2020-06-23 Nr. AB-12615-3-61-3-03658-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2077-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03658-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. (E. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. G. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. E. G. paaiškino, kad nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis: kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, kurį dar labiau mažino kamerose buvę baldai, nebuvo įrengtas teisės aktuose nustatytas kietasis inventorius (nebuvo taburečių, spintelių maistui ir higienos priemonėms laikyti), nebuvo uždaro sanitarinio mazgo, mygtuko pareigūnui išsikviesti, tinkamo vėdinimo. Pareiškėjui trūko vietos judėti kameroje, tačiau tai kitomis priemonėmis nebuvo kompensuojama. Nors Lukiškių TI-K administracijai teisės aktų reikalavimai buvo žinomi, tačiau teisės aktų nuostatos buvo sąmoningai pažeidžiamos.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, suimtajam arba nuteistajam turi būti užtikrinamas 4 kv. m (atskaičius baldus bei sanitarinio mazgo užimamą plotą) plotas ir prašė šia praktika vadovautis.

4. E. G. akcentavo, kad dėl kamerose buvusios drėgmės ir nevėdinamų patalpų jam prasidėjo sinusitas ir pareiškėjas buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. E. G. nurodė, kad buvo varžomos jo teisės, buvo pažeista teisė į orumą ir taip jam buvo padaryta neturtinė žala. Dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų, pažeminimą, psichologinių sukrėtimų, fizinių nepatogumų bei dvasinių išgyvenimų, jautėsi sukrėstas, ne kartą sirgo depresija.

5. E. G. prašė ieškinio senaties termino netaikyti. Pažymėjo, kad jo laikymo Lukiškių TI-K metu ieškinio senatį nustatančios teisės normos negaliojo. E. G. nuomone, Lukiškių TI-K jį privalėjo supažindinti su taikomais teisės aktais. Teigė, kad senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai sužinojo, jog jo atžvilgiu būnant Lukiškių TI-K buvo pažeisti teisės aktai. Nurodė, kad apie pažeistas teisės aktų nuostatas sužinojo iš žiniasklaidos, televizijos ir kitų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų. Akcentavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) dėl kankinimo nenustato jokio senaties termino, todėl jis negali būti taikomas.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi Lukiškių TI-K buvo pašalintas iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovų ir atsakovo atstovu buvo įtraukti Vilniaus pataisos namai) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad E. G. dėl jam 2007 m. gegužės 3 d.–2009 m. rugpjūčio 24 d. padarytų pažeidimų į teismą kreipėsi 2018 m. spalio 25 d., remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė jo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

8. Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, duomenys įstaigoje saugomi trejus metus, todėl duomenų apie pareiškėjo judėjimą kamerose (asmenų skaičių bei jų plotus) nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. kovo 10 d. negali pateikti.

9. Atsakovas akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 buvo nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m jos ploto. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose yra įrengta kabelinė televizija, asmenys gali naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi teisės aktuose nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir teisės aktuose nurodytas inventorius.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Jiems duodamas reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis su juridiniais asmenimis, atliekančiais vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat iš valstybės biudžeto gavus tam skirtų lėšų. Pažymėjo, kad neretai patys suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose tenka iš naujo atlikti remontą.

11. Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerose yra lovos, stalai, kėdės arba suolai, lentynos maisto produktams, pakabos viršutiniams drabužiams. Sanitarinis mazgas nuo likusios kameros dalies yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinti patalpas, kameros vėdinamos per juos ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi. Pažymėjo, kad kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

12. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Tam yra įrengti kiemeliai, kuriuose asmenys gali vaikščioti vieną valandą. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, o esant būtinybei ir barstomi.

13. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaudamiesi teisės aktais, reguliuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, ir siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, priežiūros posto pareigūnai nuolat per kamerose įrengtas stebėjimo akutes stebi suimtuosius bei nuteistuosius. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais.

14. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais ir reiškė bendro pobūdžio pretenzijas. Teigė, kad E. G. patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo E. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Aptaręs Civilinio kodekso 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių bei 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad Civilinis kodeksas konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo neįtvirtinta. Jame taip pat nėra įvardyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą bei pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą.

17. Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentą, kad Konvencija nenumato senaties termino skundui paduoti, teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad priešingai, nei nurodo pareiškėjas, jo laikymo Lukiškių TI-K metu Civilinio kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. sausio 1 d., redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 18 d., aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. birželio 1 d.) 1.125 straipsnio 8 punkte buvo nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

19. Teismas vertino, kad E. G. apie savo teisių pažeidimą vėliausiai turėjo sužinoti 2010 m. kovo 3 d., taigi skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo jis galėjo pateikti iki 2013 m. kovo 3 d., tačiau teismui skundą išsiuntė tik 2018 m. spalio 24 d., t. y. daugiau nei penkeriais metais praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti. Teismas pažymėjo, kad jeigu pareiškėjas jautė tokius išgyvenimus, jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos. Atkreipė dėmesį, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) turėtų būti vertinamas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį, pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Taigi, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų supratimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

20. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad nebuvo nustatyta jokių objektyvių nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių jam laiku ginti savo teises, E. G. reikalavimui jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 45 000 Eur neturtinę žalą, galbūt padarytą nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. kovo 3 d., teismas sprendė, kad turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 21. Pareiškėjas E. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jam iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, E. G. pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis priklauso nuo daugelio aplinkybių: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo ir kita. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį. Kai pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, o pažeidimas ne mažareikšmis ir intensyvus, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas. Be to, teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ar piniginės kompensacijos dydžio, bei kita ko, turi atsižvelgti į laivės atėmimo įstaigos dedamas pastangas gerinti kalinamo asmens padėtį.

23. E. G. nurodo, kad Lukiškių TI-K, esant perpildytoms kameroms, nesistengė, jog pareiškėjas tokiomis sąlygomis būtų laikomos kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, būtų perkeltas į laisvesnes kameras. Akcentuoja, kad svarbus yra ir asmeniui taikomo režimo pobūdis. Nustačius, kad asmens galimybė judėti yra rimtai apribota, kai jis turi teisę tik vieną valandą per parą būti gryname ore, o likusį laiką praleidžia kameroje, yra pagrindas spręsti dėl intensyvesnio pažeistų teisių gynimo būdo.

24. E. G. akcentuoja, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo dydį, nebuvo atsižvelgta į tai, ar netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas parpildytuose kamerose ) iš esmės pakenkė jo sveikatai ir ar byloje nustatyta, kad patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo ypatingą poveikį pareiškėjo sveikatai. E. G. pažymi, kad nustatydami neturtinės žalos dydį, teismai turi remtis įstatymuose įtvirtintais ir teismų praktikoje suformuotais bei taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius. Atkreipia dėmesį, kad teismo precedentu gali būti remiamasi tik tada, kai teismų išspręstos situacijos yra tapačios. Taip pat turi būti vertinami Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyti neturtinės žalos dydžio kriterijai. Visos neturtinės žalos būdo ir piniginės kompensacijos dydžio aplinkybės vertinamos įstatyme nustatytų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvų kontekste, tačiau tai nėra baigtinis aplinkybių, darančių įtaką sprendimui dėl pažeistų teisių gynimo būdo bei pasirinkus neturtinės žalos atlyginimą pinigais – jos dydžio, sąrašas. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai.

25. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog asmuo, kuris skundžiasi dėl kalinimo sąlygų ir taikomų ribojimų, gali teikti savarankišką reikalavimą atlyginti žalą. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių kilo žala, panaikinimo, todėl nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir, esant nustatytoms sąlygoms deliktinei atsakomybei atsirasti, turi būti sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir / ar dydžio.

26. Pareiškėjas prašo dėl svarbių priežasčių ieškinio senaties terminą atnaujinti. Pažymi, kad apie tai, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo netinkamos, visuotinai buvo nustatomi pažeidimai ir E. G. turi teisę jas ginčyti bei reikalauti priteisti kompensaciją, jis sužinojo tik tada, kai per televiziją pamatė, kaip Lietuvos Respublikos Prezidentė lankėsi Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir davė interviu apie kalinimo sąlygas. Nurodo, kad pažeidimų metu pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus nežinojo ir negalėjo žinoti, kadangi nėra teisiškai išsilavinęs, turi vidurinį išsilavinimą. Be to Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą, jam nebuvo žinomi. Apie juos E. G. taip pat neseniai sužinojo iš žiniasklaidos priemonių.

27. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato, kokios termino praleidimo priežastys turi būti laikomos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Paaiškina, kad remdamasis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, jog jeigu ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Konvencija byloje ginčytiniems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikoje taikoma tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais – turi prioritetą jų atžvilgiu, todėl vertinant senaties terminą, turi būti taikomos Konvencijos nuostatos. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika patvirtina, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimams senaties terminas netaikomas. Teismui nusprendus taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjas prašo atkreipti dėmesį į Konvencijos 3 straipsnį.

28. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, E. G. pažymi, kad jam įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką bei užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka atsakovams. Kiekviena šalis ar proceso dalyvis savo poziciją turi pagrįsti įrodymų visuma, o kai įrodymų patvirtinti atsakovo nurodomoms aplinkybėms nepakanka, sprendimas turėtų būti priimamas jo nenaudai. Vadinasi, Lukiškių TI-K teigiant apie pakankamą gyvenamąjį plotą, pareiškėjui tekusį jo nurodytu laikotarpiu, įkalinimo įstaiga turi tai aiškiai bei tiksliai pagrįsti. E. G. atkreipia dėmesį, kad administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, yra grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.

29. E. G. teigia, kad jam prašant priteisti neturtinės žalos atlyginimą, negalima prašyti pateikti įrodymų, kurie vienareikšmiškai leistų apie ją spręsti. Nurodo, kad nustačius, jog jam nepagrįstai buvo apribotas bendravimas su žmona, nesuteikiant ilgalaikio pasimatymo, negalima teigti, jog pareiškėjas žalos nepatyrė. Vien tai, kad jis ginčo laikotarpiu į pataisos namų psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų nesikreipė, savaime nepatvirtina, kad E. G. psichologinio sukrėtimo bei dvasinių išgyvenimų nepatyrė ir kad nebuvo daroma žala jo santykiams su žmona.

30. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė ir apsiribojo tik tuo, kad suėjo senaties terminas, nesuprasdamas, jog E. G. neturi teisinio išsilavinimo ir įkalinimo įstaigoje nebuvo reikalingos literatūros apie Lietuvos teisinę sistemą bei įkalinimo įstaigoje esančio žmogaus teises, kad jis tiksliai žinotų, kur kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Tik praėjus tam tikram laikui pareiškėjas per nuteistuosius sužinojo, kokios jo teisės buvo pažeistos.

31. Pareiškėjo nuomone, jo prašoma iš atsakovo priteisti neturtinės žalos suma yra proporcinga atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams.

32. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašo pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą atmesti.

33. Atsakovo atstovas pažymi, kad po reorganizacijos nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K buvo prijungtas prie Vilniaus pataisos namų ir šiai institucijai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės bei pareigos.

34. Vilniaus pataisos namai nurodo, kad jie yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymi, kad asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomi teismų procesiniai sprendimai.

35. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, atsakovas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo bei judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize bei teisingumo ir protingumo kriterijais, atsakovas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad E. G. nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nenurodė, kodėl nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui E. G. neužtikrinus tinkamų kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, atlyginimo.

37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui pritaikė sutrumpintą trejų metų senaties terminą ir 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu jo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. Teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo skunde nurodytas aplinkybes dėl kalinimo sąlygų. Jis taip pat prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi anksčiau apie savo teisių pažeidimus nežinojo, o be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika patvirtina, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimams senaties terminas netaikomas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikties Konstitucijai yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal jos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja, kad teisinis reguliavimas ir asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 straipsnis).

39. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, nustatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises ir jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo bei taikymo institucijoms (taip pat ir teismams).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas buvo įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis yra ne pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėtį, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą ir asmens teisių neužtikrinimą.

Taigi, atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų.

Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93). Taigi, nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, šio ieškinio senatį nustatančios normos ginčo laikotarpiu galiojo.

42. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi nustatyti, kada ieškinio senaties termino eiga prasidėjo. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019, 2018 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2508-629/2020, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1710-261/2019).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad E. G. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, jog jis apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad E. G. dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2007 gegužės 3 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d., atlyginimo skundą teismui paštu išsiuntė tik 2018 m. spalio 24 d. (b. l. 6), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad E. G. reikalavimui turi būti taikoma ieškinio senatis (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis).

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių ir todėl turi būti atnaujintas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis). Siekdamas, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1924-442/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1489-629/2019).

45. E. G. pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė ieškinio senaties termino netaikyti, o apeliaciniame skunde prašo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Pareiškėjas nurodė, kad jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu ieškinio senatį nustatančios teisės normos negaliojo. Be to, Lukiškių TI-K jo nesupažindino su taikomų teisės aktų nuostatomis, o apie tai, kad jam būnat Lukiškių TI-K, buvo pažeisti teisės aktai, sužinojo iš žiniasklaidos, televizijos ir kitų laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų, todėl manė, kad būtent nuo to momento turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (kamerose trūko vietos bei baldų, nebuvo tinkamai įrengto sanitarinio mazgo, mygtuko pareigūnui išsikviesti, taip pat nebuvo tinkamo vėdinimo, buvo drėgna), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausimai nuo jų teisinio kvalifikavimo.

47. Pažymėtina, kad teisės normose, reguliuojančiose ieškinio senatį, nėra nustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2508-629/2020, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1731-629/2019). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1710-261/2019, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-419-968/2020). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis terminą kreiptis į teismą dėl patirtos neturtinės žalos praleido, nes nežinojo, jog jo teisės buvo pažeidžiamos ir kad savo teises jis gali ginti teisme, nelaikytinos objektyviomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai, reguliuojantys E. G. teises ir jo teisinę padėtį, bei aktuali teismų praktika yra viešai skelbiama. Pareiškėjas, siekdamas aktyviai ir efektyviai ginti savo teises, turėjo domėtis šių teisių gynimo būdais. Jis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus specialistus, todėl šis pareiškėjo argumentas atmetamas. E. G. turimas vidurinis išsilavinimas taip pat negali būti vertinamas kaip aplinkybė, objektyviai sukliudžiusi jam pažeidimų padarymo metu ar iš karto po jų kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

48. Įvertinusi nurodytus argumentus ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog E. G. iki ieškinio senaties termino pabaigos objektyviai negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

49. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą ją taikyti, skundas atmetamas motyvuojant ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1975-624/2020, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-253-520/2020). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad teismas nepagrįstai nevertino jo nurodytų aplinkybių, nėra pagrįstas. Pripažinus, kad E. G. į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jo atnaujinti, jokios kitos aplinkybės ar pateikti įrodymai neprivalo būti vertinami. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo turi būti taikoma trejų metų ieškinio senatis, pagrįstai jo skundą atmetė ir jokių E. G. skunde nurodytų aplinkybių nevertino.

50. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o E. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. G. (E. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė