2024-04-17 Nr. AB-6255-3-61-3-08259-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1384-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08259-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Regiono administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 23S142757, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, taip pat panaikinti Departamento 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23S145328, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų) (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu – ir Sprendimai).

2. Pareiškėja, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimai iš esmės grindžiami tuo, kad pareiškėja 2006–2008 metų laikotarpiu dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, todėl ji privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taigi, pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui;

2.2. vadovaujantis teismų praktika (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6447-979/2023), pastaroji išvada laikytina nepagrįsta ir formalia, nes vien tik asmens darbas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje prieš daugiau nei 15 metų nepagrindžia šios išvados, ši aplinkybė turėjo būti vertinama visumoje su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias jo galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Šiuo atveju atsakovas nenustatė jokių konkrečių realybėje egzistuojančių pareiškėjos sąsajų su Rusijos tarnybomis, konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus. Pareiškėjos darbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje laikotarpiu Rusija nevykdė agresyvios užsienio politikos prieš Ukrainą (remiantis viešais duomenimis, Rusija aktyvius veiksmus Ukrainos teritorijoje pradėjo 2014 metais, kai įvykdė Krymo aneksiją ir pradėjo karo veiksmus Donbase), ir ji negalėjo numatyti, kokie veiksmai bus atlikti ateityje;

2.3. pareiškėja smerkia Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą. Rusijai 2022 m. vasario 24 d. atvirai įsiveržus į Ukrainą, pareiškėjos šeima nusprendė nebelikti Rusijoje ir ėmė planuoti išvykimą iš kilmės valstybę, taip išreikšdama savo poziciją dėl Rusijos. Būtent dėl tos priežasties pareiškėjos sutuoktinis 2022 m. birželio 16 d. atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja su sūnumi periodiškai atvykdavo pas sutuoktinį, Lietuvoje būdavo 2–3 mėnesius (vizos pagrindu, maksimaliam įstatymo leidžiamam laikotarpiui). Pareiškėjų mažametis sūnus ėmė priprasti prie buvimo Lietuvoje ir naujos gyvenamosios vietos. Be to, pareiškėja nedalyvavo jokiuose politiniuose judėjimuose, ji niekada neneigė ir nesiekė pateisinti Rusijos Federacijos veiksmų. Priešingai, ji šiuo veiksmus vertino neigiamai, tai nurodė ir pildydama Departamento pateiktą klausimyną. Pareiškėja atsakovui aiškiai išdėstė savo poziciją, tačiau, priimant Sprendimus, tai nebuvo įvertinta;

2.4. atsakovas nepagrįstai kvestionuoja pareiškėjos ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuva. Pareiškėja 2012 metais sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu A. M.. Sutuoktiniai 2016 metais susilaukė sūnaus M. M. (M. M.), kuriam suteikė būtent Lietuvos Respublikos pilietybę. Kaip minėta, pareiškėjos sutuoktinis persikėlė gyventi į Lietuvą 2022 m. birželio mėn., o pareiškėja ir jų sūnus lankydavo jį tiek, kiek įstatymai leido būti Lietuvoje. Pareiškėja 2023 m. birželio 21 d. atvyko į Lietuvą ir paprašė išduoti leidimą laikinai gyventi, nuo minėtos dienos ji gyvena Lietuvoje. Departamento išvada, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio santuokiniai ryšiai yra nutrūkę, absoliučiai nepagrįsta (tai patvirtina pridėti įrodymai): jie dalį laiko praleido ne kartu dėl vizoms taikomų ribojimų, tačiau nuolat kontaktavo nuotolinėmis ryšio priemonėmis, be to, sutuoktiniai 2023 metais kartu dalyvavo įvairiuose renginiuose, pavyzdžiui, Rugsėjo 1-osios šventėje (jų sūnus pradėjo lankyti Kauno tarptautinę gimnaziją), draugų vestuvėse. Pareiškėja siekia, kad jos sūnus mokytųsi lietuvių kalbos (jis laisvai kalba lietuvių kalba), žinotų Lietuvos istoriją, didžiuotųsi būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Nors pareiškėjos sūnaus gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvoje tik 2023 m. liepos 17 d., tačiau pareiškėjos sutuoktinis dar 2023 m. vasario 28 d. pateikė prašymą Kauno tarptautinei gimnazijai dėl jo (sūnaus) priėmimo į 1-ąją klasę. Departamento sprendimas atskirti pareiškėją nuo jos šeimos yra akivaizdžiai pažeidžiantis protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus (šiame kontekste akcentuojami mažamečio vaiko interesai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatos dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir vaiko teisių užtikrinimo);

2.5. Sprendimuose atsakovas, teikdamas išvadą dėl pareiškėjos socialinių ir ekonominių sąsajų su Lietuva, vertino tik tai, ar tokios sąsajos yra, bet nepaaiškino, kaip šios sąsajos (jų buvimas ar nebuvimas) susijusios su Lietuvos Respublikos nacionaliniu saugumu. Atsakovo pozicija, jog pareiškėjos nesieja jokie ekonominiai santykiai su Lietuvos Respublika, kadangi ji Lietuvoje nėra dirbusi ir šiuo metu nedirba, yra nemotyvuota, nes nepaaiškinama, pavyzdžiui, kokiu būdu pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui dėl to, kad šiuo metu ji nėra sudariusi darbo sutarties. Be to, neturint leidimo laikinai gyventi, pareiškėjai iš esmės neįmanoma sudaryti darbo sutartį, o šeimoje dirba pareiškėjos sutuoktinis. Tai, kad pareiškėjai anksčiau niekada nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ar Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, taip pat nėra susiję su jos neva keliama grėsme nacionaliniam saugumui. Pažymėta, kad Lietuvos Respublika ne kartą išdavė pareiškėjai Šengeno valstybės vizą;

2.6. Departamentas, gavęs Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) 2023 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 18-8939 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – ir VSD išvada), nesusisiekė su pareiškėja, nepatikslino informacijos, neišklausė jos pozicijos ir neatliko jokio papildomo tyrimo. Dėl šių ir anksčiau minėtų priežasčių Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. atsakovas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – pateikta išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas nekvestionuoja minėtos institucijos išvadų ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, ypač atsižvelgiant į tai, kad VSD išvada nėra nemotyvuota;

4.2. vadovaudamasis VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-16576 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ išdėstyta pozicija ir teismų praktika, atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė Sprendimus, o pareiškėjos argumentai, kad Sprendimai pagrįsti tik spėjimais ir įtarimais, atmestini. Išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui pagrįsta pareiškėjos darbu Rusijos Federacijos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (darbine veikla). Tokio pobūdžio atvejais tam tikra situacijos prognozavimas yra neišvengiamas, o jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus konkrečius veiksmus, tuomet būtų sprendimas dėl baudžiamosios atsakomybės, o ne dėl grėsmės valstybės saugumui;

4.3. pareiškėjos teiginiai, kad ji nepalaiko Rusijos Federacijos valdžios bei smerkia Rusijos pradėtą karą Ukrainoje yra deklaratyvūs, nes pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti apie jos pažiūras ir pan. Pareiškėja dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo kreipėsi praėjus daugiau nei metams nuo aktyvių karo veiksmų Ukrainoje ir beveik 10 metų nuo Krymo aneksijos;

4.4. atsakovo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja neturi socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje arba jie yra itin silpni (pvz., ji anksčiau nėra turėjusi leidimo laikinai gyventi Lietuvoje arba Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos, ji niekada nėra dirbusi ir šiuo metu nedirba Lietuvoje, pareiškėjos sutuoktinis daug metų buvo išvykęs į užsienio valstybę ir savo gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo tik 2022 m. rugpjūčio 4 d., o pareiškėjos nepilnametis sūnus gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo tik 2023 m. liepos 17 d.). Pabrėžta, kad Lietuvos Respublika neturi teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės interesų, o grėsmė nacionaliniam saugumui yra ypač svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo;

4.5. pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6447-979/2023, nes, pirma, Vilniaus apygardos administracinis teismas neformuoja praktikos; antra, minėtoje byloje susiklostė ne tapati situacija; trečia, teismų praktika yra įvairi (palyginimui žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023);

4.6. atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. Sprendimai yra priimti pagal atsakovo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją;

6.2. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prie Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgiant į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikus perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, galima numatyti, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistema. Vien faktas, kad pareiškėja šiuo metu nebetarnauja Rusijos Federacijos kariuomenėje, nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Pareiškėjos teiginiai, kad, išvykdama iš Rusijos Federacijos po prasidėjusio karo Ukrainoje (po beveik pusantrų metų), ji išreiškė nepritarimą Rusijos vykdomai politikai, taip pat nepatvirtina, kad pareiškėja nėra lojali Rusijos valdžiai;

6.3. Departamento nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nei pareiškėjos, nei jos šeimos narių ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai. Pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tik atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tik draudimas jai atvykti į Lietuvą yra proporcingos priemonės, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

II. 7. Regiono administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjos V. K. skundą.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. pareiškėja 2023 m. liepos 25 d. pateikė prašymą Departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėja, pildydama Departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, jog ji 2006–2008 metais dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje;

8.2. Departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja, tarnaudama Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo;

8.3. Departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė ginčijamus Sprendimus.

9. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualias Įstatymo, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas, pažymėjo, kad būtent VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismas, vadovaudamasis teismų išaiškinimais dėl užsieniečio grėsmės nacionaliniam saugumui ir įrodymų vertinimo, akcentavo, jog nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2006–2008 metais dirbo Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje. VSD vertinimu, darbas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad pareiškėja ir ateityje, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjos kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas. Teismas nurodė, jog byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti jos lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

10. Teismas, atmesdamas pareiškėjos skundo argumentus dėl Sprendimų formalumo ir nepakankamų motyvų, pažymėjo, kad, kaip matyti iš Sprendimo Nr. 1, Departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su Departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis. Pabrėžta, kad pareiškėja daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Departamentas nebūtų įvertinęs. Taigi, pareiškėjos argumentai, kad Departamentas rėmėsi vien tik VSD pateikta informacija ir vien tik prielaidomis, nepagrįsti. Įvertinus byloje pateiktus įrodymus bei VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus, pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą.

11. Teismas akcentavo, kad atsakovas, pagrįstai atsižvelgęs į VSD išvadą, kurioje vertinta, kad pareiškėja, 2006–2008 metais tarnaudama Rusijos Federacijos kariuomenėje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, priėmė Sprendimus. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja nebetarnauja Rusijos Federacijos kariuomenėje, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę ir nebegali kelti grėsmės. Tiek VSD, tiek Departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad pareiškėjos išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimais nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimą dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjos skundo teiginiai, kad, išvykdama iš Rusijos Federacijos po prasidėjusio karo Ukrainoje, pareiškėja išreiškė nepritarimą Rusijos vykdomai politikai, nepatvirtina, jog ji nėra lojali Rusijos valdžiai. Be to, teismas, vadovaudamasis teismų praktika, sutiko su VSD pozicija, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti išsamiai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

12. Teismas konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo vertinti, kad grėsmė dėl jos ryšių su Rusijos Federacijos valstybės institucija, kurioje ji tarnavo, yra išnykusi. VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos galimus ryšius su Rusijos Federacijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti. Taip pat pareiškėja nepateikė jokių objektyvių ir išsamių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jos pažiūras, kaip ji jas skleidžia, gina, tvirtina ir pan. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, Sprendimuose vertinant pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėja tokių ryšių neturi arba jie yra itin silpni, kadangi ji nėra turėjusi ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės vizos, taip pat nėra dirbusi ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja 2012 m. gruodžio 27 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, kuris daug metų buvo deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę – Rusijos Federaciją, o gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo tik 2022 m. rugpjūčio 4 d. Pareiškėja turi nepilnametį sūnų, kuris niekada negyveno Lietuvoje, gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo tik 2023 m. liepos 17 d. Sprendime Nr. 1 pažymėta, kad, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjos vyras į Lietuvą atvyko 2022 m. birželio 16 d. ir į Rusiją išvykęs nebuvo, pareiškėja laikotarpiais nuo 2022 m. birželio 12 d. iki 2022 m. rugsėjo 12 d. ir nuo 2023 m. sausio 15 d. iki 2023 m. kovo 3 d. lankėsi Lietuvoje kartu su nepilnamečiu sūnumi, ir šie duomenys patvirtina, kad sutuoktiniai Lietuvoje kartu nebegyvena nuo 2022 metų. Minėtame sprendime konstatuota, jog, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, t. y. pareiškėja neturi jokių ekonominių ryšių, su sutuoktiniu nebegyvena nuo 2022 metų, jų sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje tik 2023 m. liepos 17 d., taip pat šiandieninę geopolitinę situaciją, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, jog yra pagrindas neišduoti pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.

14. Teismas, spręsdamas dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvą 2,5 metų laikotarpiui teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėjo, kad nustatytas atvykti draudimo laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Sprendimas Nr. 2 priimtas įvertinus tai, kad VSD išvadoje buvo prašoma uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, o pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 39 punktus. Teismas šį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį pripažino proporcingu ir laikė, jog Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimuose įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimus nei pareiškėjos skunde nurodytais, nei kitais argumentais. Atmetus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą – panaikinti Sprendimus, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Kadangi pareiškėjos skundas yra atmestinas, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą buvo netenkintas.

III. 16. Pareiškėja V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regiono administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje apklausti A. M. (pareiškėjos sutuoktinis), T. B. (pareiškėjos nepilnamečio sūnaus mokytoja), K. C.-K. (pareiškėjos sūnaus bendraklasio motina), V. K. (pareiškėjos sūnaus bendraklasio tėvas), E. M. (pareiškėjos sutuoktinio brolis) ir K. G. (pareiškėjos sutuoktinio dukterėčia), pridėti prie bylos naujus įrodymus (Kauno tarptautinės gimnazijos ir Kauno jėzuitų gimnazijos parengtas pareiškėjos sūnaus ir jos sutuoktinio brolio charakteristikas, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Martyno technika“ sutikimą suteikti pareiškėjai darbo vietą, jeigu ji turėtų leidimą gyventi Lietuvoje) bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, kad:

17.1. teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika, pavyzdžiui, teismas, atmesdamas pareiškėjos argumentus dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo jos tarnybos Rusijos Federacijos institucijose, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, nors minėtos administracinės bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi, pavyzdžiui, pareiškėja nėra tarnavusi karinėse pareigose, o 2006–2008 metais ji Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje dirbo sekretore; pareiškėja siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne darbo, o šeimos susijungimo pagrindu. Atsakovas atsiliepime į skundą taip pat rėmėsi teismų praktika, kurioje nagrinėtos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamo ginčo faktinėmis aplinkybėmis;

17.2. pareiškėja tiek procesiniuose dokumentuose, tik teismo posėdyje paaiškino, jog ji daugiau nei prieš 15 metų, trumpiau nei 2 metus Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje dirbo sekretore. Ji nebuvo prisiekusi Rusijos Federacijai, į jos pareigas įėjo tik gautų dokumentų registravimas, nevertinant gauto dokumento turinio, o darbo santykius ji nutraukė savo noru, ji neturi jokių ryšių su Rusijos Federacijos valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis;

17.3. atsakovas ir teismas nevertino arba vertino netinkamai su pareiškėja susijusių individualių aplinkybių visumos, pavyzdžiui, Departamento klausimyne pareiškėjos pateiktų atsakymų, ankstesnių pareiškėjos kelionių į Europą (Latvijos Respubliką, Ispanijos Karalystę ir Graikijos Respubliką, taip pat Jungtinę Karalystę, kurioje pareiškėja mokėsi). Atsakovas neatliko savarankiško tyrimo ir tik rėmėsi VSD išvadoje pateiktu vertinimu;

17.4. teismo teiginys, jog byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Rusijos Federacijos oficialios valdžios politikai, yra absoliučiai nepagrįstas. Kaip minėta, po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, pareiškėjos šeima nusprendė išvykti iš Rusijos ir apsigyventi demokratinėje valstybėje. Pareiškėja savo poziciją dėl kilmės valstybės vykdomos politikos aiškiai išdėstė ir Departamento klausimyne. Jeigu atsakovui kilo abejonių dėl pareiškėjos pozicijos, jis turėjo pareigą atlikti papildomą tyrimą, siekdamas nustatyti pareiškėjos pažiūras, taip pat jis turėjo teisę teismo posėdyje užduoti jai atitinkamus klausimus. Be to, pareiškėja 2024 m. sausio 25 d. ir 29 d. pateikė teismui prašymus apklausti liudytojus (ne tik artimus šeimos giminaičius, su kuriais ji daugiausiai bendrauja ir kurie geriausiai žino jos poziciją, bet ir sūnaus mokytoją bei bendraklasių tėvus, su kuriais jai tenka bendrauti), kurie galėtų paneigti Sprendimuose padarytas atsakovo išvadas, tačiau teismas nepagrįstai netenkino šių prašymų. Teismas taip pat nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė tik ant pareiškėjos pečių;

17.5. socialiniai ryšiai yra apibūdinami kaip ryšys su atitinkamu asmeniu, o ne ryšys su tuo, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje. Šiuo aspektu pabrėžta, kad pareiškėjos sutuoktinis yra įsitvirtinęs Lietuvoje (Lietuvoje gyvena metus ir 8 mėnesius, yra sukūręs darbo santykius, sudaręs nuomos sutartį dėl būsto, kuriame gyvena pareiškėjų šeima), o pareiškėjos sūnus taip pat gyvena Lietuvoje ir lanko Kauno tarptautinę gimnaziją. Taigi, pareiškėjos šeima yra sukūrusi itin stiprius socialinius ir ekonominius santykius su Lietuva. Pareiškėja veikė aktyviai, siekdama kuo greičiau palikti Rusijos Federaciją, ir Lietuvoje praleido tiek laiko, kiek leido įstatymai;

17.6. Kauno tarptautinės gimnazijos 2024 m. vasario 14 d. charakteristikoje, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjos sūnų ir abu tėvus sieja glaudus emocinis ryšys, abu tėvai geba tinkamai atliepti vaiko poreikius; abu tėvai dalyvavo 2023 m. vasario 22 d. įvykusioje Atvirų durų dienoje būsimiems pirmokams; pareiškėja glaudžiai bendrauja su gimnazijos mokytojais ir kitais specialistais, taip pat besimokančių vaikų tėvais, padeda tvarkyti, puošti ir gražinti klasės ir visos gimnazijos erdves; pareiškėja yra apibūdinama kaip itin atsakingas asmuo, kuris yra sukūręs socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje ir aktyviai prisideda prie nepilnamečio sūnaus lankomos ugdymo įstaigos puoselėjimo ir joje vykdomų veiklų, jokios neigiamos informacijos apie pareiškėją nenurodyta. Siekiant paneigti išvadas dėl neegzistuojančių pareiškėjos ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, pateiktas UAB „Martyno technika“ 2024 m. vasario 14 d. pranešimas apie tai, kad tuo atveju, jei pareiškėja įgis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sutiktina suteikti jai darbo vietą (vadybininkės pareigos). Šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes teismas 2024 m. vasario 1 d. posėdyje atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl liudytojų apklausos. Pareiškėja, gindamas savo interesus, privalėjo kreiptis į atitinkamus asmenis, kurių nebuvo leista apklausti, siekiant pateikti informaciją apie pareiškėjos šeimą, jos galimybes įsidarbinti ir kt.

17.7. byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes siekiant sudaryti galimybę apklausti pareiškėjos nurodytus liudytojus. Teismui netenkinus prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, reiškiamas reikalavimas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, siekiant nustatyti aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos ir ištirtos.

18. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

19. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir motyvais bei teigia, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Šiuo atveju teismas įvertino pareiškėjos argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstų išvadų, o pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo, kokių aplinkybių teismas neįvertino ar neištyrė.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir motyvais bei tvirtina, kad pareiškėja, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių.

22. Pareiškėja 2024 m. kovo 21 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus.

23. Pareiškėja 2024 m. kovo 25 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pakartotinai tvirtina, jog atsakovas ir teismas vadovavosi teismų praktika, suformuota administracinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės buvo kitokios nei nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, ir teigia, kad administracinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės yra artimesnės nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, teismai vertino, jog vien faktas, kad asmuo dirbo vidaus reikalų ministerijoje, negali būti pagrindu neišduoti leidimo laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2334-463/2023, 2023 m spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. 23S142757, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23S145328, kuriuo pareiškėjai nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), teisėtumo ir pagrįstumo bei ir pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrįstumo.

25. Bylos duomenimis, Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, t. y. Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, 2023 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 23S142757 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu – asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, motyvuodamas tuo, kad: V. K., kuri Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje dirbo 2006–2008 metais, Valstybės saugumo departamento pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui; jos atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbiniais (tarnybos) santykiais; aplinkybė, kad V.

K. Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos sistemoje dirbo tik 2006–2008 metais, nepaneigia grėsmės valstybės saugumui; Valstybės saugumo departamento surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose; įvertinus aplinkybių visumą – pareiškėja neturi jokių ekonominių santykių šalyje; su vyru nebegyvena nuo 2022 metų; sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje tik 2023 m. liepos 17 d.;

šiandieninę geopolitinę situaciją; Valstybės saugumo departamento atliktą vertinimą – laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas; atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi V. K. laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Departamentas 2023 m. rugsėjo 4 d. taip pat priėmė sprendimą Nr. 23S145328 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, motyvuodamas iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, t. y. asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, dėl ko esami jos socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad: Departamento sprendimuose įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami; įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą; Departamentas sprendimuose vertino pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėja tokių ryšių neturi arba jie yra itin silpni.

27. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė pareiškėja, kuri jame reiškiamus reikalavimus grindžia teismo išvadų, kuriomis pritarta ginčijamų Departamento sprendimų motyvacijai, nepagrįstumu.

28. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nesutinka su jo išvadomis: nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma, primintina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

29. Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

30. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

31. Nagrinėjamo atveju ginčo individualumą, o tuo pačiu – ginčui reikšmingų aplinkybių visumą, apsprendžia pagrindas, kuriuo grindžiamas pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, t. y. šeimos susijungimas: Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Kaip 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), pagal Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalį piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas. Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygas nustato valstybės vidaus teisė (1995 m. sausio 24 d. išvada).

32. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje Nr. 16/2016, kurios tyrimo objektas – Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto dalis, konstatavo, kad „pagal Konstituciją naudojimasis teise susijungti šeimai, sukurtai dviejų asmenų, <...>, nėra absoliutus; užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, <...>, pagal Konstituciją gali būti įstatymu ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais; kartu turi būti paisoma konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų; <...>“, pažymėjo tokiai išvadai pagrįsti reikšmingus aspektus:

Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas (1 dalis); įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (4 dalis). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

Iš Konstitucijoje įtvirtinto privataus gyvenimo neliečiamumo kyla asmens teisė į privatumą (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kuri apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (inter alia (be kita ko) 1999 m. spalio 21 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai); joje įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas); tačiau teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, kuri garantuojama pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį, taip pat nėra absoliuti.

Kaip ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai), pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai).

33. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento sprendimuose įvertintos pareiškėjos individualios aplinkybės, sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, o juose pateikti motyvai – aiškūs ir pakankami, nėra pagrįsta: visų pirma išvada, kad pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, grindžiama tik pareiškėjos atsakyme į Klausimyno klausimą dėl darboviečių pateiktais duomenimis, kad 2006–2007 metais ji dirbo Vidaus reikalų ministerijos Maskvos miesto vyriausios valdybos Kanceliarijos ir režimo skyriaus inspektorės pareigose (Главное управление Министерства внутренних дел по городу Москве; инспектор отдела по делопроизводству и режиму), 2007–2008 m. – šios institucijos Aplinkos apsaugos skyriaus inspektorės pareigose (инспектор отдела охраны окружающей среды). Pažymėtina, kad, bylos duomenimis, nei Migracijos departamentas, nei Valstybės saugumo departamentas nesiaiškino, koks buvo pareigybių, kurios užėmė pareiškėja, statusas (valstybės tarnautojas, statutinis pareigūnas ir pan.), funkcijos ir su jų vykdymu susisijusių aplinkybių (pvz., kokius reikalavimus turi atitikti tokias pareigas užimantis asmuo), todėl įvertinus, kad minėtoje institucijoje pareiškėja dirbo pakankamai trumpą laiką (apie 2 metus) bei seniai (prieš apie 15 metų), nesant duomenų, kad kitos pareiškėjos darbovietės gali būti vertinamos kaip reikšmingos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo aspektu, išvada, kad dėl 2006–2008 metais užimtų pareigų pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija.

34. Aptartų aplinkybių (šios nutarties 33 p.) tinkamas ištyrimas yra svarbus, kadangi ginčijamų Departamento sprendimų argumentacijoje faktų, susijusių su pareiškėjos socialiniais ir ekonominiais ryšiais Lietuvos Respublikoje, nurodymas ir interpretavimas yra daugiau nei abejotinas: nėra duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinio, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, ir jos santuoka yra nutraukta, todėl faktų, kad nagrinėjamu atveju sutuoktiniai tam tikrą laiką gyveno skyrium (sutuoktiniai iš Rusijos Federacijos, kur iki tol gyveno, atvyko ne kartu) savaime nepatvirtina išvados apie šeimos iširimą. Akcentuotina, kad, bylos duomenimis, Departamentas net ir nesiaiškino tokio pobūdžio aplinkybių, t. y. neapklausė nei pareiškėjos, nei jos sutuoktinio. Tokios išvados pagrįstumas kelia abejonių ir dėl to, kad, kaip teigia pareiškėja, o atsakovas ir neginčija, jos nepilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta deklaruota Kaune, dėl ko ji tokiu pat pagrindu (šeimos susijungimas) gali prašyti išduoti leidimą pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą (leidimas išduodamas, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). Piliečio buvimas savo šalyje, kaip jau minėta (šios nutarties 31 p.), visada yra teisėtas, todėl tokia aplinkybė (vaiko gyvenamoji vieta) yra reikšminga ir nagrinėjant užsieniečio, kurio vaikas gyvena Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu (kai Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis), o juo labiau – priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į šalį, kurioje yra jo vaiko gyvenamoji.

35. Neatlikus tinkamo tyrimo aptartais aspektais, nėra galima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, juo labiau – ar taikyti apribojimai – leidimo laikinai gyventi neišdavimas ir draudimas atvykti į dalį – yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes (valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika), konstituciškai svarbius tikslus, taip pat yra proporcingi individualioje situacijoje, dėl ko galima teigti, kad priimant ginčijamus atsakovo sprendimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

36. Atsižvelgiant į aptartą, apeliacinis skundas yra tenkinamas: pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas yra tenkinamas – ginčijami Departamento sprendimai yra naikinami, atsakovas yra įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

37. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra pareiškėjos naudai, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėja prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: 1 500 Eur už skundo parengimą ir 1 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą; taip pat pareiškėja sumokėjo 22,50 Eur ir 13,00 Eur žyminius mokesčius. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, sprendžia, kad pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka būtinumo, realumo ir pagrįstumo kriterijus, prašomos sumos neviršija pagal Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) įtvirtintas taisykles apskaičiuotų maksimalių dydžių, todėl, vadovaujantis minėtų rekomendacijų 2 punkte išvardytais kriterijais, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, bei teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą yra tenkinamas, jai priteisiama 3 035,50 Eur suma bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Regiono administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos V. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 23S142757 ir 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 23S145328 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti V. K. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Priteisti pareiškėjai V. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 3 035,50 Eur (tris tūkstančius trisdešimt penkis eurus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Ričardas Piličiauskas