2016-05-10 Nr. AB-10569-3-61-3-02928-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1108-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02928-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 58

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–6), kurį patikslino (III t., b. l. 1), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 99 400 Lt neturtinei žalai atlyginti už laikotarpius: nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2014 m. vasario 26 d. ir už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. už kiekvieną dieną skaičiuojant tą pačią sumą, kaip nurodyta pirminiame skunde, dėl nežmoniškų, orumą žeminančių, antisanitarinių, nepriimtinų sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas kamerose, kuriose trūko ploto normos, asmeniui nustatytos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999), t. y. asmeniui turi tekti 5 kv. m ploto kameros. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kamerose jis buvo kalinamas nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis – jose yra pelėsis, tarakonų, pelių ir drėgmė. Dėl to patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, dėl to kreipėsi į medikus. Nurodė, kad dėl tokio elgesio patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino po 140 Lt už parą (1 minimalusis gyvenimo lygis (toliau – ir MGL) už 1 parą), taip buvo kalinamas 710 parų, todėl padaryta neturtinė žala yra 99 400 Lt (pirminiame skunde). Pažymėjo, jog buvo pažeisti ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) nustatyti reikalavimai, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Teigė, kad šiuo atveju senaties terminas yra netaikomas. Nurodė, kad dėl ploto trūkumo buvo pažeidžiami ir kiti higienos reikalavimai, nes kamerose trūko oro. Patikslintu skundu papildomai prašė priteisti nurodytą vienos dienos neturtinės žalos atlyginimo sumą už laikotarpį iki 2015 m. balandžio 1 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 24–33; III t., b. l. 20–31) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas žalos atlyginimo prašė už laikotarpį nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. ir nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2014 m. vasario 26 d. Rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjui teisė į ieškinį atsirado nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas skundą teismui parašė 2014 m. gegužės 24 d., todėl prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Pateikė duomenis apie pareiškėjo buvimą ir judėjimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2011 m. gegužės 24 d. Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad įstaigos administracija stengiasi kaip įmanoma mažinti neigiamą įtaką dėl laikymo sąlygų, sudaro galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įjungta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Teisės aktais yra nustatytas leidžiamų laikyti įstaigoje didžiausias galimas asmenų skaičius.

Šis skaičius yra nuolat viršijamas, nes įstaiga negali atsisakyti priimti pagal teismų nutartis pristatomus asmenis. Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Įstaiga stengiasi, atsiradus galimybei, perkelti asmenis į laisvesnes kameras. Kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji.

Tvarkymui reikalingas inventorius ir priemonės nuolat išduodamas į kameras. Už kamerų netvarkymą nuolat skiriamos nuobaudos. Siekiant palaikyti tvarką ir švarą kamerose, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kasmet yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ (toliau – ir UAB „Dezinfa“), kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė, kad įstaigoje pagal patvirtintą planą atliekamas kamerų remontas. Kamerose laikomi asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Dėl vėdinimo paaiškino, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad laikosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų, kadangi tualetas yra atskirtas nuo kameros sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Pažymėjo, jog pareiškėjas, būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, turi galimybę kiekvieną dieną bendrauti su jo kameras kuruojančiu Socialinės reabilitacijos būrio viršininku, žiūrėti televizijos laidas, gauti tiek nuosavą, tiek įstaigos išduodamą literatūrą ir periodinę spaudą. Kiekvieną dieną pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore, kur turi galimybę užsiimti fiziniu lavinimu ir sportu.

Nurodė, kad pareiškėjui būnant įstaigoje dalis kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, o tam tikrais, gana nemažais laikotarpiais pareiškėjas nebuvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Nukrypimas nuo laikymo sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl pareiškėjas nepatyrė tokių pasekmių, kurios sudarytų pagrindą neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad nėra CK 6.271 straipsnyje numatytos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 19–22) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas skunde nepateikė duomenų, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis, skunde iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą, kad trūko gyvenamojo ploto. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Pareiškėjas neteikia įrodymų dėl jam padarytos žalos, remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis apskaičiuotas. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis patyrė neturtinę žalą. Pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Žala gali būti atlyginama ir pripažinus teisės pažeidimą. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokios išimtys, pabloginančios jo padėtį, nebuvo taikomos. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama administracinių teismų praktika analogiškose bylose. Teigė, kad neturtinės žalos dydį privalo įrodyti pareiškėjas. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo asmens teisių. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, nurodė, kad valstybė ėmėsi priemonių ištaisyti esamą padėtį. Taip pat atkartojo dalį Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktų argumentų dėl to, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas vykdo įstatymus, nors įstaiga nuolat perpildyta, administracija tam negali daryti įtakos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (IV t., b. l. 89–99) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 136 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-932/2011). Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog, jam būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo pažeista jo teisė į teisės aktų nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui šie reikalavimai yra gerai žinomi. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jam turėjo būti užtikrinama 5 kv. m ploto norma, nes pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. 461 neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.

Teismas, nustatęs, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, dvasinių išgyvenimų, sąlygojusių jo sveikatos sutrikimus, pažymėjo, kad aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95, 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada, kokioje kameroje, su kiek asmenų buvo laikomas, prašė šiuos duomenis išreikalauti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Todėl teismas vadovavosi atsakovo atsiliepimuose pateiktais duomenimis. Pagal atsakovo pateiktus duomenis, pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą atvyko 2010 m. birželio 4 d. ir periodiškai buvo iki pat 2015 m. balandžio 1 d. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo nuo 2010 m. gruodžio 23 d., kai buvo paleistas į laisvę, iki 2011 m. gegužės 4 d., vėliau tarpais buvo perkeliamas į kitą įstaigą.

Teismas nustatė, kad atsakovas atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas 2010 m., tačiau atsakovas prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju pažeidimas yra tęstinis, todėl ieškinio senaties terminas netaikytinas. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginys dėl ieškinio senaties termino taikymo yra nepagrįstas. Pareiškėjas pats nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d.

Nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas buvo paleistas į laisvę. Po to pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pateko tik 2011 m. gegužės 4 d., t. y. du skirtingi laikotarpiai, kuriais pareiškėjas buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. gegužės 30 d., išsiuntė 2014 m. gegužės 29 d. Taikant ieškinio senatį, turi būti atskaičiuojami treji metai atgal, t. y. pareiškėjui ieškinio senatis netaikytina tik laikotarpiui nuo 2011 m. gegužės 29 d., tačiau teismas atsižvelgė, kad 2011 m. gegužės mėn. (nuo gegužės 5 d.) pažeidimas laikytinas tęstiniu.

Teismas pažymėjo, jog žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nurodė, kad ginčui turi būti taikoma CK 1.127 straipsnio 5 dalis, kuria nustatyta, jog jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas nurodė ir bylos įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas buvo laikomas laisvės atėmimo vietoje tam tikrais laikotarpiais, atskirą laikotarpį sudaro 2010 m. kalinimas, o nuo 2011 m. gegužės 4 d., kai vėl buvo patalpintas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, pareiškėjas pradžioje buvo perkeltas iš vienos kameros į kitą kamerą (Nr. 341), kurioje nuo 2011 m. gegužės 5 d. pareiškėjas buvo iki pat 2011 m. liepos 11 d., tačiau būnant pareiškėjui kameroje Nr. 341 iki 2011 m. gegužės 29 d. jam visą laiką trūko ploto normos – 3,6 kv. m.

Todėl ieškinio senaties terminas taikomas pareiškėjo reikalavimui dėl 2010 m. laikymo sąlygų ir dėl 2011 m. gegužės 4 d., o likęs laikotarpis nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2011 m. gegužės 29 d. iš tiesų laikytinas tęstiniu, todėl ieškinio senaties pradžia skaičiuojama nuo 2011 m. gegužės 5 d.

Teismas nustatė, kad per visą buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpį iki 2015 m. balandžio 2 d. pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo užtikrinta 534 dienas, o pareiškėjas dar pirminiame skunde nurodė už trumpesnį laikotarpį 710 parų, kai buvo pažeidžiamos laikymo sąlygos. Kadangi taikomas ieškinio senaties terminas, pareiškėjo pateiktas dienų skaičiavimas netiko. Be to, pareiškėjas ne visą laiką buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nemažais laikotarpiais buvo išvykęs į Pravieniškių pataisos namus, be to, jau nuo 2012 m. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas akivaizdžiai ėmėsi priemonių, kad kuo mažiau būtų pažeidžiami reikalavimai dėl minimalios ploto normos asmeniui. 2013–2015 m. tai jau buvo tik pavieniai atvejai. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad iš atsakovo pateiktų duomenų apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais darytina išvada, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl tam tikrą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl dalis dienų skaičiuota imant po pusę dienos, kai buvo neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Nors pareiškėjas aiškino, kad tokia informacija neatitinka tikrovės, nes vietoje išvykusių asmenų buvo patalpinami kiti asmenys, tačiau pats pareiškėjas nerinko duomenų apie asmenų skaičių kamerose per jo nurodomą žalos padarymo laikotarpį, todėl teismas rėmėsi atsakovo pateikta medžiaga.

Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad iš esmės dalį viso ginčo laikotarpio buvo pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas nusprendė, kad iš tiesų asmenims tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsakovas neneigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškino, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymosi. Teismas konstatavo, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-496/2013 ir kt.).

Teismas nustatė, kad skunde taip pat nurodyta, jog kamerose yra antisanitarinės sąlygos: drėgmė, ventiliacijos nebuvimas, tarakonai ir pelės. Pažymėjo, jog drėgmės ir ventiliacijos klausimai yra reglamentuojami Lietuvos higienos normos HN 76:2010. Ventiliacijos stoką pareiškėjas siejo su gyvenamojo ploto stoka, tai iš dalies yra teisinga, tačiau kamerose esantys asmenys gali imtis priemonių ir dažniau atidaryti langus ir vėdinti patalpas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi kamerų patalpos gali būti vėdinamos per langus, kameras tinkamai vėdinant neturi kilti problemų. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 yra nustatyti leistini drėgmės dydžiai (26 p.). Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ne kartą nurodytus klausimus tyrė Vilniaus visuomenės sveikatos centras. Buvo tirtos ir kameros, kuriose atskirais laikotarpiais buvo pareiškėjas (pvz., Nr. 106, Nr. 112 ir kt.). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 5 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-71 nustatyti smulkūs pažeidimai kamerose (apšvietos, nelygios grindys, nešvarūs unitazai), keliose jų gyveno ir pareiškėjas, tačiau jo skunde nurodomi pažeidimai (vėdinimas, drėgmė, pelėsis) nebuvo nustatyti. Kitame akte kiti smulkūs pažeidimai nustatyti kamerose, kuriose pareiškėjas negyveno. Kita vertus, teismas į šias aplinkybes atsižvelgia apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį. Nei karto Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų dėl drėgmės ir ventiliacijos (buvo nustatyti pažeidimai dėl apšvietimo), dėl pelėsio kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, nors pareiškėjas teikė dėl šių klausimų skundą Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, jo skundas buvo detaliai tiriamas.

Teismas pažymėjo, jog byloje yra duomenų, kad pareiškėjas teikė skundus dėl pareigūnų veiksmų, dėl laikymo su nerūkančiais, dėl parduotuvėje vykdomos veiklos, dėl kirpėjo paslaugų, dėl pasimatymo trukmės, dėl aliarminių mygtukų neveikimo, dėl teisės paskambinti ir kt. Visi pareiškėjo skundai buvo nuodugniai ir detaliai tiriami, tačiau tuose skunduose keliami klausimai nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl laikymo sąlygų vykdant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Vilniaus visuomenės sveikatos centras pateikė pareiškėjui 2012 m. rugpjūčio 30 d. atsakymą į jo skundą, kuriame nurodė, kad tikrino kamerų, kuriose pareiškėjas buvo paskutinius 6 mėnesius, atitikimą šiai higienos normai. Nustatė, kad ne visose kamerose apšvietimas atitinka reikalavimus. Santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus. Taip pat tikrino triukšmo lygį, kuris atitiko teisės aktų reikalavimus. Nustatė, kad kameroje Nr. 312 reikalingas paprastasis remontas. Nurodė, kad higienos norma pelėsio lygio nereglamentuoja, tačiau nurodė, kad tvarkos ir švaros palaikymu privalo rūpintis kamerose esantys asmenys patys.

Nenustatė, kad yra galimybė užsikrėsti pavojinga užkrečiama liga. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012 m. spalio 9 d. raštu Nr. 13-15-(2-1)-2-4234 pateikė pareiškėjui atsakymą, jog pagal jo prašymą buvo tirtos kameros Nr. 112, Nr. 357, Nr. 366, Nr. 312, Nr. 322, Nr. 334, Nr. 404, nustatyta, kad patalpos vėdinamos per langus, jie vėdinimui pritaikyti, nurodytose kamerose atliktas remontas. Kamerose Nr. 322 ir Nr. 334 išmatuotas triukšmo lygis, kuris atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d.

įsakymu Nr. V-604 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ reglamentuojamas vertes. Šiame rašte nurodyta, kad buvo matuojama ir santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 357 ir Nr. 366, ji atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Taip pat pareiškėjo prašymu kamerose buvo matuotas dirbtinis naktinis apšvietimas, rasti neatitikimai. Buvo matuojama ir dulkių koncentracija kamerose Nr. 312, Nr. 322, Nr. 384, ji neviršijo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gegužės 10 d.

įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 35:2007 „Didžiausia leidžiama cheminių medžiagų (teršalų) koncentracija gyvenamosios aplinkos ore“ reglamentuojamų verčių. Be to, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas 2015 m. balandžio 9 d. surašė pažymą Nr. 24-2328 dėl A. G. skundo, kurioje detaliai paaiškino, kaip vėdinamos kameros, nurodyti kamerose buvę baldai, tualeto įrengimas. Taip pat pažymoje yra paaiškinimas dėl remonto: vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkto nuostata, patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį atsižvelgiant į valstybinį finansavimą.

Pirmiau paminėta, kad Visuomenės sveikatos centras yra nurodęs, jog vienoje kameroje, kurioje buvo pareiškėjas, reikalingas remontas. Dėl graužikų pažymoje paaiškinta, kad įstaigos administracija yra sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Dėl graužikų ir vabzdžių naikinimo veiklos vykdymo kaip įrodymus atsakovas yra pateikęs nuo 2009 m. sudarytas paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, atliktų darbų aktus.

Šie dokumentai patvirtino, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas imasi priemonių dėl pastato apsaugos nuo vabzdžių ir graužikų, atliekami tam tikri darbai, kurie turi užtikrinti normalias gyvenimo sąlygas.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, periodiškai sudaro iš viso 534 paras per laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. (atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinama nuo 2013 m. geriau, nemažą parų skaičių, taip pat ir ankstesniu laikotarpiu pažeidimas trūko pertraukiamai). Kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, tačiau šiuo aspektu Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pagrįstų argumentų nepateikė, nurodė tik galimybes pasivaikščioti, kiemelyje sportuoti, tačiau pasivaikščiojimų laikas yra ribojamas.

Teismas nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų laikymo sąlygų jam sutriko sveikata. Į bylą yra pateikti dokumentai, susiję su pareiškėjo sveikatos būkle. Teismo nuomone, iš pateiktų medicininių dokumentų nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl laikymo sąlygų. Nustatyta, kad dar iki 2010 m. pareiškėjui diagnozuoti įvairūs sveikatos sutrikimai (ausų, akių, stuburo, širdies, neurologiniai ir kiti sveikatos sutrikimai), kurie išliko ir įkalinimo įstaigoje, tačiau pareiškėjui buvo teikiama medicininė pagalba, skiriami vaistai. Pareiškėjo sveikatos būklė iki patekimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nebuvo gera, tokia išliko ir po to. Medicininiuose dokumentuose nėra paminėtas joks sveikatos sutrikimas, kuris būtų naujai atsiradęs pareiškėjui būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Todėl nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad kuris nors iš diagnozuotų sveikatos sutrikimų atsirado ar pasunkėjo dėl laikymo sąlygų.

Teismo vertinimu, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, galima daryti išvadą, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą, kitus jo nurodytus emocinius išgyvenimus. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Taigi šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktų numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis laikymo atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą apskaičiavo taikydamas 1 MGL rodiklį parai, šiuo metu 1 MGL yra bazinė socialinė išmoka, kurios dydis yra 38 Eur. Pareiškėjas, nagrinėjamoje byloje prašydamas priteisti po vieną MGL už vieną parą, iš viso: 99 400 Lt, ir po to dar už patikslintame skunde nurodytą laikotarpį dėl patirtos neturtinės žalos, pasireiškusios dvasiniais išgyvenimais, sukėlusiais sveikatos sutrikimus, nepaaiškino, kodėl jis 1 parą įvertino 1 MGL, nes šis dydis valstybėje buvo taikomas vienam mėnesiui, o ne dienai. Todėl toks žalos įvertinimas yra ydingas ir nepagrįstas.

Teismo nuomone, tai, kad, pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, jis galėjo jausti nerimą dėl savo sveikatos, jausti, kad taip nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama padaryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų sąlygų neužtikrinimu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas, nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į tai, kad atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos laikymo sąlygos, atitinkančios teisės aktų reikalavimus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuriai kompensuoti priteistina 2 136 Eur, skaičiuojant 4 Eur už vieną parą (534 x 4 Eur), kai pareiškėjas buvo laikomas neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis. Neturtinė žala, taikant ieškinio senaties terminą, priteista už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. balandžio 2 d.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 104–116) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 26 980 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpius: nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2014 m. vasario 26 d. ir nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., už kiekvieną dieną skaičiuojant po 38 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmajame teismo posėdyje pasinaudojo teise patikslinti skundą, sukeldamas teisėjos nepasitenkinimą, kuri išreiškė nusistatymą prieš jį, neobjektyvų ir šališką savo požiūrį. Dėl šių priežasčių nepasinaudojo teise nušalinti teisėją, nematė prasmės teikti įrodymus, susijusius su objektyviu bylos nagrinėjimu.

2. Netikslinga taikyti senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. Neskundė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų, nes nebuvo pasirašytinai supažindintas su teisės aktais, nebuvo pateikta informacija, todėl nežinojo, kad pažeidžiamos jo teisės. Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino. Iš atsakovo išreikalautina papildoma informacija dėl supažindinimo.

3. Iškraipyti ir nuslėpti faktai apie sutrikdytą sveikatą ir padarytą žalą. Medicininiai dokumentai patvirtina, kad tam tikri sveikatos sutrikimai nustatyti tik po 2,5 metų kalėjimo. Teismas netinkamai vertino įrodymus.

4. Klaidingai nustatytos dienos kalint nežmoniškomis sąlygomis. Teismas iki galo detaliai neatliko įrodymų tyrimo. Išreikalautina valandinė informacija apie asmenų skaičių kamerose.

5. Neteisingai apskaičiuota neturtinė žala. Argumentavimas yra diskriminacinis, pažeidžiamas lygybės principas. Lietuvos valstybė nuolat pažeidžia Konvenciją, turi būti taikomas pakankamo atgrasomojo poveikio principas. Kreipdamasis į teismą tikėjosi atkurti teisingumą, apginti savo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti 99 400 Lt (28 788 Eur) neturtinę žalą, patirtą kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiais nuo 2010 m. birželio 47 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., nuo 2011 m. gegužės 4 d. iki 2014 m. vasario 26 d. ir už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir spręstinas šio termino taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2015 m. balandžio 2 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. gegužės 29 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2011 m. gegužės 14 d..

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teigdamas, kad jo atžvilgiu senaties terminas neturi būti taikomas, nes (kaip jis nurodė apeliaciniame skunde) Konvencijoje nėra apibrėžta senatis. Tačiau kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios kolegijos pirmiau aptartų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, kad nagrinėjamoje situacijoje aptariamas senaties terminas turi būti taikomas laikotarpiui iki 2011 m. gegužės 5 d., pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualus jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpis nuo 2011 m. gegužės 5 d. ik 2015 m. balandžio 2 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo iš esmės, kolegija pažymi, kad reikalavimą priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atstovaujamos valstybės jo nurodytą sumą pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, be kita ko, akcentuoja, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo Lietuvos higienos normos HN 76:199 bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuoroda į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto (pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m) pažeidimą tuo, kad buvo kalinamas jo išvardytomis antisanitarinėmis sąlygomis. Todėl nagrinėjamai bylai yra svarbus joje esančių įrodymų įvertinimo klausimas.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo byloje iš esmės nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta ir aptarta faktinė aplinkybė, jog bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 534 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma. Šios faktinės aplinkybės yra pakankamos tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas paminėtos 3,6 kv. m dydžio gyvenamojo ploto normos laikymasis. Todėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimo faktas kolegijos pripažintinas nustatytu. Kartu pripažintinas nustatytu ir atsakovo veiksmų neteisėtumo faktas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Pažymėtina, kad tokiam atsakovo veiksmų neteisėtumui konstatuoti neturi reikšmės atsakovo nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo, nes kaltės institutas tokio pobūdžio bylose nėra taikomas (CK 6.271 str. 1 d.). Atsižvelgdama į šio pažeidimo trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje kartu turi būti konstatuotas ir pareiškėjo atžvilgiu padarytas Konvencijos 3 straipsnio (pagal jį, niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas) nuostatų pažeidimas. Tokio pažeidimo reikšmė nagrinėjamai bylai ir jo sąsaja su pareiškėjo nurodyta (tariamai jo patirta) neturtine žala turi būti nustatomi pagal CK 6.250 straipsnyje nurodytas taisykles.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 normų tariamo pažeidimo, kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir detaliai aptarė kiekvienos iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių reikšmingumo bylai klausimą. Kolegija, sutikdama su teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytoms išvadoms, kad teisės taikymo ir fakto nustatymo požiūriais pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tik dėl to, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, negali būti pripažintas pagrįstu. Tačiau, nustačius, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo padarytas pagal savo trukmę pakankamai svarus teisės pažeidimas (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimas), pirmosios instancijos teismo aptarti, įvardyti kaip smulkūs, nukrypimai nuo šių sąlygų taip pat pripažintini reikšmingais pažeidimais CK 6.250 straipsnio taikymo prasme.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 2 136 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka nepatenkinimo, pažymi, jog aplinkybės, kad byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme dalyvaujant pareiškėjui ir kad teisės taikymo požiūriu ši byla nėra sudėtinga, leido apeliaciniam teismui pasinaudoti ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje jam suteikta diskrecija skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė