2015-09-30 Nr. AB-20491-3-64-3-01491-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1130-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01491-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2-6) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 28 600 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, jog Šiaulių TI jis 511 dienų buvo laikomas perpildytose kamerose ir jam tekdavo mažiau ploto nei yra numatyta teisės aktuose. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nurodytas netikslus laikomų asmenų skaičius. Kameroje Nr. 17 buvo laikomi 12 asmenų, kameroje Nr. 12 – 8 asmenys. Tai reiškia, kad pareiškėjui teko mažiau nei 2,2 kv. m., kameroje Nr. 17 mažiau nei 1,5 kv. m. ploto. Didžiąją dalį laiko pareiškėjas praleido tose patalpose. Tai reiškia, kad 280 dienų pareiškėjas praleido mažesnio ploto kamerose, netinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Šiaulių TI jam teko gyventi antisanitarinėmis sąlygomis. Kamerose buvo drėgna, tamsu, prastas apšvietimas, nebuvo naktinių lempų. Kameros langas mažas, tamsus, su grotomis, sunkiai prasiskverbia saulė ir grynas oras. Kamerose betoninės grindys, pasivaikščiojimų kiemelyje taip pat betonas. Sanitariniai mazgai neatitverti nuo gyvenamosios patalpos, kamerose nėra ventiliacijos sistemos, yra pelėsis. Nurodė, jog nėra šilto vandens, administracija nėra davusi indų plovimo priemonių, neįmanoma išsiplauti indų, nėra spintelių, kuriose būtų galima laikyti rūbus. Pažymėjo, jog buvo atliktas higienos patikrinimas kameroje Nr. 12, kur jis buvo laikomas 240 dienų, kameroje Nr. 25, kurioje jis buvo laikomas dvi dienas. Nebuvo atliktas patikrinimas kameroje Nr. 17, kur pareiškėjas praleido 240 dienų, nors ši kamera yra seno tipo, remonto joje nėra atlikta, plytelės neišklijuotos, tualetas sienele neatskirtas, tvyro drėgmė, sienos tamsios, apipelijusios.

Pažymėjo, jog rūbai buvo laikomi kuprinėse ant žemės, po gultais, čiužiniai buvo šlapi, juos ne visą laiką pakeisdavo. Atitinkamai, pareiškėjas sirgdavo, jam skaudėjo galvą. Kamerose buvo tamsu, pareiškėjui suprastėjo rega, pareiškėjas skundėsi skausmais, sirgo gripu. Pro langą sklido smarvė nuo konteinerių, kurie stovėjo prieš langus ir durys pastoviai buvo uždarytos.

Pareiškėjas akcentavo, jog dėl nurodytų veiksmų visumos šiuo metu pareiškėjas yra nervuotas, nepastovių emocijų, kyla pykčiai su kitais asmenimis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 36-42) su skundu nesutiko.

Paaiškino, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas). Įsakymo 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Pabrėžė, kad iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. liepos 11 d. pažymos Nr. 69/06-2943 „Dėl M. D.“ matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2011 m. liepos 29 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. gruodžio 20 d. Pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 19 buvo laikomas nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. su dar 5–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,5 kv. m. iki 2,9 kv. m., kameroje Nr. 14 – nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. su dar 3–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2 kv. m. iki 4,9 kv. m., kameroje Nr. 21 buvo laikomas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. su dar 5–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,34 kv. m. iki 3,1 kv. m., kameroje Nr. 25 – nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d. su dar 4–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,3 kv. m. iki 3,2 kv. m., kameroje Nr. 28 – nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. – 2011 m. rugsėjo 5 d. su dar 6–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,2 kv. m. iki 2,5 kv. m., kameroje Nr. 64 – nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. su dar 5–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,5 kv. m. iki 3,7 kv. m., kameroje Nr. 12 – nuo 2011 m. rugsėjo 8 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. su dar 4–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,2 kv. m. iki 3,5 kv. m., kameroje Nr. 17 – nuo 2011 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. kovo 20 d. su dar 5–11 asmenų ir vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. iki 3,1 kv. m., kameroje Nr. 23 – nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. su dar 2–5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,3 kv. m. iki 4,6 kv. m. Kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,5 kv. m. (kameroje Nr. 17) iki 4,9 kv. m. (kameroje Nr. 14) gyvenamojo ploto, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.

Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. iš viso buvo laikomas 511 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose Nr. 12 ir Nr. 25 buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų, kitose kamerose valstybės kontrolės institucijos netikrino, užfiksuotų pažeidimų nėra. Kameroje Nr. 12, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 8 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-444) buvo atliktas 2011 m. spalio 20 d. Nustatyta, kad kameroje atliktas paprastasis remontas, lubų danga atnaujinta. Šiame akte pažymėta, kad kameroje Nr. 25 (laikotarpis 2011 m. rugsėjo 2 d. – 2011 m. rugsėjo 5 d.) pažeidimas pašalintas, t. y. sienų danga lygi, plytelės suklijuotos. Kameroje Nr. 12, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (patikrinimo išvados surašytos 2012 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo akte Nr. EP-391) buvo atliktas 2012 m. rugsėjo 19 d. Nustatyta, kad kameroje sienos lygios, patalpoje atliktas remontas, sanitarinis mazgas atitvertas siena su stacionariomis durimis, kameroje atliktas paprastasis remontas, lubų danga atnaujinta.

Pažymėjo, jog Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atitinkamai, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Akcentavo, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Nurodė, jog Šiaulių TI administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų. Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus ir šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo kamerose teisės aktai nenumato. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. liepos 15 d. pažymoje Nr. 62/08-161 „Apie M. D. laikymo sąlygas“ yra nurodyta, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimais.

Atsakovas dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 21 punktu, kuriame numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pareiškėjo pretenzijos dėl betoninių pasivaikščiojimo kiemelių grindų neturi teisinio pagrindo. Pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimas atliktas 2011 m. birželio 15 d. (išvados surašytos 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242). Pažeidimų nenustatyta, konstatuota, kad kiemai periodiškai valomi, juose atliktas einamasis remontas. Įvertinus patikrinimo medžiagą darytina išvada, kad sąlygos pasivaikščiojimo kiemeliuose atitinka nustatytus reikalavimus ir visas higienos normas.

Atsakovas dėl aprūpinimo indų plovimo priemonėmis nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 2 dalį kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas, 4.20 punktas nukreipia į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – ir Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos). Šiose patvirtintose normose nėra numatyta asmens aprūpinimo indų plovimo priemonėmis normos. Be to, Šiaulių TI administracija nėra gavusi pareiškėjo prašymų/pretenzijų dėl indų plovimo priemonių išdavimo. Be to, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsniu bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XV skyriumi, suimtieji turi galimybę maisto produktų ir būtiniausių jiems reikmenų įsigyti parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per 10 dienų. Indų ploviklis yra įtrauktas į parduotuvės maisto produktų ir būtiniausių reikmenų kainoraštį.

Pažymėjo, jog pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su skundais jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų ir jų nepagrindžia įrodymais. Pareiškėjas nepateikia duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

Atsakovas taip pat prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 71-82) pareiškėjo M. D. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 9 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neteisėtais veiksmais. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymėjo, jog Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje buvo pateikta 2014 m. liepos 11 d. pažyma Nr. 69/06-2943 „Dėl M. D.“, iš kurios buvo matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. liepos 29 d. ir laikotarpiu iki 2012 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas įvairius periodus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 19, 14,21, 25, 28, 64, 12, 17, 23, kurių plotai nuo 13,65 kv. m. iki 22,34 kv. m., jose buvo laikoma nuo 3 iki 12 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,54 kv. m. iki 4,89 kv. m. plotas. Pareiškėjas Šiaulių TI per skundžiamą laikotarpį buvo laikomas iš viso 510 dienų. Iš šio laikotarpio 462 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 19, 21, 25, 28, 12, 17, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,54 kv. m. iki 3,46 kv. m.). Atitinkamai, teismas konstatavo, jog šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kita vertus, teismas akcentavo, jog iš pateiktos pažymos bei kitų byloje esančių įrodymų tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 48 dienas atskirais periodais kamerose Nr. 14, 64, 23, pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui kameros ploto normas (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,96 kv. m. iki 4,89 kv. m.), nėra galimybių, tačiau tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose buvo drėgna, tamsu, prastas apšvietimas, nebuvo naktinių lempų, pasivaikščiojimų kiemelyje taip pat betonas, sanitariniai mazgai neatitverti nuo gyvenamosios patalpos, kamerose nebuvo ventiliacijos sistemos, buvo pelėsis, nurodė, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 15 d. atlikto patikrinimo metu (2011 m. birželio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-242) nurodoma, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kamerose patikrinimų metu buvo nustatyti atitinkami higienos normos reikalavimų pažeidimai.

Iš 2014 m. liepos 11 d. pažymos Nr. 69/06-2943 „Dėl M. D.“ buvo matyti, kad pareiškėjo patikrinimo metu dar nebuvo Šiaulių TI, nes pareiškėjo kalinimo pradžia buvo nuo 2011 m. liepos 29 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-444 bei 2011 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-445, kurie buvo surašyti atlikus patikrinimus vietoje 2011 m. spalio 20 d., nurodoma, jog Šiaulių TI kai kuriose apgyvendinimo kamerose patikrinimų metu buvo nustatyti tam tikri higienos normos reikalavimų pažeidimai.

Iš 2014 m. liepos 11 d. pažymos Nr. 69/06-2943 buvo matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI anksčiau nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 17, t. y. pažeidimų konstatavimo metu pareiškėjas nebuvo laikomas tose kamerose, kuriose buvo konstatuoti pažeidimai, o kamera Nr. 17 patikrinimų metu nebuvo tikrinama. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo akte Nr. EP-391 (patikrinimas buvo atliktas 2012 m. rugsėjo 19 d.) nurodoma, kad kameroje Nr. 12 (šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d.) operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad režiminio korpuso apgyvendinimo kameroje Nr. 12 sienos lygios, patalpoje buvo atliktas remontas.

Sanitarinis mazgas atitvertas siena su stacionariomis durimis. Patikrinimo metu atlikus instrumentinius apšvietos matavimus nustatyta, kad dirbtinė naktinė apšvieta apgyvendinimo kameroje Nr. 12 – 6 lx (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI sk. 23 p. pažeidimas). Nesant galimybių rekonstruoti pastatą ventiliacijos efektyvumas ir natūralus apšvietimas nevertintini. Skundas dėl laikymo sąlygų apgyvendinimo kameroje Nr. 12 nepasitvirtino. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. liepos 15 d. pažymoje Nr. 62/08-161 „Apie M. D. laikymo sąlygas“ yra nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010.

Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi dienos šviesos lempos (lium 36 W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitinė lemputė 25W).

Teismas pabrėžė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktas nurodo, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktu, Šiaulių TI laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punktas numato, kad sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema, 21 punkte numatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atitinkamai, teismas sprendė, jog karšto vandens tiekimo sistema nėra privaloma kamerų sanitariniame mazge, šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo kamerose teisės aktai nenumato. Teismas pabrėžė, jog Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. liepos 15 d. pažymoje Nr. 62/08-161 „Apie M. D. laikymo sąlygas“ yra nurodyta, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų reikalavimais. Minėtoje pažymoje nurodytas ir kamerose esantis inventorius, kuriuo aprūpinami nuteistieji/suimtieji.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu, sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta nuomone, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, kurių 21 punkte numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Šių taisyklių 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimas atliktas 2011 m. birželio 15 d. (išvados surašytos 2011 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-242). Pažeidimų nenustatyta, konstatuota, kad kiemai periodiškai valomi, juose atliktas einamasis remontas. Objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie jų valymą yra. Įvertinęs patikrinimo medžiagą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog sąlygos pasivaikščiojimo kiemeliuose atitinka nustatytus reikalavimus ir visas higienos normas.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisako, tik nurodo, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė dvasinį pažeminimą, kankinimą ir genocidą. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Teismas, įvertinęs rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. liepos 29 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d.), pareiškėjo gydymo stacionaro istorijoje Nr. 409/2012 padarytus įrašus bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, sprendė, jog negalima konstatuoti, kad būtent dėl nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus 23 punkto pažeidimas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Teismas taip pat sprendė, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus 23 punkto pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tai yra pagrindas konstatuoti sąlygas, būtinas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (galimai apie 486 dienas, t. y. nuo 462 dienų iki 510 dienų), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose bei kitus anksčiau nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteistina 9 700 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliaciniu skundu (b. l. 86-88) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį be teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo laikotarpį prailgino nuo 462 iki 486 dienų. Pareiškėjui teismas priteisė 9 700 Lt už 486 dienas, kurias pareiškėjas galimai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, tačiau pagal suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų sąlygų laisvės atėmimo vietoje net esant intensyviam neigiamam poveikiui pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu priteisiama neturtinės žalos atlyginimo suma siekia vidutiniškai 12,75 Lt už vieną kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis dieną (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-438-1194/2013 už 723 dienas priteista 2 000 Lt, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-1860/2013 už 169 dienas priteista 550 Lt, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje už 232 dienas priteista 5 900 Lt, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-275/2014 už 330 dienas priteista 6 600 Lt).

Atsakovas mano, jog pareiškėjui buvo priteista didelė neturtinės žalos suma, nes jis savo skundo nepagrindė tiesioginiais įrodymais, o išdėstė tik bendro pobūdžio, prielaidomis grindžiamus faktus. Byloje nebuvo nustatyta, kad buvo sužalota pareiškėjo sveikata, nebuvo nustatyta Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, susijusių su šilto vandens tiekimo sistemos nebuvimu kamerose, inventoriumi, pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimu teisės aktų numatytiems reikalavimams. Be to, atsakovas nesiekė sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsakovo nuomone, šiuo atveju buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 9 700 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš atsakovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą jis ginčija iš esmės dviem aspektais: pirma, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai nenustatė neteisėtų veiksmų masto, nepagrįstai pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo laikotarpį prailgino nuo 462 iki 486 dienų, taip pat nevertino to, jog nenustatyta tiesioginė atsakovo atstovo kaltė; antra, kad teismas nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nors, jo teigimu, būtų pakakę tik pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Kiek tai susiję su tuo, kad pareiškėjas buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Vertinamu pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (iš esmės toks reguliavimas buvo numatytas tiek redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2010 m. gegužės 14 d., tiek nuo 2011 m. vasario 1 d.).

Vertindamas neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kaip deliktinės atsakomybės elemento, buvimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatorius tam tikrais laikotarpiais neužtikrino Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 įtvirtinto 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui, o atsakovo veiksmai kai kuriais ginčijamais laikotarpiais priartėjo prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas teisės aktų pažeidimas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija iš dalies teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Todėl kritiškai vertintina atsakovo atstovo pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. liepos 11 d. pažyma, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtent Šiaulių TI turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos rinkimą ir pateikimą apie tai. Minėtoje pažymoje atsakovo skundžiamais laikotarpiais buvo nurodyta, jog asmenų skaičius vienoje kameroje siekė nuo 3 iki 12 asmenų. Todėl tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m. plotas, naudai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose buvo ne vienkartinis ar trumpalaikis, o tęstinis, jo trukmė pakankamai ilga (510 dienų), todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo buvus neteisėtus atsakovo veiksmus.

Kiek tai susiję su atsakovo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinės aplinkybės, jog nenustatyta tiesioginė Šiaulių tardymo izoliatoriaus kaltė, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, CK 6.271 straipsnio pagrindu reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kaltė nėra viešosios deliktinės atsakomybės sudėties elementas, todėl spręsdamas klausimą, ar byloje yra visos sąlygos kilti atsakovo deliktinei atsakomybei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino kaltės buvimo klausimo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, mano, kad pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl šiuo aspektu pasisakytina plačiau.

Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Be to, tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 510 dienų ir visą aptariamą laikotarpį, kamerose esant didžiausiam nurodytam kalintų asmenų skaičiui, pareiškėjui tekdavo 2,52–1,54 kv. m. gyvenamojo ploto. Be to, buvo konstatuotas ir kiti pareiškėjo nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai, konkrečiai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 23 punkto pažeidimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, tai, kad buvo nustatyti kiti šioje teismo nutartyje nustatyti neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pvz., minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius), tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydis paliktinas nepakeistas.

Nors apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma viršija teismų praktikoje susiformavusias priteistinų sumų ribas, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvienos bylos faktinė situacija paprastai yra individuali. Be to ir apeliaciniame skunde atsakovo nurodytose bylose (pvz., 2014 m. birželio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-275/2014) priteista suma yra didesnė nei atsakovo nurodytas 12,75 litų už vieną dieną vidurkis.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą trukmę ir mastą bei kitus atsakovo neteisėtus veiksmus, nepakanka pažeistai teisei apginti. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Atsižvelgiant į tai atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė