2K-38/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-38/2013

Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00448-2008-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.3; 2.1.7.1; 2.2.1.2; 2.2.2.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 265 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nuosprendis pakeistas, pašalinant iš nuosprendžio nustatomosios dalies aplinkybę, kad R. R. tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – iš viso 185,419 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

R. R. pagal BK 265 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, pažeisdamas nustatytą tvarką, nuo 2008 m. birželio mėnesio, tiksliau nenustatytos datos, iki 2008 m. lapkričio 10 d., sodybos, esančios „duomenys neskelbtini“, ūkiniame pastate ir gyvenamojo namo patalpose augino didelį kiekį, ne mažiau kaip 458 vnt. kanapių augalų, kuriuose yra didelis kiekis narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurios bendroji masė 1906,22 g.

Be to, R. R. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, t. y. sodybos gyvenamojo namo virtuvėje esančioje spintelėje ir ant stalo, supakavęs į šešis plastikinius užspaudžiamus maišelius, plastikinę dėžutę ir plastikinę stiklinę, laikė labai didelį kiekį – iš viso 185,419 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino iki 2008 m. lapkričio 10 d., apie 14.00 val., kol jį surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, kurie lėmė tai, jog jis nepagrįstai pripažintas kaltu, padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kasatorius nurodo, kad policijos pareigūnai į sodybą vyko gavę informacijos apie, tikėtina, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 straipsnyje. Tačiau ikiteisminis tyrimas dėl to nebuvo pradėtas, nors pagal BPK 2 straipsnio, 166 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 169, 171 straipsnių nuostatas baudžiamasis procesas pradedamas net ir tada, kai turima informacija apie nusikalstamą veiką yra tik tikėtina. Pagal BPK 172 straipsnio nuostatas, tik atlikdamas ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas turi teisę atlikti visus BPK numatytus veiksmus, išskyrus tuos, kuriuos gali atlikti tik prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Taigi policijos pareigūnai, disponuodami informacija apie nusikalstamą veiką, nepradėję ikiteisminio tyrimo, atvyko į sodybą, vaikščiojo po jos teritoriją, ėjo į pastatus, tikrino, kas juose yra, apžiūrėjo netgi spinteles, tikrino jose rastus daiktus ir pan. Taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatos, garantuojančios žmogaus būsto neliečiamumą. Taip pat buvo pažeistos BPK 92, 179, 207 straipsnių nuostatos, nes visi veiksmai buvo atliekami nepradėjus ikiteisminio tyrimo.

Be to, įvykio vietos apžiūra nesuteikia teisės daryti tai, ką iš tikrųjų darė policijos pareigūnai. Kasatorius tvirtina, kad policijos pareigūnai gyvenamajame name ir pagalbinėse patalpose faktiškai atliko kratą bei poėmį, nors tokių veiksmų atlikimui neturėjo teisėto pagrindo, nes tam nebuvo motyvuotų sprendimų; taip buvo pažeistos BPK 145, 147, 149 straipsnių nuostatos. Toks policijos pareigūnų elgesys neatitiko Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų, tokiais veiksmais jie viršijo savo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 1, 3 straipsnių, 18 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos).

Kasatoriaus manymu, net jei įvykio vietos apžiūra būtų tęsiama jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, vis tiek policijos pareigūnų atliekami veiksmai būtų neteisėti, nes jie neturėjo nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimo daryti kratą ar poėmį. Pagal BPK 205 straipsnį įvykio vietos tyrimas, visų pirma, galėjo būti daromas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, o antra, tam turėjo būti priimti atitinkami procesiniai nutarimai, kurių kratą ir poėmį darę policijos pareigūnai neturėjo.

Kasatoriaus nuomone, nors policijos pareigūnų veiksmai buvo fiksuojami protokole, daromas vaizdo įrašas ir fotografuojama, neteisėtų veiksmų metu surašytas protokolas negali sukurti jokių teisiškai reikšmingų padarinių. Kadangi policijos pareigūnų buvimas sodyboje, daiktų ieškojimas joje buvo neteisėti, teismai turėjo kritiškai vertinti policijos pareigūnų parodymus apie sodyboje rastą labai didelį psichotropinės medžiagos kiekį.

Kasatorius nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir sutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog įvykio vietoje darytas vaizdo įrašas nėra išsamus, tačiau, nepaisant to, padarė išvadą, kad tiek plastikinių maišelių, tiek dėžutės bei stiklinės su psichotropine medžiaga radimo vieta yra aiškiai užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole bei prie jo esančiose nuotraukose. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo išvadą pagrindė neteisėtu procesiniu dokumentu. Be to, atmesdamas skundo argumentą dėl pirminių policijos pareigūnų veiksmų neteisėtumo, teismas nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti 2008 m. lapkričio 10 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, šį procesinį dokumentą pagrįstai pripažino tinkamu įrodymu ir juo rėmėsi grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriaus manymu, tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas galėjo padaryti tik nustatęs, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas iki įvykio vietos apžiūros, arba konstatavęs, jog buvo procesiniai sprendimai atlikti kratą bei poėmį. Nors įvykio vietos apžiūros protokolas formaliai lyg ir atitinka tokiam dokumentui keliamus reikalavimus (BPK 207 straipsnio 2 dalis), tačiau atliekant apžiūrą, kasatoriaus manymu, kartu negalima daryti kratos ar poėmio, jeigu tam nėra atitinkamų procesinių dokumentų. Todėl tas faktas, kad sodyboje rasti daiktai buvo aprašyti įvykio vietos apžiūros protokole, nufotografuoti, nedaro teisėtų nei kratos, nei poėmio.

Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Kasatorius tvirtina, kad policijos pareigūnų padaryti pažeidimai yra esminiai. Kasatoriaus manymu, šiuo atveju pažeistos ne tik jo konstitucinės teisės, BPK normos, jo procesinės teisės, tačiau kartu yra pagrindas netikėti policijos pareigūnų surinktos informacijos teisingumu. Kasatoriaus įsitikinimu, remiantis tokiais faktiniais duomenimis nebuvo teisėto pagrindo atmesti jo pateiktų versijų apie psichotropinių medžiagų atsiradimą sodyboje. Kadangi kasatorius nuosekliai neigė turįs ką nors bendra su rasta psichotropine medžiaga, teismas galėjo pripažinti jį kaltu tik įsitikinęs, kad jo teiginius neginčytinai paneigia įstatymo nustatyta tvarka gauti faktiniai duomenys. Šioje byloje tokių duomenų nebuvo. Renkant informaciją, kuri vėliau pripažinta įrodymais, pažeisti įstatymų reikalavimai.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiau neanalizavo skundo argumentų dėl įrodymų neteisėtumo, dėmesį atkreipė tik į neesminius įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo trūkumus ir neatsižvelgė į tai, jog nuo pat pradžių policijos veiksmai buvo neteisėti ir tų neteisėtų veiksmų metu gautais duomenimis pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Beje, be šių duomenų, kurie gauti atlikus neteisėtus veiksmus, byloje daugiau nėra jokios informacijos, duodančios pagrindą manyti, kad jis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, jog duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių jų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą buvo bandoma išsiaiškinti neatitikimus tik tarp įvykio vietos apžiūros protokolo, nuotraukų, kitos vaizdinės medžiagos ir policijos darbuotojų parodymų, iš esmės nesigilinant į pirminių policijos veiksmų atlikimo teisėtumą. Kasatorius tvirtina, kad teismams nepavyko pašalinti prieštaravimų ir neaiškumų. Taigi teismai rėmėsi neteisėtu įvykio vietos apžiūros protokolu, jame esančių duomenų nebuvo galima tikrinti neteisėtai besielgusių policijos pareigūnų parodymais. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai duomenis renka valstybės institucijos arba pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytu būdu, ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Kasatorius tvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu iš esmės pažeista faktinių duomenų gavimo tvarka, nes policijos pareigūnai darė tai, ko neleidžia įstatymai, jų padaryti įstatymų pažeidimai ne tik suvaržė, bet ir atėmė įstatymų garantuotas jo teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-141/2008) konstatuota, kad jei duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės. Šioje byloje faktinių duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl negalima laikyti, kad vėlesnių ikiteisminio tyrimo veiksmų metu gauta informacija tapo teisėta. Kadangi, kasatoriaus nuomone, faktiniai duomenys, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, jo kaltė padarius nusikalstamas veikas neįrodyta, todėl byla turi būti nutraukta.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis siūlo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad faktinės bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami teismų sprendimai, nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2008 m. lapkričio 10 d. įvykio vietos apžiūros protokolą pripažino tinkamu įrodymu ir juo remdamasis padarė išvadą, kad nuteistasis R. R. padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kaip esminius BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus nuteistasis nurodo tai, kad teismai išvengė detalesnės įrodymų rinkimo teisėtumo analizės. Prokuroro įsitikinimu, teismai, vertindami bylos duomenis, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos išsamiai ištyrus bylos duomenis, laikantis BPK nustatytų įrodinėjimo principų ir tvarkos (BPK 20 straipsnis). Teismų surinktų įrodymų analizė nėra kasacijos dalykas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų (įvykio vietos apžiūros protokolo su priedais, liudytojų parodymų ir kt.) teisėtumo, jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės neteisėtai laikius didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino. Su šio teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti.

BPK 20 straipsnis nustato, kad įrodymais yra laikomi tik įstatymų nustatyta tvarka ir teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos teismas pripažinęs įrodymais vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Ši teismo prerogatyva įgyvendinta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas naikinti teismų sprendimus. Kasatoriaus kaltė pagrįsta ištirtų įrodymų visuma: įvertinus paties nuteistojo R. R. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą su priedais, t. y. nuotraukų lentelėmis bei vaizdo įrašu, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė įstatymo taikymo klaidos nuspręsdamas kasatoriaus veiksmus kvalifikuoti kaip nusikalstamas veikas, numatytas BK 265 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies, 166, 205 straipsnių nuostatų taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. ginčija įrodymo – 2008 m. lapkričio 10 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, kuriuo pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, leistinumą, nurodydamas, kad šis procesinis dokumentas gautas neteisėtu būdu, t. y. procesinis veiksmas (įvykio vietos apžiūra) atliktas nepradėjus ikiteisminio tyrimo, be to, faktiškai buvo atlikta ne įvykio vietos apžiūra, bet nesankcionuota krata ir poėmis.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys).

Taigi įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tai reiškia, kad, spręsdamas, ar išnagrinėti bylos duomenys pripažintini įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams, ir nustatyti, ar juos patvirtina kiti bylos duomenys.

Teismų praktika patvirtina, kad tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurie gauti pažeidžiant BPK nuostatas ir teismui kyla abejonių dėl duomenų patikimumo ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 3.6.2, 3.6.2.2 punktai).

BPK 166 straipsnio 1 dalyje nurodytos ikiteisminio tyrimo pradėjimo vados, o ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiksmus pradedant ikiteisminį tyrimą nustato BPK 171 straipsnis. Esant vienai iš BPK 166 straipsnio 1 dalyje nurodytų vadų, ikiteisminio tyrimo įstaiga turi nedelsdama pradėti ikiteisminį tyrimą, jei nenustatoma, kad remiantis BPK 168 straipsniu turi būti atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Pagal BPK 171 straipsnio 1 dalį, gavus informaciją apie, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones. Pagal to paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą policijos pareigūnas, vykdydamas nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, turi teisę lankytis gyvenamosiose patalpose.

Bylos duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai R. B., A. K. ir I. K., siekdami patikrinti informaciją apie tai, kad nenustatyti asmenys A. T. sodyboje gali gaminti naminę degtinę, 2008 m. lapkričio 10 d., apie 14.00 val., atvyko į sodybą, kurioje rado asmenį, prisistačiusiu R. R.. Apžiūrėję sodybą, ūkiniame pastate policijos pareigūnai pamatė vazonuose auginamas kanapes, taip pat jų aptiko ir gyvenamajame name. Be to, gyvenamajame name buvo atkreiptas dėmesys į neaiškios kilmės baltos spalvos miltelius; paklausus R. R., kokie tai milteliai, šis pasiūlė jų „nematyti“ ir „tartis“.

Apie įvykį nedelsiant buvo informuotas Kelmės rajono policijos komisariato budėtojas ir tą pačią dieną pradėtas ikiteisminis tyrimas. Aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas tą pačią dieną, patvirtina byloje esantis tyrėjo K. G. 2008 m. lapkričio 10 d. tarnybinis pranešimas apie nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje (BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą kitą dieną pranešta prokurorui (BPK 171 straipsnio 1 dalis). Į įvykio vietą su filmavimo ir fotografavimo aparatūra atvykus Šiaulių apskrities VPK Kelmės rajono policijos komisariato specialistei E. B., atlikta įvykio vietos apžiūra.

Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad įvykio vietos apžiūra atlikta nepradėjus ikiteisminio tyrimo ar kad policijos pareigūnų veiksmai (atvykimas patikrinti informacijos ir įvykio vietos apžiūra) buvo neteisėti, pažeidžiantys Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio nuostatas, garantuojančias žmogaus būsto neliečiamumą, BPK nuostatas ar kitus teisės aktus. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad įvykio vietos apžiūros metu būtų pažeistos R.

R. procesinės teisės. Be to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas procesinis veiksmas (įvykio vietos apžiūra), numatytas BPK 205 straipsnio 1 dalyje, vertintinas ne kaip krata ar poėmis, o kaip įvykio vietos, patalpų tyrimas, siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Šiam proceso veiksmui atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar prokuroro nutarimas nereikalingi. BPK 206 straipsnio 4 dalis nustato, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ar būsto savininko sutikimas reikalingi tik atliekant asmens būsto ar tarnybinių patalpų, kurios nėra įvykio vieta, tyrimą.

Savaime suprantama, kad, atlikus įvykio vietos apžiūrą, paimami jos metu surasti daiktai, turintys reikšmės tyrimui (šiuo atveju paimti maišeliai su neaiškios kilmės baltos spalvos milteliais, žalios spalvos augalinės kilmės džiovinta medžiaga, kiti daiktai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvykio vietos (ūkinio pastato ir gyvenamojo namo) apžiūros protokolas atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus. Nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šis procesinis veiksmas atliktas pažeidžiant BPK nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą, po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis dėl R. R. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir patikrinti įrodymų – 2008 m. lapkričio 10 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, liudytojų (policijos pareigūnų) parodymų patikimumą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė liudytojus I. K. ir A. K., dar kartą įvertino byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, aiškinosi įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo trūkumus, neatitikimus tarp protokolo ir jo priedų (nuotraukų bei vaizdo įrašo) ir padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti 2008 m. lapkričio 10 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, kad pagrįstai šį procesinį dokumentą pripažino tinkamu įrodymu ir juo rėmėsi grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat teismas nerado pagrindo netikėti policijos pareigūnų parodymais, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareigūnai sąmoningai siektų apkalbėti R. R., klastodami įrodymus ar duodami jį kaltinančius parodymus. Be to, R. R. turėjo tinkamas ir pakankamas galimybes teisme aiškintis jam svarbias aplinkybes, susijusias su įvykio vietos apžiūra, užduoti liudytojams (policijos pareigūnams) klausimus ir taip ginčyti jų parodymų ar įvykio vietos apžiūros protokolo patikimumą. Taigi nebuvo atimtos ar kitaip iš esmės suvaržytos R. R. įstatymų garantuotos teisės. Beje, apeliacinės instancijos teismas išsamiau neanalizavo pirminių policijos pareigūnų veiksmų, nes to savo apeliaciniame skunde R. R. neakcentavo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Šios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, kurių netyrė pirmosios instancijos teismas, patikrinęs įrodymų patikimumą, palyginęs juos su kitais bylos duomenimis, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išsamiai motyvuotas išvadas dėl R. R. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Neturėdama pagrindo kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių (BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu), kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – R. R. padarytai nusikalstami veikai pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Aldona Rakauskienė

Viktoras Aidukas