinamus valstybinius išteklius ir būdamas šio mokesčio mokėtojas, turėjo būti atidus ir rūpestingas ir tik jis turėjo pareigą nustatyta tvarka ir terminais teikti deklaracijas apie išgautų išteklių kiekius ir nuo šių kiekių deklaruoti ir sumokėti mokesčius.

17. Teismas vertino nustatyto pažeidimo pobūdį, jį lėmusias aplinkybes, taikytą sankciją proporcingumo aspektu ir pažymėjo, kad pareiškėjo kaltės forma yra netyčinė. Nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti išgautus požeminio vandens kiekius, būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ir kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiško pobūdžio pažeidimus. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė – pavėluotai, tačiau pareiškėjas sumokėjo mokesčius už 2015–2018 m. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus, kad paaiškėjus aplinkybei, jog buvo nepateiktos deklaracijos ir nesumokėti mokesčiai, pareiškėjas deklaracijas pateikė ir mokestį sumokėjo, kreipėsi dėl leidimo išdavimo, t. y. siekė ištaisyti pažeidimą, vertino, kad padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingas, jog reikėtų taikyti maksimalią Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms, valstybės finansinis interesas galėjo būti ir buvo užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų.

18. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas požeminį vandenį ginčo laikotarpiu išgavo neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą. Atsakovas savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Pareiškėjui skirtos ekonominės sankcijos tikslui pasiekti pakanka 1 kartu didesnio mokesčio už be leidimo išgautą požeminį vandenį (6 305,9 Eur (1 x 6 305,9 Eur)).

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

20. Pareiškėjas nurodo, kad Departamento Panevėžio agentūros pareigūnai ne kartą tikrino bendrovę ir pažeidimai nebuvo nustatyti. Bendrovė, išgaunant ir sunaudojant požeminį vandenį, nežinojo, jog yra reikalingas Lietuvos geologijos tarnybos išduotas leidimas ir išteklių ar ertmių naudojimo sutartis. Apie šių dokumentų reikalingumą tapo žinoma 2018 m. lapkričio 27 d., atlikus patikrinimą ir surašius Patikrinimo aktą. Bendrovė visą laikotarpį buvo įsitikinusi, jog gręžinį naudoja teisėtai. Po Patikrinimo akto surašymo bendrovė nedelsdama ėmėsi veiksmų tikslu gauti minėtą leidimą. Toks leidimas buvo išduotas 2019 m. liepos 9 d.

21. Pareiškėjas pažymi, kad turi vieną gėlo vandens gręžinį su gręžinio pasu, išduotu Lietuvos geologijos tarnybos, ir kuris naudojamas nuo 1970 m. sausio 1 d. bei iš kurio vandenį naudoja gyvulių girdymui ir ūkio reikmėms. Gręžinys turi apskaitos priemones, kurios yra sertifikuotos ir atliktos patikros, todėl bendrovė visą laiką buvo įsitikinusi, kad gręžinį naudojo teisėtai. Jeigu, kaip nurodo teismas, institucijos pareigūnai būtų atlikę savo pareigas tinkamai, tai eilinio patikrinimo metu būtų nustatę galimą pažeidimą ir nebūtų buvę tęstinio pažeidimo nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. ir pagrindo taikyti sankciją. Pareigūnų veiksmus (neveikimą) galima vertinti kaip sankcionavimą pažeisti teisės aktus, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui.

22. Pareiškėjo teigimu, teismas, nustatęs, kad paskirta sankcija yra neproporcinga, turėjo skundą tenkinti pilnai ir panaikinti skundžiamą Sprendimą arba pakeisti Sprendimą ir sumažinti apskaičiuotą mokestį be padidinto tarifo. Tai atitiktų teisingumo, protingumo principus ir sankcijos proporcingumą. Iš 2019 m. kovo 7 d. nutarimo pažeidimo byloje Nr. PAN-2/2019 turinio matyti, kad iki šio nutarimo priėmimo bendrovė tik formaliai padarė teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kurį pašalino iš karto po Patikrinimo akto surašymo.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas turėjo skundą tenkinti Žemės gelmių įstatymo (redakcija iki 2020 m. liepos l d.) 12 straipsnyje nustatyto reglamentavimo, kad vanduo kaimo vietovėse, jei jis naudojamas žemės ūkio reikmėms, o gręžinys yra nuosavoje žemėje, neapmokestinamas, pagrindu. Netenkintus skundo, buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai.

24. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, kuris turi būti ginamas. Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms.

25. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad konkrečiu atveju ekonominės sankcijos padidintu tarifu taikymas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi prieštarauja draudimui dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą, taip pat teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.

26. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas, akcentuodamas ginčui aktualias faktines aplinkybes, nurodo, kad teisės aktuose yra įtvirtinta imperatyvi pareiškėjo pareiga išgauti požeminį vandenį tik turint Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą, teikti išgauto vandens mokesčių deklaracijas, mokėti mokesčius, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Departamento pareigūnams ankstesnių patikrinimų metu nenustačius pažeidimo fakto, negali būti vertinami kaip teisėtas lūkestis, pateisinantis nustatytus pažeidimus. Pareiškėjo nurodytas pareigūnų neveikimas neeliminuoja pareiškėjo padaryto pažeidimo ir negali atleisti nuo atsakomybės, nelemia Sprendimo neteisėtumo. Įstatymas pareiškėjui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens naudojimą, mokesčio deklaracijų savalaikį teikimą, mokesčių sumokėjimą. Juridinis asmuo turi pareigą vykdyti teisės aktus, numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.

28. Atsakovas vertina, kad teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui paskirtos sankcijos tikslui pasiekti pakanka 1 kartu didesnio mokesčio. Toks tarifas yra vienas iš mažiausiu tokio pobūdžio bylose.

29. Atsakovas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste pažymėjo, kad pareiškėjas mokesčių deklaracijas pateikė 2019 m. liepos 23 d., t. y. deklaracijos pateiktos po teisės aktuose nustatytų pateikimo terminų, todėl didesnis mokesčio tarifas jam buvo taikomas ir už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, ir už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį. Todėl dvigubo baudimo principas nebuvo pažeistas.

30. Atsakovas teigia, kad teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialines bei proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. AS-92 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo žemės ūkio bendrovei „Vaišvilčiai“ paskaičiuotas 63 059 Eur mokestis padidintu tarifu už be leidimo išgautą ir laiku nedeklaruotą vandenį, pagrįstumo ir teisėtumo.

32. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu žemės ūkio bendrovės „Vaišvilčiai“ skundą tenkino iš dalies – Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. AS-92 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjui žemės ūkio bendrovei „Vaišvilčiai“ apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu 63 059 Eur, pakeitė ir mokestį sumažino iki 6 305,90 Eur. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas neginčija fakto, jog nebuvo gavęs Tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo vandenvietėse bei aplinkybės, jog laiku VMI nedeklaravo išgauto vandens kiekio, tačiau įvertinęs individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, konstatavo, jog nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos padarytam pažeidimui ir sumažino Bendrovei paskaičiuotą mokėti mokestį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

33. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo slundą tenkinti visiškai. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas žemės ūkio bendrovės "Vaišvilaičiai" skundą, beveik pilnai ir išsamiai ištyrė skundo motyvus, tačiau padarė teisės taikymo klaidų, dėl ko teismo sprendimas iš dalies neteisėtas ir keistinas.

34. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

36. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 1 dalį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose (MVGIĮ 6 str. 1 d.), o už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 str. 2 d.). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius objektas yra šie išgaunami valstybiniai gamtos ištekliai: 1) naudingosios iškasenos, nurodytos šio įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose; 2) vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede; 3) medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MGVIĮ 4 str.). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį (MVGIĮ 7 str. 2 d.). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 str. 4 d.).

37. Byloje nustatyta, kad leidimas pareiškėjui yra išduotas tik 2019 m. rugpjūčio 9 d., vadinasi 2015–2018 m. vykdydamas požeminio vandens gavybą, šią veiklą vykdė neturėdamas jam išduoto leidimo. Taip pat pareiškėjas teismui pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2015–2018 m., iš kurių matyti, kad duomenis apie išgautą požeminį vandenį deklaravo pavėluotai, t. y. 2019 m. liepos 23 d. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2015–2018 metais nebuvo gavęs Tarnybos leidimo, nebuvo sudaręs su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo vandenvietėse bei dėl to, kad laiku VMI nedeklaravo išgauto vandens kiekio ir tokiais tokiais savo veiksmais (neveikimu) pažeidė MVGIĮ nuostatas.

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kaltės forma, atsižvelgė į tai, kad bendrovė nesiekė sąmoningai nuslėpti išgautus požeminio vandens kiekius, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiško pobūdžio pažeidimus bei kaip lengvinančią aplinkybę vertino ir tai, jog pareiškėjas nors ir pavėluotai, tačiau sumokėjo mokesčius už 2015–2018 m., todėl pagrįstai sumažino mokesčio dydį.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kad būtent pats pareiškėjas naudodamas mokesčiu apmokestinamus valstybinius išteklius ir būdamas šio mokesčio mokėtoju, turėjo būti atidus ir rūpestingas ir tik jis turėjo pareigą nustatyta tvarka ir terminais teikti deklaracijas apie išgautų išteklių kiekius ir atitinkamai nuo šių kiekių deklaruoti ir sumokėti mokesčius. Anksčiau minėtos MVGIĮ nuostatos fiziniams ir juridiniams asmenims, išgaunantiems šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius (mokėtojams), nustato pareigą turėti leidimą, deklaruoti ir sumokėti minėtą mokestį, todėl šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

41. Bendrovė taip pat apeliaciniame skunde teigia, jog išgaunanat ir sunaudojant požeminį vandenį nežinojo, jog yra reikalingas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotas leidimas ir išteklių ar ertmių naudojimo sutartis. Pažymėtina, kad teisės teorijoje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo, taip pat netinkamas teisės aktais nustatytų pareigų įgyvendinimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra ypatingos priežastys, dėl kurių asmuo turėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės ar kitų poveikio priemonių taikymo. Taip pat nėra jokio pagrindo išvadai, jog atsakovo pareigūnai savo pareigas atliko netinkamai. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį paskaičiavus privalomą mokėti mokestį padidintu mokesčio tarifu, nebus pažeistas dvigubo baudimo principas.

42. Kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio (nagrinėjamu atveju vanduo naudojamas ne savo ūkio reikmėms, o vykdant ūkinę-komercinę veiklą) ir viešojo intereso) neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl plačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgęs apeliacinės instancijos teismas galėtų dar labiau sumažinti mokėtiną mokestį už valstybinių gamtos išteklių išgavimą be leidimo bei deklaracijų už išgautą vandenį nepateikimą laiku ir mokesčio nemokėjimą, ar išvis jį panaikinti, taip išvengiant įstatyme įtvirtintos pareigos mokesčius apskaičiuoti ir mokėti vykdymo. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia, jog byloje nustatyti pažeidimai buvo padaryti, o jų padarymo aplinkybės nekeičia padarytų veiksmų kvalifikavimo kaip priešingų teisei. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytas mokesčio dydis būtų neteisingas ir per griežtas, be to, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurios galėtų nulemti kitokį vertinimą, apeliaciniame skunde nenurodė, todėl nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo žemės ūkio bendrovės „Vaišvilčiai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė