2023-01-11 Nr. AB-951-3-61-3-02510-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-63-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02510-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 1SS-1581-(7.5.) „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (toliau – ir 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas); 2) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 49SF-632-(14.49.104) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2016 m. kovo 31 d. sprendimas); 3) atnaujinti, jeigu praleistas, terminą skundui paduoti dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 9 d. pažymos Nr. 18 „Dėl nuosavybės teisių patvirtinančių dokumentų“ (toliau – ir Pažyma) ir Pažymą panaikinti; 4) įpareigoti Tarnybą ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrių pakoreguoti buvusio savininko (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Savininkas) iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į 5,62 ha žemės sklypą; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu (toliau – ir teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas) panaikino Tarnybos 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą bei Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimą, įpareigojo Tarnybą ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrių pakoreguoti buvusio Savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į 5,62 ha žemės sklypą, nutraukė administracinės bylos Nr. I-615-815/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02510-2016-0) dalį dėl reikalavimo panaikinti Pažymą, o likusią skundo dalį atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovai Tarnyba ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius (toliau abu kartu – ir atsakovai) 2022 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą išaiškinti teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą, nes nėra aiški jo rezoliucinė dalis įpareigoti Tarnybą ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrių pakoreguoti buvusio Savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į 5,62 ha žemės sklypą, teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendime nėra nurodyta, kokiu būdu galėtų būti pakoreguota kartografija, nesant archyvinės planinės medžiagos, kuria remiantis nustatoma buvusio rėžinio kaimo riba (Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos 3.3 p.). Atsakovai prašė išaiškinti, kokiu būdu Tarnybos Vilniaus miesto skyrius turėtų pakoreguoti buvusio Savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją.

Pareiškėja pateikė nuomonę dėl teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo išaiškinimo, kurioje nurodė, kad 2022 m. spalio 14 d. prašymu Tarnybai pateikusi trūkstamą kartografinę medžiagą ir detaliai nurodžiusi, kaip turi būti atliekami kartografijos darbai. Pareiškėja vertino, kad teismas turėtų atsisakyti aiškinti teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą, kadangi jis jo vykdymo požiūriu yra aiškus ir nedviprasmiškas, o Tarnybos prašymas grindžiamas teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo motyvacijos išaiškinimu.

Teismo posėdyje pareiškėja prašė atsakovų prašymo netenkinti. Atsakovų atstovės papildomai nurodė, kad negali įvykdyti teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo, nes neturi archyvinės planinės medžiagos ir liudytojų parodymų. Atsakovai kartografavimą vykdo vadovaudamiesi teisės aktais. Pagal teisės aktus kartografavimas gali būti tikslinamas, o nagrinėjamuoju atveju teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendime nurodyta jį pakoreguoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 22 d. nutartimi netenkino atsakovų Tarnybos ir Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus prašymo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo išaiškinimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 96 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios nuostatos taikymo aspektu bei sprendė, kad teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas aiškus ir motyvuotas.

Teismas vertino, kad atsakovas siekia paaiškinti administracines procedūras, kurios turi būti įgyvendinamos, vykdant teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą, o tai nėra teismo kompetencija, tolimesnių administracinių procesų vykdymas yra viešo administravimo subjekto prerogatyva. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovų prašymu iš esmės siekiama tolimesnės situacijos, kuri nebuvo nagrinėta byloje, aiškinimo, teismas nusprendė, jog ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tai būtų teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo turinio pakeitimas, kuris yra neleistinas.

III. Atsakovai Tarnyba ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutartį ir priimti naują nutartį, kuria būtų išaiškintas teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas.

Atsakovai atskirajame skunde nurodo atliktus veiksmus teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutarčiai įsiteisėjus, teisinį reglamentavimą, susijusį su nuosavybės teisių atkūrimo klausimų nagrinėjimu, cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl liudytojų parodymų, kaip papildomo informacijos šaltinio, ir teigia, jog atsakovai iš esmės įvykdė teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartį, tačiau dėl pačios pareiškėjos veiksmų (nepateikė planinės medžiagos, nepakvietė liudytojų atvykti į kartografiją) nėra galimybės patikslinti buvusio Savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją.

Atsakovai vertina, jog skundžiama teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutartis yra nemotyvuota, nes teismas netinkamai vertino bei analizavo aplinkybes, dėl kurių atmetė atsakovų prašymą dėl sprendimo išaiškinimo, taip pažeisdamas ABTĮ normas, kurios įtvirtina, jog teismo sprendimas ar nutartis turi būti pagrįsta ir teisėta. Teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendime nėra išaiškinta, kaip įvykdyti minėtą sprendimą, neturint archyvinės planinės medžiagos bei nesant liudytojų.

Pareiškėja L. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad dėl atsakovų argumentų jau pasisakė civilinėje byloje Nr. 2YT-24824-807/2022, akcentuoja, jog, pareiškėjos žiniomis, liudytojų nebėra gyvųjų tarpe, o atsakovai neturi jokių teisių įpareigoti pareiškėją pateikti trūkstamą kartografiją, nes ją atsakovai turi iš anksčiau vykusių teisminių procesų, būtent atsakovai yra atsakingi už kartografinės medžiagos surinkimą. Pareiškėja teigia 2022 m. spalio 14 d. pateikusi atsakovams prašymą su trūkstama kartografine medžiaga, išsamiai nurodė, kaip atsakovai turėtų atlikti jiems valstybės suteiktas funkcijas, netgi atliko skaičiavimus, pagal kuriuos atsakovai turėtų tęsti kartografavimo darbus. Pareiškėja vadovaujasi teisės aktais, nustatančiais atsakovų teises ir pareigas, funkcijas, ir atsižvelgusi į tai, kad kartografijos darbai nėra atlikti tinkamai, o nuosavybės teisės nėra atkurtos, teigia, jog atsakovai neįvykdė teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutarties. Pareiškėja įžvelgia atsakovų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei vertina, kad atsakovai akivaizdžiai nevykdo jiems priskirtų funkcijų ir visais būdais vengia šias funkcijas atlikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti atsakovų tarnybos ir Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus prašymą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo išaiškinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagal šios procesinės teisės normos prasmę sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 str. taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumo jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-566-858/2016; ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, jog aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog, aiškindamas savo sprendimą, teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009; 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-851-261/2016).

Nagrinėjamu atveju administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo Tarnybos 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo bei Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bei kiti su tuo susiję pareiškėjos reikalavimai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Tarnybos 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą bei Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. kovo 31 d. sprendimą, įpareigojo Tarnybą ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrių pakoreguoti buvusio Savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į 5,62 ha žemės sklypą, nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Pažymą, o likusią skundo dalį atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-231-525/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovai 2022 m. rugsėjo 22 d. raštą Nr. 49PD-492-(14.49.137 E.) „Dėl teismo sprendimo išaiškinimo“ grindė neaiškia teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo rezoliucine dalimi, teigė, jog teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendime nėra nurodyta, kaip / kokiu būdu galėtų būti pakoreguota kartografija, nesant archyvinės planinės medžiagos, kuria vadovaujantis nustatoma buvusio rėžinio kaimo riba. Atsakovai prašė išaiškinti, kokiu būdu Tarnybos Vilniaus miesto skyrius turėtų pakoreguoti buvusio Savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai nesiekia, jog jiems būtų išaiškinta neaiški ar dviprasmiška teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo dalis, kuria Tarnyba ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrius įpareigoti pakoreguoti buvusio Savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į 5,62 ha žemės sklypą, o prašo teismo nurodyti, kaip įvykdyti šią teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo rezoliucinę dalį. Toks atsakovų prašymas siejamas ne su nepakankamu teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo rezoliucinės dalies aiškumu, o su siekiu, kad būtų išaiškinti konkretūs veiksmai, kurie turi būti atlikti Tarnybos ir / ar Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus tam, kad būtų tinkamai įvykdytas teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas. Pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovų prašymas (kaip / kokiu būdu Tarnybos Vilniaus miesto skyrius turėtų pakoreguoti buvusio Savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją) nepriskirtinas teismo kompetencijai, nes tai viešojo administravimo subjekto prerogatyva, o jo tenkinimas reikštų teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo turinio keitimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme papildyti ar patikslinti teismo sprendimą yra neleistina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovų atskirojo skundo argumentai atmetami.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo rezoliucinė dalis, kuria, be kita ko, nuspręsta įpareigoti Tarnybą ir Tarnybos Vilniaus miesto skyrių pakoreguoti buvusio Savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemėvaldos kartografiją ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimą į 5,62 ha žemės sklypą, yra aiški ir vienareikšmė, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovo prašymas išaiškinti teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą, yra pagrįsta ir teisėta, ji paliekama nepakeista, o atsakovų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis