2017-12-21 Nr. AB-24268-3-61-3-00744-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2485-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00744-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. B. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 26 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 27 d. buvo laikomas kartu su 3–4 asmenimis Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra nuo 6,43 iki 8,1 kv. m, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas. Teigė, kad tarp suimtųjų kamerose kildavo konfliktai. Pareiškėjui trūko privatumo. Nurodė, kad sanitarinis mazgas atskirtas ne aukštesne kaip 1,35 m aukščio pertvara, dėl šios priežasties kameroje buvo nemalonu valgyti. Dėl blogos ventiliacijos nuo sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai. Kamerose buvo tarakonų. Kamerų langai buvo nevalomi, o dėl įrengtų grotų pats negalėjo jų išvalyti. Kamerose buvo didelė drėgmė, dėl to puvo čiužiniai, rūdijo metalinės lovos. Kamerose buvo blogas apšvietimas. Žiemą temperatūra kamerose svyruodavo nuo 10 iki 14 laipsnių šilumos, o vasarą pakildavo iki 39 laipsnių šilumos. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščioti kiemelyje galėjo tik vieną valandą per parą. Jam nebuvo sudaryta galimybė praustis ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas nurodė, kad tiekiamo maisto energinė vertė buvo nepakankama, maistas buvo neskanus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

3. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti išlaidų atlyginimą, kurios patirtos parengus bylai reikalingų dokumentų kopijas.

4. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje. Lukiškių TI-K pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitiko nustatytas bent minimalias normas, tačiau laisvės atėmimo įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Laisvės atėmimo įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami kamerose laikomiems asmenims. Kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas 1,5 aukščio pertvara. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos per langus. Vidinių grotų kamerų languose įrengimas nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Kalinamiems asmenims du kartus per mėnesį išduodamas muilas, tualetinis popierius. Taip pat kartą per mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis teisės aktų nuostatomis. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjui nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo padaryta.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui skundą išsiuntė 2016 m. vasario 18 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, reikalavimui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 17 d. patirtą neturtinę žalą. Todėl teismas pritaikė ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimo ir nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su jo kalinimu Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2016 m. vasario 18 d. (1 096 paras).

7. Teismas konstatavo, kad 798 paras pareiškėjui tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas pripažino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ne visais atvejais buvo užtikrintas tinkamas kamerų apšvietimas. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo užtikrinta tinkama temperatūra ir santykinė oro drėgmė, tačiau ne visais atvejais pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos vėdinti kameras per langą. Teismas konstatavo, kad tualetai buvo netinkamai atitverti nuo bendros kamerų erdvės, dėl to naudojantis pareiškėjui tualetu buvo pažeidžiamos jo teisės. Kitų pažeidimų teismas nenustatė.

8. Įvertinęs pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų parengimą atlyginimas nėra priteisiamas, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Todėl netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas teigia, kad ieškinio senatis daliai jo reikalavimo taikyta nepagrįstai, kadangi apginti teisei nepatirti kankinimų joks senaties terminas negali būti taikomas.

11. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios patirtos parengus bylai reikalingų dokumentų kopijas.

12. Lukiškių TI-K teigia, kad tam tikromis dienomis pareiškėjui tekusį mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip sunku pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinė žala nebuvo padaryta. Lukiškių TI-K taip pat pabrėžia, kad patirta neturtinė žala gali būti kompensuojama ir pripažįstant, jog asmens teisės buvo pažeistos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas V. W. B. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atlyginti neturtinę žalą (26 000 Eur), atsiradusią dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (netinkamų bausmės atlikimo sąlygų).

14. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

15. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

16. Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

17. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

18. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2016 m. vasario 18 d.

19. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

22. Akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į teisės aktais nustatytas tinkamas bausmės atlikimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2016 m. vasario 18 d., t. y. reikalavimo daliai nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m.. vasario 17 d. praleidęs kreipimosi į teismą senaties terminą.

23. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 17 d. pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir šioje dalyje skundą atmetė.

24. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį šioje byloje ir sprendė, jog šiuo atveju taip pat nėra pagrindo senaties terminą atnaujinti. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškinio senatis daliai jo reikalavimo taikyta nepagrįstai, nes apginti teisei nepatirti kankinimų joks senaties terminas negali būti taikomas, tokie jo teiginiai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais.

25. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

27. Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Pažymėtina, jog V. W. B. neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

29. Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

30. Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

31. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2016 m. vasario 18 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K, o neatitinkančiomis teisės aktais nustatytų reikalavimų kalinimo sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 798 paras.

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Minėtas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

33. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu konstatuoja, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos kamerose buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis 845 paras, visą šį laikotarpį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, o 51 parą kalėjo mažesnio nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis, bet ne mažiau nei 3 kv. m sąlygomis, atskaičius ir sanitarinio mazgo plotą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti Lukiškių TI-K duomenų apie pareiškėjo kamerų plotą ir kartu su pareiškėju kamerose kalėjusių asmenų skaičių pagrįstumu.

34. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis tualetu, ne visais atvejais buvo užtikrintas tinkamas kamerų apšvietimas bei sudarytos sąlygos vėdinti kameras per langą.

35. Pareiškėjas žalą taip pat kildino ir iš to, kad kamerose buvo pelėsis, didelė drėgmė, šalta, nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti Lukiškių TI-K kieme, kamerose buvo tarakonų ir žiurkių, dušu galėjo pasinaudoti ne dažniau kaip kartą per savaitę, pareiškėjui nebuvo skirtas pakankamas maitinimas. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Lukiškių TI-K galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, taip pat kritiškai vertino ir atmetė pretenzijas dėl galimybės pasinaudoti dušu, maisto kokybės, parazitų ir kitų kenkėjų kamerose bei pasivaikščiojimų. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

36. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (845 paras neužtikrinant pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (3 kv. m) ir visą kalinimo laikotarpį privatumo naudojantis tualetu, atskirais laikotarpiais tinkamo kemerų apšvietimo ir vėdinimo), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalią mėnesinę algą ir pan.), taip pat į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis didintinas iki 9 000 Eur.

37. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, kadangi minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015; 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017).

38. Pirmosios instancijos teismas sprendimo įvykdymą išdėstė per penkis mėnesius, kiekvieno mėnesio 1 d. išmokant pareiškėjui po 1000 Eur (2016 m. gruodžio 1 d., 2017 m. sausio 1 d., 2017 m. vasario 1 d., 2017 m. kovo 1 d. ir 2017 m. balandžio 1 d.). Kadangi šios kalendorinės datos prarado prasmę, ši sprendimo dalis naikintina.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 9 000 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimas keistinas, priteisiant V. N. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. N. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

„Pareiškėjo V. N. B. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui V. N. B., gim. 1976-01-20, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 9 000 Eur (devynis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti“.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria išdėstytas teismo sprendimu priteistos pareiškėjui 5 000 Eur neturtinės žalos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, įvykdymas per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos – iki 2016-12-01 išmokant pareiškėjui 1 000 Eur, iki 2017-01-01 – 1 000 Eur, iki 2017-02-01 – 1 000 Eur, iki 2017-03-01 – 1 000 Eur, iki 2017-04-01 – 1 000 Eur.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė